- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-21
- Bylos Nr.
- I1-342-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01802-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui A. G., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir procesines palūkanas bei visas galimas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–11, 18,19, 47-50) nurodė, kad 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 5/48-978 Kybartų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, jam nepagrįstai skyrė drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti parduotuvėje. Pažymėjo, jog nebuvo paaiškinta, kokį pažeidimą padaręs jis įtariamas ir už ką skirta jam nuobauda, todėl buvo neteisėtai atimta galimybė jam apsiginti teikiant paaiškinimus raštu. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo neteisėtu veikimu buvo siekiama užmaskuoti kitą įkalinimo įstaigos įvykdytą neteisėtą veiką, t. y. iš jo pagrobtą privatinę nuosavybę – mobiliojo interneto modemą. Taip pat teigė, kad 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 82/04K-362 Marijampolės pataisos namų direktorius jam nepagrįstai skyrė dar vieną drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti parduotuvėje. Pažymėjo, jog ir vėl nebuvo paaiškinta, kokį pažeidimą padaręs jis įtariamas ir už ką skirta jam drausminė nuobauda, todėl ir šį kartą buvo neteisėtai atimta galimybė jam apsiginti teikiant paaiškinimus raštu. Pareiškėjo nuomone, šiuo neteisėtu veikimu buvo siekiama užmaskuoti kitą įkalinimo įstaigos įvykdytą neteisėtą veiką, t. y. iš jo pagrobtą privatinę nuosavybę – mobiliojo ryšio telefoną. Nurodė, jog taip buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta pareiškėjo prigimtinė teisė į privačios nuosavybės neliečiamumą. Pabrėžė, kad valstybės institucijos ir pareigūnai, esantys viešosios teisės subjektais, gali veikti tik pagal teisės aktų suteiktus įgaliojimus, taigi jiems yra draudžiama viskas, kas nėra eksplicitiškai leista teisės aktais. Mano, kad jo teisė turėti privatinę nuosavybę gali būti apribota tik įstatymu, o ne kokių nors pareigūnų norais ar suvokimo defektais, įsakymais, nurodymais ar poįstatyminiais aktais apskritai. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. elektroninio ryšio priemonės kalinimo įstaigose yra legalizuotos, tačiau nepaisydama to kalinimo įstaigos administracija ryšio priemones laiko neva draudžiamais turėti daiktais. Pabrėžė, kad žala jam padaryta tiek grobiant privatinę nuosavybę plėšimo būdu, tiek žeminant žmogiškąjį orumą neteisėtu baudimu ir draudimu apsipirkti parduotuvėje (pasikėsinimas kankinti alkiu). Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 26–28) nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet ir bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Pagal šio Kodekso 12 straipsnio 1 dalį nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse yra numatytos ir specialiosios nuteistųjų pareigos ir draudimai, t. y. kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Teigė, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šiame straipsnyje nurodytos nuobaudos. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis numato leidžiamų su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, kurį nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Minėtas sąrašas yra baigtinis, todėl nuteistieji neturi teisės turėti daiktų, neįtrauktų į šį sąrašą. Pažymėjo, jog pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimus, t. y. 2016 m. spalio 17 d. atliekant planinę kratą ir apžiūrą gyvenamosios zonos 419-ame kambaryje pas pareiškėją kojinėje buvo rastas ir paimtas mobiliojo interneto modemas su SIM kortele, todėl už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 5/48-978 buvo skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Su nutarimu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai. Teigė, kad 2019 m. rugpjūčio 4 d. 2-ojo būrio 203-iame kambaryje pareiškėjas buvo pastebėtas gulintis lovoje ir laikantis mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, todėl už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 82/04K-362 buvo skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Su šiuo nutarimu pareiškėjas taip pat buvo supažindintas pasirašytinai. Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareigūnai elgėsi tinkamai ir teisėtai, pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl nepagrįstai jam paskirtų nuobaudų, pagrobiant privatinę nuosavybę – mobiliojo interneto modemą ir mobiliojo ryšio telefoną.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 5/48-978 Kybartų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 82/04K-362 Marijampolės pataisos namų direktorius jam nepagrįstai skyrė drausmines nuobaudas – draudimą vieną mėnesį apsipirkti parduotuvėje. Pažymėjo, jog šiais neteisėtais veiksmais buvo siekiama užmaskuoti kitas įkalinimo įstaigos įvykdytas neteisėtas veikas, t. y. iš jo pagrobtą privatinę nuosavybę – mobiliojo interneto modemą bei mobiliojo ryšio telefoną.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad Kybartų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas V. A. 2016 m. spalio 17 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 1276 informavo įstaigos direktorių, jog 2016 m. spalio 17 d. apie 17.00 val. jis kartu su kitais pareigūnais atliko planinę kratą ir apžiūrą gyvenamosios zonos 419-ame kambaryje ir pas pareiškėją kojinėje rado ir paėmė mobiliojo interneto modemą su SIM kortele LABAS. Pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. pasiaiškinime Nr. 4/52-1129 nurodė, jog pareigūnai liepė rašyti pasiaiškinimą, tačiau jis apie jokį bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą informuotas nėra, ir prašo visas galimas pretenzijas jam reikšti raštu. Tyrimo metu pareiškėjas 2016 m. lapkričio 15 d. pasiaiškinime Nr. 4/52-1235 nurodė, kad pareigūnai asmens kratos metu iš jo paėmė USB modemą. Kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso priedas nuo 2016 m. balandžio 1 d. yra panaikintas, modemas nėra nuteistiesiems turėti draudžiamas daiktas, taip pat nėra draudžiama modemą įsigyti iš jais prekiaujančių asmenų, galimai pareigūnų. Kadangi jis jokių draudžiamų veiksmų neatliko, daugiau nieko paaiškinti neturi (b. l. 30). Kybartų pataisos namų Drausmės komisija 2016 m. lapkričio 21 d. pasiūlė pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam A. G. skirti drausminę nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį pirkti įstaigos parduotuvėje (b. l. 32). Kybartų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 5/48-978 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui paskyrė nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), nes nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos), 112 straipsnio 4 dalies (nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo reikalavimus (b. l. 29).
Taip pat nustatyta, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 2-ojo saugumo valdymo skyriaus pareigūnai 2019 m. rugpjūčio 4 d. tarnybiniais pranešimais (b. l. 34) informavo Marijampolės PN direktorių, jog 2019 m. rugpjūčio 4 d. apie 18.10 val. užėję į 2-o būrio 203 kambarį pastebėjo A. G., gulintį lovoje ir laikantį mobiliojo ryšio telefoną. Nors pareiškėjui buvo duotas nurodymas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, tačiau šis nurodymo nevykdė ir bandė telefoną slėpti po čiužiniu, tačiau vienas iš pareigūnų paėmė iš nuteistojo rankos mobiliojo ryšio telefoną. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 4 d. pasiaiškinime Nr. 60/05K-502 nurodė, jog pareigūnai liepė rašyti pasiaiškinimą, todėl paaiškino, kad neturi dėl ko pasiaiškinti, nes kuo ir kokiu pagrindu yra įtariamas nebuvo paaiškinta, be to, nieko neleistino padaręs nėra (b. l. 36). Marijampolės pataisos namų Drausmės komisija 2019 m. rugpjūčio 6 d. pasiūlė pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam A. G. skirti drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) (b. l. 37). Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 82/04K-362 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus pataisos įstaigos parduotuvėje, nes nuteistasis pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalies (nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo reikalavimus (b. l. 33).
Pareiškėjas skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad nurodytos nuobaudos jam buvo paskirtos nepagrįstai, kadangi nuo 2016 m. balandžio 1 d. elektroninio ryšio priemonės kalinimo įstaigose yra legalizuotos. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtai paskirtų nuobaudų jis turėjo kęsti alkį.
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (aktualios akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
BVK 112 straipsnio 4 dalis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 18 priede pateiktas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Atkreiptinas dėmesys, jog nors pareiškėjas skunde teigė, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. elektroninio ryšio priemonės kalinimo įstaigose yra legalizuotos, tačiau minėtame 18 priede leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše mobiliojo interneto modemas ir mobiliojo ryšio telefonas nenurodyti, todėl nuteistiesiems mobiliojo interneto modemą bei mobiliojo ryšio telefoną turėti yra draudžiama.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų teisių pažeidimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis numato, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pareiškėjo mobiliojo interneto modemo ir mobiliojo ryšio telefono paėmimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip nuosavybės atėmimas, tai yra laikino pobūdžio priemonė (kol nuteistasis atlieka bausmę kalinimo įstaigoje), įgyvendinama BVK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatos numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Šių taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Iš pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. pasiaiškinimo Nr. 4/52-1129 matyti, kad pareiškėjas sąmoningai atsisakė pasiaiškinti nurodydamas, jog jis apie jokį bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą informuotas nėra, nors kratos atlikimo metu pas jį kojinėje buvo rastas ir paimtas mobiliojo interneto modemas. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 15 d. pasiaiškinime Nr. 4/52-1235 jau nurodė: kadangi BVK priedas nuo 2016 m. balandžio 1 d. yra panaikintas, todėl nuteistiesiems nėra draudžiama turėti mobiliojo interneto modemą (b. l. 30). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui teikiant pasiaiškinimą buvo žinoma apie jo padarytą nusižengimą. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 4 d. pasiaiškinime Nr. 60/05K-502 nurodė, kad neturi dėl ko pasiaiškinti, nes nebuvo paaiškinta, kuo ir kokiu pagrindu yra įtariamas, be to, nieko neleistino padaręs nėra (b. l. 36). Taigi, ir šiuo atveju, pareiškėjui sudarius galimybę pasiaiškinti dėl jo padaryto nusižengimo, šis ignoravo savo padarytą drausmės pažeidimą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo paaiškinta, kuo ir kokiu pagrindu yra įtariamas. Akivaizdu, kad pareigūnams 2019 m. rugpjūčio 4 d. apie 18.10 val. užėjus į pareiškėjo kambarį ir pastebėjus pareiškėją, kuris laikė mobiliojo ryšio telefoną, ir kuris dar bandė draudžiamą turėti daiktą – mobiliojo ryšio telefoną slėpti, bei tą pačią dieną pareiškėjui teikiant pasiaiškinimą, neturėjo pareiškėjui kilti klausimų, kokį drausmės pažeidimą jis padarė. Teismo vertinimu, tai sąmoningi ir valingi pareiškėjo veiksmai nevykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimų ir juos interpretuoti savaip bei vengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus.
Atsižvelgdamas į teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėtų taisyklių 205 punkto nuostatos, skiriant drausmines nuobaudas pareiškėjui, nebuvo pažeistos. Teismas sprendžia, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė 2016 m. lapkričio 21 d. nutarime Nr. 5/48-978 ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarime Nr. 82/04K-362 įvardytą bausmės atlikimo režimo pažeidimą, todėl drausminės nuobaudos jam paskirtos buvo pagrįstai ir teisėtai. Taigi, nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, kad dėl jam paskirtų neteisėtai nuobaudų jis turėjo kęsti alkį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog visi nuteistieji, tarp jų ir pareiškėjas, kalinimo įstaigoje maistu aprūpinami nemokamai pagal fiziologines mitybos normas, o draudimas papildomai apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje vertinamas kaip drausminimo priemonė, motyvuojanti nuteistąjį laikytis bausmės atlikimo režimo sąlygų. Pareiškėjas nesilaikė nustatytų elgesio taisyklių ir dėl to buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Atmetus pareiškėjo skundą, netenkintinas pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, taip pat prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja tik ta proceso šalis, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.