- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- A-756-2325-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00398-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. P. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. S. 2010 m. balandžio 30 d. nutarimą Nr. 20-6-1-25. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. balandžio 30 d. jam buvo įteiktas oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-6-1-25, kuriame teigiama, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. S. 2010 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 20-6-1-25 pagrindu. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad pagal turimą informaciją pareiškėjas yra susijęs su „Agurko“ nusikalstama grupuote, yra aktyvus jos narys, gali vykdyti turto prievartavimus, automobilių vagystes, taip pat daryti kitus apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Tačiau pareiškėjas visada laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržė jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, nedarė teisės pažeidimų. Pareiškėjas niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla ir niekada tokių grupių nerėmė finansine ar materialine parama arba informacija, naudinga nusikalstamai veiklai plėtoti. Pareiškėjas nesirengia daryti nusikaltimų ar vykdyti kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, neslepia jokių nusikaltimų ar neteisėtų veikų. Pareiškėjas nepriklauso nei nutarime nurodytai, nei jokiai kitai nusikalstamai grupuotei, niekada nevykdė ir neketina vykdyti nei turto prievartavimo, nei automobilių vagysčių ar kitų apysunkių, sunkių ar labai sunkių nusikalstamų veikų. Nutarimas yra priimtas neturint tam jokio teisinio pagrindo. Nutarime pateikti argumentai neatitinka tikrovės. Be to, nutarime ir oficialiame perspėjime išdėstyti motyvai yra skirtingi. Nagrinėjamu atveju yra pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, nustatantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Skundžiamas nutarimas yra grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis, todėl naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta pareiškėjui laikantis šio įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Pareiškėjui įteikto oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ 3 priede. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad oficialaus perspėjimo turinys iš esmės atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, todėl reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008). Nagrinėjamu atveju, duomenys, dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu ir užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokiai informacijai netaikomos ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Šie duomenys gali būti pateikti teismui susipažinti ir įvertinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis). Pareiškėjo teiginys, kad oficialus perspėjimas varžo jo teises, yra nepagrįstas, kadangi oficialus perspėjimas nėra represinė priemonė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities VPK viršininko patvirtinto 2010 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 20-6-1-25 ir jo pagrindu 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamame nutarime dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo nurodyta, kad prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – E. P. nutarta taikyti atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens elgesį, turimą informaciją, kad pastarasis yra susijęs su „Agurko“ nusikalstama grupuote, yra aktyvus jos narys, gali vykdyti turto prievartavimus, automobilių vagystes, o taip pat daryti kitus apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Oficialus perspėjimas yra viena iš Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 straipsnis). Pagal ONUĮ 4 straipsnį tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Minėtoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal minėtą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui E. P. taikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – grįsta slapta informacija, taip pat neslapta medžiaga (b. l. 17, 28-48). Neslaptos medžiagos visuma, nors ir leidžia spręsti apie galimus pareiškėjo ryšius su tam tikrais asmenimis, galimai susijusiais su Kaune veikiančia organizuota nusikalstama grupe, kas neigiamai apibūdina pareiškėją, tačiau šie faktiniai duomenys nėra pakankami prevencinio poveikio priemonės taikymui. Todėl teisingumo įvykdymas buvo neatsiejamas nuo slaptos medžiagos, kuri buvo pateikta teismui susipažinti bei įvertinti. Įslaptintoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau šiuo atveju įslaptinta medžiaga nėra vienintelė ir absoliuti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų – atsiradimui. Teismui pateikta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju vertinta visumoje su byloje esančiais neslaptais duomenimis. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog 2010 m. balandžio 30 d. oficialus perspėjimas E. P. buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Reikalavimas, kad pareiškėjas laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ONUĮ. Todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą oficialų perspėjimą vien dėl to, kad pareiškėjas yra įspėtas nedaryti konkrečių teisės pažeidimų.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. P. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. S. 2010 m. balandžio 30 d. nutarimą Nr. 20-6-1-25. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, be pagrindo atmetė pareiškėjo duotus paaiškinimus ir rėmėsi tik įslaptinta medžiaga. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“. Tačiau nagrinėjamu atveju jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, nėra. Be to, nutarime ir oficialiame perspėjime išdėstyti motyvai yra visiškai skirtingi. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta, bet ir spręsti, ar tokia informacija gali būti pripažinta (pakankamu) įrodymu administracinėje byloje bei ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (EŽTT sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner Corum prieš Turkiją; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo supažindintas su įslaptintos informacijos turiniu. Tokiu būdu buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į gynybą. Atsakovas nepateikė jokios neįslaptintos informacijos, kuri būtų reikšminga sprendžiant šią bylą. Todėl atsakovo turima slapta operatyvine medžiaga negalima buvo remtis kaip vieninteliu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas visada laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržė jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, nedarė teisės pažeidimų. Pareiškėjas niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla ir niekada tokių grupių nerėmė. Pareiškėjas nesirengia daryti nusikaltimų ar vykdyti kitokią neteisėtą veiklą, neslepia jokių nusikaltimų ir neteisėtų veikų. Pareiškėjas nepriklauso nei ginčijamame nutarime nurodytai, nei jokiai kitai nusikalstamai grupuotei, niekada nevykdė ir neketina vykdyti nei turto prievartavimo, nei automobilių vagysčių ar kitų apysunkių, sunkių ar labai sunkių nusikalstamų veikų. Ginčijamas nutarimas yra priimtas neturint tam jokio teisinio pagrindo ir nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, kuriame teigiama, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tuo tarpu ginčijamas nutarimas yra grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Pareiškėjo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas, prevencinio poveikio priemonės taikymas su jokia baudžiamąją byla nėra susijęs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities VPK prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas sprendimą, įslaptinta medžiagą vertino visumoje su byloje esančiais neslaptais duomenimis. Pareiškėjo teiginys, kad jis visada laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržo jokių žmonių teisių ir laisvių, nedaro teisės pažeidimų, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas niekur nedirba, yra ne vieną kartą teistas, buvo trauktas baudžiamojon bei administracinėn atsakomybėn (medžiaga pridedama), jam jau buvo taikyta ir kita įstatymo numatyta prevencinio poveikio priemonė – teismo įpareigojimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtinto 2010 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 20-6-1-25 (b. l. 18) ir jo pagrindu 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo (b. l. 8) teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamame nutarime ,,Dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo“ nurodyta, kad prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – E. P. nutarta taikyti atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens elgesį, turimą informaciją, kad jis susijęs su ,,Agurko“ nusikalstama grupuote, yra aktyvus jos narys, gali vykdyti turto prievartavimus, automobilių vagystes, taip pat daryti kitus apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Oficialus perspėjimas E. P. skirtas vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei susipažinęs su atsakovo pateikta įslaptinta medžiaga, padarė išvadą, jog šių įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad 2010 m. balandžio 30 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) teismas pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009), Nr. A822-326/2009 ir kt.).
Tačiau pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi ne tik faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3, 7, 12, 23 str., OVĮ 4, 17 str.), bet ir vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga, ir padarė išvadą, kad jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. ir 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimus) dėl teismo įpareigojimų skyrimo ir pratęsimo, kurie patvirtina pareiškėjo ryšius su konkrečiai įvardytais (nurodant asmens duomenis) asmenimis, su kuriais jis gali vykdyti atitinkamos rūšies sunkius nusikaltimus. Į bylą taip pat yra pateiktos Kauno apygardos prokuratūros bei Kauno miesto apylinkės prokuratūros kaltinamųjų aktų kopijos, iš kurių matyti, jog E. P. 2009 m. – 2010 m. pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 259 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje. LITEKO duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį; Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį. Į bylą taip pat yra pateikta pažyma apie E. P. skirtas nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus.
Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jis visada laikėsi Konstitucijos ir įstatymų, nevaržė jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, nedarė pažeidimų, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestinas. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų, su kuriais susipažino ir apeliacinės instancijos teismas (ir kurie buvo surinkti įstatymų nustatyta tvarka), visuma atsakovui buvo pakankama daryti išvadą, jog E. P. yra susijęs su atitinkama organizuota nusikalstama grupuote ir jos nariais, ir manyti, kad jis gali daryti apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Taigi atsakovas turėjo pagrindą taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir minėta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą įvertino tinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.