Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas F. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui F. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Dėl aplinkybės, jog prieglobsčio pasiprašė tik po savaitės, pareiškėjas paaiškino, kad nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato reikalavimo atvykimo į šalį dieną pasiprašyti prieglobsčio. Konstatuoti asmens „visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam“ būtina, kad asmuo išvyktų iš šalies dėl persekiojimo baimės (to atsakovas nepaneigė), siektų tarptautinio prieglobsčio (ne konkrečiai Lietuvos) ir pateiktų prieglobsčio prašymą kaip įmanoma greičiau (pareiškėjas tik po savaitės apskritai sužinojo apie galimybę pateikti prieglobsčio prašymą).

Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 9 d. apklausos metu pateikė informaciją, kad (duomenys neskelbtini) 2004 m. pirmiausia pradėjo grasinti jo tėvams, siekdami, kad jų sūnus priimtų islamą ir įsilietų į šią grupę; 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas teigė, kad minėtos grupuotės narys 2003 m. jį pradėjo kalbinti įstoti į grupę, ir tai darė gražiuoju, nenaudodamas jokio smurto, tačiau jis 2003 m. pabaigoje nusprendė išvykti į Rusiją, apie grasinimus tėvams užsienietis nebepateikė jokios informacijos. Atsakovas pažymėjo, kad buvo rasta informacijos, jog 2004 m. gegužės 24 d. pareiškėjui yra paskelbta paieška Rusijos Federacijoje dėl vagystės padarant didelę žalą piliečiui.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ne savo valia ne todėl, kad jis norėjo čia pasislėpti nuo persekiojimo, o todėl, kad jį esą apsvaigino draugai ir jis nežinantis kaip čia atvyko, be to, jis Lietuvoje neplanavo pasilikti, galvojo važiuoti į Hamburgą, pas draugą, tačiau buvo sulaikytas Lenkijos pareigūnų ir perduotas Lietuvai, be to, prieglobsčio pasiprašė ne iš karto, o po savaitės. Lazdijų rinktinės pareigūnams jis paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio mėn. išvyko į Maskvą ieškoti darbo, jį radęs dirbo, po to ieškojo darbo Minske.

II.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs užsieniečio asmens byloje esančius įrodymus, su atsakovo pozicija dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių prieštaringumo sutiko iš dalies. Pagrindinį prieštaravimą teismas įžvelgė tame, jog pareiškėjas pirminės ir antrosios apklausų metu nurodė skirtingas jo persekiojimo pradžios datas – iš pirminės apklausos metu duoto paaiškinimo teisėjų kolegija nustatė, jog, anot pareiškėjo, jį (duomenys neskelbtini) verbuoti ir jo tėvams grasinti pradėjo 2004 m., nors 2004 m. (iki 2006 m. spalio mėnesio) jo jau nebebuvo (duomenys neskelbtini) (išvyko 2003 m. pabaigoje). Teismas pažymėjo, kad kiti atsakovo nurodyti neatitikimai galėjo atsirasti dėl skirtingo apklausų detalumo.

Teismas, remdamasis Įstatymo, 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), nurodė, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šiuo atveju persekiojimo negrindė savo politinėmis pažiūromis ar priklausymu politinei partijai, teigė neišpažįstantis jokios religijos, tačiau tvirtino, jog yra persekiojamas religinių ekstremistų ir valdžios institucijų, įtariančių, jog jis gali būti tokios religinės ekstremistinės grupuotės narys. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pažymoje išanalizuotoje tarptautinėje praktikoje prieglobsčio prašytojai iš (duomenys neskelbtini) rizikos grupe laikomi, kai jie yra aktyvūs islamistai, religiniai ekstremistai, religiniai fundamentalistai, kartais ir eiliniai neįregistruotų islamo grupių išpažintojai, bet pareiškėjas toks nėra.

Kadangi pareiškėjas neišpažįsta jokios religijos, jam persekiojimas už „nepriklausomą musulmonybę“ ar kitus religinius nusikaltimus, kaip jie suprantami (duomenys neskelbtini), neturėtų grėsti. Teismas pažymėjo, kad ekspertai nevienareikšmiškai vertina pačios (duomenys neskelbtini) veiklą, kai kurių ji apibūdinama kaip labdaringa organizacija, visiškai nepagrįstai perdėtai kriminalizuota (duomenys neskelbtini) valdžiai priskiriant jai tokią reikšmę, kokios ji nenusipelno. Iš Pažymoje nurodytos įvairių šaltinių informacijos nenustatyta jokių faktų apie prievartinį verbavimą į (duomenys neskelbtini) narius, juolab, prievartinius apipjaustymus. 2008 m. kovo mėn. (būtent tuo metu, kai pareiškėją, grįžusį iš Rusijos, neva susirado (duomenys neskelbtini) nariai) buvo teigiama, kad (duomenys neskelbtini) nerodė jokios veiklos požymių; JAV valstybės departamentas 2011 m. balandžio mėn. ataskaitoje pažymėjo, jog per visus 2010 m. (duomenys neskelbtini) nariams nebuvo iškelta jokių kriminalinių kaltinimų.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl informacijos apie padėtį (duomenys neskelbtini) skurdumo ir manė, jog ji visomis prasmėmis išanalizuota pakankamai detaliai.

Apibendrinęs, teismas padarė išvadą, kad pabėgėlio statusas ir laikinoji apsauga pareiškėjui nesutekti pagrįstai.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad tik dalis pareiškėjo nurodytų aplinkybių galėtų būtų vertinamos kaip prieštaringos, toliau nepasisakė, kodėl atsakovo Sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį dėl jo nepagrįstumo laikytinas teisėtu ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių atžvilgiu netaikytinas „abejonės privilegijos“ principas.

Atkreipia dėmesį, kad nei atsakovas, nei teismas, nurodydami, jog savo persekiojimo pareiškėjas negrindžia politinėmis pažiūromis, priklausymu politinei partijai, tam tikros religijos išpažinimu, nekonstatavo, kad dėl šios priežasties pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis. Nurodo, kad teismas nesirėmė Tvarkos aprašo 66.1. punkto nuostata, kuri įtvirtina, jog, vertinant, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui suteikia persekiojimo dalyvis. Akcentuoja, jog savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia persekiojimu iš (duomenys neskelbtini) ir iš oficialios kilmės valstybės valdžios, kuri įtaria pareiškėją susijus su minėta ekstremistine grupuote. Pareiškėjo kilmės valstybė, pasak pareiškėjo, suteikia jam (duomenys neskelbtini) uždraustos ekstremistinės islamistinės grupuotės, nario savybę, todėl dėl šios priežasties pareiškėjui kyla reali grėsmė savo kilmės valstybėje būti persekiojamam valdžios pareigūnų. Pažymi, kad atsakovo surinktoje informacijoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) valdžia persekioja visus, kuriuos įtaria susijus su ekstremistinėmis grupuotėmis. Tvirtina, jog iš sesers, gyvenančios (duomenys neskelbtini), sužinojo, kad kilmės valstybės pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju, jei jis grįžtų ar būtų grąžintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Ginčijamu atsakovo Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią ir prieštaringą informaciją, bei nesutinka su teismo išvada, jog aplinkybė, kad pareiškėjas neišpažįsta jokios religijos, vertintina kaip paneigianti galimybę, jog pareiškėjas kilmės valstybėje gali būti persekiojamas kaip tariamai priklausantis ekstremistinei grupuotei (duomenys neskelbtini).

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos reglamentuotos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka pateikta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, jog tai yra toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Tarybos direktyvos 2004/83/EB Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5. punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius visapusiškus paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš savo kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Iš byloje esančios medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, jog kilmės valstybėje gali būti persekiojimas ekstremistinės grupuotės (duomenys neskelbtini) bei oficialios kilmės valstybės valdžios, kuri, kaip nurodė pareiškėjas, įtaria jį susijus su minėta grupuote.

Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo 66.1. punktu, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/ arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai.

Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės valdžios institucijos kilmės valstybėje vykdo jo persekiojimą dėl pareiškėjo tariamo priklausymo ekstremistinei islamistinei grupuotei (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad, kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebi pareiškėjas, vertinant, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Tvarkos aprašo 2 punktas apibrėžia, kad persekiojimo dalyviais laikomi – 1) valstybė; 2) valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; 3) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo.

Atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatant, ar iš tiesų egzistuoja pagrįsta pareiškėjo baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje, turi būti įvertinama, ar, pirma, persekiojimo dalyviu galima laikyti pareiškėjo kilmės valstybę ir grupuotę (duomenys neskelbtini), Tvarkos aprašo nustatytomis sąlygomis. Antra, ar persekiojimo dalyvių veiksmai yra pakankamo pobūdžio konstatuoti, jog pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali būti persekiojamas dėl savo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba savo politinių įsitikinimų arba dėl persekiojimo dalyvių manymo, jog pareiškėjui priskirtina viena iš minėtų savybių ir dėl šios priežastis kilmės valstybėje gali būti vykdomas pareiškėjo persekiojimas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju grupuotė (duomenys neskelbtini) galėtų būti laikoma tinkamu persekiojimo dalyviu, pareiškėjui siekiant pagrįsti savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybė, (duomenys neskelbtini), negali ar nenori pareiškėjui užtikrinti jo teisių gynybos, arba būtų nustatyta, kad pareiškėjas bijo tokia savo kilmės valstybės pagalba pasinaudoti (Įstatymo 86 str., Tvarkos aprašo 2 p.).

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. islamistinė ekstremistinė grupuotė (duomenys neskelbtini), jam įvykdė priverstinę cirkumciziją, iškart po kurios pareiškėjas atliko teismo medicinos ekspertizę. Apie grupuotės puldinėjimus pareiškėjas pranešė milicijai, tačiau ši veiksmų nesiėmė, o po pareiškėjo kreipimosi pradėjo vykdyti kratas bei atliko keletą „smulkių areštų“. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš policijos pareigūnų gavo sprendimą apie jo bylos nutraukimą (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52). Pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) valdžia itin aktyviai kovoja su panašaus pobūdžio islamistinėmis bei ekstremistinėmis grupuotėmis, šalyje dažni teisėsaugos kaltinimai dėl galimo priklausymo minėtoms organizacijoms, tam neturint pakankamo pagrindo. Pareiškėjas tvirtina, jog, viena vertus, (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai nepagrįstai nereagavo į jo pateiktus kaltinimus, bet, antra vertus, jo atžvilgiu pradėjo vykdyti kratas bei areštus, siekdami nustatyti jo galimą priklausymą (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52). Nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamoje byloje ekstremistinė grupuotė (duomenys neskelbtini) galėtų būti laikoma tinkamu persekiojimo dalyviu.

Teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pareiškėjo baimė kilmės valstybėje būti persekiojamam valdžios pareigūnų dėl jo galimo priklausymo minėtai grupuotei yra pagrįsta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad jo kilmės valstybės teisėsaugos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu vykdė kokių nors ikiteisminio tyrimo veiksmų ar pareiškėjui pritaikė procesinių prievartos priemonių. Pareiškėjas nurodė, kad iš teisėsaugos pareigūnų gavo sprendimą apie jo bylos nutraukimą (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52), tačiau minėtas dokumentas į bylą nepateiktas, kaip ir nepateikta teismo medicinos ekspertizės pažyma apie pareiškėjui atliktą priverstinę cirkumciziją, kurią, kaip tvirtino pareiškėjas, jis buvo gavęs prieš kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnus (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52).Taigi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus ar kad pareiškėjas į kilmės valstybės teisėsaugos pareigūnus apskritai kreipėsi. Kaip nustatyta Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė „abejonės privilegijos“ principo pareiškėjo atžvilgiu.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Tvarkos aprašo 66.1. punktą, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip patvirtinančios, kad prieš pareiškėją ar jo šeimos narius jo kilmės valstybėje buvo nukreipti veiksmai, kurie, atsižvelgiant į jų pobūdį ir dažnumą, sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo tvirtinimu, jog (duomenys neskelbtini) asmenų, įtariamų susijus su uždraustomis ekstremistinėmis organizacijomis, pagrindinės žmogaus teisės yra neretai pažeidžiamos, jie ir jų šeimos nariai gali būti persekiojami. Apie šią neigiamą žmogaus teisių situaciją savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje Ismoilov ir kiti prieš Rusiją, Nr. 2947/06, par. 120-121; 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Sultanov prieš Rusiją, Nr. 15303/09, par. 71). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamos bylos medžiaga nepatvirtina, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis nebus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar kils grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

Tačiau teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, išnagrinėjus bylos medžiagą, kyla pagristų abejonių dėl to, ar pareiškėjas iš kilmės valstybės iš tiesų išvyko siekdamas pasislėpti nuo ekstremistinės grupuotės (duomenys neskelbtini) bei oficialios kilmės valstybės valdžios, kuri įtarė pareiškėją susijus su minėta organizacija. 2011 m. liepos 19 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. lapkričio mėn. iš (duomenys neskelbtini) išskrido į Maskvą ieškoti darbo, ten keturis mėnesius nelegaliai dirbo statybose, vėliau dvejus metus dirbo apsaugos darbuotoju. Po to pareiškėjas išvyko į Baltarusijos Respubliką, taip pat ieškodamas darbo. Pareiškėjas nurodė, kad neatsimena, kaip pateko į Lietuvos Respubliką, tačiau iškart nusprendė vykti į Vokietiją pas draugą (Migracijos departamento byla, b. l. 4). 2011 m. liepos 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad ketino grįžti namo, kadangi ten likusi visa jo šeima (Migracijos departamento byla, b. l. 17-18), tačiau apie galimą persekiojimą kilmės valstybėje nenurodė. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo matyti, kad pareiškėjas yra teigęs, jog iš kilmės valstybės išvyko, siekdamas pasislėpti nuo (duomenys neskelbtini) teisėtvarkos bei ekstremistinės religinės grupuotės (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog nepageidauja grįžti į kilmės valstybę (Migracijos departamento byla, b. l. 28-32).

Atsižvelgusi į 2011 m. liepos 19 d. užsieniečio apklausos lapą, Asmenų perdavimo/priėmimo be išankstinio pranešimo protokolą, kuriame užfiksuota, jog pareiškėjas sulaikymo metu su savimi turėjo dokumentų, patvirtinančių apie automobilių pirkimą Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla, b. l. 8), 2011 m. rugsėjo 19 d. apklausą, kurioje pareiškėjas dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad nusprendė iš Baltarusijos vežti mašinas į Rusiją (Migracijos departamento byla, b. l. 51-52), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, išvykdamas iš kilmės valstybės, galimai turėjo ir kitokių, nei bandymas pabėgti nuo jį persekiojančių ekstremistinės grupuotės (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų, priežasčių. Tačiau ši aplinkybė negali būti traktuojama taip, kad ji leidžia atsakovui netaikyti „abejonės privilegijos“ principo pareiškėjo atžvilgiu.

Byloje taikytinos ir Įstatymo 87 straipsnio nuostatos, kurios įtvirtina papildomos apsaugos suteikimo sąlygas. Minėtu straipsniu nustatoma, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis, tuo tarpu 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu (duomenys neskelbtini) nevyko ginkluotas konfliktas, nebuvo informacijos, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje grėstų realus pavojus patirti rimtą grėsmę ar būtų sudarytos sąlygos sistemingiems pagrindinių žmogaus teisių ribojimams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vertintinos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų realus pavojus, kad jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad pareiškėjui kilo pavojus patirti rimtą grėsmę, susijusią su jo galimu priklausymu ekstremistinei grupuotei (duomenys neskelbtini). Tačiau Migracijos departamentas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių ir atsakovo sprendimas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui nėra paremtas detalia bylos aplinkybių ir situacijos analize.

2012 m. balandžio 18 d. raštu (duomenys neskelbtini) informavo teismą apie papildomas grėsmes F. A.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šią informaciją būtina išsamiai įvertinti.

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo nuostatas bei neteisingai jas išaiškino. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas nepagrįstu. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, o pareiškėjo F. A. apeliacinį skundą tenkinti. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui F. A.“ panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo F. A. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.