Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudžiamoji byla Nr. 1A-22-116/2009

Teisėjas Mindaugas Klemenis Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 1.2.14.1.2.2.; 1.1.4.4.1.; 1.1.4.5.1. 1.1.4.7.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.10.3.; 2.1.15.3.3.3.

2010 m. sausio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir A. L. (A. L.) apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. S. paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams.

A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 5 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. S. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 10 d. apie 2 val., veikdami bendrininkų grupėje, R. S. atsuktuvu išdaužus automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. G., stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą, pagrobė svetimą – J. G. priklausančią 300 Lt vertės automagnetolą „Blaupunkt“.

Be to, R. S. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 10 d. apie 2.48 val., R. S. atsuktuvu išdaužus automobilio „Peugeot 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. M., stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą, pagrobė svetimą – R. M. priklausančią 150 Lt vertės automagnetolą „Daewoo AGC-7210“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pašalinti iš nuosprendžio nuorodą, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. L., taip pat pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tuo atveju, jei nebūtų pagrindo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį, prašo nuosprendį pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę, jos dydį sumažinant iki tiek, kiek jis apygardos teismo posėdžio dienai bus atlikęs bausmės.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo atžvilgiu teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai jam paskyrė bausmę ir netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus – nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. G. atsisakius ieškinio, teismas pastarosios ieškinį nepagrįstai paliko nenagrinėtu, nors turėjo atmesti.

Nuteistojo R. S. teigimu, jis su kitu nuteistuoju A. L. nesitarė daryti nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, todėl mano, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamas veikas bendrininkų grupėje ir nepagrįstai pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe bei paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Pasak apelianto, nusikaltimus jis padarė vienas, ką pavirtino ir nuteistasis A. L., tačiau teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, neatsižvelgė į visus byloje surinktus įrodymus, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta. Be to, skundžiamame nuosprendyje netiksliai nurodytos veikos padarymo aplinkybės. R. S. teigimu, šios aplinkybės rodo, jog byla išnagrinėta šališkai.

Nuteistasis taip pat pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad abiejų jo pagrobtų automagnetolų vertės yra didesnės nei 1 MGL, tačiau neviršija 3 MGL, laikytina, kad jis pagrobė nedidelės vertės turtą ir jam paskirta bausmė švelnintina.

Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis labai gailisi nusikaltęs, teismo posėdyje dalyvavusios nukentėjusiosios atsiprašė, pažada daugiau nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų nebedaryti, atlikęs bausmę žada įsidarbinti ir dirbti, atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Taip pat nurodo, kad jo draugė turi du vaikus, kuriuos jis, būdamas laisvėje, padėdavo prižiūrėti, be to, draugė šiuo metu laukiasi jo kūdikio, jie žada įregistruoti santuoką ir gyventi dorai bei sąžiningai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nesant pagrindo patenkinti minėtą prašymą, prašo apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio nuorodą, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. S., taip pat pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje ir sušvelninti jam paskirtą bausmę pakeičiant ją bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu arba ją sumažinant iki tiek, kiek jis apygardos teismo posėdžio dienai bus atlikęs bausmės.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo atžvilgiu teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai jam paskyrė bausmę ir netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus – nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. G. atsisakius ieškinio, teismas pastarosios ieškinį nepagrįstai paliko nenagrinėtu, nors turėjo atmesti.

Nuteistojo manymu, apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir nevertino jį teisinančių įrodymų, kas leidžia teigti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. R. S. teigimu, jis su nuteistuoju R. S. nesitarė daryti nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba jo atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat pažymi, kad iš nuosprendžio pašalintina nuoroda, jog nuosprendyje nurodytus daiktus jis pavogė kartu su R. S., šalintina ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimus jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 p. įtvirtintas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles,. Nuosprendyje netiksliai nurodytos veikos padarymo aplinkybės, netiksliai nurodyti įrodymai, atsižvelgta ne į visus byloje surinktus įrodymus, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu ir jis, ir R. S. nuosekliai teigė, kad abu nusikaltimus R. S. padarė vienas, o jis, t. y. A. L., jokių veiksmų neatliko.

Nuteistojo teigimu, jis R. S. veiksmams nepritarė, R. S. jam paduotą automagnetolos dangtelį paėmė ir įsidėjo į kišenę todėl, kad buvo girtas ir nesuprato, ką daro. Apvogti automobilius jie nesitarė, R. S. pasiūlius pasivaikščioti, jis su šiuo pasiūlymu sutiko. Gailisi nesutrukdęs R. S. padaryti nusikaltimus.

A. L. prašo atsižvelgti į tai, kad abiejų pagrobtų automagnetolų vertės yra didesnės nei 1 MGL, tačiau neviršija 3 MGL, ir laikyti, kad buvo pagrobtas nedidelės vertės turtas. Mano, jog šiuo pagrindu jam paskirta bausmė turėtų būti sušvelninta.

Apeliantas taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis labai gailisi nusikaltęs, teismo posėdyje dalyvavusios nukentėjusiosios atsiprašė, pažada daugiau nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų nebedaryti, atsižvelgti ir į tai, kad jis mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje ir nori tęsti mokslus, atlikęs bausmę pažada susirasti darbą ir dirbti, be to, jo draugė turi tris vaikus, kuriuos jis padėdavo prižiūrėti, laisvėje pažada gyventi dorai ir sąžiningai.

Teismo posėdyje nuteistieji R. S. ir A. L. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. S. ir A. L. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus ir jiems teisingai paskyrė bausmes. Tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai išspęsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl A. L. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

Nors apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. neigia kartu su R. S. įvykdęs nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, o nuteistasis R. S. skundu teigia nusikaltimus padaręs vienas, tačiau A. L. kaltė yra įrodyta jo paties parodymais, nuteistojo R. S. parodymais, nukentėjusiųjų R. M. bei J. G., liudytojo A. M., parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Iš nuteistojo R. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis 2009 m. spalio 10 d. nuėjęs pas A. L. draugę O. į namus, ten sutiko ir savo draugą A. L., jie kartu gėrė alų. Iš O. namų jie kartu su A. L. išėjo apie 2 val., eidamas jis dar pasiėmė atsuktuvą, kurį anksčiau buvo palikęs minėtame bute. Kadangi jis neturėjo pinigų, nutarė iš svetimų automobilių pagrobti magnetolas ir jas parduoti taksi vairuotojams. Prie (duomenys neskelbtini) namo jie su A. L. pamatė automobilį „Audi 80“. Jis (R. S.) atsuktuvu išdaužė šio automobilio durelių langą ir ištraukė automagnetolą. A. L. tuo metu stovėjo prie namo kampo. Po to jie nuėjo prie (duomenys neskelbtini) namo, kur jis išdaužė automobilio Peugeot“ durelių stiklą ir pagrobė automagnetolą. Magnetolos dangtelį jis padavė A. L. (b. l. 151-152). Iš visų nusikaltimų bendrininko R. S. parodymų matyti, kad jis iš esmės analogiškai nurodė įvykių aplinkybes ir A. L. veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodė, jog jiems su A. L. kartu išėjus iš O. buto ir nuėjus prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio dvylikaaukščio, A. L., stovėdamas prie namo, matė, kaip jis, t. y. R. S., išdaužė automobilio durelių stiklą ir, ištraukęs automagnetolą, ją pasikišo po švarku. Po to jie kartu su A. L. nuėjo prie devynaukščio namo, kur jis priėjo prie aikštelėje stovėjusio automobilio, o A. L. tuo metu stovėjo maždaug už trijų metrų. Jo (R. S.) manymu, po pirmosios vagystės iš automobilio A. L. suprato, ką jis daro, turėjo suprasti, ir ką jis darys atėjęs prie kito automobilio. Išdaužęs automobilio „Peugeot“ durelių stiklą, jis išėmė magnetolą „Daewoo“ ir jie kartu su A. L. nuėjo link (duomenys neskelbtini) parkelio. Pamatę, kad juos vejasi kažkoks vyriškis, jie pradėjo bėgti. Bėgdamas jis magnetolas išmetė prie krūmų. Vyriškis jį sulaikė ir perdavė policijos pareigūnams (b. l. 106).

Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino ir paaiškino, jog 2009 m. spalio 10 d. apie 2 val. jis kartu su R. S. ėjo prie svetimų automobilių, tuo metu, kai R. S. išdaužė automobilio durelių stiklą ir iš automobilio išėmė automagnetolą, jis stovėjo šalia. Po to jie kartu su R. S. nuėjo prie kito automobilio. Automobiliai buvo „Audi 80“ ir „Peugeot“. Nuėjus prie antrojo automobilio, jis paėjo toliau. Jam R. S. davė iš automobilio „Peugeot“ išimtos magnetolos dangtelį, kurį vėliau iš jo išėmė policijos pareigūnai. Taip pat paaiškino, kad automagnetolas jie su R. S. būtų pardavę taksistams (b. l. 152). Ikiteisminio tyrimo metu A. L. parodė, kad jis matė, kaip išeinant iš O. buto R. S. pasiėmė sulenktą atsuktuvą, nors jam R. nesakė, kur ir ko jie eina, tačiau jis suprato, kad R. S. ruošiasi kažką daryti. Jiems priėjus prie „Audi“ modelio automobilio, jis suprato, kad R. S. turėtu atsuktuvu išdaužė automobilio langą, atidarė automobilio dureles ir iš jo išėmė automagnetolą. Po to jie nuėjo prie kito automobilio, R. S. vėl išdaužė automobilio langą, atidarė automobilio dureles ir iš jo išėmė automagnetolą, jam, t. y. A. L., padavė magnetolos dangtelį, o pačią automagnetolą pasiėmė pats. Automagnetolos dangtelį jis (A. L.) įsikišo į striukės kišenę. Kažkokiam žmogui pradėjus juos vytis, jis pabėgo ir grįžo į namus. Kad R. vogė, jis (A. L.) suprato, tačiau jie iš anksto nebuvo susitarę tai daryti, nusikaltimus daryti nesiruošė, viskas įvyko spontaniškai (b. l. 134). Daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad A. L. 2009 m. spalio 12 d. policijos pareigūnams pateikė automagnetolos „Daewoo“ dangtelį (b. l. 135-136).

Nuteistojo A. L. kaltė padarius nusikaltimus įrodyta ir liudytojo A. M. parodymais, kad 2009 m. spalio 10 d. apie 3 val., jis, būdamas savo namuose adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, ir išgirdęs dūžtant automobilio lango stiklą, nuėjęs prie kambario lango pamatė, jog į automobilį „Peugeot 405“ įsėdo vienas vaikinas, o kitas stovėjo šalia – prie to paties automobilio bagažinės. Jam išėjus į balkoną ir paklausus, ką vaikinai daro, prie automobilio bagažinės stovėjęs vaikinas atsakė, kad laukia draugų. Vaikiną, išėmusį iš automobilio magnetolą, jis sulaikė, matė, kad pastarasis rankoje turėjo sulenktą atsuktuvą (b. l. 139-140).

Iš nukentėjusiojo R. M. parodymų matyti, kad 2009 m. spalio 10 d. apie 7.30 val., jis, išėjęs į kiemą, pastebėjo, kad yra išdaužtas jo automobilio „Peugeot 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, kieme, priekinių keleivio pusės durelių stiklas ir iš automobilio pavogta automagnetola „Daewoo AGC-7210“ (b. l. 33, 39). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir 2009 m. spalio 10 d. įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, kieme stovinčiam automobiliui „Peugeot 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra išdaužtas keleivio pusės priekinių durelių lango stiklas, automobilio priekinio panelio viduryje ertmė, skirta magnetolai, yra tuščia, jos viduje matosi nutraukti laidų galai (b. l. 14-21).

Nukentėjusioji J. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2009 m. spalio 10 d. 8.30 val., ji, išėjusi į savo buto balkoną, pamatė, kad yra išdaužtas jai priklausančio automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, dešinės pusės priekinių durelių lango stiklas. Apžiūrėjusi automobilį, ji pastebėjo, kad iš jo yra pavogta automagnetola „Blaupunkt“ su kompaktinių diskų grotuvu (b. l. 68-69). Įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolas liudija, kad 2009 m. spalio 10 d. (duomenys neskelbtini) namo, Mažeikiuose, kieme esančioje nesaugomoje automobilių aikštelėje buvo rastas automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išdaužtu priekinių keleivio pusės durelių lango stiklu, automobilio priekinėje prietaisų skydelio dalyje, viduryje, pastebėta stačiakampio formos ertmė su iš jos išlindusiais laidais (b. l. 59-67).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino jų visumoje, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, todėl apeliantų skundų argumentai, jog teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus nemotyvuotai atmetė, kas rodo teismo šališkumą, atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegijai nekyla abejonių dėl A. L. kaltės kartu su R. S. iš nukentėjusiųjų R. M. ir J. G. automobilių pagrobus juose buvusias automagnetolas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė automobilį. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punktu, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai, ar automobilio priedai – automagnetolos, garso kolonėlės ir pan., vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą. To paties nutarimo 6 punkte išaiškinta, kad BK 178 str. 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Tenkinti R. S. bei A. L. prašymus atsižvelgus į tai, kad abiejų pagrobtų automagnetolų vertės yra didesnės nei 1 MGL, tačiau neviršija 3 MGL, laikyti, kad buvo pagrobtas nedidelės vertės turtas bei šiuo pagrindu perkvalifikuoti pastarųjų veiksmus ir švelninti jiems paskirtas bausmes, nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 24 straipsnio ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo

Nuteistieji savo skunduose teigia, kad jie nesitarė daryti nusikaltimų, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino juos kaltais nusikalstamas veikas padarius bendrininkų grupėje ir šią aplinkybę nepagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Kadangi byloje nustatyta, kad abu nuteistieji dalyvavo iš automobilių grobiant automagnetolas, A. L. matė, kaip jiems išeinant iš O. buto R. S. pasiėmė sulenktą atsuktuvą ir suprato, kad pastarasis ruošiasi kažką daryti, kartu ėjo prie automobilių, priėjus prie „Audi“ modelio automobilio suprato, kad „su tuo atsuktuvu jis (R. S.) išdaužė langą, atsidarė dureles ir išėmė automagnetolą,“, kartu su R. S. nuėjo prie „Peugeot 405“ modelio automobilio, stovėjo prie šio automobilio bagažinės, matė, kaip R. S. vėl išdaužė automobilio langą, atidarė automobilio dureles ir iš jo išėmė automagnetolą bei paėmė minėtos automagnetolos dangtelį ir jį įsikišo į striukės kišenę, konstatuojama, jog A. L. suprato R. S. veiksmų esmę ir pats sąmoningai dalyvavo padarant šias veikas, betarpiškai prisidėdamas realizuojant nusikalstamą ketinimą pagrobti iš svetimų automobilių automagnetolas. Kadangi abu kaltininkai veikė bendrais tyčiniais veiksmais, jie turi atsakyti kaip vagysčių bendravykdytojai.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. S. ir A. L. nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, abu veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), nes kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje.

Dėl nuteistiesiems R. S. ir A. L. paskirtų bausmių

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. S. ir A. L. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje.

Skirdamas bausmę nuteistajam R. S., teismas atsižvelgė į tai, kad R. S. padarė du nusikaltimus, priskiriamus apysunkių nusikaltimų kategorijai, abi nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, aktyviais veiksmais, atsižvelgė ir į tai, kad naujus tyčinius nusikaltimus R. S. padarė neišnykus teistumui, būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu. Nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas R. S. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. S. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiu yra labai švelnios: pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. jis nuteistas atitinkamai laisvės atėmimu 5 mėnesiams ir 6 mėnesiams, kai šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., apeliantui už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. S. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės, taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas bausmę nuteistajam A. L., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du apysunkius tyčinius nusikaltimus, abi nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos neišnykus A. L. teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, dėl ko jis laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), atsižvelgė ir į tai, jog A. L. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo mažesnis nei jo bendrininko R. S.. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. L. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ką pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. L. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, priešingai – jos yra labai švelnios: už du nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., A. L. nuteistas atitinkamai laisvės atėmimu 4 mėnesiams ir 5 mėnesiams, t. y. laisvės atėmimo bausmėmis, artimomis minimaliai (minimali laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai), kai minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Už abu nusikaltimus apeliantui paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo A. L. skundą ir jam dar labiau švelninti bausmes nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

Nuteistieji R. S. ir A. L. savo apeliaciniuose skunduose nurodė, kad nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. G. atsisakius ieškinio, teismas jos ieškinį turėjo atmesti, o ne palikti nenagrinėtu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Ieškinys apkaltinamajame nuosprendyje gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Pažymima, kad Baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai nukentėjusysis teisiamajame posėdyje atsisako savo civilinio ieškinio. Sutinkamai su BPK 113 str. 2 d. nuostatomis, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 140 straipsnį, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Tokiu atveju teismas priima ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. M. ir J. G. pareiškus byloje civilinius ieškinius, jie buvo pripažinti civiliniais ieškovais (b. l. 45, 46; 74, 75). Tačiau nukentėjusioji J. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji nebereiškia civilinio ieškinio ir nebeprašo priteisti jai žalos atlyginimą (b. l. 152), o nukentėjusysis R. M. baudžiamosios bylos nagrinėjime pagreitinto proceso tvarka nedalyvavo, teismui prašymo nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant, nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas R. M. ir J. G. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Kolegijos nuomone, priimdamas tokį sprendimą, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl J. G. civilinio ieškinio išsprendė netinkamai. Kaip jau buvo minėta, civiliniam ieškovui atsisakius ieškinio, ieškinio atsisakymas priimamas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Priimti nukentėjusiosios J. G. atsisakymą nuo civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų R. S. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.