- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- 2-1120/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Ė. M. P.
- Atsakovas
- O. P., K. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Ė. M. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ė. M. P. ieškinį atsakovams O. P. ir K. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto išreikalavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Ė. M. P. nurodė, kad 2004 m. gruodžio 14 d. ir 2006 m. vasario 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimis pardavė jai priklausančius du žemės sklypus atsakovei O. P. . Pastaroji 2007 m. lapkričio 8 d. dovanojimo sutartimi šiuos sklypus perleido savo sūnui atsakovui K. P. . Ieškovės teigimu, nurodytos pirkimo – pardavimo sutartys sudarytos ne laisva valia, o dėl ją prižiūrinčių giminaičių apgaulės, spaudimo ir grasinimų. Sklypai perleisti už rinkos vertės neatitinkančią kainą, tačiau ir ji ieškovei nebuvo sumokėta. Ieškovės nuomone, nurodyta dovanojimo sutartis sudaryta tik dėl akių. Ieškovė, remdamasi išdėstytu, prašė pripažinti žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, taip pat taikyti vindikaciją – išreikalauti iš atsakovo K. P. ginčo sklypus (CK 4.95, 4.96 str., 6.153 str. 2 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir atidėjęs sprendimo priėmimą ir paskelbimą, 2012 m. kovo 12 d. nutartimi paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu (jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų).
Teismas nurodė, kad nors ieškovė veda bylą per atstovus, kurių vienas yra advokatas, pareiga galutinai suformuluoti savo reikalavimus nebuvo įvykdyta (CPK 226 str.), viso proceso metu ieškovės atstovai buvo įsitikinę, kad pasirinkti gynybos būdai – prievolinis ir daiktinis – vienas kitam neprieštarauja. Teismas pažymėjo, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Teismo vertinimu, vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Teismas, atsižvelgęs į ginčijamų pirkimo – pardavimo sutarčių, dovanojimo sutarties sudarymo ir ieškinio pateikimo laiką, konstatavo, kad ieškovė nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus neturėjo nei dovanojimo sutarties sudarymo, nei ieškinio pareiškimo metu. Atsakovas K. P. sklypus valdo teisėtu pagrindu – pagal dovanojimo sutartį, kurios ieškovė neginčija, nors ir nurodo, kad tai yra tariamas sandoris. Teismo nuomone, jei ieškovė siekia išreikalauti sklypus iš atsakovo K. P. , reikalaudama pripažinti pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutartis negaliojančiomis, taikoma restitucija. Tačiau ieškovė, ginčydama pirkimo – pardavimo sutartis, restitucijos taikyti neprašo, o reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo tariamu sandoriu, minėta, taip pat nereiškia. Teismo vertinimu, kadangi vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai, ieškovė turi apsispręsti, kokiu būdu ginti pažeistas teises. Efektyvi gynyba gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jos prašantis asmuo pakankamai aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir jo pagrindimą. Ieškovei iki baigiamųjų kalbų nebuvo kliūčių tikslinti savo reikalavimus, tuo labiau, kad atsakovai tam neprieštaravo ir, atsikirsdami į ieškinį, pasisakė dėl ieškovės reikalavimų prieštaringumo pasirenkant civilinių teisių gynybos būdus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė Ė. M. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliantės teigimu, teismas pažeidė CPK 296 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad šio straipsnio 1 dalis 11 punkto pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Galimybė pašalinti teismo nurodytą ieškinio trūkumą nebuvo sudaryta, be to, bylos nagrinėjimo metu toks trūkumas apskritai nebuvo nurodytas. Šie neteisėti teismo veiksmai apribojo ir apeliantės teisės reikšti atskirąjį skundą dėl tariamo ieškinio trūkumo (CPK 115 str. 5 d.). Apeliantė taip pat mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė vindikacijos taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, nuosavybės teisė ginama daiktinėmis teisinėmis gynimo priemonėmis, kurių absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo. Apeliantės ir atsakovo K. P. nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl apeliantė neturi teisės reikalauti restitucijos, o vienintelis galimas būdas atgauti iš šio asmens apeliantei priklausiusį turtą – taikyti vindikaciją.
Atsiliepimas
Atsakovai O. P. ir K. P. prašo atmesti atskirąjį skundą.
Atsakovų atsiliepime iš esmės cituojama skundžiama teismo nutartis, taip pat teismų praktika, susijusi su prievoliniais ir daiktiniais teisių gynybos būdais, šių būdu pasirinkimu ginant savo teises. Papildomai atsakovai pažymi, kad 2012 m. sausio 16 d. posėdžio metu teismas atkreipė apeliantės atstovo dėmesį, kad dovanojimo sutartis yra neginčijama, tačiau ieškinys nebuvo patikslintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties palikti nenagrinėtą apeliantės ieškinį, kuomet, teismo nuomone, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ieškinys neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ieškinį iš esmės sudaro du privalomi elementai: ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galbūt pažeidė jo teises arba įstatymų saugomus interesus, taip pat tai, ko jis prašo iš teismo. Šie ieškinio elementai individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus. Kai iš ieškinio neaišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir (ar) kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo pareikus ieškinį teisme arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 138 str.).
Nagrinėjamu atveju, kaip galima suprasti iš visumos skundžiamos nutarties argumentų, pirmosios instancijos teismas laikė, kad apeliantės ieškinio reikalavimai yra neaiškūs ir (ar) šie reikalavimai nėra tinkami konkrečioje situacijoje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinyje yra suprantamai nurodyta, kad prašoma pripažinti negaliojančiomis apeliantės ir atsakovės O. P. sudarytas ginčo žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis bei išreikalauti šiuos sklypus iš dabartinio jų valdytojo (savininko) atsakovo K. P. Tokie reikalavimai leidžia aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat leidžia atsakovams į šiuos reikalavimus atsikirsti. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo spręsti, kad apeliantės ieškinio turinys turi trūkumų.
Asmuo pats pasirenka, kokiu būdu teismas turėtų apginti jo pažeistas teises, t. y. pasirenka pažeistos teisės gynybos būdą (CPK 13 str.). Teismas, manydamas, kad asmens prašomas gynybos būdas, atsižvelgiant į konkrečias ginčo aplinkybes, yra netinkamas, gali pasiūlyti pakeisti ieškinio dalyką (CPK 141 str. 1 d., 158 str., 225 str. 6 p., 230 str. 1 d.), tačiau jokiu būdu negali įpareigoti asmenį tai padaryti, įvardindamas tokį gynybos būdą ieškinio trūkumu ir nustatydamas terminą jam pašalinti. Pažymėtina, kad, kalbant bendrai, pasirinktas konkrečioje situacijoje netinkamas gynybos būdas yra pagrindas atmesti ieškinį, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nepasisako, ar apeliantės reikalavimai yra tinkami ar ne.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, net pritarus pirmosios instancijos teismui, jog apeliantės ieškinys turi trūkumų, teismas privalėjo juos įvardinti ir nustatyti terminą jiems pašalinti. Tai imperatyviai numato CPK 296 straipsnio 2 dalis, tačiau teismas tokio reikalavimo nepaisė.
Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo