Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Granterma“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu įskaitymo aktą Nr. 19UŽSK102, taikyti restituciją, susigrąžinant ieškovei reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu į 4757,31 Eur sumą, priteisti ieškovei iš atsakovės 4757,31 Eur sumą, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. spalio 23 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią, ieškovė įsipareigojo parduoti transporto priemonę „Land Rover Discovery 4“ atsakovei už 14000,00 Eur. Ieškovė pagal sutartį išrašė 2019 m. spalio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija GRA Nr. 1906 – 14000,00 Eur sumai. Atsakovė atsiskaitė keliomis formomis: mokėjimo pavedimais, o likusią 4757,31 Eur suma – tarpusavio įskaitymų pagrindu buvo sumažintas ieškovės įsiskolinimas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Termoindustrija“. Ieškovės manymu, įskaitymo aktu Nr. 19UŽSK102, kuriuo atliktas įskaitymas ir užskaityta ieškovės skola trečiajam asmeniui, pažeidė (pažeidžia) tiek ieškovės, tiek jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Atlikus įskaitymą, ieškovė prarado teisę iš atsakovės reikalauti 4757,31 Eur sumos už parduotą automobilį. Pasak ieškovės, įskaitymui sudaryti nebuvo jokio pagrindo, nors buvo parduota transporto priemonė, dalis padengta lizingo bendrovei išperkant automobilį, o likusi kainos dalis 4757,31 Eur buvo įskaityta skolos suma, susijusiai bendrovei trečiajam asmeniui. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, jog ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo sudaryti sandorio, nes buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

3. Atsakovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Masala“ nesutikdama su ieškiniu nurodė, kad nėra įrodytos šios actio Pauliana sąlygos: dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės bei kreditoriaus teisių pažeidimo, dėl (ne) privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį ir dėl šalių nesąžiningumo. Pastebėjo, jog ginčijami sandoriai sudaryti ne siekiant pakenkti įmonei ar jos kreditoriams, o norint išvengti automobilių grąžinimo lizingo bendrovei ir nuostolių mokėjimo, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnį lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį (įmokų mokėjimas yra esminė lizingo gavėjo prievolė, tad jos pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas), lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Jeigu atsakovei nebūtų buvusi sudaryta galimybė dalį kainos padengti užskaitymu, atsakovė galimai apskritai nebūtų sandorio sudariusi, taigi su lizingo bendrove būtų buvę neatsiskaityta ir automobilį būtų tekę jai grąžinti. Kitų ieškovės kreditorių naudai nebuvo galimybės atlikti užskaitų, nes nebuvo priešpriešinių tarpusavio reikalavimų, kuriuos būtų buvę galima užskaityti. Taigi, nesudarius automobilių perleidimo sandorių, nepadengus skolų lizingo bendrovei ir neatlikus užskaitos, iškėlus ieškovei bankroto bylą įmonės automobiliai, įskaitant šiam ginčui aktualų automobilį, būtų grįžę lizingo bendrovei, ji taip pat būtų įgijusi nemažą kreditorinį reikalavimą į ieškovę, o UAB „Termoindustrija“ kreditorinis reikalavimas būtų viršijęs 19000,00 Eur, t. y. įmonė, ir jos kreditoriai, būtų buvę prastesnėje situacijoje, nes įmonės debitorinių įsipareigojimų dydis būtų dar labiau išaugęs, o turto (automobilių) įmonėje vis tiek nebūtų. Užskaityta suma (4757,31 Eur), lyginant su kreditorinių reikalavimų dydžiu, yra labai nežymi.