Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-06-18 nuosprendžio, kuriuo K. T. pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d. ir jam paskirtas teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimas ketveriems metams.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš K. T. priteista: 3000 Lt nukentėjusiajam T. Ž. neturtinei žalai atlyginti ir 74,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. T. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados tyrėju, pažeidė Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies nustatytus reikalavimus, t.y. privalėdamas vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, nešališkai ginti visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; vykdant jiems suteiktus įgaliojimus vadovautis tik įstatymais, gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinant ir saugant jo teises bei laisves; gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką, pranešti apie tai policijos įstaigai; turint teisę panaudoti prievartą, tik kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; prieš naudojant fizinę prievartą, įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus; neturint teisės panaudoti fizinės prievartos laikytis draudimo nenaudi specialiųjų priemonių ir kovinių imtinių veiksmų prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie nepilnamečiai, 2007 m. vasaros pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrinu metu nenustatytą dieną apie 14 val., siekdamas išgauti nepilnamečio T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką, kad jis pavogė V. Č. priklausantį dyzelinį kurą, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą, t. y. Basanavičiaus gatvėje, Naujamiestyje, Panevėžio rajone, įsisodinęs T. Ž. į tarnybinį automobilį ir veždamas link Šiaulių miesto, grasino pririšti prie medžio ir ištepti nugarą medumi, tačiau T. Ž. neprisipažinus, nuvežė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą – mišką, ir toliau siekdamas prisipažinimo, prirakino jį prie medžio antrankiais, po kelių minučių atrakinęs antrankius, įsisodino į automobilį ir vežiojo po Panevėžio miestą, iki T. Ž. parašė paaiškinimą, kuriame jis prisipažino pavogęs V. Č. priklausantį kurą, tuomet apie 17 val. atvežė į Berčiūnų kaimą ir išlaipino. Taip pat siekdamas to paties tikslo, 2007 m. lapkričio 2 d. apie 9 val., siekdamas išgauti nepilnamečio T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką, kad jis pavogė V. Č. priklausantį dyzelinį kurą, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą t. y. paėmęs nukentėjusįjį T. Ž. iš jo namų adr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio raj., vežiojo po Panevėžio rajoną reikalaudamas prisipažinti, kad iš kombaino pavogė dyzelinį kurą bei nurodyti asmenis, kuriems pardavė pavogtą kurą, vieną kartą kumščiu sudavė į dešinę šlaunį, po to, vartodamas psichologinį smurtą, grasino nuvežti pas asmenį, kuris 4 metus atliko bausmę nepilnamečių pataisos kolonijoje ir leisti jiems bendrauti; važiuojant iš Sujetų kaimo, pasitelkdamas du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, nuvežė T. Ž. į mišką, ikiteisminio tyrimo nenustatytą vietą, kur vienas iš vyriškių liepė T. Ž. išlipti iš automobilio bei už džemperio apykaklės nutempė jį į miško gilumą, trenkė T. Ž. vieną kartą ranka į nosį, keliu spyrė nukentėjusiajam į lytinius organus, tuo sukeldamas didelį skausmą, o grįžus prie automobilio K. T. liepus parašyti paaiškinimą – prisipažinimą dėl 2007-08-06 įvykdytos dyzelinio kuro vagystės, T. Ž. parašė tokį prisipažinimą; po to, nuvežė T. Ž. į Sujetų kaimą prie vandens telkinio ir liepė jam nuplauti tarnybinį automobilį „Mitsubichi Pajero Sport“, po ko, apie 15 val. nuvežė į Naujamiestį ir išlaipino, ko pasėkoje 2007-11-05 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Č. priklausančio dyzelinio kuro vagystės, šiais veiksmais viršijo Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo suteiktus įgaliojimus ir sumenkino policijos institucijos prestižą, padarydamas didelę žalą valstybės interesams bei fiziniam asmeniui T. Ž..

Nuteistasis K. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo proceso, įstatymo pritaikymo, iš esmės pažeistų teisių bei dėl netinkamo faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų įvertinimo principų taikymo. Mano, kad jo veiksmuose nėra jokio teisės pažeidimo ar nusikaltimo sudėties.

Skunde teigiama, kad prokurorė G. Vilkienė varžė jo kaip įtariamojo teises į teisingą, objektyvų ir nešališką baudžiamąjį procesą, savo teisių įgyvendinimą, kas vėliau pirmosios instancijos teismui sutrukdė priimti teisingą procesinį sprendimą. Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą buvo reiškiami tiek įtariamojo, tiek kartu su gynėju advokatu prašymai, kurie iš esmės be jokios motyvacijos buvo atmesti. Jam apskundus 2008-03-27 prokurorės nutarimą, kuriuo atmesti jo ir jo gynėjo prašymai papildyti ikiteisminį tyrimą, jis Panevėžio m. apylinkės prokuratūros 2008-04-01 raštu Nr. 14-1287 buvo informuotas, kad skundas dėl prokurorės nutarimo 2008-03-28 perduotas į Panevėžio m. apylinkės teismą. Prokurorė G.Vilkienė, nesudarydama teisės apskųsti savo veiksmus aukštesniajam, ją kontroliuojančiam prokurorui, skubiai perdavė baudžiamąją bylą į teismą. Tuo buvo iš esmės pažeistos įtariamojo teisės į rungimosi procesą, tame tarpe ir į objektyvų ikiteisminį tyrimą, tame tarpe reikšti prašymus, apskųsti ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno veiksmus ir t. t. Be to, prokurorė G. Vilkienė, atlikusi ikiteisminį tyrimą, nustatė tokias aplinkybes, kurias gali konstatuoti tik specialistas. O būtent, poėmio metu paėmusi iš nukentėjusiojo rūbus – juodą ir mėlyną džemperius ir juodas kelnes, apžiūrėdama juos konstatavo (be jokio specialisto išvados), jog yra kraujo dėmės (1 t. 53, 54-59 b.l.) (pažymėtina, jog teismas tuo vadovaujasi ir apkaltinamajame nuosprendyje). Tai yra prokurorė šališku, neobjektyviu, dirbtiniu ir nepagrįstu būdu konstatavo faktinių aplinkybių buvimo faktą. Tokiu būdu buvo pažeistos LR Konstitucijos garantuotos teisės į ginimąsi baudžiamajame procese bei BPK 11 str., 21 str. 4 d. Toliau skunde nurodoma, kad apeliantui pareiškus prokurorei nušalinimą, Panevėžio m. apylinkės teismas neskundžiama nutartimi pastarąjį nušalinimą atmetė. Tokiu būdu laikytina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę ir šališką nuostatą jo kaip kaltinamojo atžvilgiu, buvo palaikoma kaltintojo pateikta versija, kartu pažeidžiant objektyvaus, nešališko ir teisingo rungimosi principus, iš esmės suvaržant kaltinamojo teises į teisingą baudžiamąjį procesą.

Skunde teigiama, kad nuosprendyje nurodoma, jog „nukentėjusysis T. Ž. teismo posėdžio metu parodė <...>“, tačiau nukentėjusysis T. Ž. Panevėžio m. apylinkės teismo posėdžiuose nei karto nebuvo apklaustas, nei jam, nei jo gynėjui advokatui nebuvo sudaryta absoliučiai jokia galimybė užduoti nukentėjusiajam klausimus, gi priešingai pastarajam buvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus tiek jam, tiek kitiems liudytojams ir pan. Todėl laikytina, jog iš esmės buvo pažeistos kaltinamojo teisės, numatytos BK 22 str., tame tarpe ir rungimosi principas, numatytas BK 7 str. Nors ikiteisminio tyrimo metu šis asmuo buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apklausoje jis dalyvavo, tačiau tai nėra tapatūs dalykai – ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo duomenimis, užfiksuotais baudžiamosios bylos medžiagoje, todėl neturėjo jokios galimybės užduoti šiam asmeniui klausimus, susijusius su bylos medžiaga. Todėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. Ž. neapklausimas teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės suvaržė jo kaip kaltinamojo teises ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog T. Ž. bylos nagrinėjimo metu sulaukė pilnametystės (2009-02-27) ir todėl nebebuvo jokių pagrindų vadovautis teisės norma, ribojančia nepilnamečio apklausą teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka tokiam aktui keliamų reikalavimų. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo T. Ž. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs ir neginčijami baudžiamosios bylos duomenys, todėl šie parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 str. 4 d.). K. T. skunde teigia, kad neturėjo jokios galimybės gintis nuo kaltinimo, nes jam nebuvo suprantama kaltinimo esmė – nusikalstamos veikos laikas, vieta bei kitos aplinkybės. Net gi pats nukentėjusysis savo parodymuose negali nurodyti tų vietų, kuriose neva jo atžvilgiu įvykdyta nusikalstama veika, nors yra to rajono, apylinkių gyventojas. Apeliantas nurodo, kad jam ne kartą teko T. Ž. pristatinėti į policijos komisariatą dėl įvairių procesinių veiksmų su juo atlikimo; jo bendravimas su šiuo asmeniu buvo tarnybinio pobūdžio, jam buvo žinoma, jog šis asmuo užsiima įvairių nusikalstamų veikų darymų, yra nepilnamečių, linkusių nusikalsti, įskaitoje, buvo teistas ir pan. Apelianto manymu, apylinkės teismas sujungdamas kaltinime nurodytas veikas į vieną tęstinę veiką, elgėsi šališkai, su išankstiniu nusistatymu jo atžvilgiu, todėl iš esmės pažeidė kaltinamojo teises į gynybą, nes jam nebuvo sudaryta galimybė tinkamai apsiginti nuo abstraktaus, nekonkretaus laike, vietoje ir pan., kaltinimo.

Dėl 2007 m. lapkričio 2 d. nusikalstamos veikos teismas visiškai neteisingai įvertino jo atvykimo pas T. Ž. į namus laiką. Nuosprendyje sąmoningai siekiama parodyti kuo ankstyvesnį laikotarpį. Absoliučiai neįvertinta liko ta aplinkybė, kad 2007-11-02 nuo 8 val. jis buvo Panevėžio raj. PK patalpose instruktaže, kuris tęsiasi ilgiau nei pusę valandos. Nors jis teismui nurodė neatsimenąs tikslaus išvykimo iš komisariato laiko, tačiau tai galėjo būti apie 9 val. ryto. Po to jis vyko į Naujamiestį, kur užtikrino visuomenės rimtį ir tvarką prie kapinių. Į T. Ž. namus jis nuvyko 10 val. Kadangi turėjo duomenų, jog šis jaunuolis pastaruoju laiku turi kuo vaišinti kitus nepilnamečius vaikus cigaretėmis, gėrimais, nors niekur nedirba, pajamų neturi, buvo gauti nusiskundimai iš mokyklos socialinės darbuotojos, be to, jis neatvyko pagal tris šaukimus pas tyrėją, jis norėjo su juo pasikalbėti, surašyti pastarajam administracinės teisės pažeidimo protokolą. Su T. Ž. norėjo pasikalbėti tame tarpe ir dėl dyzelinio kuro ne vienkartinių vagysčių. Vykstant link nuovados, jis pastebėjo neturįs jos durų raktų, todėl automobilyje surašė T. Ž. administracinės teisės pažeidimo protokolą dėl jo neatvykimo pas tyrėją, kalbėjosi apie kurą. T. Ž. pats savu noru man paaiškino, jog pavogtą kurą pardavęs Panevėžio m. gyventojui. Po to jis vyko pasiimti policijos rėmėjos, kuri su juo turėjo dirbti pagal Panevėžio raj. PK vadovybės sudarytą darbo grafiką (pridėtas prie bylos medžiagos). Ją paėmė apie 10.30 val., po to gavus pranešimą iš anonimo teko ieškoti ir sulaikinėti neblaivų vairuotoją. Teismas visiškai nedėjo pastangų išsiaiškinti tikro alkotesterio aparato veikimo laiko. Nurodo, kad jam išduotam alkotesteriui tuo metu nebuvo pakeistas vasaros laikas. Tai gali patvirtinti ir Panevėžio apskrities VPK Panevėžio raj. PK Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas G. M.. Po neblaivaus vairuotojo S. sulaikymo, jis gavo nurodymą jį pristatyti į Panevėžio raj. PK budėtojų dalį. Pristačius neblaivų S. į Panevėžio raj. PK, T. Ž. ėjo į komisariato tualetą, buvo ir komisariato patalpose, ir prie jo, kol buvo forminamas S. teisės pažeidimas. Nei vienas tuo metu policijos komisariate pareigūnas nepastebėjo, kad T. Z. būtų buvęs sumuštas, kruvinu veidu ar kruvinais rūbais. Iš policijos komisariato jis vyko į Liberiškį, T. Ž. nurodyta kryptimi. Pakeliui buvo sulaikytas neblaivus vairuojantis K. Apie šį įvykį buvo pranešta Budėtojų daliai, pažeidėjas buvo paimtas atvykusių į vietą patrulių. Po to jis vyko pas Š. į namus, tačiau neradęs paliko šaukimą. Baigus pradėtą pildyti administracinės teisės pažeidimo protokolą, T. Ž. pasirašius, paėmus paaiškinimą dėl kuro vagystės, jį paleido. Visą laiką kartu su juo vyko policijos rėmėja D. K.. Ji viską puikiausiai matė, jei nukentėjusiojo atžvilgiu būtų atlikti iš jo pusės kokie nors neteisėti veiksmai, ji tikrai būtų apie tai informavusi tiek prokuratūrą, tiek ir teismą, tiek ir jo darbdavį.

Apeliantas teigia, kad T. Ž. yra jam seniai žinomas jaunuolis, kuris kartu su jam įtaką darančiais vyresniais asmenimis, užsiima vagystėmis, savo netinkamu elgesiu nusikalsti lenkia kitus vaikus. Todėl jis turi Policijos veiklos įstatyme apibrėžtą pareigą profilaktiškai, prevenciškai bendrauti su tokiais asmenimis. Jei jo veiksmuose ir buvo koks nors pažeidimas, tai dėl nepilnamečio asmens paėmimo iš namų (pažymėtina, jog su kartu gyvenančio jo dėdės žinia), kas tikrai nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Jokių objektyvių, neginčijamų duomenų apie tai, kad T. Ž. būtent jo paėmimo iš jo gyvenamosios vietos metu būtų buvęs sužalotas jo ar kitų asmenų veiksmais nėra ir nebuvo surinkta. Duomenų, kas ir kada galėjo sužaloti T. Ž., jis neturi. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškimas parašytas tik 2007-11-05, o pas teismo med. ekspertus T. Ž. kreipėsi tik 2007-11-06. Akivaizdu, jog delsimas buvo sąlygotas siekio T. Ž. su kitais asmenimis išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl kuro vagystės iš V. Č. žemės ūkio technikos. Tai patvirtina aplinkybės, kad T. Ž. pakeitė savo parodymus, kad neva jis buvo jo (apelianto) ar kitų asmenų mušamas ir dėl to save bei kitus asmenis apkalbėjo, bendrininkai atsiribojo nuo T. Ž. nurodytų aplinkybių, kad jis pateikė pagrobtą kurą jiems ir ikiteisminis tyrimas pateko į aklavietę, T. Ž. išvengė baudžiamosios atsakomybės. Todėl apeliantas teigia, kad buvo akivaizdus suinteresuotumas jį apkalbėti, nes buvo siekiama savų interesų šioje situacijoje. Tai patvirtina ir Grigaliaus, Grabausko parodymai bei šiuo metu tapo žinoma, jog tokias aplinkybes žino Panevėžio raj. PK A. J., 2007-11-02 dirbęs operatyvinėje grupėje. Apeliantas nurodo, jog teismas atmetė jo bei jo gynėjo prašymą apklausti šiuos policijos pareigūnus.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė visas įvykių aplinkybes, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl K. T. nusikalstamos veikos sudėties dviejuose epizoduose įrodytumo. Skunde ginčijama apelianto K. T. kaltė dėl visų jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, tačiau įvertinusi teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. T. pagrįstai nuteistas pagal BK 228 str. 1 d., apylinkės teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes epizode dėl K. T. 2007 m. lapkričio 2 d. veiksmų T. Ž. atžvilgiu, tačiau apeliantui nepagrįstai pripažino įrodytais kaltinime aprašytus 2007 m. vasaros pabaigos epizodo veiksmus ir dėl to neteisingai paskyrė bausmę.

BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 230 straipsnio prasme, valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, - valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Kadangi BK 228 straipsnyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį iškyla, jei veika padaroma tyčia.

Nors apeliantas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis.

Apeliantui skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoti du nusikalstamos veikos epizodai, sudarantys tęstinės BK 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Nuteistojo K. T. kaltė dėl pirmojo – 2007 m. vasaros pabaigos – piktnaudžiavimo epizodo nuosprendyje iš esmės grindžiama tik nukentėjusiojo T. Ž. parodymais. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos duomenis bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepakanka duomenų, neginčytinai patvirtinančių K. T. kaltę dėl jam inkriminuoto piktnaudžiavimo epizodo 2007 m. vasaros pabaigoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. Ž. parodymų apie kaltinime nurodytus K. T. veiksmus 2007 m. vasaros pabaigoje nepatvirtina jokie kiti įrodymai. T. Ž. teigė, kad 2007 metais vasarą Naujamiestyje jam einant su L. B., jie pamatė K. T. automobilį, Laurynas bijodamas K. T. nenorėjo eiti pro šalį, todėl jis ėjo vienas; jam einat automobilis privažiavo prie jo ir K. T. liepė lipti vidun. Kitokias aplinkybes nurodė L. B., kuris teigė, kad 2007 m. vasarą, tiksliai datos neprisimena, jis buvo susitikęs su Tomu ir vaikščiojo, po to jie išsiskyrė ir jis nuėjo iki maudyklos, praėjus trims minutėms jis leidosi nuo kalno ir išgirdo atvažiuojančios mašinos garsą, tuomet atsisukęs pamatė, kad policijos automobiliu važiuoja K. T. ir T. Ž. (1 t., b.l. 115). Vien pradinių T. Ž. nurodytų aplinkybių neatitikimas su liudytojo parodymais jau kelia abejonių dėl T. Ž. parodymų teisingumo. Nors T. Ž. vėliau gana detaliai nurodo pastarosios 2007 m. vasaros pabaigos dienos K. T. veiksmus jo atžvilgiu, tačiau jis negalėjo konkretizuoti nei dienos, nei vietos, kurioje, sutinkamai su jo parodymais, K. T. naudojo jo atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą. Kitų T. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra, jų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir pats T. Ž.. Liudytojo V. S. parodymai apie tai, kad 2007 m. vasaros pabaigoje jis kartą nuo Berčiūnų iki Naujamiesčio pavežė T. Ž., kuris jo sūnui E. sakė, jog jį (T. Ž.) buvo išsivežęs įgaliotinis, K. T. kaltės dėl jam inkriminuoto piktnaudžiavimo epizodo 2007 m. vasaros pabaigoje nepatvirtina. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, kad byloje surinktų ir nuosprendyje nurodytų duomenų visuma nepatvirtina apelianto kaltumo dėl jam inkriminuoto piktnaudžiavimo epizodo 2007 m. vasaros pabaigoje. Todėl šioje dalyje K. T. apeliacinis skundas tenkinamas, pastarąjį epizodą iš kaltinimo šalinant.

Apeliantas K. T. neigia savo kaltę ir dėl antrojo – 2007 m. lapkričio 2 d. – piktnaudžiavimo epizodo, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. Ž. parodymais, specialisto išvada, liudytojų parodymais, tarnybiniais pranešimais, daiktų pateikimo bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, kurių pagrindu konstatavo, kad K. T. padarė BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Be to, nuteistojo kaltę dėl 2007 m. lapkričio 2 d. piktnaudžiavimo epizodo iš dalies patvirtina ir paties apelianto K. T. parodymų prieštaringumas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo K. T. kaltės dėl 2007 m. lapkričio 2 d. piktnaudžiavimo epizodo klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai dėl 2007 m. lapkričio 2 d. piktnaudžiavimo epizodo yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu K. T. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Teismas, darydamas išvadas dėl apelianto kaltumo padarius BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, teisingai rėmėsi byloje surinktais duomenimis bei pagrįstai konstatavo K. T. veiksmuose jam suteiktų įgaliojimų viršijimą. Iš byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visumos matyti, kad K. T. dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados tyrėjo pareigose. 2007 m. lapkričio 2 d. apie 9 val. jis nuvyko pas nepilnametį T. Ž. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžio raj. Paėmęs T. Ž. iš namų, K. T. vežiojo jį po Panevėžio rajoną ir siekdamas išgauti pastarojo prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką panaudojo T. Ž. atžvilgiu psichinę ir fizinę prievartą. Pats nuteistasis neginčija fakto, kad 2007 m. lapkričio 2 d. jis iš namų išsivežė nepilnametį T. Ž., kurį vežiojosi kartu tarnybiniu automobiliu ir pervežė į Naujamiestį apie pietus. Nors nuteistasis teigia į T. Ž. namus nuvykęs tik apie 10.00 val. ryto, tačiau sutinkamai su liudytojo M. M. parodymais, K. T. pas T. Ž. atvyko apie 9.00 val. ryto. Netikėti pastarojo liudytojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad ši aplinkybė dėl apelianto atvykimo į T. Ž. namus laiko yra ginčijama ir apeliaciniame skunde, tačiau teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai argumentavo ir savo nuomonę pagrindė byloje esančių įrodymų dėl K. T. atvykimo pas T. Ž. laiko bei apskritai 2007 m. lapkričio 2 d. apelianto veiksmų iki nukentėjusiojo paleidimo visumos detalia analize. Nukentėjusiojo T. Ž. parodymais, specialisto išvada bei netiesiogiai liudytojų M. M., A. Ž., R. P., V. Ž. bei A. Š. parodymais konstatuota, kad po pasivažinėjimo su K. T. T. Ž. į namus grįžo sužalotas. T. Ž. parodė, kad jį sumušė K. T. bei dar du jam nepažįstami vyriškiai. Šiuos nukentėjusiojo parodymus tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtino aukščiau minėtieji byloje esantys įrodymai, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo prašymu atliktas papildomas įrodymų tyrimas, aukščiau paminėtų įrodymų nepaneigė. Apelianto kaltę dėl 2007 m. lapkričio 2 d. piktnaudžiavimo epizodo iš dalies patvirtina paties apelianto K. T. parodymų prieštaringumas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei byloje esančių tam tikrų duomenų apie 2007 m. lapkričio 2 d. įvykio metu K. T. atliktus veiksmus administracinės teisės pažeidėjų atžvilgiu neatitikimai laiko atžvilgiu, dėl kurių argumentuotai negalėjo paaiškinti nei nuteistasis, nei liudytojais byloje apklausti nuteistojo kolegos. Nors apeliantas tvirtina, kad pas T. Ž. į namus nuvyko tik 10 val., administracinį teisės pažeidimo protokolą bei nutarimą T. Ž. surašė vėliau, tačiau iš administracinio teisės pažeidimo protokolo bei nutarimo (t.1 b.l.130,131-132) matyti, kad protokolas surašytas 2007-11-02 d. 10 val., T. Ž. pranešta, kad bylos nagrinėjimas įvyks 2007-11-02-10 val., kaip seka iš nutarimo jis tuo metu ir buvo išnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismui K. T. pripažino, kad protokolą ir nutarimą jis surašė kitu laiko ir aplinkybėmis, negu jame nurodyta. Apeliaciniame skunde ginčijamas ir alkotesterio panaudojimo laikas, kurio duomenis užfiksavo pats apeliantas, tačiau iš paties apelianto tarnybinio pranešimo (t. 2 b. l. 178) matyti, kad jis pats tarnybiniame pranešime nurodė, kad P. S. neblaivus sustabdytas 2007-11-02 12 val. 20 min. Iš to seka, kad apeliantas ginčija tą įvykių laiką, kurį pats ir nurodė savo surašytuose ir pasirašytuose dokumentuose. Apylinkės teismas nuosprendyje patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą ir padarė tinkamas išvadas dėl aplelianto skunde ginčijamų aplinkybių. Baudžiamojo proceso pažeidimų vertinant įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, kad byloje surinktų ir nuosprendyje nurodytų duomenų visuma patvirtina apelianto kaltumą dėl 2007 m. lapkričio 2 d. piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) padarymo. Todėl šioje dalyje K. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog apeliantas tikslu išgauti nepilnamečio T. Ž. prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką panaudodamas fizinę bei psichinę prievartą, veikė priešingai tarnybos interesams. Savo veika nuteistasis pažeidė valstybės tarnybos principus, normalią valstybės tarnybos institucijos veiklą, jo veiksmai prieštaravo valstybės tarnybos priedermei ir funkcijoms. Savo neteisėtais veiksmais nuteistasis padarė poveikį T. Ž. sveikatai bei didelę žalą valstybės interesams. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnyba yra skirta tarnauti žmonėms, bet koks valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar savo įgaliojimų viršijimas, pasireiškiantis nepagrįstu žmogaus teisių ar laisvių suvaržymu ar kitokiais padariniais – yra didelė žala ne tik tam asmeniui, bet ir valstybės tarnybos autoritetui, tuo pačiu ir pačios valstybės interesams. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas konstatuodamas, kad K. T. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne tik kokiais veiksmais pasireiškė piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, bet ir nurodė, kuo pasireiškė didelė žala valstybei. Nuosprendyje teismas nurodė, kad K. T., atlikdamas piktnaudžiavimo veiksmus, sumenkino policijos institucijos prestižą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Taigi, apylinkės teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.

Apeliantas nurodo, kad teisme nebuvo apklaustas nukentėjusysis T. Ž. ir jis neturėjo galimybės jam pateikti klausimų, tačiau teisiamojo posėdžio protokolo turinys (2 t., 136 b. l.) patvirtina, kad nukentėjusysis dalyvavo posėdyje ir jo prašymu, sutinkamai su BPK 283 str. 3 d. ir 276 str. nuostatomis, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti jo parodymai. Pažymėtina, kad proceso dalyviai galėjo nukentėjusiajam užduoti klausimus, tačiau, kaip matyti iš protokolo turinio, perskaičius nukentėjusiojo parodymus proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistojo gynėjas, T. Ž. klausimų neturėjo. Be to, galimybę apklausti nukentėjusįjį tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas turėjo nukentėjusiojo apklausoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją, tokia teisė dar papildomai nuteistajam buvo suteikta ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktų nuostatos imperatyviai nenustato proceso stadijos, kurioje asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus bei nukentėjusiuosius arba reikalauti, kad jie būtų apklausti. Europos žmogaus teisių teismas, analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ir nukentėjusiuosius, taip pat neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d. punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus ir nukentėjusiuosius gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokią galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, jo teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra pažeista (kasacinė byla Nr. 2K-242/2005). Tai reiškia, kad apeliantas T. Ž. turėjo galimybę pats apklausti nukentėjusįjį, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta jo teisė nebuvo pažeista.

Nuteistasis skunde teigia apie jo bylą nagrinėjusių prokuroro bei apylinkės teismo šališkumą, tačiau teisėjų kolegijos manymu, be deklaratyvių apelianto teiginių apie minėtų subjektų šališkumą, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos skundų argumentus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo, ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertindama subjektyviuosius aspektus kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejones dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu apeliantas teismo šališkumą įžvelgia per tendencingą įrodymų vertinimą, jo prašymų atmetimą, akcentuodamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik gynybai nepalankiais byloje esančiais duomenimis. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta jų analizė, atskleidžianti jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu gauti duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstus apelianto ir jo gynėjo prašymus nušalinti prokurorę bei remiantis teismo posėdžių metu išnagrinėtų įrodymų visetu priėmė K. T. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindas laikyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo ir jo gynėjo prašymai dėl prokurorės nušalinimo buvo motyvuotai atmesti BPK 59 straipsnyje numatyta tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo ir prokurorės nušalinimo pagrindų nuteistasis ir jo gynėjas nenurodė nei reikšdamas nušalinimus teismo posėdžiuose, nei apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokių pagrindų nėra.

Apeliantas skunde teigia ir apie jo teisės į gynybą, rungimosi principo bei kitus BPK pažeidimus, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog be deklaratyvių apelianto teiginių apie tariamus BPK pažeidimus byloje nėra jokių šiuos skundų argumentus patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių – nukentėjusiojo ir įtariamojo (kaltinamojo) lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Tai, kad teismas atmeta vienos šalies argumentus ir sutinka su priešingos šalies argumentais, nėra rungimosi principo pažeidimas, jeigu teismo išvados yra motyvuotos. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti procesines teises, numatytas BPK 21, 22 straipsniuose, taip pat užtikrinta teisė į gynybą, ginčyti priešingos šalies pateiktus įrodymus.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai ir apie esminius BPK pažeidimus. Teisėjų kolegijos nuomone, byla išnagrinėta, laikantis baudžiamojo proceso taisyklių. Visi faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas (BPK 20 straipsnis). Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas paneigė gynybos versiją apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Todėl darytina išvada, kad teismas tinkamai atskleidė BK 228 straipsnio dispozicijos turinį, nenukrypo nuo LAT suformuotos praktikos.

Atsižvelgiant į tai, kad nepakankant įrodymų ir esant abejonėms iš K. T. kaltinimo šalintinas 2007 m. vasaros pabaigos piktnaudžiavimo epizodas, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.). Iš K. T. kaltinimo pašalinus 2007 m. vasaros pabaigos piktnaudžiavimo epizodą, apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyti bausmės už šią nusikalstamą veiką skyrimo pagrindai nekeistini, nes jie nustatyti tinkamai, tik mažintina teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimo trukmė, nes pašalinus iš kaltinimo jo dalį, nusikalstamos veikos apimtis sumažėja žymiai, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas BPK 326 str. 2 d. 2 p. pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p, 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 2 ir 3 p.,

Rezoliucinė dalis

N U S P R E N D Ž I A:

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-06-18 nuosprendį.

Iš nuosprendžio pašalinti tęstinės nusikalstamos veikos epizodą, kuriame pripažinta, jog K. T. 2007 m. vasaros pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrinu metu nenustatytą dieną apie 14 val., siekdamas išgauti nepilnamečio T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), prisipažinimą apie padarytą nusikalstamą veiką, kad jis pavogė V. Č. priklausantį dyzelinį kurą, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą, t. y. Basanavičiaus gatvėje, Naujamiestyje, Panevėžio rajone, įsisodinęs T. Ž. į tarnybinį automobilį ir veždamas link Šiaulių miesto, grasino pririšti prie medžio ir ištepti nugarą medumi, tačiau T. Ž. neprisipažinus, nuvežė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą – mišką, ir toliau siekdamas prisipažinimo, prirakino jį prie medžio antrankiais, po kelių minučių atrakinęs antrankius, įsisodino į automobilį ir vežiojo po Panevėžio miestą, iki T. Ž. parašė paaiškinimą, kuriame jis prisipažino pavogęs V. Č. priklausantį kurą, tuomet apie 17 val. atvežė į B. kaimą ir išlaipino.

Sumažinti pagal BK 228 str. 1 d. nuteistam K. T. paskirtą teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimo bausmę iki dviejų metų.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.