- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-02
- Bylos Nr.
- 2K-517/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Benediktas Stakauskas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- M. K., ir K
- Advokatai
- Marius Navickas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 2 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 15 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą dvylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. K. nustatyta dvylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas. Iš M. K. priteista Z. N. 9291,71 Lt turtinei žalai, 130 000 Lt – neturtinei žalai, 600 Lt – išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą byloje atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir K. S., tačiau dėl jo nuteisimo kasacinis skundas nepaduotas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 2 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 15-osios naktį, apie 3.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Palangoje, (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, nepaisydamas elementarių moralės bei elgesio normų, demonstruodamas iššūkį visuomeninei tvarkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia peiliu dūrė į nugarą L. B.; taip padarė šiam durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje kairėje, kairiojo plaučio nugarinio paviršiaus sužalojimą, tarpšonkaulinių raumenų ir krūtinplėvės sužalojimą, akliną aortos nusileidžiančios dalies sužalojimą ir stuburo krūtininio V slankstelio kūno kairio šono antkaulio pažeidimą. Įvykio vietoje dėl vidinio nukraujavimo iš durtinio–pjautinio sužalojimo nukentėjusysis mirė, t. y. M. K. taip tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudė L. B.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; teismui manant, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, šiuos sprendimus pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo: jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-12333 redakcija), 284 straipsnio 1 dalį, pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo nustatytas santykis tarp nuteistajam M. K. inkriminuotų dviejų nusikalstamų veikų: pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, anot kasatoriaus, nėra motyvų dėl nusikaltimų sutapties rūšies, šis pažeidimas nebuvo nustatytas ir apeliacinės instancijos teisme. Anot nuteistojo M. K., nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo įvardytas veikimas bendrininkų grupe su K. S. Nustatomoji pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kasatoriaus nuomone, prieštarauja motyvuojamajai daliai; tuo, kad kasatorius būtų mušęs nukentėjusįjį L. B., jis nebuvo įtariamas ar kaltinamas, ši aplinkybė nebuvo nurodyta ir kaip jo atsakomybę sunkinanti. Taip buvo padaryti BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimai. Iš esmės buvo suvaržyta nuteistojo M. K. teisė į gynybą, nes pagrindinė jo tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme ginčyta aplinkybė buvo ta, kad nužudymas buvo įvykdytas ne dėl chuliganiškų paskatų; vienintelis nukentėjusiajam L. B. suduotas smūgis buvo iš karto po to, kai jis gavo pilnu brendžio buteliu per galvą, kuris nuo smūgio į šio galvą sudužo; iš karto po gauto smūgio įvykio metu buvo susiformavęs įsitikinimas, jog šį smūgį buteliu per galvą nuteistajam sudavė nukentėjusysis. Dėl to pirmosios instancijos teisme kasatorius teigia neturėjęs galimybės pateikti gynybos argumentų, susijusių su visiškai kitu veikos padarymo būdu – bendrininkų grupe įvykdytu L. B. sumušimu. Toks kasatoriaus veiksmų vertinimas turėjo įtakos apygardos teismui paskiriant jam bausmę ir už nužudymą, nes teismas, skirdamas bausmę už šį nusikaltimą, atsižvelgė į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – viena iš jų – nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe. Kasatorius skunde teikia nuorodą į 2008 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgą, kurioje akcentuota, kad tada, kai asmuo nuteisiamas be BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo ir už kitas nusikalstamas veikas, teismai turi atskirai nustatyti ir įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir į jas atsižvelgti, skirdami bausmes už kiekvieną iš šių veikų. Teismas, anot kasatoriaus, į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas pirmiausia turėjo atsižvelgti skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, po to, įvertinęs padarytų nusikaltimų pavojingumą, nuspręsti dėl bausmių bendrinimo (BK 63 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas kasatoriui už nužudymą skiriamos bausmės klausimą ir pripažindamas tik vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nemotyvuodamas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir atmetė apeliacinį skundą bei paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo jam paskirtą bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalį.
Anot nuteistojo M. K., kai dėl tyčinės kaltininko veikos nukentėjusysis miršta, tyčios rūšies nustatymas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau tai turi reikšmės skiriant nuteistajam bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo pasisakyti ne tik dėl kaltės formos, bet ir dėl jos rūšies. Nuteistasis M. K. pažymi, kad ginčas tarp jo, K. S. ir nukentėjusiojo L. B. kilo po šio, tikėtina, pagrobto, V. V. priklausančio rankinuko. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad muštynės kilo tik po to, kai V. V. patikrino atgautos rankinės turinį ir rankinėje buvusių daiktų nepasigedo, neatitinka tikrovės, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytoja tokių aplinkybių niekada nenurodė ir netvirtino. Be to, nuteistasis M. K. teigia nebuvęs kilusio konflikto iniciatorius, nepriekabiavo nei prie nukentėjusiojo, nei prie kitų asmenų. Kasatorius akcentuoja, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir tokia būsena bei elgesys išprovokavo konfliktą su K. S. Nukentėjusiajam peiliu smogė iš anksto tam nesiruošdamas, jo veiką lėmė pyktis dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamų nukentėjusiojo veiksmų. Nužudymas buvo padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Norėdamas tiksliai nustatyti nuteistajam M. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos – nužudymo – subjektyviuosius požymius, teismas privalėjo išanalizuoti kasatoriaus veiksmus ir jų motyvus įvykio metu bei po jo, tačiau to nebuvo padaryta. Nuteistojo veika buvo nulemta pykčio dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamų nukentėjusiojo veiksmų, t. y. smūgio buteliu sudavimo, kaip atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus; tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad peilį iš kišenės kasatorius ištraukė tik po to, kai gavo smūgį buteliu per galvą. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo atliktas jo veiksmų kvalifikavimas akivaizdžiai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimui Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, kuriame nurodyta, kad jei nužudymas padaromas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kaltininkas sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas kasatoriaus asmenybę bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad jam inkriminuota nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, motyvuodamas jam skirtinos bausmės dydį pasisakė, kad jis nors ir būdamas jauno amžiaus, darbingas, tačiau niekur nedirbo ir nesimokė. Šis teiginys neatitinka tikrovės: nuteistasis M. K., abiturientas, tik 2007 m. liepos 10 d. baigė vidurinę mokyklą bei 2007 m. liepos 13 d. pagal „Lietuvos Junior Achievment“ programą baigė „Ekonomikos ir verslo“ kursus (tai patvirtinančio diplomo kopija yra byloje); 2007 m. naktį iš liepos 14 į 15 d., t. y. iš šeštadienio į sekmadienį, įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, po to tą pačią dieną buvo sulaikytas ir vėliau suimtas; taigi esant tokioms aplinkybėms, jis niekur negalėjo įsidarbinti ir tęsti mokslų. Be to, teismo nebuvo visiškai įvertintos nuteistojo M. K. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos, t. y. tai, kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė tik baigęs mokyklą, būdamas abiturientas, jo tėvai išsiskyrę, tėvas visiškai neprisidėjo prie kasatoriaus auginimo ir auklėjimo bei niekada jo motinai nepadėjo finansiškai. Dėl tėvų skyrybų nuteistasis M. K. teigia turėjęs psichologinių problemų, gydėsi pas specialistą. Kasatoriaus motina niekur nedirba, yra registruota Darbo biržoje. Visos šios aplinkybės, anot kasatoriaus, turėjo įtakos jo elgesiui formuotis. Nuteistojo M. K. nuomone, kadangi jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė vos sulaukęs pilnametystės ir tik baigęs vidurinę mokyklą, teismas, turėdamas duomenų apie jo psichinius sutrikimus, turėjo įvertinti kasatoriaus socialinės brandos klausimą; taip teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo M. K. apeliacinį skundą, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); neatnaujinęs įrodymų tyrimo teismas padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas: kasatorius nepripažino esminių bylos aplinkybių – to, kad jis sąmoningai dūrė nukentėjusiajam peiliu. Apeliacinės instancijos teismas nustatyti visiškai skirtingas faktines bylos aplinkybes nei pirmosios instancijos teismas galėjo tik atlikęs įrodymų tyrimą. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados (dėl kasatoriaus prisipažinimo) neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas privalėjo jį pakeisti (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prisipažinimo konstatavimas laikomas atitinkančiu baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir nenukrypstančiu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir tada, kai asmuo, pripažindamas esmines veikos padarymo aplinkybes, neigia tyčią atimti gyvybę. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjo buvo pateikti prašymai apklausti liudytojus bei atlikti byloje psichologinę–psichiatrinę ekspertizę. Šie prašymai buvo tiesiogiai susiję su kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (kuriuos iš dalies patvirtino ir teismo medicinos ekspertas apklausos teisme metu), jog po gauto smūgio buteliu per galvą, M. K. buvo apsvaigęs ir didžiai susijaudinęs, o tai atitinka fiziologinio afekto būseną. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį prašymą, nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų manyti, jog būtina skirti tokią ekspertizę, ir kad šiuo klausimu jau pirmosios instancijos teismo buvo priimta nutartis. Tačiau teismas visiškai nevertino to, kad pirmosios instancijos teisme advokato pateiktas prašymas dėl psichiatrinės ekspertizės skyrimo buvo parašytas dar iki teismo medicinos eksperto teisme apklausos ir buvo grindžiamas visai kitais motyvais nei apeliacinės instancijos teisme paduotas prašymas. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas padarė nepatikrinęs ir visapusiškai neįvertinęs surinktų bei papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų, neatskleidęs jų tarpusavio ryšio bei nepatikrinęs kasatoriaus pozicijos dėl įvykio metu buvusių veiksmų priežastingumo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas visus prašymus dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, kaip papildomą argumentą nurodė, kad pateikti prašymai akivaizdžiai viršija paduoto apeliacinio skundo, kuriame ginčijamas iš esmės tik bausmės dydis, ribas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė draudimą suteikti vieniems įrodymams pranašumą prieš kitus, be to, nebuvo visapusiškai atskleisti kasatoriaus veikos objektyvieji požymiai bei kaltės turinys – dėl to galima tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai ir nutartys patikrinami teisės aspektu. BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka priimti nuosprendžiai ar nutartys, taip pat apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme“. BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtinta nuostata, kad „Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti“. Apeliacinio skundo papildymo ar pakeitimo galimybė BPK nenumatyta. Vadovaujantis nurodytomis BPK nuostatomis darytina išvada, kad kasacinio proceso paskirtis patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas. Kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami.
Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu M. K. prašė švelninti bausmę ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Prašymas grįstas nurodant lengvinančias atsakomybę aplinkybes, į kurias, M. K. manymu, privalėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio skundo turinys įpareigojo apeliacinės instancijos teismą tikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 59 straipsnį ir ar teisingai nustatė priteistinos žalos dydį. M. K. ar jo gynėjas, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliacine tvarka nagrinėtais klausimais, dėl šių klausimų įgijo teisę paduoti kasacinį skundą. Nuteistasis M. K. tokia teise pasinaudojo. M. K. kasaciniame skunde nenurodomi jokie argumentai dėl civilinio ieškinio išsprendimo, vadinasi, nagrinėjant bylą kasacine tvarka yra būtina nustatyti tik tai, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė BK 59 straipsnio taikymo klausimus. Kita kasacinio skundo dalis, kurioje keliami apeliacine tvarka nenagrinėti klausimai, vadovaujantis aukščiau nurodytomis BPK nuostatomis, paliktina nenagrinėta.
Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 59 straipsnio taikymo ir padarė nustatytas bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto netaikymo nuteistajam M. K. apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta, analizuojant nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtį veikos padarymo metu, M. K. tyčios kryptingumą, chuliganiškų motyvų pobūdį nužudant, dūrio vietą, veikos puolamąjį pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi: iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad duodamas parodymus nuteistasis M. K. akcentavo savo versiją dėl manymo apie L. B. smurto prieš jį panaudojimo – tai buvo paneigta pirmosios instancijos teisme vertinant įrodymus kaip visumą, taigi kasatorius neteisingai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – paties dūrio peiliu fakto neneigimas nesuponuoja savaiminio BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad M. K. jaunas amžius pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra vertintas ir į tai atsižvelgta parenkant bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo ir pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja kokios nors kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Dėl įrodymų tyrimo atlikimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Pažymėtina, kad BPK neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo visais atvejais atlikti įrodymų tyrimą, jei kuris nors proceso dalyvis teikia tokį prašymą. Toks prašymas gali būti tiek tenkinamas, tiek atmetamas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atmestas nurodant išsamius tokio prašymo netenkinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas neturi atlikti įrodymų tyrimo, jei nemano, kad tokio tyrimo metu gali būti nustatytos naujos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas nenustatė ar kurias šis teismas nustatė, tikėtina, neteisingai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad kokios nors faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės nusprendžiant dėl lengvinančių aplinkybių buvimo, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos ar buvo nustatytos neteisingai, todėl, neatlikdamas įrodymų tyrimo, BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitų BPK nuostatų esminio pažeidimo, dėl kurio nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsta nutartis turėtų būti naikinama ar keičiama, nepadarė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.