Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios, pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Nataljai Švec, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rimvydui Paulauskui, atstovei R. S., atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovei Monikai Jonkutei, trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Kretingos miškų urėdija atstovui Sigitui Kupšiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Kretingos miškų urėdija atstovas siūlo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad vietoje, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, miškas auga 65 metus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

pareiškėjas V. S. prašo įpareigoti atsakovę Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti jam nuosavybės teises į A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Pareiškėjas reikalavimą grindžia tuo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-06-13 sprendimu Nr. 75 suderintoje laisvos (neužstatytos) žemės kartografinėje medžiagoje dalis A. M. turėtos žemės pažymėta kaip laisva (neužstatyta), o Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004-06-16 įsakymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtino jam grąžintino natūra žemės sklypo dydį (2000 kv.m.), ribas bei apribojimus. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui grąžintino suprojektuoto žemės sklypo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 priskyrimo valstybinės reikšmės miškui, kuris pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 punkto bei Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas yra valstybės išperkamas.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994-11-22 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje nurodyti požymiai, pagal kuriuos atitinkamas žemės sklypas yra laikomas mišku – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro, apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degimvietės) žemės plotas. Miškų įstatymo 2001-04-10 redakcijos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta daugiau požymių, pagal kuriuos miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Toks miško apibrėžimas liko nepakitęs ir naujose Miškų įstatymo redakcijose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 (2004-11-03 redakcija) patvirtinti Valstybinės reikšmės miškų plotai, kuriuo Palangos miesto savivaldybei priskirti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2003-10-09 nutarimu Nr. 1253, 15 punktas numato, kad kadastro tvarkymo įstaiga yra Valstybinė miškotvarkos tarnyba. Iš byloje esančio Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikto Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento 2007-07-30 Nr. P0707-0013 matyti, jog valstybinės reikšmės miškų plotai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 (2004-11-03 nutarimo Nr. 1370 redakcija), apima sklypą, esantį Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype, į kurio dalį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra (t. 1, b.l. 177). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007-07-30 pažymoje Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius Nr. TA 0707-0004 nurodyta, jog 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype esančio miško plotas yra 0,6 ha, medžių amžius 55 metai, aukštis 19 metrų, medyno tipas – miško parkai, jo tankumas – vidutinis (t. 1, b.l. 177). Ginčo žemės sklype esant valstybinės reikšmės mišką įrodo ir Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinio sklypo fotografavimo schema bei fotonuotraukos (t. 1, b.l. 178). Nustatytą aplinkybę patvirtina ir Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema (t. 2, b.l. 36-37). Iš Palangos miesto savivaldybės 2010-02-22 rašto Nr. (19.4)-D3-472 matyti, jog teritorija, kurioje yra Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas, Palangos miestui buvo priskirta 1970 m.. Ginčo teritorija yra miesto miškas (t. 1, b.l. 180). Be to, pagal miškų valstybės kadastro grafinius duomenis jis patenka į 7 km pločio juostą nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių: vakarinė sklypo riba nutolusi apie 770 metrų nuo menamos Baltijos jūros ribos, o rytinė sklypo dalis apie 870 metrų (t. 1, b.l. 181). Nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir aptartų įrodymų pakanka daryti neginčijamą išvadą, jog žemės sklype, į kurį nuosavybės teises natūra siekia atkurti pareiškėjas V. S., yra valstybinės reikšmės miškas, atitinkantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nurodytus miško požymius.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998-06-01, 2005-05-13, 2006-03-14, 2007-09-06, 2009-06-22 nutarimai). Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1990-11-15 priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausantį turtą natūra, o nesant galimybės jį sugrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji taryba 1991-06-18 priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991-08-01, kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003-03-04, 2007-07-05 nutarimai). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2004-03-23 redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010-01-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525–19/2010 konstatavo, kad ši norma yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, taikant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas, todėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 2007-07-05, 2007-09-06, 2008-05-20 nutarimai, 2008-07-04 sprendimas). Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog Vyriausybės nutarimu priskyrus Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą prie valstybinės reikšmės miškų nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto prašymo atkurti natūra nuosavybės teises į šią žemę, iš pretendento atimta galimybė įgyvendinti šią teisę kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

Nagrinėjamoje byloje teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą prašydamas ištirti byloje taikomo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004-11-03 redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui ( (t.1, b.l. 143-144). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010-03-09 nutarimu konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarime Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004-11-03 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, nukrypo nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos imperatyvų ir neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2001-08-03 redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004-03-23 redakcija). Konstitucinis Teismas 2010-03-09 nutarime pažymėjo, jog principinė nuostata, kad miestų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra, o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta jau nuo 1991-06-18 priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Pareiškėjo argumentai, jog nėra panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-06-13 sprendimas Nr. 75, kuriuo suderintoje laisvos (neužstatytos) žemės kartografinėje medžiagoje dalis Antano Montrimo turėtos žemės pažymėta kaip laisva (neužstatyta), ir Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-06-16 įsakymas Nr. A1-4.1.-359, kuriuo patvirtintas jam grąžintino natūra žemės sklypo dydis, ribos bei apribojimai, nėra teisiškai reikšmingi. Lietuvos Vyriausiojo administracinio išplėstinė teisėjų kolegija 2010-01-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525–19/2010 konstatavo, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria (Konstitucinio teismo 1994-05-27 nutarimas). Piliečio nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda ne nuo prašymų pateikimo, žemės reformos žemėtvarkos projektų (schemų) ir kitų privalomųjų dokumentų parengimo, bet nuo institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra ar kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais priėmimo. Pareiškėjo nurodytų administracinių aktų pagrindu jam tiesiogiai neatsiranda nuosavybės teisės. Galiojančiu teisiniu reguliavimu tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo V. S. skundą, nes žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjo V. S. skundą dėl įpareigojimo atsakovę Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.