Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-10 nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. Č. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už dviejų teisės pažeidimų, numatytų ATPK 124² str. 2 d. ir 124¹ str. 7 d., padarymą. Ginčo dėl ATPK 124¹ str. 7 d. numatyto pažeidimo padarymo nėra ir aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl D. Č. kaltės padarius minėtą teisės pažeidimą. Tačiau apeliaciniu skundu D. Č. neigia padaręs kitą jam inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d. (chuliganiškas vairavimas), t. y. apeliantas iš esmės nesutinka su jo nubaudimu už šio pažeidimo padarymą ir ginčija įrodymų vertinimą bei teigia, kad jo kaltė padarius šį teisės pažeidimą yra neįrodyta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgęs į tai ir patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas D. Č., aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotus ATPK 124² str. 2 d. ir 124¹ str. 7 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Teismas nutartyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdžiuose ištirtus įrodymus, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei liudytojus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, nėra duomenų, kad teismas buvo neobjektyvus ar šališkas, todėl konstatuojama, kad šioje byloje neabejotinai nustatyta ir įrodyta D. Č. kaltė padarius jam inkriminuotus ATPK 124² str. 2 d. ir 124¹ str. 7 d. numatytus pažeidimus. Kartu pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad jis patrauktas administracinėn atsakomybėn nepagrįstai. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliantas tiek savo pirminiuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo kaltės dėl chuliganiško vairavimo nepripažino ir laikėsi versijos, kad šį jam inkriminuojamą teisės pažeidimą galėjo padaryti A. G., kuris automobiliu disponavo prieš jam iš jo (A. G.) perimant jį vairuoti. D. Č. versiją palaikė bei analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats A. G.. Tačiau, aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, pagrįstai šią D. Č. versiją laikė gynybine ir ją atmetė kaip neatitinkančią nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, automobilis „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų A. K. ir L. G. ekipažo buvo pastebėtas (duomenys neskelbtini) gatvėje įtartinai apsisukinėjantis vienos krypties eismo juostoje. Policijos pareigūnams tarnybiniu automobiliu artėjant prie minėto automobilio su įjungtais specialiais raudonos ir mėlynos spalvos švyturėliais, automobilio „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, vietoj to, kad laikytųsi kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto ir sustotų kelkraštyje, padidino važiavimo greitį ir nuo policijos pareigūnų ėmė bėgti. Apie tai, kad jie persekioja nuo jų bėgantį automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. ir L. G. pranešė kitiems Panevėžio mieste budėjusiems policijos ekipažams. Sprukdamas nuo jį persekiojančių policijos pareigūnų minėto automobilio vairuotojas važiavo dideliu greičiu, nežiūrėdamas nei į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančius eismo saugumo kalnelius, prieš kuriuos reikia sumažinti greitį – jį tik padidino, nei tai, kad kertant pagrindinį kelią būtina pristabdyti automobilį ar net visiškai sustoti ir įsitikinti, kad tai daryti yra saugu – važiuodamas (duomenys neskelbtini) g. (šalutinis kelias) automobilio vairuotojas nesulėtinęs greičio kirto (duomenys neskelbtini) g. sankryžą (pagrindinis kelias), po ko, iš (duomenys neskelbtini) g. pasuko į (duomenys neskelbtini) g., nerodydamas posūkio signalo į dešinę, ir nuvažiavo dideliu greičiu iš (duomenys neskelbtini) g. pasukęs į (duomenys neskelbtini) g., o iš jos į (duomenys neskelbtini) g. Minėtas automobilis kito policijos ekipažo (J. B. ir M. B.) buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) g. netoli 29 namo. Automobilio sulaikymo metu prie jo vairo sėdėjo administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Č.. Kaip matyti iš D. Č. paaiškinimų, jis neneigė, kad vairavo automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo sulaikymo metu, tačiau tvirtino, kad jokių jį persekiojančių policijos pareigūnų jis nematė ir nuo nieko nebėgo. Pasak D. Č., jis prie automobilio vairo persėdo tik (duomenys neskelbtini) namo kieme, prieš tai automobilį vairavo A. G., kuris galimai ir įvykdė ATPK 124² str. 2 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą (chuliganiškas vairavimas). Analogiškas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir A. G.. Tačiau apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo A. G. parodymais, juos pripažindamas melagingais, o D. Č. versiją laikė tik jo pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti atsakomybės, ir ją atmetė kaip neatitinkančią nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-06-16 nutarimu A. G. yra nubaustas pagal ATPK 187² str. už tai, kad davė melagingus parodymus D. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje, t. y. melagingai nurodė, kad 2014-05-07 nuo 13 val. iki 13.20 val. (dienos metu) vairavo automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nors automobilis buvo vairuotas ir KET pažeidimai buvo padaryti 2014-05-07 apie 1.40 val. (nakties metu). Šis apylinkės teismo nutarimas yra įsiteisėjęs ir jame užfiksuoti faktai yra nekvestionuojami. Be to, iš policijos pareigūnų A. K. ir L. G. tarnybinių pranešimų ir jų duotų parodymų teisme matyti, kad jiems po maždaug minutės privažiavus prie sulaikyto automobilio „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo vairuotojas D. Č., aiškino, jog jis ką tik persėdo prie automobilio vairo, o nurodyti, kas prieš jį vairavo automobilį, negalėjo, sakė „koks skirtumas, kam bus surašytas protokolas“. Šios aplinkybės bei tai, kad A. G. teisme pats pripažino, jog nagrinėjamoje byloje liudijo D. Č. prašymu, taip pat parodė, kad policijoje galimai pasakojo apie kitą įvykį, o liudydamas teisme sako tiesą – aptariamas įvykis buvo naktį ir jo metu jam vairuojant automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis matė policijos automobilį su įjungtais švyturėliais, bet negalvojo, kad persekiojamas yra jis, leidžia daryti išvadą, kad policijos automobilis buvo visai šalia ir A. G. nebuvo jokios galimybės sustoti ir automobilio disponavimą perduoti D. Č., o tai tik dar kartą patvirtina, jog A. G. parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu yra akivaizdžiai melagingi ir vertinami kaip siekimas padėti draugui D. Č. išvengti administracinės atsakomybės. Taip pat atsižvelgus į L. G. ir A. K. tarnybinius pranešimus, jų paaiškinimus bei teisme duotus parodymus apie įvykio eigą, matyti, kad persekiojamas automobilis beveik visą laiką buvo jų matymo zonoje, tik išsukę iš (duomenys neskelbtini) jie persekiojamą automobilį buvo trumpam pametę iš akiračio, tačiau netrukus gavo pranešimą, kad nuo jų bandęs pabėgti automobilis kito policijos ekipažo jau yra sulaikytas, kas taip pat paneigia galimybę per tokį trumpą laiko tarpą įvažiuoti į gyvenamojo namo kiemą, sustoti, iš automobilio išlipti vienam vairuotojui, sėsti prie vairo kitam vairuotojui ir toliau važiuoti. Todėl esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms šiuo atveju visiškai pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, kad A. G. 2014-05-07 apie 1.40 val. automobilio „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, o jį vairavo D. Č.. Taigi apelianto versiją, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku (duomenys neskelbtini) g. automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) chuliganiškai vairavo ne jis, o galimai A. G., aukštesniojo teismo nuomone, paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma. Netikėti policijos pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų pažinoję apeliantą. Taip pat nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad policijos pareigūnai buvo šališki ar suinteresuoti D. Č. melagingai apkalbėti bei apkaltinti nebūto pažeidimo padarymu, tokių duomenų nenurodo ir pats apeliantas. Tai, kad policijos pareigūnų L. G. ir A. K. parodymuose yra menkų netikslumų, šiuo atveju neleidžia jų parodymus pripažinti iš esmės nepatikimais ir juos atmesti, nes, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, šie netikslumai nėra esminiai ir neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl paties pažeidimo įvykdymo fakto ir subjekto. E. D., kuris pažeidimų padarymo metu buvo kartu su apeliantu ir kuris tvirtino, kad nakties metu, prieš stabdant policijos pareigūnams, D. Č. automobilio disponavimą buvo ką tik perėmęs iš savo pažįstamo, policijoje duoti parodymai vertinami analogiškai kaip ir A. G.. Kiti apeliacinio skundo teiginiai yra pateikiami subjektyviai palankiai pačiam apeliantui, jie niekuo nepagrįsti ir, atsižvelgus į nustatytas ir aptartas aplinkybes, šiuo atveju nepaneigia pirmiau nurodytų išvadų. Taigi atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad apylinkės teismas turėjo pakankamai surinktų įrodymų, kad galėtų padaryti neginčijamą išvadą, jog dėl chuliganiško automobilio vairavimo yra kaltas būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, t. y. D. Č.. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje pakanka surinktų įrodymų D. Č. kaltei konstatuoti, t. y. konstatuoti, kad jis padarė jam inkriminuotą ATPK 124² str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą - 2014-05-07 apie 1.40 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėse, vairuodamas automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bandė bėgti nuo policijos ekipažo, t. y. nedavė kelio policijos ekipažui, važiuojančiam iš paskos su įjungtais žybčiojančiais švyturėliais, važiavo žymiai viršydamas leistiną važiavimo greitį, važiavo per sankryžą ir pėsčiųjų perėjas, nesulėtindamas greičio ir keldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, sankryžoje nerodė posūkių signalų, taip keldamas pavojų eismo saugumui, savo ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, rodydamas ypatingą nepagarbą kitiems asmenims ir galiojantiems teisės aktams – vairavo automobilį chuliganiškai.

Remiantis tuo, kas nustatyta ir pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-10 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. Č. apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-10 nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.