Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 2 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę 3 būrio 3 gyvenamojoje sekcijoje, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, jam atliekant bausmę 3 būrio 3 gyvenamojoje sekcijoje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 3 būryje. Marijampolės PN pateiktoje 2017 m. kovo 1 d. pažymoje (b. l. 20) nurodoma, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. atliko bausmę 3 būrio 35 brigados 3 sekcijos 1 patalpoje, jos plotas 51,70 kv. m., įrengta 16 lovų ir minimu laikotarpiu patalpoje buvo 16 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,23 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Nors pareiškėjas nurodo, kad realiai gyvenamojoje patalpoje gyveno daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, be to vienam asmeniui teko 0,13 kv. m. daugiau nei numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto susijusio su ploto normos neužtikrinimu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų - t. y. dėl parazitų (tarakonų) buvimo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl parazitų buvimo Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose. Byloje nepateikta įrodymų - t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Pareiškėjui dėl galimai netinkamų sąlygų Marijampolės PN nesikreipus į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą ir nesant atliktų patikrinimų, atsakovas neturi realios galimybės pateikti Visuomenės sveikatos patikrinimo aktų. Todėl pareiškėjo teiginiai parazitų buvimo laikytini neįrodytais ir atmestini (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. Marijampolės PN atsakyme Nr. 201/07-2189 buvo nurodyta, jog šioje patalpoje buvo atlikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metų parazitai nebuvo pastebėti. Teigia, kad Visuomenės sveikatos centro patikrinimas galimai atliktas atmestinai, nes parazitų pastebėti nenorėjo. Teismas pažymi, kad esant abejonėms dėl Visuomenės sveikatos centro darbuotojų kompetencijos ar atliktų patikrinimų teisėtumo, pareiškėjas visada gali kreiptis į atitinkamas institucijas dėl visuomenės sveikatos centro darbo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. Marijampolės PN atsakyme Nr. 201/07-2189 buvo melagingai pateikti duomenys, jog pareiškėjas 3 būrio 3 sekcijoje bausmę atliko nuo 2017-04-27.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2014 m. gruodžio 10 d. Marijampolės PN atsakymas Nr. 201/07-2189 buvo apskųstas Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentas Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nenustatė (b. l. 7-8). Iš Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 26 d. atsakymo Nr. 2S-412 matyti, jog nagrinėjant pareiškėjo skundą ir aiškinantis aplinkybes dėl pateiktos pareiškėjui klaidingos informacijos, jog Marijampolės PN į nuteistųjų būrį Nr. 3 pareiškėjas buvo paskirtas nuo 2014 m. balandžio 27 d., buvo gautas raštas iš Marijampolės PN, kuriame nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 10 d. atsakyme Nr. 20/07-2189 buvo padaryta techninė klaida ir nurodyta, jog pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2014 m. balandžio 27 d., tačiau iš tikrųjų bausmę atlieka nuo 20104 m. balandžio 17 d. (b. l. 7). Atsakovas nurodė, kad aptariamame rašte buvo pateikti ne melagingi duomenys, o buvo padaryta aplaidi redakcinio pobūdžio klaida. Teismo nuomone, kad ši techninė klaida jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir nenurodė dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, kurios galėtų sudaryti pagrindą neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, t. y. neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Byloje esanti Marijampolės PN psichologinės tarnybos 2017 m. kovo 3 d. pažyma Nr. 55/04-197 (b. l. 21) patvirtina, kad pareiškėjas į Psichologinę tarnybą bausmės atlikimo metu dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.