Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (S. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė, mažoji bendrija „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, viešoji įstaiga „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja S. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 25S21837 (toliau – Sprendimas), kuriuo jai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigoti Migracijos departamentą skubos tvarka išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėja skunde, taip pat ji ir jos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kadangi planavo įsidarbinti (duomenys neskelbtini), uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB). Teigė, kad Migracijos departamentas išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal (duomenys neskelbtini), UAB, tarpininkavimo raštą. Pažymėjo, jog minėtas darbdavys dėl nesuprantamų priežasčių pareiškėjos neįdarbino, t. y. darbo sutarties neįvykdė. Paaiškino, kad 2024 m. sausio 9 d. pareiškėjos vardu Migracijos departamentui buvo pateiktas naujas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodant, kad ji dirbs mažojoje bendrijoje (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti darbdavys dėl ankstesnių pažeidimų. Todėl pareiškėja 2024 m. balandžio 11 d. pateikė Migracijos departamentui naują prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, šį kartą per tarpininkaujantį darbdavį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą gyventi, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo baustas už nelegalų darbą, o skirta bauda nebuvo sumokėta. Pastebėjo, kad Migracijos departamentas, be jokio išankstinio įspėjimo ar informavimo, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Viena iš Sprendimo priežasčių – pareiškėjos pateiktų duomenų neatitiktis tikrovei bei nutraukta darbo sutartis. Pabrėžė, jog pareiškėja įvykdė visas būtinas formalias sąlygas darbo leidimui gauti – sudarė darbo sutartį, o tai rodo jos pasiryžimą ir pasirengimą dirbti pagal nustatytus reikalavimus. Vis dėlto darbdavys elgėsi nesąžiningai – nesuteikė darbo pagal sudarytą sutartį, nesilaikė sutartų darbo sąlygų ir funkcijų, pažeidė darbo sutarties nuostatas, nes nuo jos įsigaliojimo dienos nesuteikė darbo, be to, be pareiškėjos žinios nepateikė atsakovui reikiamų dokumentų ir vienašališkai nutraukė darbo sutartį. Mano, kad pareiškėja šiuo atveju neturėtų būti baudžiama už šias aplinkybes, kurios nepriklausė nuo jos kompetencijos. Akcentavo, kad pareiškėja sąžiningai ketino dirbti Lietuvoje, ji tikėjo ir pasitikėjo darbdaviais (duomenys neskelbtini), UAB, MB „(duomenys neskelbtini)“, su kuriais sudarė darbo sutartis, tačiau abu jie nesilaikė įsipareigojimų. Pareiškėjos ir jos atstovės įsitikinimu, teisių pažeidimas dėl darbdavio veiksmų neturėtų būti perkeliamas ant darbuotojo – pareiškėjos pečių, kadangi ji viso to negalėjo kontroliuoti. Mano, kad tokiu atveju yra pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Pareiškėjos, jos atstovės vertinimu, panaikinus pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, kadangi tai turės įtakos pareiškėjos asmeniniam šeimos gyvenimui.

Paminėjo, kad pareiškėja visą laiką gerbė ir gerbia Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, piliečių teises ir laisves, nustatytas gyvenimo normas Lietuvos Respublikoje. Ji sąžiningai vykdė ir vykdo savo kaip asmens, gyvenančio Lietuvoje, pareigas, mokėjo ir moka privalomąjį sveikatos draudimą, jokių baudų ir skolų neturi, turi pakankamai lėšų pragyvenimui, gyvena iš santaupų bei iš savo vyro, kuris gyvena Lietuvoje, lėšų ir jo pajamų. Pabrėžė, kad 2025 m. vasario 4 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi pagaliau rado patikimą darbdavį – viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“, kuri išdavė tarpininkavimo raštą dėl jos įdarbinimo ir sudarė darbo sutartį. Vis dėlto pareiškėja buvo priversta išvykti iš Lietuvos.

Pareiškėjos ir jos atstovės nuomone, Migracijos departamento Sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, kadangi tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėtos ir nenustatytos visos teisiškai svarbios aplinkybės, neatliktas individualus, objektyvus ir nešališkas vertinimas, o tai sukėlė neproporcingas pasekmes pareiškėjai, taip pat yra pažeista ir pareiškėjos teisė būti išklausytai. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą pažymėjo, taip pat atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2023 m. lapkričio 29 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, darbo (duomenys neskelbtini), UAB, pagrindu. Pažymėjo, kad bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėja nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėja šiuo metu nedirba, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Akcentavo, kad pareiškėjai yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekdama išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėja galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Teigė, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad nuo sprendimo pareiškėjai išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėja apie nesudarytą darbo sutartį Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.

Atsakovo nuomone, Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Pareiškėja negali tikėtis jai palankaus administracinio sprendimo, jeigu ji neatitinka Įstatymo reikalavimų. Pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybių, dėl ko darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Vien faktas, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, yra Įstatymu nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pastebėjo, kad pareiškėja skunde neginčija, kad (duomenys neskelbtini), UAB, su ja darbo sutarties nesudarė, todėl ginčo dėl bylos esminių faktinių aplinkybių nėra. Atkreipė dėmesį, kad teisinis reglamentavimas nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjos darbo sutarties nesudarymo. Pažymėjo, kad pareiškėjai leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti (duomenys neskelbtini), UAB. Teigė, kad Įstatymo 50 straipsnyje numatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, t. y. nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Mano, kad Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.

Atsakovo atstovo įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Pažymėjo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento turimais duomenimis bei teisės aktų normomis. Jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, neapsiribota vien nuorodomis į teisės normas – faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, identifikuotas ne pavienių, o tarpusavyje susijusių juridinių faktų visetas, kurie susieti su taikytinomis teisės normomis. Todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir teismų praktikos keliamus reikalavimus – jis priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas faktais ir teisės aktais, o motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 25S21837, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai, kuri yra Uzbekistano pilietė, ketindama dirbti (duomenys neskelbtini), UAB, (duomenys neskelbtini) (tarpininkavimo rašto Nr. (duomenys neskelbtini)), 2023 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-12374 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 845 Eur. Pareiškėja prašyme taip pat nurodė, kad jos pragyvenimo šaltinis – gaunamas darbo užmokestis.

2023 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2025 m. lapkričio 27 d.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjai tenka pareiga laikytis Įstatymu įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip pirmiau minėta, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. lapkričio 27 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Migracijos departamentas, atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, kad pareiškėja visai nebuvo įdarbinta (duomenys neskelbtini), UAB, nors tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) minėta bendrovė buvo įvardyta kaip pareiškėjos darbdavys, mokėsiantis jai tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį darbo užmokestį, kuris, anot pareiškėjos, yra jos pragyvenimo lėšos. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtino ir pati pareiškėja bei jos atstovė, teismo posėdžio metu nurodydamos, kad dėl nesuprantamų priežasčių pareiškėja nebuvo įdarbinta. Paaiškino, kad 2024 m. sausio 9 d. pareiškėjos vardu Migracijos departamentui buvo teiktas naujas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodant, kad ji dirbs MB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti darbdavys dėl padarytų pažeidimų. Taip pat pareiškėja, tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2024 m. balandžio 11 d. Migracijos departamentui teikė dar vieną prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą gyventi, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo baustas už nelegalų darbą, o skirta bauda nebuvo sumokėta.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos ir jos atstovės nurodytos aplinkybės, susijusios su naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimu, nepaneigia nustatytų faktų, patvirtinančių, jog pareiškėja pažeidė Įstatyme nustatytas pareigas. Taip pat šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti ginčijamo Sprendimo proporcingumu, kadangi bylos duomenys aiškiai rodo, jog nuo leidimo laikinai gyventi Nr. 760312702 išdavimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja niekur nebuvo įsidarbinusi, nors minėtas leidimas, akivaizdu, buvo išduotas darbo pagrindu. Teismo vertinimu, siekdama pakeisti darbdavį, pareiškėja neabejotinai privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, o aplinkybės dėl kalbos nemokėjimo, teisinių žinių neturėjimo ar pan. leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjos siekiu organizuoti savo ekonominį gyvenimą Lietuvos Respublikoje taip, kaip tai buvo įsipareigota daryti pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Taigi, Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu egzistavusiais duomenimis, t. y. nustatė, jog pareiškėjos pateikti duomenys siekiant gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės, taip pat nebuvo sudaryta darbo sutartis su ja, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas Sprendimas (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai).

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, kad egzistavo Įstatyme įtvirtintos sąlygos dėl pareiškėjos informavimo, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie jai priimamą nepalankų Sprendimą.

Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad, pareiškėjai sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog užsienietis negauna pajamų, pagal Įstatymą privalomų leidimui gauti, yra Įstatymu nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis pareiga pareiškėją išklausyti prieš priimant Sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjos teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja neginčija esminių faktinių aplinkybių, nustatytų atsakovo – jog laikotarpiu nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo iki Sprendimo priėmimo ji nesudarė darbo sutarties su (duomenys neskelbtini), UAB, dėl skalbyklos lyginimo mašinų operatoriaus pareigų. Todėl šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto. Vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje situacijoje buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai ir gero administravimo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

Akcentuotina, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją, todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji 2025 m. vasario 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi pagaliau rado patikimą darbdavį, t. y. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuri pateikė tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjos įdarbinimo ir pasirašė darbo sutartį, ginčui nėra aktualios.

Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatymo numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu). Taip pat matyti, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjos skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą skubos tvarka išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. K. (S. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.