Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant pareiškėjui A. T., jo atstovui advokatui Laurynui Pakštaičiui, teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo A. T. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo A. T. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro G. V. 2013 m. gegužės 31 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės A. Š., pavaduojančios vyriausiąjį prokurorą, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo atmesti skundą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje 2012 m. spalio 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-163-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d. dėl to, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d., laikotarpiu nuo 04.13 val. iki 06.00 val. asmuo, pasivadinęs „P.“ slapyvardžiu, dienraščio „Lietuvos Žinios“ internetiniame portale išspausdinto straipsnio „Mitingas, kuriame atmesta baimė“ komentarų skiltyje paskleidė melagingą ir šmeižiančią informaciją apie A. T..

2013 m. gegužės 31 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras G. V. ikiteisminį tyrimą nutraukė, konstatuodamas, kad V. K. S. veikoje galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. (šmeižimas) požymių, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 407 str., tokios veikos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka ir ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas, išskyrus atvejus, kai veika turi visuomeninę reikšmę, ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad veika turėtų visuomeninę reikšmę, ar A. T. dėl kokių nors priežasčių negalėtų ginti teisėtų savo interesų.

Nesutikdamas su tokiu prokuroro sprendimu, A. T. jį apskundė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui. 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorė A. Š., pavaduojanti vyriausiąjį prokurorą, nutarimu atmetė nukentėjusiojo A. T. skundą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-163-12 atnaujinimo ir paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro G. V. 2013 m. gegužės 31 d. nutarimą.

Šis nutarimas apskųstas Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2013 m. spalio 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. T. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro G. V. 2013 m. gegužės 31 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės A. Š., pavaduojančios vyriausiąjį prokurorą, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo atmesti skundą.

Skundu apygardos teismui pareiškėjas A. T. prašo panaikinti 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimus bei 2013 m. spalio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir įpareigoti prokuratūrą palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje.

Pareiškėjo teigimu, neaišku, kokiu pagrindu vadovaujantis tiek prokuratūra, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas nustatė, kad jo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos padaryti išvadai, jog V. K. S. galimai padaryti nusikalstami veiksmai turi visuomeninę reikšmę, kadangi niekas tyrimo metu nei viešos analizės, nei asmenų apklausų neatlikinėjo, niekas nenustatinėjo, kaip žmonės reagavo ir kokius išgyvenimus patyrė perskaitę ne tik pati pareiškėją, bet ir visus kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę šmeižiančią bei žeminančią informaciją.

Skunde nurodoma, kad nusikalstamos veikos visuomeninė reikšmė siejama ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pvz. su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t.t.), bet sprendžiant, ar nusikalstama veika yra visuomeninės reikšmės, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jei dėl šios veikos ir kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Pažymima, kad tokiu atveju, jei prokuroro įgaliojimai savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą arba jo nepradėti būtų traktuojami kaip jo diskrecijos dalykas – subjektinė teisė, kurią prokuroras gali įgyvendinti savo nuožiūra, tai tokia teisės taikymo praktika būtų ydinga, konstituciškai nepagrįsta.

Nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad V. K. S. nusikalstamais veiksmais buvo pažeisti vien A. T. asmeniniai interesai, kad jie nesukelia jokių padarinių visuomenei, valstybei ar teisinei sistemai, nurodant, jog daugybė Lietuvos žmonių pasipiktino šio asmens skleidžiamu šmeižtu. Tokiu būdu ne tik pareiškėjui, bet ir daliai visuomenės buvo padaryta žala, kompromituojant kovotojus už Lietuvos laisvę.

Skunde taip pat pažymima, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas nevertino aplinkybės, jog A. T. yra sunkios sveikatos būklės – jis serga diabetu, jam nustatyti depresijos požymiai, smegenyse nustatyti tam tikri pakitimai, turintys įtakos jo fizinei būklei, dėl nervinės įtampos jam stipriai stringa ir žarnyno veikla.

Pareiškėjo vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nepasisakė, kodėl tyrimo metu nebuvo imtasi jokių priemonių nustatyti V. K. S. bendrininkų, nors ir pats V. K. S. prisipažino, jog klaidingą informaciją sužinojo iš kitų asmenų. A. T. teigimu, nekyla jokių abejonių, kad šie asmenys veikė tikslingai, turėdami tikslą kompromituoti bei demoralizuoti tiek Lietuvos žmones, tiek kovotojus už laisvą Lietuvą.

Be viso ko, skunde nurodoma, kad V. K. S. komentarai pažemino ne tik A. T. garbę, bet ir pakirto pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis – Lietuvos Respublikos Seimu, Lietuvos Respublikos Prezidentūra, kadangi būtent šios institucijos apdovanojo pareiškėją garbingais apdovanojimais, skirtais už kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Laurynas Pakštaitis prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo A. T. skundas netenkinamas.

Išnagrinėjus ikiteisminio tyrimo medžiagą bei pareiškėjo A. T. skundą, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodytiems A. T. skundo dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro G. V. 2013 m. gegužės 31 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės A. Š., pavaduojančios vyriausiąjį prokurorą, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo atmesti skundą motyvams dėl esminių aplinkybių.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-9-163-12, ikiteisminis tyrimas pagal A. T. skundą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymius, buvo pradėtas dėl to, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d., laikotarpiu nuo 04.13 val. iki 16.00 val., asmuo, pasivadinęs „P.“ dienraščio „Lietuvos žinios“ internetiniame portale išspausdino straipsnio „Mitingas, kuriame atmesta baimė“ komentarų skiltyje melagingą ir šmeižiančią informaciją apie A. T.. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad asmuo slapyvardžiu „P.“ prisijungė iš kompiuterio, kurio IP 78.62.86.131 priklauso Viliui K. S., gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

2013 m. gegužės 31 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras G. V. nutarimu nutraukė aptariamą ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. yra nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, todėl šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 str. 1 d. numatytus atvejus, kai veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali pats ginti teisėtų savo interesų. Prokuroro nutarime nurodyta, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika buvo pažeisti pareiškėjo A. T. asmeniniai interesai ir ši veika nesukelia jokių padarinių visuomenei, valstybei ar teisinei sistemai (skundo medžiaga, b. l. 13-14). Analogiškais motyvais A. T. skundai buvo atmesti ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės A. Š., pavaduojančios vyriausiąjį prokurorą, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu bei skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi. Su tokiais pareiškėjo A. T. skundo atmetimo motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

BPK 407 str., inter alia, įtvirtinta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 139 str. 1 d., 140 str. 1 d., 148, 152, 154, 155, 165, 168 str., 187 str. 1 d., 3 d., 188, 313 str., procesas pradedamas tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 str. numatytais atvejais. BPK 409 str. nurodoma, kad atvejais, kai nusikalstamos veikos, išvardintos BPK 407 str. turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl tokių veikų turi pradėti prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Vertinant aptartas nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamosios bylos dėl BPK 407 str. įtvirtintų nusikalstamų veikų gali būti nagrinėjamos bendra tvarka tik tokiu atveju, jei yra tenkinamos BPK 409 str. numatytos sąlygos: nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų.

Pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, BPK 409 str. 1 d. vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet, kaip teisingai nurodoma pareiškėjo A. T. skunde, su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jei dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, A. T. V. K. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę sieja su tuo, jog pastarojo galimai nusikalstami veiksmai sukėlė neigiamų padarinių visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjos išvadai, kad V. K. S. galimai padaryti nusikalstami veiksmai buvo labiau susiję su A. T. asmeniu bei jo ankstesne veikla. Byloje nenustatyta, kad dėl „P.“ pasivadinusio asmens, t. y. V.K. S., internetiniame portale, straipsnio komentaruose paskelbtos informacijos kilo didelis rezonansas visuomenėje.

Nagrinėjančiam skundą teismui nekyla abejonių dėl A. T. nuopelnų Lietuvos valstybei bei visuomenei, jis žinomas ir nusipelnęs valstybei žmogus, tačiau tai negali būti besąlyginiu pagrindu pripažinti aplinkybę, jog nusikalstama veika tuo atveju, kai apie tokį asmenį paskleidžiama melaginga informaciją, visais atvejais turi visuomeninę reikšmę ir negali būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Dėl tų pačių aplinkybių labiau deklaratyviais laikytini skunde nurodyti argumentai, jog V.K. S. komentarai pažemino ne tik A. T. garbę, bet pakirto pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis – Lietuvos Respublikos Seimu, Lietuvos Respublikos Prezidentūra.

Šio ikiteisminio tyrimo kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad apklaustas minėtus komentarus pateikęs V.K. S., kaip užfiksuota jo apklausos protokole (b.l. 22-23), parodė, jog savo komentaru nenorėjo įžeisti ar apšmeižti A. T., o dienraštyje „Lietuvos žinios“ (www.google.com/Pikasa/dar kartą apie A. T./zinios.lt) viešai parašė, jog apgailestauja, kad parašė tokį komentarą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju prokuroras privalo pradėti baudžiamąjį procesą dėl V. K. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos taip pat ir dėl to, kad A. T. šiuo metu serga sunkiomis ligomis, kas priskiriama prie BPK 409 str. 1 d. vartojamos formuluotės „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad kaip suformuota teismų praktikos, aptariama formuluotė apibūdina tokias situacijas, kai asmuo apskritai negali – nei pats, nei per teisėtą atstovą, išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali - nei pats, nei per teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pvz. dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t.t.), ir tokiais, kai nors asmuo ir gali pats arba per teisėtą atstovą išreikšti valią ginti savo interesus ir atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų objektyviai gali nepakakti, kad tie interesai būtų apginti (pvz. dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t.t.) (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Šiuo atveju sutiktina su ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas A. T. šiuo metu serga sunkiomis ligomis, kas, jo teigimu, apriboja jo galimybes pačiam arba per teisėtą atstovą ginti savo teisėtus interesus privataus kaltinimo tvarka, nėra kliūtis išreikšti valią dėl savo teisėtų interesų ir teisių gynimo. Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, A. T. teisinėmis priemonėmis gina savo teisėtus interesus, teikia skundus tiek apylinkės teismui, tiek aukštesnės instancijos teismui, nesutikdamas su prokurorų ir žemesnės instancijos teismo sprendimais. Nors pareiškėjo sveikatos būklė nėra gera, tačiau pagrindo pripažinti aplinkybei, kad jis negali ginti teisėtų savo interesų, nėra. Pažymėtina, jog privataus kaltinimo byloje jis, kaip nukentėjusysis, turi teisę turėti atstovą. Jo atstovas, kaip ir pats nukentėjusysis, turi teisę teikti įrodymus, pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, susipažinti su byla, dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, apskųsti teismo veiksmus, nuosprendį, nutartis, pasakyti baigiamąją kalbą. Nukentėjusiojo dalyvavimas teismo posėdyje yra jo teisė, bet ne pareiga (LR BPK 28 str.).

Taip pat akcentuotina, kad tokiais atvejais, kai asmens turtinė padėtis neleidžia jam samdyti atstovavimui advokato, jis gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad jam būtų suteikta nemokama teisinė pagalba.

Taigi įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos pareiškėjo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškėjo A. T. skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.