Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės R. M. (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. M. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d., ir nuteista atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje 2 metams.

O. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d., 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. (dėl G. U. parašo suklastojimo), 300 str. 1 d. (dėl J. M. parašo suklastojimo), 233 str. 1 d. (dėl poveikio G. U. ), 233 str. 1 d. (dėl poveikio J. M. ), 233 str. 1 d. (dėl poveikio S. M. ), ir nuteista:

pagal BK 228 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 str. 1 d. – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 str. 1 d. (dėl G. U. parašo suklastojimo) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 str. 1 d. (dėl J. M. parašo suklastojimo) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio G. U. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio J. M. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio S. M. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė bausmė O. M. paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 80 MGL (10000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

O. M. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d. (suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

L. Ž. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M. P. ir O. M. nuteistos už tai, kad B. M. P. , dirbdama (duomenys neskelbtini) prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurore ir būdama valstybės tarnautoja, bei O. M. , dirbdama (duomenys neskelbtini) vyriausiąja tyrėja ir būdama valstybės tarnautoja, veikdamos bendrininkų grupėje, siekdamos turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

B. M. P. , pažeisdama Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 2 d., 11 str. 2 d., 20 str., 1 str.-3p.p., 7 p., 30 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 2 str. reikalavimą, vykdant prokuratūros funkcijas, veikti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus ir O. M. , pažeisdama 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 str., 4 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d. l p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str., 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, veikdamos bendrininkų grupėje, 2004 m. kovo - balandžio mėn., B. M. P. , Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėjai V. J. pažadėjo, kad B. M. P. prašymu O. M. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ikiteisminis tyrimas atliekamas (duomenys neskelbtini) komisariato nusikaltimų tyrimo skyriuje dėl buvusio V. J. sutuoktinio J. J. ir dėl neva tai pačios V. J. neteisėtų veiksmų, suklastos esančius duomenis, kurie galimai kompromituoja V. J. , bei, kad B. M. P. ir O. M. susitars, kad byloje būtų priimtas V. J. palankus procesinis sprendimas, 2004 m. balandžio mėn. O. M. susitikimų Klaipėdoje su V. J. metu, pažadėjo pastarajai atlikti neteisėtus veiksmus ir, siekdamos turtinės naudos, B. M. P. iš V. J. pareikalavo ateityje perduoti jai - B. M. P. ir O. M. 5000 Lt ir 2004-04-06 Klaipėdoje, B. M. P. nurodė V. J. pervesti 2000 Lt ir pastarajai 2004-04-07 pervedus 2000 Lt į B. M. P. turimą AB "Vilniaus bankas" mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), B. M. P. juos 2004-04-07 išėmė iš banko sąskaitos grynaisiais ir 2004 m. balandžio mėn. 1000 Lt Klaipėdoje perdavė O. M. , o pastaroji juos priėmė. Šiais veiksmais B. M. P. diskreditavo prokuratūros pareigūno vardą, o O. M. - policijos pareigūno vardą bei padarė didelę žalą valstybei, t. y. B. M. P. ir O. M. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, dirbdama (duomenys neskelbtini) komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiąja tyrėja ir būdama valstybės tarnautoja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

O. M. , pažeisdama 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 str., 4 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d. 1 p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei, jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str. 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2003-12-18, III str. 5 d., IV str. 6 d., 15 d. reikalavimus kontroliuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą ir vedimą, atliekamų veiksmų teisėtumą, griežtai laikytis Lietuvos Respublikos BPK numatytų reikalavimų, 2004 m. balandžio 20-21 d., Klaipėdoje, siekdama padėti A. Ž. ir M. V. išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos, baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) tyrusiam (duomenys neskelbtini) komisariato tyrėjui S. M. neteisėtai nurodydama neatlikti būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir surašyti ataskaitą byloje apie tai, kad nenustatyti nusikalstamą veiką padarę asmenys, ikiteisminio tyrimo duomenis pagarsindama L. Ž. bei netiesiogiai, iš anksto liudytojui K. Ž. pasakydama, kaip jis turi atsakinėti į klausimus apklausos metu, S. M. 2004-05-21 byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surašius ataskaitą apie atliktą ikiteisminį tyrimą, jog byloje įtariamas padaręs nusikalstamą veiką asmuo nenustatytas, pati ataskaitą pasirašydama, šiais veiksmais apsunkino baudžiamosios bylos ištyrimą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pažemino policijos autoritetą, bei tuo padarė didelę žalą valstybei, t. y. O. M. tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad 2004-07-12 (duomenys neskelbtini) universitete, įrašydama sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir studento G. U. asmens duomenis bei padarydama G. U. parašą, suklastojo tikrą dokumentą - 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutartį" Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300str. l d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad 2004-07-12 (duomenys neskelbtini) universitete, įrašydama sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir studento J. M. asmens duomenis bei padarydama J. M. parašą, suklastojo tikrą dokumentą - 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutartį" Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją G. U. , kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004-10-03 Klaipėdoje, susitikdama su G. U. nurodė, kad apklausos metu ši duotų melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių ir patvirtintų, kad minimoje sutartyje, yra jos pačios - G. U. parašas. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-11-29 (duomenys neskelbtini) komisariato patalpose, susitikdama su G. U. , nurodė galimos akistatos su ja - O. M. metu duoti melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių, t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją J. M. , kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, Klaipėdoje, susitikdama su J. M. nurodė, kad apklausos metu ši duotų melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių ir patvirtintų, kad minimoje sutartyje, yra jos pačios - J. M. parašas, t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. l d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją S. M. , kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004-11-29 (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, susitikdama su S. M. , sužinodama jo - S. M. duotų parodymų apie bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo aplinkybes turinį, nurodė jam pakeisti parodymus ir duoti melagingus parodymus jos - O. M. naudai, t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d.

O. M. buvo kaltinama tuo, kad, žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, sukurstė suklastoti tikrą dokumentą ir suklastotą dokumentą panaudojo, o būtent:

O. M. , siekdama pateisinti nebuvimą tarnyboje nuo 2004 m. liepos 9 d. iki liepos 16 d., 2004-07-08, apie 12 val., paskambindama VĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytojai L. Ž. , prašydama išduoti nedarbingumo pažymėjimą, sukurstė ją suklastoti tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, ką L. Ž. padarė, 2004-07-08 neteisėtai ir nepagrįstai išrašydama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-09-22 prašydama L. Ž. išduoti jai suklastotą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), sukurstė ją 2004-09-22 vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) suklastoti kitą tikrą dokumentą, nedarbingumo pažymėjimą, nurodant jame, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15, ką L. Ž. ir padarė: 2004-09-22 išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašė duomenis apie tai, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 bei šį dokumentą pasirašė ir jį Klaipėdoje išdavė O. M. , t. y. šiais veiksmais O. M. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d.

O. M. taip pat buvo kaltinama tuo, kad, žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, panaudojo suklastotą dokumentą, o būtent:

O. M. , siekdama pateisinti nebuvimą tarnybos vietoje nuo 2004-07-09 iki 2004-07-16, žinomai suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2004-09-23 pateikė (duomenys neskelbtini) finansų skyriui, t. y. šiais veiksmais O. M. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

L. Ž. buvo kaltinama tuo, kad, dirbdama VĮ „(duomenys neskelbtini)“ vyr. gydytoja ir bendros praktikos gydytoja, suklastojo tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, o būtent:

L. Ž. 2004-07-08, apie 12 val., Klaipėdoje, paskambinus O. M. ir paprašius išduoti savaitės laikotarpiui nedarbingumo pažymėjimą, pažeisdama Nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, patvirtintų 2002-06-10 įsakymu Nr. 263/78, 66 p., 70 p. reikalavimus, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, neteisėtai ir nepagrįstai įrašydama nedarbingumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15, suklastojo tikrą dokumentą.

Tęsdama savo veiksmus, L. Ž. 2004-09-22 O. M. prašymu VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir nepagrįstai jo pagrindu išrašydama kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 neva sirgo, ir pasirašydama šį dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį realizavo, 2004-09-22 Klaipėdoje išduodama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) O. M. , t. y. šiais veiksmais L. Ž. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 1 d. 1., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.), o nuosprendžio dalis dėl O. M. bei L. Ž. išteisinimo: O. M. – pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., L. Ž. – pagal BK 300 str. 1 d. panaikinama ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, prokuroro, nuteistųjų B. M. P. bei O. M. apeliacinius skundus ir atlikęs įrodymų tyrimą:

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. M. , žinodama, jog ,,Vidaus tarnybos statuto“, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, sukurstė suklastoti tikrą dokumentą:

ji, siekdama pateisinti nebuvimą tarnyboje nuo 2004 m. liepos 9 d. iki liepos 16 d., 2004-07-08, apie 12 val., paskambindama VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ gydytojai L. Ž. , prašydama išduoti nedarbingumo pažymėjimą, sukurstė ją suklastoti tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, ką L. Ž. padarė, 2004-07-08 neteisėtai ir nepagrįstai išrašydama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-09-22 prašydama L. Ž. išduoti jai suklastotą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), sukurstė ją 2004-09-22 vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) suklastoti kitą tikrą dokumentą, nedarbingumo pažymėjimą, nurodant jame, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15, ką L. Ž. ir padarė, 2004-09-22 išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašė duomenis apie tai, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 bei šį dokumentą pasirašė ir jį Klaipėdoje išdavė O. M. . Šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d.

O. M. , žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinė nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, panaudojo suklastotą dokumentą:

ji, siekdama pateisinti nebuvimą tarnybos vietoje nuo 2004-07-09 iki 2004-07-16, suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2004-09-23 pateikė (duomenys neskelbtini) finansų skyriui ir šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

L. Ž. , dirbdama VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ vyr. gydytoja ir bendros praktikos gydytoja, suklastojo tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą:

ji 2004-07-08, apie 12 val., Klaipėdoje, paskambinus O. M. ir paprašius išduoti savaitės laikotarpiui nedarbingumo pažymėjimą, pažeisdama ,Nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, patvirtintų 2002-06-10 įsakymu Nr. 263/78, 66 p., 70 p. reikalavimus, VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose, neteisėtai ir nepagrįstai įrašydama nedarbingumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09- iki 2004-07-15, suklastojo tikrą dokumentą.

Tęsdama savo veiksmus, L. Ž. 2004-09-22 O. M. prašymu VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose, vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir nepagrįstai jo pagrindu išrašydama kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 neva sirgo, ir pasirašydama šį dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį realizavo, 2004-09-22 Klaipėdoje išduodama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) O. M. . L. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apygardos teismo padaryta išvada, kadangi ji prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėties būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų nusikalstamų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių ja buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis ir jos turinys yra subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be išvardintų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir objektyviosios nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant bei paties kaltininko padėtį. Vadinasi, apie kaltę, t. y. psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais, galima spręsti ir pagal jo elgesį.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl O. M. bei L. Ž. išteisinimo ir pažymi, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą dėl faktinių bylos aplinkybių įvertinimo bei baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų O. M. sukursčius gydytoją L. Ž. suklastoti nedarbingumo pažymėjimus, o šiai suklastojus tikrus dokumentus, O. M. vieną iš jų panaudojo pateikdama savo darbovietės – (duomenys neskelbtini) finansų skyriui. L. Ž. išduodama antrą nedarbingumo pažymėjimą O. M. , jį realizavo.

Kad O. M. savalaikiai nepaėmė nedarbingumo pažymėjimo, matyti iš L. Ž. padarytų atžymų asmens sveikatos istorijoje Nr. 870 ,,2004-07-20. Jaučiasi gerai, t⁰ nukrito, nuo 2004-07-16 dirba“ (t. 4, b. l. 123, asmens sveikatos istorijos Nr. 870, 11 puslapis). Šį įrašą L. Ž. padarė 2004-07-20 grįžusi į darbą, po atostogų. O. M. , kaip buvo nurodyta, turėjo atvykti pas gydytoją 2004-07-15, tačiau neatvyko.

O. M. ir L. Ž. kaltė padarius nusikalstamas veikas yra grindžiama šiais įrodymais:

Antra, šią svarbią aplinkybę patvirtina pačios L. Ž. ranka užpildyta O. M. ligos istorija, kuri apžiūrėta ir pridėta prie baudžiamosios bylos (t. 4, b. l. 123, 124-125). Istorijos 10-me puslapyje yra L. Ž. ranka įrašyta (tai ji pripažino tyrimo metu – t. 4, b. l . 126-128, 131-132), jog ,,2004-07-08. Paskambino telefonu, kad labai blogai jaučiasi, t⁰“, kas dar kartą įrodo, kad O. M. pas gydytoją L. Ž. net nebuvo atėjusi, o tik pasikalbėjo telefonu ir paprašė nedarbingumo pažymėjimo. Liudytoja D. P. viso proceso metu patvirtino, kad ji O. M. nematė, jos neapžiūrėjo, tik pasirašė nedarbingumo pažymėjime bei sveikatos istorijoje ir uždėjo spaudą (t. 4, b. l. 133-135; t. 6, b. l. 206). Liudytoja I. B. , dirbanti centre slaugytoja, ikiteisminiame tyrime parodė, kad nedarbingumo pažymėjimą O. M. išrašė gydytojos L. Ž. nurodymu. Taip pat jai paliepus jį nunešė pasirašyti gydytojai D. P. . I. B., apklausta liudytoja 2005-01-18 neatsiminė, ar 2004-07-08, kuomet buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas, matė O. M. (t. 4, b. l. 136-138), tačiau apklausta liudytoja teisme praėjus dar daugiau laiko, t. y. beveik metams nuo įvykio, parodė, jog O. M. buvo kabinete ir L. Ž. ją apžiūrėjo (t. 6, b. l. 40-41). Kolegija liudytojos I. B. pakeistus parodymus, duotus teisme, atmeta ir laiko juos nepatikimais, kadangi ji tokios svarbios aplinkybės nenurodė ir neprisiminė, kaip pati paaiškino, praėjus po nedarbingumo lapelio išdavimo dienos 6 mėn., tačiau tai prisiminė teisme praėjus 11 mėn. Be to, kolegija pastebi, kad I. B. negalima tikėti ir jos parodymai atmetami dar ir todėl, kad ji nurodė išgalvotas, visai nebūtas aplinkybes, kurių neparodė nė pati L. Ž. : štai teisme ji paaiškino, kad L. Ž. tą dieną priėmė ir kitus ligonius ,, < ... > atleido apie 5 korteles be M. , viską užtvirtino gyd. P. savo spaudu“ (t. 6, b. l. 41), tuo tarpu išteisintoji – ,, < ... > liepos 8 d. atostogų metu buvau darbe, tvarkėm dokumentus < ... >. Aš pasirašinėti negalėjau. Sesutė nunešė tą lapą pasirašyti gydytojai P. , nes atostogavau“. Kad L. Ž. atostogų metu (duomenys neskelbtini) priežiūros centre kaip vyr. gydytoja tvarkė dokumentus, o ne priiminėjo ligonius, matyti ir iš jos pokalbių, užfiksuotų stenogramose. I. B. parodymai teisme atmetami kaip prieštaraujantys kitiems byloje esantiems duomenims.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatomis, O. M. naujai paskirtos bausmės bendrinamos su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.

Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas B. M. P. bausmę, vadovavosi bausmės paskirties nuostatomis, išdėstytomis BK 41 straipsnio 2 dalyje, jų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o paskirta bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Atmetant nuteistosios B. M. P. apeliacinį skundą kolegija konstatuoja, kad sprendžiant jos kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo pritaikymo, apeliantės kaltumo bei jai paskirtos bausmės.

Kolegija, nesutikdama su šiais B. M. P. apeliacinio skundo teiginiais, pažymi, kad nuteistosios atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje, kurių nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Vadinasi, tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliantė B. M. P. nepagrįstai nurodo, kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje nenurodoma, kokiais objektyviais ir subjektyviais požymiais pasireiškė nusikaltimo padarymas bendrininkų grupės, o to reikalauja minėto Senato 3.1.10 punktas.

Atsakant į šį skundo argumentą kolegija pažymi, kad kaltinant asmenį bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pažymėtina, jog ši visuma yra sudėtingesnė lyginant ją su veikos požymiais, kai nusikaltimą padaro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d., 25 str. Šiuo konkrečiu atveju yra nustatyta ne tik atitinkamų požymių visuma, bet konstatuota ir tai, kad abi bendrininkės atitinka įstatymo nustatytus subjekto specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, tai, kad nustatytas abiejų nuteistųjų susitarimas veikti bendrai ir kiekviena iš jų suvokė, jog kėsinosi į tą patį objektą bei suprato kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius.

Apeliantės skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip patikimus ir nuoseklius, atmetamas. Priešingai, nei teigia B. M. P. , V. J. parodymus ikiteisminiame tyrime negalima laikyti iš esmės skirtingais, kadangi jie abiejų apklausų metu esminėse detalėse sutapo, ji vienodai aiškino faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra teisinio pagrindo. Nuteistosios B. M. P. kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė, nereiškia, jog teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir buvo šališkas.

Nors B. M. P. teigia, kad nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos tik sudėstant tam tikrus faktus, nevertinta jų kilimo priežastis, turinys, tačiau tai neatitinka tikrovei. Nuosprendyje yra aptarti ir įvertinti tie duomenys, kurie patvirtino ir paneigė svarbias bylos aplinkybes, o tie pokalbiai, kurie buvo neesminiai ir neturėjo nieko bendro su šia nagrinėjama byla, liko neišanalizuoti. Pirmosios instancijos teismas labai nuosekliai, pilnai ir visapusiškai ištyrė ir atskleidė tų pokalbių, vykusių tarp B. M. P. ir V. J. turinį, kuriuose nuteistoji kalba apie savo ir O. M. neleistinus ir nusikalstamus veiksmus, kurių abi ėmėsi tam, kad įgyvendintų nusikalstamą sumanymą – už neteisėto procesinio sprendimo priėmimo gautų iš V. J. piniginį atlygį.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kaip įrodymu dviejuose mini diskuose pateiktais pokalbių įrašais, padarytais 2004-03-22 ir 2004-03-25, kuomet V. J. dar nebuvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Iš byloje esančio 2004-03-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties matyti, kad V. J. išties buvo leista atlikti nutartyje nurodytus nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 1 d., 2 d., imituojančius veiksmus ir padaryti pokalbių su B. M. P. bei O. M. garso ir vaizdo įrašus (t. 3, b. l. 10-11), o dviejuose mini diskuose, kuriuos V. J. pridėjo prie pareiškimo kreipdamasi į STT, yra jos asmeniškai padaryti 2004-03-25 pokalbių su B. M. P. garso įrašai (t. 1, b. l. 2-3, stenogramos – t. 3, b. l. 1-7).

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Vadovaujantis BPK 20 str. 3 d. nuostatomis įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Vadinasi, ir šioje baudžiamojoje byloje buvo teismo prerogatyva spręsti, ar V. J. įrašytus pokalbius su B. M. P. pripažinti įrodymais, ar ne. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju nurodytuose mini diskuose įrašytus pokalbius, kurių turinys atsispindi byloje esančiose stenogramose, turėjo teisę pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šie įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl apeliantės teiginys, kad teismas negalėjo šiais įrodymais vadovautis, atmetamas. Reikia pažymėti dar ir tai, kad aplinkybes, nurodytas pokalbių stenogramose, patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys - nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, kurie yra išnagrinėti, nuosprendyje išdėstyti bei aptarti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti faktiniai duomenys iš esmės sutampa su pačios apeliantės ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais, kuriais ji pripažino išties buvus tokiems pokalbiams tarp jos ir V. J. , kurių turinys užfiksuotas minėtose stenogramose. Be to, B. M. P. nurodė, kad aptariamuose mini diskuose yra užfiksuotas išties jos balsas. Kadangi minėti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, nurodytus BPK 20 str., todėl jie laikomi patikimu įrodymų šaltiniu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

B. M. P. apeliacinio skundo motyvas, jog V. J. vykdė Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 punkte numatytą draudžiamą provokaciją ir susitikimų metu ją skatino ir kurstė padaryti nusikalstamą veiką, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nuskalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pabrėžęs, kad jei modelio vykdymo metu nedaromas spaudimas asmeniui, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, modelis yra teisėtas. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 p. vienas iš operatyvinių veiksmų pagrindų yra pirminė informacija apie rengiamą ar padarytą nusikaltimą arba jį rengusį ar padariusį asmenį. Nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelis negali būti sankcionuojamas nesant duomenų apie rengiamą ar daromą nusikaltimą. Šiuo konkrečiu atveju dar iki nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio sankcionavimo, t. y. 2004-03-30 Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui iš STT buvo perduotas V. J. pareiškimas su garso įrašais, esančiais dviejuose mini diskuose apie 2004-03-22 ir 2004-03-25 įvykusius jos pokalbius su B. M. P. , iš kurių matyti, kad ji iki modelio taikymo pradžios jau buvo pradėjusi daryti nusikaltimą – t. y. B. M. P. pareikalavo perduoti jai ir O. M. 5000 Lt už palankaus sprendimo priėmimą teisėjai V. J. , t.y. suklastoti dokumentus, kurie galimai kompromituoja ją iškeltoje baudžiamojoje byloje buvusiam sutuoktiniui J. J. . Vadinasi, dėl sankcijos modeliui gauti į teismą buvo kreiptasi tada, kai jau buvo gauta pirminė patikima informacija apie susitarimą padaryti nusikaltimą – už 5000 Lt priimti V. J. tinkamą sprendimą. Tuo būdu modeliu tik buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos. Sankcionuojant nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelį, B. M. P. kartu su O. M. jau buvo išreiškusios ketinimą nusikalstamai veikai – O. M. nurodžiusi, už kokį atlygį bus priimtas palankus sprendimas, o B. M. P. jos reikalavimą jau buvo perdavusi V. J. . Byloje nėra duomenų, kad V. J. dar iki modelio sankcionavimo jau būtų veikusi pagal teisėsaugos institucijų užduotį. Pagal byloje esamą medžiagą sprendžiama, kad ji turėjo savo privačių interesų, tačiau savo iniciatyva su nurodytu prašymu ji nesikreipė nei į B. M. P. , nei į O. M. . Neginčijamai nustatyta, kad ne V. J. kreipėsi į B. M. P. , o ši, pasitarimo metu iš O. M. sužinojusi, kad V. J. buvusiam sutuoktiniui J. J. yra neva iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo, kurioje minima ir V. J. , pirma atėjo į V. J. darbo kabinetą ir pranešė O. M. reikalavimą.

Kolegija nesutinka ir su tuo, kad nukentėjusioji kurstė B. M. P. padaryti nusikaltimą ir siekė, jog ji perduotų pinigus O. M. . Kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo provokacija yra artima kurstymui, tačiau ne tapatus reiškinys. Provokacija – tai kurstymo padaryti nusikaltimą atmaina, asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl šios veikos teisėsaugos institucijų pagalba sukurstytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi nustatyta, jog modeliu buvo prisijungta prie jau prasidėjusios nusikalstamos veikos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jau po modelio sankcionavimo V. J. iniciatyva vykę pokalbiai su B. M. P. (apeliantė teigia jų buvus 12) pačiu nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modeliu nuteistoji B. M. P. buvo sukurstyta paimti pinigus ir perduoti juos O. M. , tuo labiau, panaudojant modelį išprovokuota paimti 2000 Lt. Kaip jau anksčiau buvo aptarta, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad iniciatyva dėl pinigų pareikalavimo iš V. J. išėjo iš B. M. P. ir O. M. (O. M. raštelyje parašė 5000 Lt sumą, o B. M. P. šį raštelį parodė nukentėjusiajai paaiškinusi, jog už tokią pinigų sumą gali sutvarkyti, kad jos pavardė, kaip, įtariamosios, nebūtų paminėta baudžiamojoje byloje). Iš byloje esančių pokalbių suvestinių turinio akivaizdžiai matyti, kad B. M. P aktyviai ir daug kartų aiškino bei įtikino V. J. , kad ,, < ... > be tų ji (t.y. O. M. ) nedarys nieko. Visiškai“. 2004-04-05 pokalbio metu B. M. P. paklausė V. J. : ,,O tu čia pinigus turi?“ ir kai ši atsakė: ,,Turiu“, tuomet apeliantė pareiškė: ,,Duok i viskas < ... >. Be raštelio“. V. J. paklausus: ,,Kaip, gatvėje? Nebijot? Nebijot?“, tuomet B. M. P. pareiškė: ,,Gal tada penktą susitinkam < ... > “ (t. 3, b. l. 32, t. 8, b. l. 30). Vėlesnių pokalbių metu pati B. M. P. sugalvojo pinigų perdavimo būdą, ant lapo užrašiusi savo banko sąskaitos numerį bei kitus duomenis, perdavė jį V. J. , nurodžiusi pinigus įnešti į jos sąskaitą banke.

Taigi teismo įvertinti byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 19 dalies, 6 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 12 straipsnio normos, kuriose įtvirtintos nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo sąlygos ir tvarka, buvo pritaikytos tinkamai. Priešingai, nei teigiama B. M. P. apeliaciniame skunde, ne nukentėjusioji, o pati apeliantė siekė ir visais būdais įtikinėjo V. J. , kad J. J. reikia keisti kardomąją priemonę, nes ją šis terorizuoja, ,, < ... > reik jam sparnelius aplaužyti“, ,,reikia jį pagąsdinti. Kažką jam daryti“ (t. 3, b. l. 26, 27, 29, 31; t. 8, b. l. 23-26).

Atsakant į B. M. P. skundo argumentą apie tai, kad ekspertai tyrė pokalbių įrašus, esančius kompaktinėje plokštelėje CD-1-211-06, tačiau tai neva kita laikmena nei nurodyta byloje, kolegija pastebi, kad įrašai, kaip nurodė ekspertės, yra saugomi kompiuterio duomenų bazėje kietajame diske, o tiriamos tik telefoninių pokalbių kopijos, gautos mini diske.

Toliau kolegija pasisakys dėl O. M. apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju nagrinėjant apelianto pateiktus skundus, yra būtina detaliai atsakyti į esminius skundo argumentus, tačiau šio reikalavimo nedera suprasti kaip būtinumo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį.

Taigi apeliaciniu skundu nuteistoji O. M. pirmiausia ginčija jos nuteisimą pagal BK 228 str. 2 d. Pažymėtina, jog pagrindiniai argumentai, dėl kurių ji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, yra susiję su įrodymų vertinimu. Aukštesnės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės teiginius dėl neva nepagrįsto nuteisimo pagal BK 228 str. 2 d. ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, kurių pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei apeliantės kaltės.

Kolegija, atsakydama į nuteistosios B. M. P. apeliacinio skundo argumentus, jau pasisakė dėl to, kodėl apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog B. M. P. ir O. M. tarnybine padėtimi piktnaudžiavo veikdamos bendrininkų grupėje (BK 228 str. 2 d.). Šie įrodymai išsamiai aptarti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje – tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu, todėl nėra tikslinga šiuos įrodymus dėstyti iš naujo.

Toliau skunde apeliantė O. M. nesutinka su tuo, kad teismas jos kaltę grindė pokalbiais, įrašytais tarp B. M. P. ir V. J. , pažymėdama nesanti atsakinga už B. M. P. veiksmus, kadangi su ja nesitarė reikalauti iš V. J. jokio užmokesčio. Iš nuosprendyje detaliai išdėstytų ir aptartų įrodymų (t. 6, b. l. 44-59) akivaizdžiai matyti, kad pokalbiai tarp nuteistosios B. M. P. ir nukentėjusiosios V. J. yra tik vieni iš įrodymų, kurie turi būti vertinami bendrame jų visete. Be to, pažymėtina, kad tąsą šiems pokalbiams suteikė ir pačios O. M. veiksmai, t. y. jai už piniginį atlygį sutikus „pagelbėti“, B. M. P. ir V. J. aptaria įvairias su byla susijusiais aplinkybes, atsiskaitymą ir pan. Byloje yra ir pačios apeliantės pokalbiai su nukentėjusiąja, kurių metu O. M. išsamiai informuoja V. J. apie bylos tyrimo eigą, nors su tokia išvada ji skunde ir nesutinka. Visgi pokalbių turinys aiškiai rodo, kad O. M. nukentėjusiajai pateikdavo išties išsamią bylos tyrimo ataskaitą: „antradieniui yra kviečiams ministras tavo“ , „šiaip, kas liečia tavo reikalus, viskas normaliai“, „V. , yra naujienų ir susitiksim, tada pašnekėsim“, „o šita, kas liečia dėl jo, tai bando į civilinius santykius nueit“, „dabar nežinau, ar jis ateis a neateis, nes norėtume, aš norėčiau, ka L. man jį antradienį pasikviestų ir ištardytų“, „aš žinau, kad tau rūpi tai ir ir tu ir skambini, bet, šita, tik ištardom ir viskas, ir tau iškart paskambinu, kas kas ten kaip. Ką jis ten“ (t. 4, b. l. 36-69). Susitikimo su V. J. metu apeliantė nurodo, kad byla yra užbaigta bei patikina nukentėjusiąją, kad ši galinti būti rami, nes byloje ji iš esmės nefigūruoja („dėl darbo nepergyvenk, viskas sutvarkyta, taip, kad niekur tu nekliūsi ir kad ir kaip besiteistų dabar, kas beduotų į teismą, tavęs ten niekur nėr, viskas, sėdėk ramiai“ (t. 3, b. l. 127-136). Tad užfiksuotų pokalbių turinys akivaizdžiai paneigia apeliantės tvirtinimą esą ji jokios konkrečios informacijos V. J. neteikė arba paklausta pateikdavo tik abstrakčius atsakymus. O. M. skunde pažymi, kad teismas, nuosprendyje, nurodęs, jog ji perdavė V. J. , ne proceso dalyvei, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, nenurodė, kaip šiuo atveju pasireiškė jos veiksmų neteisėtumas. Akivaizdu, kad teismas šia aplinkybe apie nutarimo nuorašo įteikimą ne proceso dalyvei tiesiog pažymėjo dar vieną momentą, parodantį, jog apeliantės ryšys su J. J. byla buvo išties neatsitiktinis (šiuo atveju ji, kaip patvirtinimą, jog atliko pažadėtus veiksmus, įteikė V. J. minėto dokumento nuorašą). Nepagrįstai apeliantė nurodo, kad V. J. , būdama apylinkės teismo teisėja, ir be jos pagalbos galėjo bet kada gauti procesinius ir kitus dokumentus. Nesuprantama, kokiu pagrindu apylinkės teismo teisėjas gali išsireikalauti komisariate tiriamos ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus, joje priimtų procesinių sprendimų nuorašus, jei tokia medžiaga nėra nei to teismo, nei juo labiau to teisėjo žinioje. Tarkime, suprantama, jei ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 63 str. 1 d. numatyta tvarka gautų skundą dėl prokuroro procesinių veiksmų, jis turėtų teisę išsireikalauti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau šiuo atveju teisėjo statusas anaiptol nereiškia, kad V. J. savo iniciatyva galėjo pareikalauti bylos dokumentų ar priimto sprendimo nuorašų.

Kaip neturinčią išskirtinės reikšmės apeliantė nurodo tą aplinkybę, kad baudžiamoji byla kratos metu buvo rasta jos kabinete. Tvirtina, kad jos kabinete tuo metu buvo ne tik ši, bet ir kitos bylos, kurias ji, vykdydama įsakymą, ruošė archyviniam saugojimui. Iš pareigybės, kurias užėmė O. M. , aprašymo matyti, kad jos funkcijos tikrai nebuvo susijusios su bylų paruošimu archyviniam saugojimui (jų įrašymu į archyvinį žurnalą, saugojimo termino nurodymu, kortelės užpildymu ir pan.) (t. 1, 124-125). Kita vertus, negalima kategoriškai paneigti ir nurodytų apeliantės argumentų. Pažymėtina, jog byla jos kabinete buvo rasta praėjus daugiau nei dviems mėnesiams nuo tada, kai ji V. J. įteikė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, t. y. jai pilnumoje įvykdžius duotą pažadą bei pateikus šio įvykdymo patvirtinimą. Tad iš esmės negalima sureikšminti tos aplinkybės, kad byla buvo surasta O. M. kabinete, o tai, kad ji minima nuosprendyje, vertinama tik kaip įvykusio fakto konstatavimas.

Tuo tarpu sutikti su argumentais, kuriais apeliantė neigia L. L. nurodžiusi apklausti V. J. , negalima, ką pagrįstai nuosprendyje konstatuoja ir apygardos teismas. Nors kaip liudytoja apklausta bylą tyrusi L. L. ir parodė, jog apeliantė dėl J. J. bylos nedavė jai jokių konkrečių nurodymų (t. 2, b. l. 47-50, 51-52; t. 6, b. l. 199-201), tačiau byloje esančių pokalbių turinys rodo, kad būtent O. M. šioje byloje davė nurodymus. Antai paskambinusi V. J. ir kalbėdama apie pastarąją dominančią bylą, akivaizdžiai duoda suprasti, kad ji pilnai kontroliuoja bylos tyrimą: „aš norėčiau, kad L. man jį antradienį pasikviestų ir ištardytų“ (t. 4, b. l. 51-52). Beje, kalbėdama apeliantė vartoja įvardį „mes“ („tik ištardom ir viskas, ir aš tau iškart paskambinu, kas kas ten kaip. Ką jis ten“) (t. 4, b. l. 48-90) arba apskritai kalba pirmuoju asmeniu (atsakydama į V. J. klausimą „tai jei jį ištardysit, tai jau į pabaigą, ane, viskas būtų?“ apeliantė teigia „viskas, iš karto siunčiu į prokuratūrą < ... > žinok, tik pasitardau, aš tau paskambinsiu) (t. 4, b. l. 48-90), t. y. tokiu būdu aiškiai parodydama, kad ji išties kontroliuoja bylos tyrimą ir priima reikiamus sprendimus. Apeliantė, remdamasi pareigybės aprašymo nuostatomis (t. 1, b. l. 124-125) bando įtikinti, esą net ir buvus tam tikriems nurodymams jų negalima vertinti kaip neteisėtų, kadangi ji, kaip skyriaus vyriausioji tyrėja, kontroliavo ikiteisminio tyrimo atlikimą. Teiginiai, jog ji pagal užimamas pareigas kontroliavo ikiteisminį tyrimą, teikė praktinę bei metodinę pagalbą pavaldiems pareigūnams, atsakė už vadovaujamo skyriaus veiklos organizavimą, planavimą, rezultatus, tai, kad ji asmeniškai galėjo dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kontroliuoti tyrėjų veiksmų teisėtumą, be abejonės, yra teisingi, tačiau šios funkcijos anaiptol nesuteikia teisės kištis į patį ikiteisminį tyrimą, nurodyti, kuria linkme jis turėtų būti atliekamas. Tuo tarpu iš telefoninių pokalbių turinio aiškiai matyti, kad O. M. buvo suinteresuota J. J. bylos tyrimu ir jos veiksmai kontroliuojant šią bylą prieštarauja pareigybės aprašyme išvardintų funkcijų prasmei. Iš bylos medžiagos matyti, kaip apeliantė telefonu skambina tyrėjai L. L. , kur pastaroji pateikia šiai detalią ataskaitą apie tai kaip pavyko V. J. apklausa, o, sužinojusi dominančią informaciją, O. M. nurodo „gerai, L. , rytoj būsiu aš, pasiskaitysim, pasižiūrėsim, ką ten toliau galima daryti“ (t. 4, b. l 38-90). Susitikusi su V. J. (t. 3, b. l. 90-98), apeliantė su pastarąją išsamiai aptaria bylos aplinkybes, kokius veiksmus reiktų atlikti, kokia J. J. pozicija ir pan. Iš O. M. teiginių akivaizdu, jog ji yra detaliai susipažinusi su byla, jai žinomos visos detalės („žodžiu yra taip. Buvo pasakyta šitaip, kad visom moteriškėm, su kuriom kalbėta yra, tokie žodžiai, tuoj pasakysiu. Kad viskas buvo pasakyta, kad žmona teisėja, kuri viską sutvarkys, jokių problemų nebus. Taip taip, kad viską jūs tarsi darytumėt. Vat tokia situacija. Todėl aš Lr. sakiau, kad jinai atneštų ištuokos liudijimą, kad visi ryšiai būtų. Tai tu niekur nekišai pirštų, visiškai“). O. M. patikina, jog ji deda visas pastangas, kad tyrimas byloje būtų kuo greičiau baigtas, tačiau akivaizdu, kad jos siekis per kuo trumpiausią laiką atlikti ikiteisminį tyrimą, šiuo atveju visiškai neatitinka BPK 2 str. įtvirtintos pareigos atskleisti nusikalstamas veikas prasmės ir paneigia esą ji tiesiog kontroliavo, kad skyriuje tiriamose bylose nebūtų vilkinamas tyrimas (antai V. J. pasakius, kad L. L. nepažadėjo tyrimo pabaigti gegužės mėn. „nes aš, kada vat, kai jinai mane tardė, sako, ojei, ne ne sako, o jei birželio mėnesį gal. Pas mane 40 bylų“, apeliantė patikina „jinai labai daug šneka < ... > aš jau nedaviau imt tų bylų kitų < ... > sakau, vertiesi per galvą. Tau reikia viską padaryti“, „aš dabar, iki penkiolikto, pasižiūrėsim, ištardysim tas bobas. Ten viena boba yra nesąmonė biški. Ten reikia pataisyti. Aš galvoju taip būk rami. Iki penkioliktos bus sutvarkyta“, „ne, ne, aš sakau, mes iki 15-to išspręsim kažkaip tai. Aš jai bylų nerašau dabar, tiktai pabaigt“, „mes norim gegužį atiduoti, kad nebūtų nei jokios informacijos“).

Tolesnius O. M. argumentus dėl to, kad neva ją provokavo V. J. , kolegija atmeta tais pačiais motyvais, kuriais nepagrįstu pripažintas analogiškas apeliantės B. M. P. skundo motyvas. Šiuo atveju pažymėtina, kad tiek O. M. , tiek B. M. P. dar iki nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio sankcionavimo jau buvo išreiškusios ketinimą dėl nusikalstamos veikos – O. M. nurodė, už kokį atlygį bus priimtas palankus sprendimas, o B. M. P. jos reikalavimą jau buvo perdavusi nukentėjusiajai V. J. . Bylos duomenys rodo, jog tai apeliantės O. M. ir B. M. P. išreiškė iniciatyvą reikalauti iš nukentėjusiosios pinigų, t. y. O. M. nurodė lapelyje 5000 Lt sumą, o B. M. P. šį lapelį pateikė V. J. , paaiškinusi, jog už nurodytą sumą byla bus sutvarkyta taip, kad V. J. nebus suteiktas įtariamosios statusas. Šiame bei pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime išdėstyti įrodymai patvirtina, kad B. M. P. vėliau aktyviai įtikinėjo V. J. sumokėti šiuos pinigus, pasiūlė, kokiu būdu geriausia tai būtų padaryti. Tiesa, O. M. kategoriškai neigia gavusi 1000 Lt, tikina nesiuntusi jokio vaikino, kad šis paimtų pinigus, tačiau nuosprendyje yra aptarti įrodymai, paneigiantys tokią jos versiją. Šį klausimą aptarė ir aukštesnės instancijos teismas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (dėl turto konfiskavimo), o tai, kad įrodymai įvertinti ne taip kaip pageidauja apeliantė, nereiškia teismą padarius klaidingas išvadas.

Apeliantė O. M. kaip nepakankamus įvertina nuosprendžio motyvus, kuriais konstatuotas didelės žalos požymis. Jos įsitikinimu, teismo išdėstyti motyvai yra deklaratyvūs, neįvertintas įvykdytos veikos mastas, jos kokybinis atspindys kaltininkės sąmonėje. Pati nuteistoji O. M. apeliaciniame skunde pažymi, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, mano, jog nėra pagrindo konstatuoti buvus padarytą didelę žalą. Aukštesnės instancijos teismas kaip pagrįstą pripažįsta apygardos teismo išvadą, jog O. M. savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą bei valstybės teisėsaugos instituciją – policiją (atitinkamai B. M. P. – valstybės pareigūno vardą ir prokuratūrą, tačiau ji skunde argumentų dėl didelės žalos požymio nebuvimo nenurodo). Atsižvelgiant į tai, kad BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, žalos požymis yra labai svarbus – baudžiamoji atsakomybė dėl piktnaudžiavimo galima tik nustačius nusikalstamos veikos padarinius – didelės žalos padarymą valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. BK 228 str. 1 d. numatyta didelė žala gali būti inkriminuojama įvairiai: 1) tik turtinė žala ar 2) turtinė ir neturtinė žala, ar 3) tik neturtinė žala. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje didelės žalos valstybei padarymas grindžiamas „šiais veiksmais O. M. diskreditavo policijos pareigūno vardą“ (t. 7, b. l. 42), t. y. iš šio teksto akivaizdu, kad nuosprendyje yra kalbama apie neturtinę žalą. Dėstydamas motyvus, teismas nurodė, kad nustatytais nusikalstamais veiksmais O. M. diskreditavo pareigūno vardą bei atitinkamai valstybės instituciją – policiją. Teismas nustatė, kad O. M. , būdama (duomenys neskelbtini) tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja bei valstybės tarnautoja, pažadėjo, jog baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)bus priimtas V. J. palankus procesinis sprendimas, susitikimų su V. J. metu pažadėjo atlikti neteisėtus veiksmus ir kartu su B. M. P. pareikalavo iš nukentėjusiosios 5000 Lt, o, pastarajai pervedus 2000 Lt į B. M. P. sąskaitą, priėmė iš B. M. P. pusę sumos, t. y. 1000 Lt. Tokiu būdu O. M. pažeidė 2000-10-17 Lietuvos Respublikos "Policijos veiklos įstatymo" 3 str., 4 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d. l p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str., 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, dėl ko ir buvo konstatuota, jog ji diskreditavo pareigūno vardą bei apskritai visą valstybės teisėsaugos instituciją – policiją. Aukščiau išvardinti reikalavimai nėra abstraktūs teiginiai, bet esminiai reikalavimai, kurių privalo laikytis valstybės tarnautojas, atlikdamas jam pavestas funkcijas. Šių reikalavimų pažeidimo konstatavimas, kurių pagrindu buvo diskredituotas valstybės pareigūno ir institucijos vardas, kaip tik ir sudaro didelės žalos padarymą valstybei. Ta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog dėl publikacijų spaudoje apeliančių veiksmai tapo žinomi visuomenei, nereiškia aplinkybės, jog, anot apeliantės, teismas tuo pačiu konstatavo, kad „kitokio sprendimo kaip apkaltinamąjį, priimti tiesiog jau nebegalėjo“ (t. 7, b. l. 99-115). Nurodytu teiginiu teismas iš esmės pažymėjo valstybės teisėsaugos institucijos sumenkinimo faktą. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad apeliančių veiksmai buvo aprašyti spaudoje, konstatuojant minėtą faktą didesnės reikšmės neturi, kadangi tiek pareigūno, tiek pačios institucijos vardo sumenkinimas kilo ne dėl publikacijų spaudoje, o dėl pačių apeliančių veiksmų.

Apeliaciniame skunde O. M. tvirtina, kad procese dalyvavę prokurorai ir teisėjai demonstravo šališkumą, reiškė nuomonę dėl bylos baigties, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, nemini atvejų, kada tas šališkumas pasireiškė. Kolegija šioje byloje jokių šališkumo faktų nenustatė, o, neturint konkrečių argumentų, į kuriuos reiktų atsikirsti, plačiau teismo šališkumo nenustatymo aplinkybių nenagrinės. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nei O. M. , nei jos gynėjas nušalinimų nepareiškė (t. 6, b. l. 18, 17-27, 36-47, 51-58, 64-71, 73-74, 78-91, 133-135; t. 7, b. l. 35-36, 40).

Tolesnėje skundo dalyje O. M. ginčija teismo sprendimą pripažinti ją kalta pagal BK 228 str. 1 d. ir pateikia argumentus, kurie iš esmės yra kitoks nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimas. Pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė su šiuo nusikaltimu susijusius įrodymus, įvertino juos ir padarė pagrįstą išvadą, kad O. M. padarė BK 228 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Kaip ir ankstesniu atveju, taip ir šiuo apeliantė tvirtina, kad jos pareigybės instrukcija suteikė jai teisę dalyvauti K. Ž. apklausoje, užduoti šiam klausimus. Kaip matyti, O. M. vėl iškreipia pareigybės aprašymo 7 punkto prasmę „asmeniškai dalyvauja ikiteisminio tyrimo veiksmuose, atlieka liudytojų, įtariamųjų apklausą darbo vietoje, areštinėje“. Nors apeliantė ir turi teisę dalyvauti tyrėjui atliekant apklausą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji gali kištis į atliekamos apklausos eigą, patarti, kokius parodymus turėtų duoti proceso dalyviai, sufleruoti jiems parodymus ar nurodyti tyrėjui, kokius veiksmus šis turi atlikti, kad byloje būtų galima priimti konkretų sprendimą. Apeliantė teigia esą teismas vertino tik ikiteisminiame tyrime duotus S. M. parodymus, neatsižvelgdamas į tuos, kuriuos liudytojas davė 2005-09-21 teismo posėdyje. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad toks O. M. teiginys yra nepagrįstas. Apklausiamas teisme S. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 5, b. l. 129, 133-134), parodydamas, kad O. M. (ji pati, beje, suderino su K. Ž. , kuris prieš tai tyrėjo kviečiamas kelis kartus neatvyko į komisariatą, apklausos laiką) pasikvietė jį į kabinetą, kur atėjęs pamatė K. Ž. . Viršininkės kabinete jis ir surašė liudytojo apklausos protokolą – jis praktiškai jokių klausimų K. Ž. neuždavė, kadangi tai darė O. M. , negana to, ji jam aiškino, ką reiktų atsakyti į užduodamus klausimus, patarinėjo. Ikiteisminiame tyrime S. M. parodė ir tai, kad po apklausos O. M. nurodė jam surinkti tokią medžiagą, kad byloje nebūtų įtariamųjų, t. y. kad byla būtų „tamsi“ (t. 5, b. l. 127-130, 131-132). Teisme S. M. teigė neprisimenantis, ar buvo nurodymas dėl „tamsios“ bylos, tačiau patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime jis davė teisingus parodymus, be to, parodė, kad O. M. nurodė jam neapklausti M. V. bei papildomai K. Ž. , paaiškindama, jog daugiau jokių apklausų nereikia. S. M. neneigė supratęs, kad bylos baigtį suderins pati O. M. (t. 6, b. l. 65-68). Beje, nesuprantama, ką apeliantė nori įrodyti, teigdama, jog tai, kad ant automobilio buvo K. Ž. priklausantys valstybiniai numeriai, neįrodo jį ir M. V. dalyvavus padarant nusikaltimą bei nedavė ir šiuo metu neduoda pagrindo apklausti juos įtariamaisiais, kadangi „manymais“ ar prielaidomis įtarimas negali būti grindžiamas. Akivaizdu, jog tokiu būdu O. M. tiesiog bando pateisinti savo veiksmus, kuriais ji nurodė S. M. neapklausti K. Ž. bei M. V. , t. y. „užtamsinti“ bylą. Negalima sutikti ir su kitu apeliantės teiginiu, kuriuo ji tvirtina liudytojo S. M. parodymus esant prieštaringus, kadangi iš byloje esančių jo parodymų, duotų tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme, matyti, kad juose nėra jokių esminių prieštaravimų. Vien ta aplinkybė, kad jis teisme nurodė neprisimenantis, ar buvo nurodymas dėl „tamsios“ bylos, jokiu būdu neleidžia daryti išvados dėl prieštaravimų buvimo, juo labiau, kad, teisme perskaičius jo parodymus, jis patvirtino, kad jie užrašyti teisingai bei įvardino O. M. duotus nurodymus dėl bylos eigos. Skunde O. M. pabrėžia aplinkybę dėl nuotraukų dingimo iš bylos, tačiau S. M. viso proceso metu nuosekliai patvirtino, kad nuotraukos iš bylos medžiagos galėjo dingti po to, kai jis bylą kelioms dienoms buvo palikęs pas O. M. , o, pasiėmęs nepatikrino, ar joje yra visi dokumentai. Nors apeliantė akcentuoja, kad apklausiamas K. Ž. nepatvirtino, jog apklausos metu ji patarinėjo jam, ką reiktų sakyti, tačiau iš minėto protokolo matyti, kad K. Ž. neneigė, jog S. M. tik surašė protokolą, o klausimus uždavinėjo O. M. (t. 5, b. l. 135-136). Ta aplinkybė, kad jis nei patvirtino, nei paneigė apeliantę davus patarimus dėl parodymų yra suprantama ir paaiškinama, kadangi jam, kaip suinteresuotam asmeniui, nebuvo naudinga pripažinti tokią aplinkybę. Tuo tarpu S. M. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti ir pagrįstai rėmėsi jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantė neigia 2004-04-20, 10 val. 47 min., buvus pokalbį tarp jos ir S. M. ir teigia šiuo atveju kalbėjusi su S. L. . Šis apeliantės tvirtinimas yra teisingas, ką ir rodo byloje užfiksuotas pokalbis bei jo stenograma (t. 4, b. l. 40). Būtent tokius duomenis nuosprendyje nurodo ir teismas, nors apeliantė nežinia kodėl tvirtina teismą nurodžius, jog ji tuo metu kalbėjo su S. M. (nuosprendyje aiškiai nurodoma „iš protokolo seka, kad užfiksuotas O. M. ir S. L. telefoninis pokalbis 2004-04-20, 10 val. 47 min., kurio metu O. M. paskambinusi klausia...“) (t. 7, b. l. 60). Apeliaciniame skunde O. M. deklaratyviomis vadina teismo išvadas dėl pareigybės instrukcijos III str. 5 d., IV str. 6 d., 15 d., taip pat Policijos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pažeidimo, tačiau plačiau tokios savo pozicijos nepagrindžia. Apygardos teismas išsamiai nurodė, kokiais veiksmais O. M. pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, dėl ko apsunkino baudžiamosios bylos ištyrimą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pažemino policijos autoritetą bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei. Reikalavimas laikytis nurodytų įstatymo nuostatų nėra deklaratyvus, priešingai – tai yra esminiai reikalavimai valstybės pareigūnui, o jų nesilaikymas duoda pagrindą padaryti tokią išvadą, kurią apkaltinamajame nuosprendyje ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 str., objektyvusis požymis – veika – apibūdinamas keliais aktyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas arba netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas (nusikaltimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija). Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš minėtų alternatyvių veiksmų. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas, į oficialų dokumentą įrašoma informacija, neatitinkanti tikrovės. Tokia veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Apygardos teismas pripažino O. M. kalta ir nuteisė už tai, kad ji suklastojo tikrą dokumentą, t. y. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp (duomenys neskelbtini) ir studentės G. U. įrašė pastarosios asmens duomenis bei padarė G. U. parašą, tuos pačius veiksmus ji atliko ir sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp (duomenys neskelbtini) ir studentės J. M. . Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymų. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 str. nustato, kad kiekviena aukštojo mokslo įstaiga sudaro su studentais sutartis. Standartines studijų sutarties sąlygas nustato ministerija, o tipinę sutarties formą apibrėžia Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1349 Dėl aukštosios mokyklos ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties tipinės formos patvirtinimo. (Duomenys neskelbtini) raštu Nr. 3A (11.21-14)-S44 informavo, kad (duomenys neskelbtini) senato nutarimu Nr. ISN-3 patvirtino (duomenys neskelbtini) universiteto ir studentų, sutinkančių mokėti visą studijų kainą, sutartis. Pažymėtina, kad minėtoms sutartims yra taikomos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI knygos sutarčių teisės bendrosios nuostatos (t. 5, b. l. 77). Taigi sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 46, 65) pagrįstai laikytinos dokumentais, atitinkančiais BK 300 str. keliamus reikalavimus.

Kitas svarbus momentas yra tas, kad įvardintas sutartis O. M. pasirašė neturėdama tam įgaliojimų. Beje, ir pati apeliantė sutinka su tuo, kad ji neturėjo teisės pasirašyti už G. U. ir J. M. , tačiau nelaiko to nusikalstamais veiksmais. Apeliantė skunde akcentuoja tai, kad abi liudytojos neprieštaravo, kad tai ji pasirašytų sutartyse. Apklaustos G. U. ir J. M. patvirtino, kad sutartyse yra ne jų parašai, o specialisto išvada nustatė, kad sutartyse rankraštinius įrašus padarė ir liudytojų vardu pasirašė O. M. (t. 5, b. l. 103-105). Viso proceso metu G. U. patvirtino nedavusi sutikimo ar įgaliojimo jos vardu pasirašyti sutartį su Universitetu, apie jokį pasirašymą jos su apeliante nekalbėjo ir to neaptarė. Kaip patvirtino G. U. , faktą, jog O. M. pasirašė už ją sutartį, sužinojo jai paskambinusi (t. 5, b. l. 5-8, 9-11; t. 6, b. l. 42-43). Kaip liudytoja apklausta J. M. parodė prašiusi O. M. nuvežti dokumentus, susijusius su stojimu į (duomenys neskelbtini), tačiau patvirtino jokių įgaliojimų pasirašyti nedavusi (nei dėl šių dokumentų, nei dėl sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 54-56, 57-59). Tiesa, teisme J. M. teigė klaususi O. M. , ar ši galėtų už ją pasirašyti, dėl to skambino ir į universitetą, prašė leidimo, tačiau tuo pačiu pripažino, kad O. M. pasirašyti leido tuo atveju, jei tokį leidimą būtų davęs universitetas, apie įgaliojimą kalbos nebuvo (t. 6, b. l. 78-79). Skunde apeliantė tvirtina, kad telefoniniai pokalbiai (t. 4, b. l. 86, 82) rodo esą ji turėjo žodinius merginų įgaliojimus, nors išanalizavus pokalbių turinį akivaizdu tik tai, kad apeliantė liudytojas informavo apie tai, kad už jas pasirašė, t. y. konstatavo joms jau įvykusį faktą. Antai O. M. sako J. M. „aš sutvarkiau visas, pasirašiau čia už tave, visur viska padariau“, „nu viskas tvarkoj. Visa kita sutvarkyta, jau gali ruoštis mokslams“ (t. 4, b. l. 82) arba G. U. - „aš buvau, aš buvau nuvažiavus, mes gi susitikom, aš pasirašiau tą sutartį už tave viską sutvarkė mūsų ten“, „taip, taip, dėl sutarties tu nieko nepergyvenk, jau ten viskas sutvarkyta yra“ (t. 4, 86-87). Visgi iš užfiksuotos liudytojų reakcijos ar tam tikrų frazių galima daryti prielaidą, jog G. U. ar J. M. neprieštaravo tam, kad O. M. pasirašytų už jas (antai O. M. sako G. U. „sutartį aš pasirašiau, kaip mes kalbėjom aš viską sutvarkiau“, „< ... > aš pasirašiau tą sutartį už tave viską sutvarkė mūsų ten“, o G. U. , išgirdusi šią žinią, atsako „ai, tai man nėra ko pergyventi tada“ (t. 4, b. l. 86). Panašiai reaguoja ir J. M. „Labai dėkui. Atia tada“ (t. 4, b. l. 82). Vis dėlto net ir darydami prielaidą, kad G. U. ir J. M. iš esmės galėjo neprieštarauti dėl to, kad aptariamus veiksmus atliktų O. M. , negalime paneigti to, kad jų valia nebuvo įforminta reikiamame įgaliojime. Apeliantė rankraštinius įrašus ir G. U. bei J. M. parašus atliko, neturėdama notariškai patvirtinto rašytinio dokumento - įgaliojimo, kurį įgaliotasis duoda kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti jam nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Beje, iš pokalbio, vykusio tarp O. M. ir S. B. matyti, kad pastarasis kaip tik ir pabrėžia, kad tuo atveju, jei pats studentas negali pasirašyti, tai jis privalo įgalioti kitą asmenį („gali įgalioti žmogų kažkokį tai not, bet notariškai“) (t. 4, b. l. 69-70). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, būdama teisininkė, dirbdama teisėsaugos institucijoje vadovaujantį darbą, labiau nei bet kurios kitos profesijos asmuo suvokė, kad veiksmų, sukeliančių teisines pasekmes, atlikinėti už kitą asmenį, neturint pastarojo leidimo (raštiško įgaliojimo), negalima, kadangi priešingu atveju tokie veiksmai bus vertinami kaip neteisėti. Tad, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad O. M. pagrįstai pripažinta kalta suklastojusi sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde apeliantė nurodo ir tai, kad jos veiksmais žala nebuvo padaryta. Kolegija atkreipia dėmesį, jog nusikaltimo sudėtis dėl dokumento suklastojimo yra formalioji, todėl nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Nusikaltimas yra baigtas nuo tikro arba netikro dokumento suklastojimo, t. y. baigus visus tokiam suklastojimui būtinus veiksmus (šiuo atveju jie baigti suklastoju G. U. ir J. M. parašus), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkas pasiekė užsibrėžtą tikslą

Kolegija atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas nepagrįstai aptariamą nuosprendžio dalį įvardina kaip „O. M. įvykdytas dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas“ (t. 7, b. l. 63), kadangi O. M. pripažinta kalta tik dėl dokumentų suklastojimo, o ne ir dėl jų panaudojimo. Iš esmės tai yra klaidingas nuosprendžio dalies įvardijimas, kadangi tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tiek ir išdėstytuose motyvuose yra kalbama būtent apie dokumentų klastojimą (dėl dokumentų klastojimo jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, dėl to ji atiduota teismui) (t. 1, b. l. 88-90; t. 5, b. l. 180-204). Matyt, dėl šios teismo padarytos klaidos iš esmės klaidingą teiginį nurodo ir apeliantė, t. y. ji tvirtina esanti nepagrįstai nuteista dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies aiškiai matyti, kad O. M. pripažinta kalta tik dėl dokumentų suklastojimo (t. 7, b. l. 76-77).

Toliau skunde išdėstytais argumentais nuteistoji O. M. nesutinka su teismo sprendimu pripažinti ją kalta ir nuteisti dėl poveikio liudytojams G. U. , J. M. ir S. M. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, patvirtinančius O. M. kaltę, todėl kolegija iš naujo šių parodymų nedėstys, o tik aptars keletą aplinkybių, susijusių su apeliantės argumentais šioje apeliacinio skundo dalyje. Pažymėtina, kad iš esmės ir šiuo atveju apeliantės argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, t. y. apeliantė nuosprendyje pateiktus įrodymus traktuoja kitaip nei teismas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas išdėstytus įrodymus vertino, atsižvelgdamas į bendrą jų visetą, nesuteikdamas nei vieniems jų išskirtinės reikšmės. Antai neigdama dariusi poveikį G. U. , O. M. pažymi G. U. telefoną norėjusi sužinoti, kadangi to prašė sūnus (juos sieja bendri studijų reikalai), kategoriškai nesutinka vedusis pastarąją į rūsį (šio fakto niekas nematė), G. U. parodymus laiko prieštaringais, o tai, kad jos sūnus skambindavo liudytojai, niekaip neįrodo jos kaltės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teigti G. U. parodymus esant prieštaringais, nėra jokio pagrindo. Ikiteisminiame tyrime aiškiai parodžiusi apie jai darytą poveikį, teisme, pagarsinus parodymus, ji patvirtino juos esant teisingus. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti liudytojos G. U. parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytoja G. U. parodė, jog jai 2004-10-02 paskambino O. M. sūnus M. C. , pasakydamas, jog reikia susitikti, tačiau priežasties nenurodė. Tąkart jai negalėjus susitikti, M. C. paskambino kitą dieną, po to pasiėmė ją iš namų ir nusivežė pas save, kur buvo O. M. . Liudytoja patvirtino, kad to susitikimo metu O. M. jai nurodė, kokius parodymus ji turinti duoti, jei būtų iškviesta į apklausą, taip pat pasakė patvirtinti sutartyje esant jos parašą ir tt. (t. 5, b. l. 7-8). G. U. parodymus, jog O. M. , padedant sūnui, bandė su ja susisiekti patvirtina ir bylos medžiaga, t. y. medžiaga apie telekomunikacijų įvykius (t. 5, b. l. 20, 32-39, 40-41). Iš šios medžiagos matyti, kad 2004-10-02 G. U. iš tiesų buvo skambinta iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, kaip nustatyta, naudojosi O. M. sūnus M. C. . Medžiagoje užfiksuota, kad skambučiai iš šio abonento buvo ne tik tą dieną, bet ir vėliau – 2004-10-03 (du skambučiai), 2004-10-17 (4 skambučiai), 2004-11-01 (1 skambutis), 2004-11-03 (1 skambutis). Kaip matyti, visuomet skambindavo abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), o ne G. U. . Apeliantė bando įrodyti, kad jos sūnų ir G. U. siejo bendri studijų reikalai, tačiau apklaustas M. C. , uždavus jam klausimą „ar pažįstate G. U. “ parodė nežinantis, ką į tokį klausimą atsakyti (t. 5, b. l. 27-28). Tiesa, apeliacinės instancijos teisme jis teigė taip pasakęs dėl neva jam daromo psichologinio spaudimo (t. 7, b. l. 223-224), nors byloje jokių duomenų apie M. C. galimai darytą poveikį nėra. Be to, apklausta liudytoja I. O. parodė, kad būtent 2004-10-02 O. M. jos klausė, kur galėtų sutikti G. U. bei koks jos mobiliojo ryšio telefono numeris (t. 5, b. l. 156-157). Minėta liudytoja neturėjo jokio pagrindo duoti suinteresuotus parodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Iš I. O. parodymų kaip tik ir matyti, kad būtent O. M. siekė susitikti su G. U. . Štai apeliantė tvirtina liudytojos telefono klaususi, kadangi to prašė jos sūnus, tačiau toks jos teiginys yra prieštaringas. Jei apeliantė teigia jos sūnų pakankamai glaudžiai bendravus su G. U. (mokiusis tame pačiame universitete, dalindavusis užrašais, knygomis, informacija, susitikdavus, eidavus į kavines), tai sunkiai tikėtina, kad pastarasis nebūtų turėjęs jos telefono numerio ir prašęs motinos, kad ši susisiektų su G. U. (juo labiau, kad, kaip matyti iš I. O. parodymų, apeliantė klausė ne tik telefono, bet ir domėjosi, kaip pati galėtų su ja susitikti). Be to, pats M. C. apeliacinės instancijos teismui pripažino su G. U. bendravęs labai mažai (t. 7, b. l. 223-224), tad toks pripažinimas dar labiau nepaaiškina jo daugkartinių skambučių G. U. ar to, kad jis kartu su ja buvo O. M. bute.

Skunde O. M. pažymi, jog teismas, nuosprendyje aptaręs liudytojos V. B. parodymus, nenurodo, kaip jie pagrindžia jos kaltę. Kaip matyti, nuosprendyje teismas minėtos liudytojos parodymus aptarė, atsižvelgdamas į G. U. parodymus, kurių metu ji patvirtino, jog 2004-11-25 V. R. jai pasakė, kad rytojaus dieną ji turi nuvykti pas M. C. , kur jos lauks O. M. . Be to, tą pačią dieną jai užėjus į komisariato raštinę sekretorė V. B. padavė raštelį, paprašydama jį perduoti O. M. . Atsižvelgdamas į tai, nuosprendyje teismas ir aptarė V. B. parodymus: ji paneigė O. M. prašius pakviesti G. U. pokalbiui, o raštelį, kuriame buvo užrašytas įstatymas ir jo numeris, ji G. U. padavė tik dėlto, kad atsitiktinai išgirdo, jog pastaroji ruošiasi su O. M. susitikti (t. 5, b. l. 146-147, t. 6, b. l. 51). Nors nuosprendyje ir nepažymėta, tačiau apklausos metu ir V. R. neigė O. M. prašius suorganizuoti susitikimą su G. U. (t. 5, b. l. 149-150; t. 6, b. l. 46). Vis dėlto net ir, atsižvelgiant į tokius liudytojų V. B. ir V. R. parodymus, teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog O. M. darė poveikį G. U. (remiantis kitais šiame bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais). Beje, nors V. B. ir tvirtina, kad tik norėjo G. U. įduoti lapelį su jame užrašytu įstatymu ir jo numeriu, tačiau sunkiai tikėtina, kad ji, eidama koridoriuje, galėjo taip detaliai išgirsti pokalbį (su kuo susitiks, kada), kad atėjus G. U. į raštinę net neklausdama ir nepasitikslindama jai perdavė minėtąjį lapelį. Logiška, kad asmuo tokioje situacijoje pirmiausia prisipažintų atsitiktinai nugirdęs apie planuojamą susitikimą, pasitikslintų, ar jis tikrai įvyks, kada bus ir tik tuomet paprašytų paslaugos.

Skunde kategoriškai nesutinkama su tuo, jog ji vedėsi G. U. ir S. M. į rūsį, kur, darydama pastariesiems spaudimą, klausinėjo apie bylą, prašė keisti parodymus. Anot apeliantės, niekas iš komisariato darbuotojų nepatvirtino matę ją einant į rūsį. Kaip liudytojai apklausti G. U. ir S. M. viso proceso metu nuosekliai patvirtino buvus tokį faktą: antai G. U. parodė, kad 2004-11-29 į jos kabinetą užėjo O. M. ir pasikvietė eiti pasikalbėti į rūsį. Prieš pokalbį patikrino, ar ji neturi įrašinėjimo įrangos. Rūsyje klausė apie apklausą STT, jai papasakojus, O. M. pasakė, kad ji vienintelė ją išdavė ir davė nurodymus, kokius parodymus jai reiktų duoti. G. U. patvirtino po pokalbio supratusi „jei aš duosiu akistatos metu nenaudingus jai parodymus man tai bus ne į naudą“ (t. 5, b. l. 9-11). Kaip liudytojas apklaustas S. M. taip pat patvirtino, kad 2004-11-29 O. M. jį nusivedė į rūsį, kur klausinėjo apie tai, kokius parodymus jis davė dėl benzino vagystės bylos, po ko O. M. nurodė, jog, jei jis neduos jai palankių parodymų, bus „sudirbtas“ jos advokato. S. M. patvirtino supratęs, kad O. M. „daro man tiesioginį spaudimą kaip liudytojui, kadangi pokalbio metu aš supratau, kad ji stengėsi mane paveikti, kad aš vėliau keisčiau savo parodymus ir duočiau melagingus parodymus jos naudai“ (t. 5, b. l. 133-134). Tai, kad O. M. 2004-11-29 lankėsi komisariate, patvirtino ir V. R. bei S. M. . Minėtos aplinkybės, beje, neneigia ir pati apeliantė, tačiau nelaiko to įrodymu, patvirtinančių liudytojų parodymus. Tokia O. M. pozicija yra suprantama ir vertinama kaip siekis paneigti savo kaltę. Be to, ji akcentuoja, kad nė vienas darbuotojas nepatvirtino matęs, kaip ji su G. U. bei S. M. ėjo į rūsį. Apeliacinės instancijos teismui O. M. pateikė prašymą apklausti komisariato darbuotojus, kurie paneigtų, kad ji vedėsi liudytojus į rūsį ir darė šiems poveikį (t. 7, b. l. 175). Teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti T. Ž. , R. D. , K. J. , A. S. , A. R. , E. N. , J. B. , kurie teigė nematę rūsyje buvus O. M. ir G. U. bei O. M. ir S. M. , negirdėjo apie jiems daromą poveikį (t. 7, b. l. 219-223). Tačiau akivaizdu, kad tokie liudytojų parodymai negali būti laikomi įrodymais, paneigiančiais anksčiau aprašytus G. U. ir S. M. parodymus. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, komisariato rūsyje yra keletas patalpų (sporto salė, valytojos sandėliukas, ūkvedžio patalpos, šiluminis mazgas, elektros skydinė). 2004 metais buvo rakinama tik salė ir sporto salė. Raktai nuo sporto salės buvo laikomi budėtojų dalyje ir, norintys sportuoti, turėdavo juos pasiimti. Kaip parodė budėtojai T. Ž. ir R. D. , O. M. rakto nuo sporto salės nė karto neėmė (t. 7, b. l. 219-220). Tačiau nustatyta ir tai, kad rūsio koridorius, kuriame buvo stalas, teniso stalas, rakinamas nebuvo. Apeliantė tvirtina, jog šalia rūsio yra ūkvedžio kabinetas, todėl jis neabejotinai būtų matęs, ją ir G. U. ar S. M. bekalbančius. Tačiau apklaustas S. B. parodė, jog „jei žmonės ateina į rūsį, o aš tuo metu būnu savo kabinete, tai nematau, kas atėjo, o jeigu tuo metu būnu koridoriuje, tai, aišku, kad matau“ (t. 7, b. l. 222-223). Vadinasi, visiškai įmanoma, kad O. M. tiek vieną, tiek kitą liudytoją galėjo atsivesti ūkvedžiui to nematant (rūsio koridorius nerakinamas, ūkvedys buvo savo kabinete arba jo rūsyje tuo metu apskritai nebuvo). Anot S. B. , jis iš savo kabineto girdėtų koridoriuje esant šurmulį, tačiau šiuo atveju suprantama, kad pokalbis, vykęs tarp O. M. ir liudytojų, nebuvo nei garsus, nei triukšmingas, kadangi apeliantė buvo suinteresuota, kad jų niekas neišgirstų.

Neigdama dariusi poveikį S. M. ir J. M. , apeliantė iš esmės nenurodo jokių svarių argumentų, išskyrus tai, kad mano nepagrįstai teismą patikėjus pastarųjų parodymais. Tačiau teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu, konstatuodamas apeliantę atlikus šiuos nusikalstamus veiksmus, tokią savo poziciją pagrindė ir išdėstė tai patvirtinančius įrodymus. Kolegija dar kartą pažymi apygardos teismą neturėjus jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kurie proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs. Štai O. M. teigia, kad J. M. parodymai yra sąmoningai iškreipti, neatsižvelgta į teisme duotus jos parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta J. M. parodė, kad ji R. M. prašymu aplankė tuo metu ligoninėje gydomą O. M. , kur ši ją perspėjo apie galimą apklausą, nurodė, kad jos metu ji (J. M. ) patvirtintų, jog sutartyje esantis parašas yra jos, dėl ko liudytoja įvykus šiam pokalbiui nurodė „išėjusi iš ligoninės aš pagalvojau, kad, jei aš slėpsiu tiesą, man gali iškilti problemų su mokslais minėtoje mokymosi įstaigoje bei darbovietėje“ (t. 5, b. l. 54-56). Vėliau apklausiama teisme ji nebuvo tokia kategoriška ir teigė, jog O. M. tiesiog prašė nemeluoti, tačiau tuo pačiu pripažino ikiteisminiam tyrimui davusi teisingus parodymus ir patvirtino juos („pasilieku prie tardyme duotų parodymų“ (t. 6, b. l. 78-79). Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytoja pakeitė savo parodymus priešingais, dėl ko jais teismas negalėjo remtis grįsdamas apeliantės kaltę.

Tuo tarpu nusikalstamoje veikoje dėl poveikio S. M. apeliantės nurodyta aplinkybė, kad nė vienas iš apklaustų darbuotojų nepatvirtino, kad S. M. nedalyvavo 2004-11-29 susirinkime, neturi didesnės reikšmės. Iš esmės toks klausimas buvo užduotas tik susirinkimą vedusiam S. M. , kuris parodė neprisimenantis, kokie asmenys jame dalyvavo (t. 5, b. l. 152). Toks atsakymas yra suprantamas, kadangi klausdami, ar konkretus asmuo dalyvavo konkrečią dieną vykusiame susirinkime, kurie, kaip nurodo pati apeliantė, organizuojami kiekvieną rytą ir kuriuose dalyvauja 20-25 asmenys, vargiai sulauksime aiškaus ir kategoriško atsakymo. Šiuo atveju būtų gana sudėtinga susieti eilinį, jokiais ypatingais įvykiais nepasižymėjusį susirinkimą su konkrečia data bei aplinkybe dėl jame dalyvavusio konkretaus asmens (dar labiau netikslinga būtų tokią aplinkybę aiškintis šiuo metu).

Paskutinę apeliacinio skundo dalį apeliantė skiria BPK pažeidimų, kurie, jos įsitikinimu, buvo padaryti, aptarimui. Pirmiausia ji nurodo, jog teismas panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, kuriuose pokalbių turinys užfiksuotas iš „perlūžusios“ laikmenos CD-1-003-05. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėta kompaktinė plokštelė su telefoninių pokalbių garso įrašais iš tiesų buvo perlūžusi ir jos atkurti nebuvo įmanoma (t. 6, b. l. 156). Atsižvelgiant į tai, ekspertei buvo pateikta kita laikmena, t. y. kita kopija. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta ekspertė Ž. Pikutienė, kuri patvirtino, jog „buvo rastas nekorektiškai supakuotas kompaktinis diskas, kuris buvo lūžęs. Kadangi tai buvo telefoninių pokalbių kopija, tai mes pranešėm, kad diskas yra lūžęs ir mums atsiuntė kitą kopiją“ (t. 7, b. l. 218-219). Ekspertė taip pat nurodė, kad telefoniniai pokalbiai yra įrašomi į kompaktų kietąjį diską ir iš duomenų bazės ekspertizei visada yra pateikiama kopija, o ne originalas. Šiuo atveju ekspertėms taip pat buvo pateikti ne originalai, o kopijos (t. 7, b. l. 218-219). Tad tiek perlūžusi laikmena, tiek ir vėliau pateikta buvo kompaktų kietajame diske įrašytų pokalbių kopijos, t. y. visais atvejais patys pokalbiai yra saugomi minėtame diske. Iš bylos medžiagos matyti, kad vėliau pateiktoje laikmenoje (kompaktinė plokštelė „Cursor CD-R“, Nr. CD-1-211-06) buvo tie patys garsiniai failai kaip ir laikmenoje CD-1-003-05, kuri perlūžo (t. 4, b. l. 48-90; t. 6, b. l. 162-171), t. y. laikmena CD-1-211-06 buvo tiesiog kita kompaktų kietajame diske užfiksuotų pokalbių (originalo) kopija. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti teismą nepagrįstai rėmusis minėtais pokalbiais. Tuo pačiu atmetamas apeliantės teiginys, kad ekspertams buvo nepateikti ir netirti laikmenoje CD-1-003-05 užfiksuoti pokalbiai (juos skunde detaliai įvardina), kadangi, kaip minėta, nurodyti pokalbiai buvo pateikti kitoje laikmenoje, t. y. iš duomenų bazės padarius kitą kopiją. Kitų atvejų, kad laikmenos būtų perlūžusios ar kitokiu būdu sugadintos, nenustatyta, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys apie tai, kad byloje neva trūksta arba yra sugadintos kai kurių galimai jai naudingų pokalbių laikmenos. Kaip ir B. M.P. atveju, kolegija kaip nepagrįstą atmeta O. M. argumentą neva buvo iškirptos kai kurios jai naudingų pokalbių dalys. Apygardos teisme buvo išklausyti garso bei peržiūrėti vaizdo įrašai, tačiau nei pati apeliantė, nei jos gynėjas, nei kiti proceso dalyviai pastabų dėl to, kad trūksta pokalbių dalies, nepareiškė. O. M. nesutiko tik su turiniu, nurodydama, jog jai kyla abejonių dėl paties teksto (t. 6, b. l. 64-71, 73-74).

Sutikdama su tuo, kad teismas kaip įrodymais gali remtis ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, nurodo, jog teismas jų pagrindu gautus duomenis privalėjo vertinti atsižvelgdamas į bendrą bylos kontekstą. Išsakiusi tokią poziciją, apeliantė nenurodo jokių argumentų, kurie patvirtintų, jog protokoluose užfiksuoti duomenys yra neteisingi bei kokie konkretūs įrodymai juos paneigia. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas O. M. kaltę, rėmėsi ne tik ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose užfiksuotais duomenimis, bet ir kitais įrodymais, kuriuos kiekvienu atveju detaliai išdėstė ir įvertino (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir kt.). Nekonkretus ir nepagrįstas kitas apeliantės teiginys, kuriuo ji nurodo esą teismas privalėjo padaryti išdėstytų faktų analizę ir patikrinti, ar liudytojai teisingai suprato bylos aplinkybių esmę, ar teisingai išdėstė jas savo parodymuose (nenurodo nei kokius liudytojus teismas turėtų apklausti, nei dėl kokių aplinkybių yra būtina aiškintis).

Tolesni skundo argumentai dėl V. J. padarytų garso įrašų neva netinkamumo, taip pat dėl pokalbių įrašuose esančių netikslumų bei pokalbių trukmės neatitikimų atmetami tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atmetant analogiškus B. M. P. apeliacinio skundo teiginius. Kolegija pasisakė, kodėl V. J. dviejuose mini diskuose pateikti pokalbių įrašai yra laikomi patikimu įrodymų šaltiniu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat kolegija aptarė ir tai, kodėl pokalbių suvestinėse yra padaryti prierašai bei išanalizavo, kodėl skiriasi įrašų trukmė (šiuo atveju O. M. taip pat klaidingai suprato trukmės žymėjimus). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas apklausė fonoskopinę ekspertizę atlikusias ekspertes Ž. Pikutienę ir E. Šalnaitę, kurios davė išsamius parodymus dėl pokalbių stenogramose padarytų prierašų (skunde apeliantė kaip tik ir akcentuoja, jog teismas neapklausė prierašus padariusius asmenis) (t. 7, b. l. 217-219). Kaip patvirtino ekspertės, aptariami prierašai pokalbių esmės ir turinio neiškraipė, be to, pati apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokio klausimo nekėlė.

Kolegija mano, kad apygardos teismas O. M. paskyrė tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo. Tiesa, nuteistoji apeliaciniame skunde prašymo dėl bausmės švelninimo ir neišreiškia, tačiau nesant pagrindo ją išteisinti (ko prašo apeliantė), kolegija įvertina jai paskirtos bausmės pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, kad įvykdė 7 nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių ir penkios nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d., 4 d.), kaltės formą, nusikalstamų veikų pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (vieną nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino apeliantės asmenybės charakteristiką (teigiamai charakterizuojama, teisiama pirmą kartą) ir už sunkiausią nusikaltimą (BK 228 str. 2 d.) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, o už kitas nusikalstamas veikas – baudas. Kolegija sutinka su teismo sprendimu taikyti O. M. BK 75 str. nuostatas, ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (toks sprendimas neprieštarauja BK 75 str. nurodytiems reikalavimams, be to, tinkamai įvertinta ir O. M. asmenybė, leidžianti pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo). Be to, šiuo nuosprendžiu kolegija O. M. pripažino kalta pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir, atsižvelgdama į nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį (nesunkūs nusikaltimai), į teigiamą asmenybės charakteristiką (neteista, nebausta administracine tvarka, dirba), į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė jai švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė artimą minimumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 2 p.;

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl O. M. ir L. Ž. išteisinimo: O. M. - pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., L. Ž. – pagal BK 300 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį.

O. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d. (dėl sukurstymo suklastoti nedarbingumo pažymėjimus) ir nuteisti 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

O. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. (dėl suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo) ir nuteisti 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti su Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 228 str. 1 d., 228 str. 2 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., 233 str. 1 d., 233 str. 1 d., 233 str. 1 d. iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridėti švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę O. M. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 110 MGL (13750 Lt) dydžio baudą.

Palikti O. M. BK 75 str. taikymą.

L. Ž. pripažinti kalta pagal BK 300 str. 1 d. (dėl nedarbingumo pažymėjimų suklastojimo bei nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) realizavimo) ir nuteisti 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 1 p., 5 d., taikyti B. M. P. bei O. M. turto konfiskavimą ir konfiskuoti kiekvienos turto už 1000 Lt valstybei.

Nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus atmesti.