Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės (toliau – prokurorė) ir nukentėjusiojo D. S. (toliau – D. S.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. (toliau – D. K.), kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. K. taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. S. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad jis 2020 m. rugpjūčio 21 d. apie 17.13 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) 93 kilometre, kelyje, tyčia kumščiu sudavė į automobilio „Opel Vectra”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio D. S., stogą, taip jį įlenkdamas, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė D. S. į veidą ir vieną kartą į kairį žastą, bei rankomis griebdamas už marškinėlių juos suplėšė ir sutrenkė krūtinę, taip padarydamas D. S. kraujosruvą su nubrozdinimais kairiame žaste, kraujosruvą krūtinės kairėje, kas sukėlė D. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sugadino D. S. priklausantį turtą, padarydamas jam 493,44 eurų turtinę žalą, tokiu įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Tačiau, Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu, D. K., kaltintas pagal BK 284 straipsnį, buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

23. Įvertinus aukščiau aptartus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl D. K. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padaryme, dėl ko nepagrįstai pripažino jį nekaltu ir jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006).

24. Įvertinęs aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtinančius D. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, aukštesnysis teismas nustato, kad D. K. 2020 m. rugpjūčio 21 d. apie 17.13 val., viešoje vietoje – Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) 93 kilometre, kelyje, tyčia kumščiu sudavė į automobilio „Opel Vectra”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio D. S., stogą, taip jį įlenkdamas, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė D. S. į veidą ir vieną kartą į kairį žastą, bei rankomis griebdamas už marškinėlių juos suplėšė ir sutrenkė krūtinę, taip padarydamas D. S. kraujosruvą su nubrozdinimais kairiame žaste, kraujosruvą krūtinės kairėje, kas sukėlė D. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sugadino D. S. priklausantį turtą, padarydamas jam 493,44 eurų turtinę žalą, tokiu įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

25. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš kurių yra įžūlus elgesys, apimantis agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018). Taikant komentuojamą teisės normą, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje analizuojant analogiško pobūdžio baudžiamąsias bylas viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017). Be to, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, taip pat nustatytinas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių.

26. Ginčo dėl to, kad tarp nukentėjusiojo D. S. ir D. K. viešoje vietoje, t. y. kelio Vilnius-Kaunas šalikelėje, esant automobilių spūsčiai, įvyko tarpusavio konfliktas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šias aplinkybes vienodai aiškino tiek D. S., tiek D. K. bei jo sutuoktinė. Jomis neabejoja ir teisėjų kolegija. Iš bylos duomenų aišku, kad įvykio vietoje vertinamu atveju buvo didelė spūstis, kurioje stovėjo nemažai automobilių, su juose buvusiais keleiviais, o tai iš esmės atitinka aukščiau aptartą viešosios vietos sąvoką BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių kontekste.

27. Tačiau, neginčydamas konflikto vietos ir paties konflikto buvimo fakto, D. K. kategoriškai neigė sudavęs smūgius D. S., tvirtindamas, kad tai jis jau nueidamas nuo D. S. automobilio, buvo užpultas agresyviai nusiteikusio D. S., kuris, kažką sakydamas, agresyviai jį puolė sugriebdamas už žastų. Jis bandė išsilaisvinti ir nustumti D. S., kai pajuto, kaip atsilaisvino jo laikrodžio dirželis. Nustūmė D. S. ir sėdo į savo automobilį, paprašydamas savo sutuoktinės, kuo greičiau važiuoti iš įvykio vietos. Po įvykio ant jo rankų liko įbrėžimai, kadangi suimta buvo labai stipriai. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos kaltininko parodymus pripažino patikimais ir rėmėsi jais priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu, tačiau, su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. D. K. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, jie skyrėsi tarpusavyje, nesutapo ne tik su nukentėjusiojo išdėstytomis įvykio aplinkybėmis, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, todėl jie nelaikytini objektyviu ir patikimu D. K. nekaltumo įrodymu.

28. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys, kad ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

29. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnus į įvykio vietą išsikvietė būtent D. S.. Tuo metu D. K., nelaukdamas policijos ekipažo, nors ir tvirtindamas, kad įvykio metu buvo sužalotas agresyviais D. S. veiksmais, iš įvykio vietos jau buvo pasišalinęs. Dėl komentuojamo įvykio ir jo metu galimai patirtų sužalojimų, nei į medikus, nei į policijos pareigūnus D. K. nesikreipė. Dėl šios priežasties, apklaustas apie įvykį D. K. buvo jau praėjus nemažam laiko tarpui, t. y. 2020 m. rugsėjo 8 d., turėdamas pakankamą galimybę susiderinti sau palankią įvykio versiją ir ją pateikti policijos pareigūnams apklausos metu. Šios aplinkybės skundžiamu nuosprendžiu buvo ignoruotos, tačiau jų įvertinimas, sprendžiant D. K. kaltės klausimą, buvo būtinas.

30. Be to, lyginant D. K. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, jo parodymuose įžvelgiama esminių prieštaravimų, apie kuriuos pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų neįvertino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. K. teigė, kad jam nueinant nuo D. S. automobilio, šis išlipo iš savo automobilio ir pribėgęs prie D. K. automobilio puolė jį abiem rankomis, sugriebdamas už marškinėlių, po ko, D. K. jį rankomis atstūmė. Nepamena, ar sudavė D. S. į veidą ir ar suplėšė jo marškinėlius, tačiau visus veiksmus jis atliko gindamasis. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2020 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 2966/2020 (01) užfiksuotų duomenų, D. K. specialistui paaiškino, kad D. S. jį griebė už pažastų ir bandė jį pargriauti (1 t., b. l. 134-135). 2020 m. rugsėjo 17 d. pateikdamas pareiškimą policijai (D. S. atžvilgiu dėl to paties įvykio) D. K. tas pačias aplinkybes vėl aiškino kitaip, nurodydamas, kad jam nueinant nuo D. S. automobilio, jis pastebėjo, kaip D. S. staigiai iššoko iš savo automobilio ir agresyviai nusiteikęs, vartodamas necenzūrinius žodžius, greitai artėjo link jo. Priėjęs, sugriebė jį už krūtinės ir bandė jį pargriauti (1 t., b. l. 129-131). Negana to, šio ikiteisminio tyrimo metu D. K. tvirtino, kad po įvykio jam buvo padarytos kraujosruvos krūtinės srityje bei įbrėžiami kairės rankos viršuje, tačiau apie šiuos sužalojimus jokių objektyvių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neabejotinai jau žinodamas specialisto išvadoje jam nustatytą sužalojimą žasto srityje, D. K. įvardino visai kitą kūno vietą, kurią jam neva sugriebė D. S., kurios nebuvo nurodęs nei vienos apklausos metu, t. y. už žastų. Be to, prieš tai nei karto neužsiminęs apie savo laikrodžio apyrankę, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. K. jau ir šia aplinkybe papildė savo parodymus, nurodydamas, kad po D. S. aktyvių smurtinio pobūdžio veiksmų – sugriebimo už žastų, jis jautė, kaip jam atsilaisvina laikrodžio dirželis, po ko, jis nustūmė D. S. nuo savęs ir įsėdo į savo automobilį. Šių duomenų visuma betarpiškai patvirtina, kad D. K. parodymai dėl esminių komentuojamo įvykio aplinkybių (jo atžvilgiu D. S. atliktų fizinio pobūdžio veiksmų), pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad ir D. K. komentuojamo įvykio metu buvo padaryti sužalojimai, kas neva patvirtina abipusio konflikto aplinkybę, nebuvo nuoseklūs, o tai leidžia pagrįstai abejoti D. K. parodymų patikimumu ir objektyvumu.

31. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2020 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 2966/2020 (01) užfiksuoti duomenys, pagal kuriuos D. K. nustatyti odos įbrėžimai kairiame žaste, kurie padaryti kietu, mažą kontaktuojantį paviršių ar briauną turinčiu daiktu (daiktais), prieš 1–2 mėnesius iki apžiūros (1 t., b. l. 134-135). Nors remdamasis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. S. ir D. K. konfliktas buvo abipusis, jie abu patyrė sužalojimus, tačiau, neįvertinta, kad D. K. apžiūra buvo atlikta praėjus beveik dviem mėnesiams po komentuojamo įvykio. Tuo tarpu, minėta, jog nei į medikus, nei į policijos įstaigą po vertinamo įvykio D. K. nesikreipė, kas patvirtina, jog jokių nusiskundimų nei savo sveikata, nei D. S. neva agresyviu elgesiu D. K. neturėjo. Pretenzijos D. S. atsirado tik D. K. sužinojus apie jo atžvilgiu D. S. iniciatyva pradėtą ikiteisminį tyrimą. Be to, nors specialisto išvadoje teigiama, kad D. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 1–2 mėnesius iki apžiūros, tačiau, toks laikotarpis, įvertinus ir visiškai nenuoseklius D. K. parodymus dėl komentuojamo įvykio metu D. S. aktyviais veiksmais jam neva padarytų sužalojimų mechanizmo bei lokalizacijos, yra neabejotinai per ilgas pagrįstai konstatuoti, jog specialisto išvadoje D. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent vertinamo įvykio metu.

32. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abipusį D. K. ir D. S. konfliktą patvirtina D. K. po įvykio specialisto išvada neva nustatyti sužalojimai, kritiškai vertintina ir apylinkės teismo išvada dėl nutrūkusios D. K. laikrodžio apyrankės. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad komentuojamo įvykio metu buvo suplėšyta D. K. laikrodžio apyrankė, kas neva vėlgi patvirtina abipusio fizinio kontakto buvimą, tačiau, taip ir liko neįvertintas faktas, kad D. K. laikrodžio apyrankė galėjo nutrūkti dėl aktyvių paties D. K. veiksmų D. S. atžvilgiu, kuo, įvertinus nuoseklius ir neprieštaringus nukentėjusiojo parodymus bei iš karto po įvykio jam nustatytus sužalojimus bei jų mastą, teisėjų kolegija neabejoja.

33. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir D. K. sutuoktinės K. K. parodymų visuma. Nors tam tikrose aplinkybėse D. K. parodymus patvirtino kartu su juo įvykio metu buvusi sutuoktinė K. K., tačiau, tai nesudaro pakankamo pagrindo D. K. parodymus pripažinti patikimais ir remtis jais sprendžiant jo kaltės klausimą. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad K. K. iš automobilio išlipusi nebuvo, tačiau jos parodymai esminėse aplinkybėse visiškai atitiko jos sutuoktinio parodymus, pagal kuriuos, tuo metu, kai jos vyras ėjo atgal į automobilį, agresyviai nusiteikęs D. S. staiga iššoko iš savo automobilio ir ištiestomis rankomis, siekdamas sugriebti ar nustumti, puolė D. K.. Šis, bandydamas išvengti sugriebimo išsisuko ir tada jos dukra pradėjo klausti, kas vyksta, todėl toliau to konflikto ji nematė. Kai D. K. grįžo į automobilį, jo abu žastai buvo sužaloti, ranka iškruvinta, laikrodžio apyrankė nuplėšta. Tikint tokia K. K. versija, akivaizdu, kad ji ramiai sėdėjo automobilyje ir žiūrėjo, kaip agresyviai nusiteikęs D. S. užpuola jos vyrą bei šį sumuša. Ji pati nebandė skirti konfliktuojančių vyrų, jokios pagalbos nekvietė, policijos pareigūnams apie įvykį nepranešė. Toks abejingas liudytojos elgesys bei jos duoti parodymai, kad tiksliai nematė, kas įvyko, tačiau iš esmės patvirtino savo sutuoktinio duotus parodymus, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti jos parodymų patikimumu ir objektyvumu. Nors apklausiama teisiamojo posėdžio metu K. K. patvirtino jokių veiksmų nesiėmusi dėl automobilyje sėdėjusios dukros, kuri atrodė išsigandusi, tačiau, įvertinus tai, kad, pasak K. K., D. S. buvo agresyviai nusiteikęs ir ji matė kaip toks agresyvus asmuo greitu žingsniu ir grėsmingai pakeltomis rankomis eina link jos sutuoktinio, atsižvelgiant į tai, kad net ir būnant automobilyje apie įvykį galima buvo pranešti policijos pareigūnams, tokiu būdu apsaugant ne tik savo mažametę dukterį nuo neigiamo poveikio, bet ir sutuoktinį nuo agresyviai nusiteikusio asmens, tokia K. K. versija atmestina kaip neįtikima. Esant aptartų duomenų visumai, įvertinus dar ir tai, kad K. K. yra D. K. sutuoktinė, pagrįstai manytina, jog jos sutuoktiniui gresiant baudžiamajai atsakomybei, K. K. suinteresuotumas bylos baigtimi neatmestinas. Svarbu ir tai, kad K. K., kaip ir D. K., buvo apklausta jau praėjus kuriam laikui po įvykio, tokiu būdu, neabejotinai turėdama objektyvią galimybę suderinti savo poziciją su D. K..

34. Tuo tarpu D. S. parodymai apie komentuojamo įvykio aplinkybes, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, esminėse aplinkybėse yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jie atitinka ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, todėl nebuvo pagrindo juos atmesti kaip nepagrįstus.

35. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais D. S. parodymais, po to, kai už jo automobilio sustojo „Škoda Octavia“ automobilis, iš jo išlipo D. K. ir necenzūriniais žodžiais pradėjo jį plūsti. Keleivio vietoje buvo pradarytas langas. D. K. bandė jį nustumti į apačią, tačiau neišėjo ir jis išsakė pakankamai riebius keiksmažodžius. Į tai atsakė „žmogau, nusiramink“ ir iš mašinos nelipo. D. K. savo pyktį išliejo daužydamas per jo mašinos stogą. Sudavė ne mažiau kaip 2–3 kartus, iš keleivio pusės, nuo priekinio stiklo per kokius 10–15 cm. Išlipo pažiūrėti, nes smūgiai buvo labai stiprūs. Kai išlipo, D. K. iš karto puolė jį kumščiais mušti, o jis ištiesęs rankas nuo D. K. gynėsi. Susikibo ties automobilio galinėmis durimis. Po to jam pasakė, kad kvies policiją, po ko, D. K. sėdo į savo automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Jis paskambino pagalbos telefonu 112, informavo apie incidentą. Kol policija atvyko į įvykio vietą, apžiūrėjo D. K. smūgiavimo į stogą pasekmes ir pastebėjo, kad stogas yra įlenktas. Iš esmės analogiškas aplinkybes D. S. nurodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pateikdamas savo pareiškimą policijai. Svarbu ir tai, kad D. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės sutapo su jo nurodytomis aplinkybėmis ir kitame ikiteisminiame tyrime, pradėtame pagal D. K. pareiškimą dėl to paties įvykio. Nutraukiant šį ikiteisminį tyrimą, nei prokurorui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui ar apygardos teismui, nekilo jokių abejonių D. S. parodymų patikimumu. Nors ši aplinkybė pati savaime nesuponuoja pagrindo ir šioje baudžiamojoje byloje pripažinti D. S. parodymus patikimu D. K. kaltės įrodymu, tačiau, ji neturėtų būti sumenkinama. Juo labiau, kai nukentėjusiojo D. S. parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

36. Kaip nustatyta 2020 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2039/2020 (02) užfiksuotomis aplinkybėmis, D. S. nustatytos kraujosruvos su nubrozdinimais kairiame žaste, kraujosruva krūtinės kairėje; sužalojimai galėjo būti patirti dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių: vienas į kairį žastą, padarant kraujosruvas su nubrozdinimais; vienas – į krūtinės kairę pusę, padarant kraujosruvą; sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (1 t., b. l. 67), kas iš esmės atitinka D. S. parodymus dėl D. K. jo atžvilgiu atliktų veiksmų, jų mechanizmo bei lokalizacijos. Be to, įvykio vietoje atlikus D. S. automobilio apžiūrą ir paskyrus ant automobilio dešinės pusės priekinių durų stiklų paviršių rastų pirštų pėdsakų daktiloskopinį objektų tyrimą, nustatyta, kad rasti pirštų pėdsakai sutampa su D. K. pirštų antspaudais. Tai patvirtina D. S. parodymus apie tai, kad pirmasis prie jo automobilio atėjo agresyviai nusiteikęs D. K., kuris ir inicijavo konfliktą, pradėdamas D. S. aiškinti, kaip reikia vairuoti, lupti lango stiklą, siekiant, kad D. S. išliptų iš automobilio. Iš esmės panašias aplinkybes patvirtino ir K. K., nurodydama, kad sustojus D. S. automobiliui ir dėl to jai nebegalint važiuoti avarine eismo juosta, jos sutuoktinis D. K. išlipo iš automobilio ir nuėjo pasiaiškinti su priekyje sustojusio automobilio vairuotoju, kodėl šis taip elgiasi. K. K., be kita ko, patvirtino, kad D. K. iš mašinos išlipo nusiteikęs tikrai nedraugiškai. Nors K. K. paneigė D. S. teiginius, pagal kuriuos, D. K. trankė jo automobilio stogą ir bandė lupti lango stiklą, tačiau, kaip ant D. S. automobilio lango stiklo atsirado D. K. pirštų antspaudai, paaiškinti negalėjo. Šios aplinkybės nepaaiškino ir pats D. K., tik teisiamojo posėdžio metu pripažinęs, jog buvo atsirėmęs į D. S. automobilį rankomis.

37. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į D. S. automobilio apgadintą stogą. Kaip nustatyta 2020 m., rugpjūčio 21 d. D. S. automobilio apžiūros protokolu, jame užfiksuotas ne tik rankų pirštų antspaudas (kaip paaiškėjo vėliau, jis priklausė būtent D. K.), bet ir įlenkimas ant automobilio stogo (1 t., b. l. 29-36). Nors apie šį automobilio pažeidimą D. S., paskambinęs Bendrajam pagalbos centrui, nepasakė, tačiau, tai nesudaro pagrindo abejoti D. S. teiginiais, jog šis pažeidimas buvo padarytas tyčiniais D. K. veiksmais komentuojamo įvykio metu, D. K. ranka trenkus į D. S. automobilio stogą kelis kartus. Juo labiau, kai automobilis buvo apžiūrėtas tą pačią komentuojamo įvykio dieną, o duomenų, patvirtinančių, jog šis stogo įlenkimas ant D. S. automobilio jau buvo iki komentuojamo įvykio, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Be to, įvertintina ir tai, kad vertinamas automobilio stogo įlenkimas padarytas iš esmės toje pačioje trajektorijoje, kaip ir užfiksuotas D. K. pirštų antspaudas, kas, įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo D. S. parodymus, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog D. S. automobilio stogo įlenkimas buvo padarytas būtent D. K.. Tokiu būdu, nėra pagrindo abejoti, jog būtent D. K., nesuvaldęs savo susierzinimo dėl D. S., kaip eismo dalyvio, veiksmų bei kilusių neigiamų emocijų (kurias, be kita ko, patvirtino ir K. K.), pasirinko teisiškai nepriimtiną veikimo būdą, prasidėjusį D. K. veiksmais prie D. S. automobilio ir pasibaigusį fizinio smurtinio pobūdžio veiksmais D. S. atžvilgiu.

38. Nors kritiškai vertindamas nukentėjusiojo D. S. parodymus pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusysis pasirinko netinkamą būdą apeiti savo automobilį ir jį apžiūrėti po D. K. veiksmų (smūgių į automobilio stogą ir bandymo lupti automobilio lango stiklą) ir būtent tai verčia abejoti jo parodymų patikimumu, tačiau tai, kokiu būdu asmuo pasirinko apeiti savo automobilį – ar iš priekio, ar iš galo, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad D. K., D. S. išlipant iš automobilio, jau buvo pasišalinęs nuo D. S. automobilio, dėl ko, nukentėjusysis jautėsi pakankamai saugus būtent tuo momentu išlipti iš savo automobilio ir pasižiūrėti, ar D. K. veiksmai nepadarė jo automobiliui žalos. Tačiau, D. K., išgirdęs, kaip D. S. išlipa iš savo automobilio, savo grįžimo į savo automobilį manevro nebaigė, vietoje to, apsisukdamas ir užkabindamas pro jį einantį D. S.. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad D. K. būnant prie D. S. automobilio, šis, neabejotinai siekdamas išvengti didesnio konflikto ir galimo fizinio kontakto su D. K., iš automobilio, kaltininkui būnant šalia D. S. automobilio, nelipo, iš jo išlipdamas tik tuomet, kai D. K. jau buvo prie savo automobilio, ketindamas į jį įlipti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks D. S. elgesys patvirtina jo ketinimą išvengti atviro konflikto su D. K., bet jokiu būdu ne jo siekį įsivelti į abipusį fizinį kontaktą, kaip iš esmės skundžiamu nuosprendžiu sprendė pirmosios instancijos teismas.

39. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo itin didelę reikšmę suteikė nukentėjusiojo D. S. parodymų, apie tai, kodėl jis sustojo avarinėje eismo juostoje, vertinimui. Nors šioje vietoje D. S. parodymai skyrėsi – Bendrojo pagalbos centro darbuotojui jis nurodė, kad avarinėje eismo juostoje sustojo norėdamas paauklėti spūsties metu ja važiuojantį D. K. automobilį, o vėliau tvirtino, kad jo automobilio variklis užkaito, dėl ko, jis buvo priverstas sustoti šalikelėje, tačiau, tai, dėl kokios priežasties D. K. automobilis negalėjo pravažiuoti kelkraščiu, kodėl kelkraštyje sustojo D. S. vairuojamas automobilis, jokios reikšmės D. K. veiksmų teisiniam vertinimui neturi. Akivaizdu, kad esminę reikšmę vertinant neteisėtą D. K. veiksmų pobūdį lėmė būtent jo veiksmai sustojus automobiliams. Tai, kad nukentėjusysis nepraleido D. K. automobilio (nepriklausomai nuo nepraleidimo pagrindo ar priežasties), neduoda D. K. teisės mušti žmogų ar žaloti jo turtą. Jei D. S., D. K. manymu, padarė administracinį nusižengimą, jis apie tokius D. S. veiksmus galėjo pranešti policijos pareigūnams, perduodant jiems D. S. vairuoto automobilio valstybinius numerius, ar apvažiuoti jį pirmąją eismo juosta (palaukus, kol į ją pavyks įsilieti dėl automobilių spūsties) ir tęsti savo kelionę. Tačiau, vietoje to, D. K. nepasivargino išlipti iš automobilio, nueiti iki D. S. vairuojamo automobilio, tokiu būdu inicijuojant konfliktą ir jį tęsiant vėliau, D. S. išlipus, atliekant smurtinio pobūdžio veiksmus jo atžvilgiu. Tokie D. K. veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nepriimtini moralės požiūriu, vandališki, pažeidžiantys visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

40. Esant aukščiau aptartų duomenų visumai, nėra pagrindo netikėti objektyviais duomenimis pagrįstais nukentėjusiojo D. S. parodymais. Juos apeliacinės instancijos teismas pripažįsta patikimais ir remiasi jais, spręsdamas D. K. kaltės klausimą.

41. Sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinamu atveju D. K. veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos būtinų padarinių – realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, vėlgi nėra pagrindo. Nors dėl įvykio niekas iš spūstyje važiavusių automobilių sustojęs nebuvo, policijos pareigūnų apie konfliktą neinformavo, tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kai vyko incidentas, pravažiuojantys automobiliai signalizavo, taigi reagavo į vykstantį konfliktą, jį matė. D. K. ir K. K. savo parodymais patvirtino, kad konfliktas vyko automobilių autostradoje, automobilių spūstyje, akivaizdu, stebint daugeliui pašalinių asmenų. Svarbu ir tai, kad automobiliai spūstyje judėjo lėtai, todėl kiekvienas pravažiuojantysis turėjo galimybę matyti komentuojamą įvykį. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad konfliktas truko vos 15-20 sekundžių, tačiau nebuvo įvertinta, kad konflikto pradžia nagrinėjamu atveju sietina su D. K. veiksmais apgadinant D. S. automobilį, kas sudaro pagrindą spręsti, jog konflikto trukmė buvo gerokai ilgesnė. Iš anksčiau aptartų duomenų matyti, kad D. K. įžūliu elgesiu, neturėdamas jokios objektyvios priežasties, esant intensyviam kelių eismui, stebint pašaliniams asmenims, be pagrindo sudavė į D. S. automobilio stogą ir jį įlenkė, suplėšė D. S. marškinius, tyčia sudavė nukentėjusiajam D. S. į krūtinę, ranką, veidą ir taip padarė D. S. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie D. K. nusikalstami veiksmai buvo atlikti intensyviame kelių eismo ruože, stebint daugeliui lėtai judančiuose automobiliuose esančių asmenų, dėl įvykio buvo iškviesta policija, taigi buvo sutrikdytas ir normalus specialiųjų tarnybų darbas. Be to, į įvykusį konfliktą sureagavo ir D. K. dukra, kuri, kaip nurodė liudytoja K. K., dėl vykusio konflikto patyrė didelį stresą, ją reikėjo raminti. Nors, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka, nes D. K. ir K. K. dukra nelaikytina visiškai pašaliniu asmeniu, be to, dar iki konflikto ji jautėsi blogai, tačiau su tokia teismo pozicija nesutiktina. Akivaizdu, kad D. K. nekreipdamas dėmesio į aplinkinius asmenis, elgdamasis gana agresyviai, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, suvokė savo nusikalstamų veiksmų pavojingą pobūdį, suprato, kad įžūliai ir vandališkai elgiasi stebint aplinkiniams, tame tarpe ir savo dukteriai bei sutuoktinei, suprato, kad dėl jo elgesio bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių pasekmių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

42. Atsižvelgiant į išdėstytą, abejonių D. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį, teisėjų kolegijai nekyla, todėl D. K. pripažįstamas kaltu pagal BK 284 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmės

43. Skiriant bausmę D. K., visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas, remdamasis baudžiamuoju įstatymu, skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

44. D. K. padarė nesunkų, tyčinį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato kelias bausmės rūšis – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. D. K. neteistas, dirba, yra vedęs ir kartu su sutuoktine augina mažametę dukrą. Nors jis ir neteistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo Kelių eismo taisyklių pažeidimus (2 t., b. l. 3-10), turi galiojančių administracinių nuobaudų. Be to, D. K. į Respublikinės priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (2 t., b. l. 14), Respublikinėje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje nesigydė (2 t., b. l. 16), abejonių jo psichine sveikata teisėjų kolegijai nekyla. Nei D. K. atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės nenustatytos.

45. Įvertinus aptartus duomenis, atsižvelgiant į D. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą bei padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti D. K. paskyrus švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis, atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, nustatomas kiek didesnis nei minimalus, t. y. 100 MGL, kas atitinka 5000 (penkis tūkstančius) eurų. Skirti švelnesnę bausmę BK 54 ar 62 straipsnio pagrindais, įvertinus D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, teisinio pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

46. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 493,44 eurų turtinės ir 600 eurų neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 49-53).

47. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys gali būti patenkintas ar iš dalies patenkintas tais atvejais, kai, vadovaujantis BPK nustatytomis taisyklėmis ir joms neprieštaraujančioms kitų teisės aktų nuostatomis, nustatoma, jog atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos.

48. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis jam padarytą turtinę žalą grindžia automobilio stogo apgadinimu bei įvykio dieną jo vilkėtų marškinėlių sugadinimu. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu D. S. patvirtino jam padarytą turtinę žalą, pažymėdamas, kad automobilio jis dar neremontavo, tačiau kartu su civiliniu ieškiniu nukentėjusysis teismui pateikė automobilio remonto sąmatą, kurios dydžiu – 453,44 eurų, teisėjų kolegija neabejoja. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo užklaustos net kelios įmonės, atliekančios automobilių kėbulų remonto darbus, kurios pateikė netgi didesnes to paties automobilio remonto sąmatas – 452,25 eurų (UAB „(duomenys neskelbtini)“), 711 eurų (UAB „(duomenys neskelbtini)“), 466,23 eurų (UAB „(duomenys neskelbtini)“) (1 t., b. l. 106, 108-110, 116-117), todėl mažinti D. S. pareikštos turtinės žalos dydį, susijusį su jo automobilio remontu, nėra pagrindo. Ši žala yra pagrįsta objektyviais duomenimis, pagrindo manyti, jog ji galėjo atsirasti ne nuo D. K. veiksmų nėra, todėl ji priteistina. Be to, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad komentuojamo įvykio metu dėl neteisėtų D. K. veiksmų D. S. atžvilgiu buvo suplėšyti nukentėjusiojo marškinėliai, kurie nebebuvo tinkami tolesniam jų dėvėjimui. D. S. nurodyta 40 eurų suma už šių marškinėlių sugadinimą, nėra neįtikima, ji atitinka nūdienos drabužių rinkos aktualijas, todėl ir ši suma priteistina iš D. K..

49. Tuo tarpu neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

50. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl D. K. veiksmų D. S. patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, nes konfliktas vyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, dėl ko, nukentėjusysis jautėsi pažemintas. Be to, įvykio metu nukentėjusysis patyrė specialisto išvada jam nustatytus sužalojimus, dėl kurių dar kelias savaitės jis jautė skausmą ir nepatogumus. Dėl šių dvasinių išgyvenimų patirtą neturtinę žalą nukentėjusysis įvertino 600 eurų.

51. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl smurtinių D. K. veiksmų nukentėjusysis neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus ir fizinį skausmą, taigi, patyrė neturtinę žalą. Tačiau, nustatant neturtinės žalos dydį vis tik atsižvelgtina į menkus ir jokių liekamųjų reiškinių nepalikusius D. S. nustatytus sužalojimus, į tai, jog į medikus po komentuojamo įvykio dėl galimai pablogėjusios sveikatos nukentėjusysis nesikreipė, kaip nurodė pats, jokios komplikacijos dėl patirtų sužalojimų jam nekilo. Šių duomenų visumoje teisėjų kolegija nukentėjusiojo prašomą 600 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti vertintina kaip subjektyvų, racionaliais argumentais nepagrįstą pageidavimą, kurio tenkinti pilna apimtimi nėra pagrindo. Tai, kad asmuo turėjo gaišti laiką laukdamas automobilio remonto sąmatos ar ieškodamas, kur galėtų įsigyti naujus marškinėlius, kaip kad nurodyta nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje, jo prašomos neturtinės žalos dydžio nepagrindžia. Juo labiau, kad tiek automobilio remonto išlaidos, tiek ir žala dėl sugadintų marškinėlių yra priteisiamos iš D. K. kaip D. S. patirta turtinė žala, todėl vertinti tuos pačius motyvus, sprendžiant iš D. K. nukentėjusiojo atžvilgiu priteistinos neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo. Tokiu būdu, įvertinusi visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingumo principą, nustatantį tinkamą nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų balansą, atitiktų 400 eurų neturtinės žalos dydis, todėl ši suma priteistina iš D. K.. Šios išvados kontekste svarbu tai, kad neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, išlikusią baimę ir pan., laikydamas nuoseklios teismų praktikos dėl asmens neturtinės žalos priteisimo analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju 400 eurų neturtinės žalos dydis, priteisiamas iš D. K., atitinka vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką bei priteisiamus neturtinės žalos dydžius analogiško pobūdžio bylose, esant analogiškiems D. S. nustatytiems sužalojimams.

52. 2021 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu buvo pateikta nukentėjusiojo D. S. apmokėta 1050 eurų sąskaita už jam suteiktas teisinės pagalbos paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 196, 197, 198).

53. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

54. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla D. K. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo ir prokurorės apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi tenkinami visiškai. Byloje esanti 2021 m. gruodžio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 126 (2 t., b. l. 196) bei 2021 m. rugsėjo 7 d. ir 2021 m. rugsėjo 10 d. pinigų priėmimo kvitai patvirtina nukentėjusiojo D. S. patirtas 1050 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato Remigijaus Rinkevičiaus teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiojo D. S. apeliacinį skundą bei dalyvaujant bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2021 m. gruodžio 6 d. vieno teismo posėdžio metu, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo. Tačiau, nukentėjusiojo atstovas teismo posėdyje dalyvavo, atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis nedalyvavo, neabejotina, kad advokatui reikėjo laiko susipažinti su byla tiek pateikiant apeliacinį skundą, tiek ir atstovaujant nukentėjusįjį teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei pagal pateiktus apeliacinius skundus priimamą procesinį sprendimą, daro išvadą, jog nurodyta suma už nukentėjusiajam D. S. suteiktą teisinę pagalbą nėra per didelė, ji atitinka ir teismų praktiką, todėl priteistina iš D. K..

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kiti klausimai

55. Panaikinus skundžiamą nuosprendį iš naujo spręstinas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas.

56. Daiktai turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vienas kompaktinis diskas, fotonuotrauka ir dvi daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais, esantys byloje – paliktini byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas); automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintas D. S., paliktinas D. S. žinioje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas); suplėšyti D. S. marškinėliai trumpomis rankovėmis, saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje, sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

57. D. K. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės ir nukentėjusiojo D. S. apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti D. K. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam 100 MGL, t. y. 5000 (penkių tūkstančių) eurų baudą.

Išaiškinti D. K., kad jam paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai.

D. K. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. S. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš D. K. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. S. naudai priteisti 493,44 (keturis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 44 ct) turtinės ir 400 (keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Iš D. K. nukentėjusiojo D. S. naudai priteisti 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vieną kompaktinį diską, fotonuotrauką ir dvi daktiloskopines plokšteles su rankų pėdsakais, esančius byloje – palikti byloje; automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) grąžintą D. S., palikti D. S. žinioje; suplėšytus D. S. marškinėlius trumpomis rankovėmis, saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje, sunaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.