Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-12 · Byla Nr. Iv-1864-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-12
Bylos Nr.
Iv-1864-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00081-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1864-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-00081-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,sekretoriaujant Daliai Kalantienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.), skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skunde (b. l. 1-12) bei prašyme dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant pareiškėjui ir bylos aplinkybių (b. l. 32-33) teismui nurodė, jog dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate (toliau – Trakų rajono PK) pareigūnu.

Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. (imtinai) atsakovas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 368,52 Lt priemokų ir priedų.

Nurodė, jog 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teise <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>", konstituciniam teisinės valstybės principui“.

„Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teise <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - KTĮ) 72 str. 4 d. neturėtų būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Nurodė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose.

Pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. pakeitus Įstatymo 23 str. 2 d. redakciją ir ribojimą panaikinus, darytina išvada, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę dėl pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, todėl pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus 3 metų senaties terminui (apie teisę į ieškinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo). Todėl teigia, jog yra išsaugojęs galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka.

Nurodė ir tai, kad, nagrinėjamame ginče yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas, nes kaip nurodo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala 368,52 Lt sumoje. Mano, jog pripažinus buvusį teisinį reguliavimą remiantis kuriuo buvo negauta visa priklausanti darbo užmokesčio dalis, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais, todėl atsakovams atsirado pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį, pagal Konstitucijos 48 str. 1 d.

Pažymėjo, jog pareiškėjo darbdavys šiuo atveju yra Lietuvos Valstybė. Todėl, mano, kad Vilniaus apskrities VPK kaip institucija yra laikytina tik Lietuvos Valstybės priimtų sprendimų vykdytoju. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestis nėra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Todėl, atsižvelgdami į tai, kad tarp ginčo šalių yra specifiniai teisininkai santykiai ir abu atsakovai pareiškėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai teigia, kad pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 str. 1 d. analogiją. Taip pat nurodo, jog pagal CK 6.273 analogiją Lietuvos Valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Todėl daro išvadą, kad atsakovą - Lietuvos valstybę šioje byloje atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o jos atstovu kviestinas įgaliotas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas.

Motyvuodamas tuo, jog 70 procentų priedų ribojimas darbo užmokesčio dalies neišmokėjimui buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, prašė išspręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 17-22) nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Todėl toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc).

Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Nurodė, kad vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestinas.

Pažymėjo, jog reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas, todėl pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, nes į teismą kreipėsi ne anksčiau kaip 2011-01-31. Taip pat, dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 23-26) nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestinas.

Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga yra vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Todėl mano, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

Taip pat teigia, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantį ar tarnaujantį asmenį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl už netinkamą darbo organizavimą ir darbo netinkamą apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taip pat pažymėjo, kad net ir esant Įstatymo 23 str. 2 d. nuostatai dėl priedų apribojimo, darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjas neturėtų atlikti darbų už kuriuos negalima apmokėti. Tai galėjo būti ne tik kompensavimas, bet ir laisvų dienų suteikimas, apmokamų atostogų pailginimas. Todėl mano, kad tinkamu atsakovu šioje byloje yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, todėl reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikšti darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei.

Dėl žalos priteisimo nurodė, jog Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teigia, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

Dėl senaties termino nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu yra taikytinas bendras 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Pareiškėjas, atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pareiškėjo darbdavys šiuo atveju yra Lietuvos Valstybė, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip pat nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo prašoma suma turėtų būti priteistina solidariai iš abiejų atsakovų.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisiniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Be to, valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 d. būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 str. 2 d., dėl ko pareiškėjui 2007 m. ? 2008 m. buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi Vilniaus apskrities VPK veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl, Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Taigi reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Todėl atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trijų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Pareiškėjas skundo argumentais prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nagrinėjamu atveju nelaikytinas priežastimi dėl senaties termino atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1839/2011).

Kaip matyti iš byloje esančių Asmens kortelių (b. l. 15-16) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį 2007 m. sausio – gruodžio mėn. pareiškėjui už 2007 m. gruodžio mėn. nebuvo išmokėta 368,52 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2011 m. vasario 23 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2008 m. vasario iki 2011 m. vasario mėn. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas reikalavimų dalyje už 2007 m. gruodžio mėn. yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjo prašoma 368,52 Lt suma negali būti priteistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 str. 5 d., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendė:

pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška