- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-502-178-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pakruojo skyrius, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius
- Kategorijos
- 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2010/2008 pagal pareiškėjos G. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pakruojo skyrius, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius, dėl išvados panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. T. (toliau – pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2007 m. spalio 25 d. išvadą Nr. R44/05 dėl profesinės ligos pagrįstumo.
Pareiškėja nurodė, kad Komisija nepaneigė darbo medicinos gydytojos jai nustatytos diagnozės ir nenurodė jokių priežasčių ligai kilti ne dėl darbo santykių, todėl diagnozė: profesinė lėtinė juosmens ir kryžmens radikulopatija, sukelta krovinių kėlimo ir pernešimo, vibracijos, atsakovo yra nepaneigta. Pareiškėjos manymu, Komisija klaidingai jos darbą vyr. ekonomiste laikė dirbtą normaliomis sąlygomis, kadangi dirbdama ekonomiste tvarkė ūkio dokumentaciją, sudarė traktorininkams išdirbio normas, važiuodama kartu su traktorininku traktoriaus kabinoje kontroliavo sunaudojamų degalų kiekį, suarto ploto dydį. Apie penkis mėnesius per metus darbymečio metu vežė į laukus dirbantiems traktorininkams pietus. Pareiškėjos tvirtinimu, esant tokioms darbo sąlygoms buvo veikiama vibracijos. Pareiškėjos nuomone, jos profesinė liga sietina ne tik su paskutine darboviete, bet su visomis darbovietėmis. Pareiškėja pažymėjo, kad profesinė liga jai jau buvo diagnozuota Profesinės ligos tyrimo komisijos 2006 m. kovo 30 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu Nr. (06-0328)004-054. Pareiškėjos nuomone, Komisija, paneigdama profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą, nepagrįstai taikė įstatymą, kuris buvo priimtas po akto surašymo. Pareiškėjos teigimu, Komisijos išvada pasirašyta asmenų, kurie Komisijoje nedalyvavo, todėl neturi teisinės galios. Be to, pažymėjo, kad Komisija, priimdama išvadą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – Šiaulių skyrius) 2007 m. spalio 22 d. rašte Nr. SD-17905 esančiais faktais ir aplinkybėmis apie kitas darbo vietas, kadangi jos visiškai su ja nesusijusios.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjai diagnozuota liga yra priskirtina profesinei ligai. Teismas pažymėjo, jog profesinei ligai konstatuoti būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp asmeniui diagnozuotos ligos ir kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.4, 15 punktais, Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 12, 32 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 475 patvirtintuose Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 5 punktu, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125 patvirtinto Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 22 punktu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos darbo vieta nėra išlikusi, todėl Komisija, vertindama pareiškėjai nustatytos profesinės ligos pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi pareiškėjos paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų, dirbusių kolūkyje, paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja nuo 1961 m. iki 1969 m. dirbo agronome (8 m.), nuo 1969 m. iki 1973 m. (4 m.) – brigadininke. Dirbdama agronome-brigadininke, ji važinėjo kolūkio keliais motociklu „Minsk“, kurio generuojama vibracija viršijo leistinus ribinius dydžius. Motociklu ji važiuodavo su pertraukomis, sustodama prie dirbančiųjų. Per dieną nuvažiuodavo 120 – 150 km. Važiuodama kaimo keliais 40-50 km/h, per dieną važiuodavo apie 3 val. Taigi per dieną važiavimas motociklu nesudarydavo 50 procentų visos darbo dienos. Motociklu ji važinėjo nuo kovo iki lapkričio mėnesio, t. y. 9 mėnesius per metus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Komisijos išvada, jog motociklo generuojama visą kūną veikianti vibracija, veikianti su pertraukomis (apie 3 val. per darbo dieną), pareiškėjai negalėjo sukelti profesinio susirgimo, yra teisinga ir pagrįsta. Be to, agronomo-brigadininko darbas yra vadovaujantis-organizacinis. Krovinių kėlimas, jų pernešimas buvo nepastovaus pobūdžio (talkų metu). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog darbo agronome, brigadininke laikotarpiu duomenų apie stuburo susirgimus nėra. Pareiškėjos ambulatorinės kortelės nuo 1962 m. sausio 20 d. iki 1964 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1969 m. gruodžio 10 d. iki 1973 m. kovo 15 d. yra sunaikintos. Nesant išlikusių rašytinių duomenų apie pareiškėjos sveikatos būklę ginčijamu laikotarpiu, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje duomenų, kad ji yra pasinaudojusi šia teise, nėra. Pirmieji įrašai medicininiuose dokumentuose apie pareiškėjos stuburo susirgimus atsirado nuo 1982 m., kai ji dirbo vyr. ekonomiste. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dirbant vyr. ekonomiste važinėjimas traktoriais, kurių vibracija viršijo leistinus ribinius dydžius, buvo nepastovus. Byloje duomenų, kad toks nepastovus, epizodinis važiavimas traktoriumi galėjo sukelti profesinę ligą, nėra. Todėl konstatuoti, kad pareiškėja ekonomiste dirbo kenksmingomis sąlygomis, nėra pagrindo. Atsakovas darbo ekonomiste sąlygas pagrįstai vertino kaip normalias. Be to, pareiškėja dėl profesinio susirgimo diagnozavimo kreipėsi 2006 m., t. y. praėjus 14 metų po darbinės veiklos pabaigos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjai diagnozuotos ligos ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių, todėl skundžiama Komisijos išvada nepripažinti pareiškėjai profesinės ligos yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2007 m. spalio 25 d. Komisijos posėdyje dalyvavo 5 komisijos nariai ir jie visi pasirašė skundžiamą išvadą. Tai rodo, kad sprendimo priėmimo procedūra nebuvo pažeista (Komisijos nuostatų 5, 21 punktai). Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad skundžiamą išvadą pasirašė Komisijos posėdyje nedalyvavę komisijos nariai, yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos skundžiamas Komisijos sprendimas yra priimtas nuginčijus Profesinės ligos tyrimo komisijos 2006 m. kovo 30 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. (06-0328)004-054. Pažymėjo, jog atsakovo teisė tikrinti tokio pobūdžio aktus bei priimti sprendimus dėl klausimo esmės, t. y. sprendimą dėl profesinės ligos diagnozės patvirtinimo arba nepatvirtinimo, yra atsakovo kompetencija, nustatyta Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 32 punkte bei Komisijos nuostatų 5, 6.1 ir 19 punktuose. Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal išvardintas teisės normas, nurodytas Profesinės ligos tyrimo komisijos 2006 m. kovo 30 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas (jame padarytos išvados) buvo Komisijos tyrimo ir vertinimo objektas, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo požiūriu jis negali būti laikomas įrodymu, paneigiančiu pareiškėjos skundžiamas Komisijos išvadas.
Akcentavo, jog iš bylos matyti, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra pakartotinis. Pirmas tuo pačiu klausimu priimtas atsakovo 2006 m. spalio 30 d. sprendimas (kuriame buvo padaryta tokia pati kaip ir šioje byloje skundžiamame sprendime išvada ir kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimu) buvo priimtas Komisijos nare būnant I. B. Ši Komisijos narė teismo buvo apklausta kaip specialistė ir jos paaiškinimai yra užprotokoluoti teismo 2007 m. kovo 19 d. posėdžio protokole Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3563-12-2007, kuri yra pridėta prie šios administracinės bylos ir buvo pirmosios instancijos teismo žinioje priimant šioje byloje skundžiamą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šios specialistės pateikti argumentai yra teismui žinomi. Be to, pažymėjo, jog nors pirmosios instancijos teismui pareiškėjos paduotame skunde buvo prašoma į teismo posėdį kviesti I. B., tačiau (kaip matyti iš teismo 2008 m. vasario 12 d. posėdžio protokolo) toks prašymas nei pareiškėjos, nei jos atstovo nebuvo pareikštas teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo manymu, išvardintos aplinkybės leido konstatuoti, kad ABTĮ 57 straipsnio nustatytos įrodinėjimo taisyklės pirmosios instancijos teismo nebuvo pažeistos.
Patikrinęs bylą Komisijos nuostatų nustatytos sprendimų priėmimo procedūros laikymosi aspektu, apeliacinės instancijos teismas sutinko su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir išvada, kad priimant skundžiamą sprendimą ši procedūra nebuvo pažeista.
Pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamame sprendime nurodytos išvados padarytos specialias medicinines žinias turinčių specialistų. Todėl, įvertinant šias išvadas teisės taikymo požiūriu, jos gali būti paneigtos ar jomis gali būti suabejota tik tais atvejais, kai byloje būtų pateiktos kitos specialistų išvados, neatitinkančios nustatytų. Kaip buvo pažymėta aukščiau, specialistės I. B. teismui nurodyti argumentai yra užprotokoluoti. Šie argumentai iš esmės yra pirmosios instancijos teismo apsvarstyti ir įvertinti teismo priimtame sprendime. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai yra išsamūs, nuoseklūs. Todėl, nesant kitų pareiškėjos pozicijos pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nematė pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės.
IV.
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2010/2008, panaikinti Komisijos 2007 m. spalio 25 d. išvadą Nr. R44/05, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Į procesą turi būti įtrauktos Profesinės ligos tyrimo komisija ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nes Komisija keitė šių institucijų priimtus sprendimus.
2. Klausimas dėl minėtų subjektų įtraukimo į procesą trečiasiais suinteresuotais asmenimis nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo svarstytas, tačiau joje priimtas sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms.
3. Analogiški pažeidimai buvo padaryti ir Komisijoje, todėl klausimas perduotinas jai nagrinėti iš naujo.
4. Dėl to, jog minėti subjektai nebuvo į traukti į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nebuvo gauti jų paaiškinimai, kas suvaržė ne tik jų, bet ir pareiškėjos procesines teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagal šio skirsnio nuostatas, procesas gali būti atnaujintas jei prašymą pateikė turintis tokią teisę subjektas (ABTĮ 154 straipsnis), prašymas paduotas įstatyme numatytu pagrindu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis) ir per įstatymu nustatytą terminą (ABTĮ 154,155,156 straipsniai).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas inter alia patikrina, ar prašymas pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nors pareiškėja expressis verbis nenurodo, kokia ABTĮ nuostata, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2010/2008, ji remiasi, iš jos prašymo turinio galima daryti išvadą, jog tai yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas: jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Pareiškėjos manymu, administracinėje byloje Nr. A143-2010/2008 trečiasiais suinteresuotais asmenimis turėjo būti įtrauktos Profesinės ligos tyrimo komisija ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
ABTĮ 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta inter alia neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą. Pareiškėjos nurodytos institucijos tokio prašymo nepateikė, juolab – neįgaliojo pareiškėjos tą padaryti. Taigi Profesinės ligos tyrimo komisija ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos joms ABTĮ 154 straipsnio 1 dalyje suteikta teise nepasinaudojo. Be to, nebuvo nustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtų buvusios pažeistos jų teisės ar teisėti interesai.
Pareiškėja nurodo, jog tai, kad pirmiau minėtos institucijos nebuvo įtrauktos trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, pažeidžia ir jos procesines teises, nes nebuvo gauti jų paaiškinimai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas. ABTĮ tiek pareiškėjui (53 straipsnio 2 dalis), tiek ir apeliantui (133 straipsnis) suteikia teisę teikti prašymus, inter alia dėl, jų manymu, atitinkamų asmenų šaukimo liudytojais (57 straipsnio 4 dalis, 60 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja tiek skunde (b. l. 3-5), tiek ir apeliaciniame skunde (b. l. 98-100) prašė į teismo posėdį iškviesti tik I. B., Komisijos narę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei ji, nei jos atstovas analogiškų prašymų dėl Profesinės ligos tyrimo komisijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų nepateikė (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. posėdžio protokolas, b. l. 84-88; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 3 d. posėdžio protokolas, b. l. 124-125). Taigi tai, kad pareiškėja pati ar per atstovą visa apimtimi nepasinaudojo jai suteiktomis procesinėsmis teisėmis, nėra pagrindas procesui nagrinėjamoje byloje atnaujinti.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. T. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2010/2008.
Nutartis neskundžiama.