- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-03
- Bylos Nr.
- I-464-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 8 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų (draudimo susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais įkalinimo įstaigose) laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2015 m. kovo 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė susirašinėti. Teigia, kad ginčo laikotarpiu negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Laisvėje nebuvo asmenų, išskyrus šeimos narius, su kuriais jis galėjo susirašinėti. Teigia, jog buvo pažeistos jo teisės, laisvės, privatumas, atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Vilniaus PN, nesudarydamas sąlygų susirašinėti, sukėlė jam nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą. Toks pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 26, 27).
Atsiliepimas
Vilniaus PN, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–7). Nurodo, kad nuteistųjų teisės ir laivės gali būti suvaržomos įstatymų nustatyta tvarka. Paaiškina, kad nuteistųjų teisė į susirašinėjimą nustatyta BVK 99 straipsnyje. Šias nuostatas detalizuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. BVK 99 straipsnio 2 dalis nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Teigia, kad tinkamai vykdė BVK 99 straipsnio 2 dalies pataisos įstaigoms nustatytą pareigą užkardyti tokio pobūdžio susirašinėjimą. Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su skundais/prašymais dėl susirašinėjimo galimybių su kitais nuteistaisiais, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes kitose įkalinimo įstaigose, nesikreipė. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, jog buvo pažeista jo teisė į susirašinėjimą, nekonkretizuoja, kuo jam pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Vilniaus PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 21).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies taikymo jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.
BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalies nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d.
Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymas 56 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad negalėjo susirašinėti su asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose. Byloje nėra įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir minėti laiškai jam būtų buvę grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Šiuo atveju, pareiškėjas skunde net nenurodė adresatų, su kuriais norėjo susirašinėti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus draugams į kitas įkalinimo įstaigas ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės į Vilniaus PN nesikreipė (b. l. 6). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją (b. l. 8–12), kurioje tiksliai nurodyta kada ir kam pareiškėjas siuntė laiškus bei iš ko jis pats gavo laiškus. Pateikti rašytiniai duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas (tiek išsiunčiant, tiek gaunant laiškus) ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma laiškų išsiuntimo tvarka. Iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, kiek ir kokiu mastu bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs bei kokia dėl to žala jam kilo. Pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina apie vykusio susirašinėjimo faktą ir intensyvumą, tačiau juose negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų). Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (LVAT 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, todėl nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.