Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-644-498-2013;

Teisėjas Ričardas Juodis Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00397-2012-5;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Editai Raulynaitienei, nuteistajam E. Š., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš E. Š. priteista 10695,84 Lt. nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis (duomenys neskelbtini) namo, adresu (duomenys neskelbtini) virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su G. D. metu, tyčia sudavė ne mažiau du smūgius peiliu nukentėjusiajam G. D. į viršutinę kūno dalį, taip padarydamas durtinę-pjautinę aklą žaizdą dešinėje krūtinės pusėje, durtinį-pjautinį kiauryminį pilvo sužalojimą su skrandžio kiauryminiu, storžarnės, plonžarnės bei pasaito pažeidimu, retroperitoninio tarpo hematomą, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo G. D. sveikata.

Teismo posėdyje nuteistasis E. Š. ir jo gynėjas advokatas V. Kaminskis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas savo kaltės dėl LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, .t .y dėl sunkaus G. D. sveikatos sutrikdymo, iš esmės neginčija, tačiau nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teigdamas, kad jis su G. D. kartu negirtavo, apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo, o peilį griebė tik tada, kai G. D. mušamas labai išsigando dėl savo gyvybės, t. y. sveikatą G. D. sutrikdė esant būtinajai ginčiai.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė teisingą išvadą, kad teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analizė leidžia daryti pagrįstą išvada, jog E. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su G. D. metu tyčia jam sudavė ne mažiau dviejų smūgių peiliu į viršutinę kūno dalį padarydamas jam kūno sužalojimus, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymą. Faktines įvykio aplinkybes pirmos instancijos teismas nustatė remdamasis teismo posėdyje apklausto nukentėjusiojo, liudytojų, iš dalies – paties nuteistojo parodymais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais teismo posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Nors apeliantas teigia, kad tikėti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais negalima, šio savo teiginio įtikinamai neargumentuoja ir nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių aukštesnės instancijos teismas galėtų pagrįstai suabejoti teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytų aplinkybių teisingumu. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusysis G. D. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, logiški, esminių prieštaravimų tarp jo parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų nenustatyta. Apklausiamas teismo posėdžio metu G. D. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes ir paaiškino, kad tą dieną, kai nuteistojo buvo sužalotas, kartu su juo gėrė alkoholį. E. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu keikėsi. Paskui R. S. E. Š. nuvedė namo. Paties sužalojimo aplinkybių nukentėjusysis teigė gerai neatsimenantis dėl girtumo, paaiškino, kad nuėjo pas E. Š. pasiskolinti pinigų, pinigų negavo, ar mušėsi, neatsimena, prabudo ligoninėje (2 t. b. l. 21). Nors nuteistasis E. Š. neigė gėręs su G. D., šią faktinę aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. D., kuris paaiškino matęs, kaip prie parduotuvės gėrė nukentėjusysis ir kaltinamasis (2 t. b. l. 23). Netikėti šio liudytojo parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturėjo teisinio pagrindo, kadangi nenustatyta, jog minėtas liudytojas būtų suinteresuotas pakenkti apeliantui jį apkalbėdamas ar duodamas melagingus parodymus, liudytojas buvo apklaustas įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, tą aplinkybė, kad nuteistasis į namus grįžo išgėręs, patvirtino ir teismo posėdyje apklausta liudytoja S. R., kurie paaiškino, kad 2012-08-11 po pietų E. Š. grįžo išgėręs, tą ji suprato iš eisenos. Po to pamatė ateinantį G. D., kuris taip pat buvo išgėręs (2 t. b. l. 22). Aplinkybę, kad T. Š. buvo neblaivus, patvirtina ir byloje esantis asmens blaivumo testas (1 t. b. l. 67), kuriame pažymėta, kad E. Š. nustatytas 1,26 promilių girtumas. Taigi, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa, juos patvirtina ir objektyvūs rašytiniai bylos duomenys. Šių duomenų pagrindu pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis E. Š. vartojo alkoholinius gėrimus su nukentėjusiuoju R. D. ir konflikto metu abu buvo apsvaigę. Nesutikti su tokia teismo išvada kolegija neturi pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas laiko nepagrįstų ir apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis E. Š. nukentėjusįjį sužalojo esant būtinajai ginčiai. Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje analizuojant būtinosios ginties sampratą išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad versija dėl būtinosios ginties buvo tikrinama ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, liudijančių apie pavojingą kėsinimąsi į kaltinamojo E. Š. gyvybę. Nors apeliantas nuosekliai tvirtina, kad nuo nukentėjusiojo smūgių jis buvo apsvaigęs, buvo labai išsigandęs dėl savo gyvybės, afekto būsenoje, ši versija nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis. Priešingai, apklausta liudytoja S. R. paaiškino, kad muštynės tarp G. D. ir E. Š. vyko virtuvėje, konfliktas truko apie 10-15 min. Ši aplinkybė, kaip teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, patvirtina, jog nukentėjusysis nebuvo užpultas staiga ar netikėtai, konfliktuojama buvo tam tikrą laiko tarpą, todėl nebuvo susidariusi tokia situacija, kad E. Š. galėjo apsiginti tik peiliu durdamas G. D. į pilvo sritį. Be to, versiją dėl būtinosios ginties paneigia ir ta aplinkybė, kad ant E. Š. kūno jokių objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota (1 t. b. l. 88). Tuo tarpu atlikus G. D. medicininį tyrimą nustatyti kūno sužalojimai, padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku ir atitinkantys sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t. b. l. 20, 21). Pirmos instancijos teismas pagrįstai, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas aplinkybes, jo parodymus laikė gynybine versija siekiant sušvelninti savo padėtį ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliaciniame skunde keliamas ir bausmės individualizavimo klausimas. Apeliantas prašo švelninti jam paskirtą bausmę neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šis prašymas buvo patikslintas prašant taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Kolegija sprendžia, kad tenkinti šį apelianto prašymą nėra pagrindo, kadangi apylinkės teismas, skirdamas E. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į straipsnio sankcijoje apibrėžtas bausmių už minėtų nusikaltimų padarymą ribas, įvertino kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. Š. padarė sunkų nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kas laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo padarymui. Teismas taip pat įvertino tai, kad E. Š. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis G. D. ir priėjo išvados, kad tikslinga skirti bausmę, mažesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Dėl to pirmos instancijos teismo paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytam nusikaltimui.

Taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta LR BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, taip pat nėra pagrindo. LR BK 62 straipsnio taikymas galimas tada, kai nustatomas kompleksas faktinių aplinkybių, apibrėžtų minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismas gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš aplinkybių, numatytų šios straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Aukštesnės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo taikyti LR BK 62 straipsnio ir paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, nes bylos situacija neatitinka šios normos keliamų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendį palikti nepakeistą.