- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-13
- Bylos Nr.
- e2-1239-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00223-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- UAB „Upinė“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Upinė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1741-254/2015, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo minėtoje byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Šalies argumentai
Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti tarp šalių sudarytą 2009-01-22 rangos sutartį Nr. S-09-03 dalyje dėl atsakovės UAB „Legrana“ pateiktų medžiagų ir įrengimų įsigijimo pagal 2010-01-20 Atliktų darbų aktą Nr. A-10-12 ir PVM sąskaitą -faktūrą serija LEG Nr. 10009 bei 2010-05-31 Atliktų darbų aktą Nr. A-10-90 ir PVM sąskaitą -faktūrą serija LEG Nr. 10144 už bendrą 122 654,08 Eur sumą; įpareigoti atsakovę UAB „Legrana“ išmontuoti ir pasiimti Janušonių hidroelektrinės įrengimus ir priteisti iš atsakovės už šias medžiagas ir įrangą sumokėtą 122 654,08 Eur sumą; priteisti iš atsakovės 27 340,13 Eur sumą, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – areštuoti atsakovės turtą 149 994,21 Eur sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies – areštavo atsakovės UAB „Legrana“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrai 92 696,53 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; nustatė visam areštuotam turtui disponavimą teisės apribojimą.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Legrana“ 2015-04-23 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį ir ieškovės UAB „Upinė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodė, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas: ieškovo ginčijami Janušonių hidroelektrinės įrangos montavimo darbai buvo atlikti dar 2010-aisiais metais ir atliktas darbų rezultatas ieškovo buvo ne tik priimtas, bet ir naudojamas nuo 2010 m.; ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Atsakovė taip pat teigė, kad šiuo atveju neegzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi viso bendrovės turimo turto vertė 2014 m. balanso duomenimis sudarė 5 986 568 Lt, todėl ieškinio suma – 92 696,53 Eur, neturėtų būti laikoma didele.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, kuria ieškovės UAB „UPINĖ“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo tenkintas iš dalies ir klausimą išsprendė iš esmės – minėtą ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, jog jos turto vertė pagal 2014 m. balanso duomenis yra 5 986 568 Lt, iš jų 1 040 505 Lt ilgalaikis turtas ir 4 946 063 Lt trumpalaikis turtas; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 4 893 610 Lt, nuosavas kapitalas – 1 092 958 Lt; 2014 m. gautas pelnas - 538 525 Lt. Įvertinęs minėtus duomenis, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovės turimo turto vertė yra žymiai didesnė nei ieškovės reikalavimo suma. Taip pat teismas pažymėjo, kad visa atsakovės balanse nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma – 4 893 610 Lt, negali būti laikoma pradelsta. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei sutikdamas su atsakovo atskirojo skundo argumentais, pirmos instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl panaikino atsakovės skundžiamą 2015 m. balandžio 8 d. teismo nutartį (CPK 334 str. 2 d. 1 p.) ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė (CPK 144 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „UPINĖ“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, kuria teismas tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui nutarė areštuoti atsakovės UAB „Legrana“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrai 92 696, 53 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertė; taip pat nustatyti visam areštuotam turtui disponavimo teisės apribojimą; arba alternatyviai tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuoti atsakovės turtą 149 994, 21 Eur sumai.
Atsiliepimas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties pateikė praleidusi įstatyme nustatytą terminą. Ši byla elektroninė, atsakovė bylą veda per atstovus, kurie turi prieigą prie elektroninės teismų sistemos (toliau – EPP sistema). Minėta teismo nutartis į sistemą buvo įkelta 2015-04-08 ir nustatytas 7 dienų terminas atsiliepimams pateikti, byloje nėra duomenų, kad atsakovė teismo nutartį būtų gavusi 2015-04-13. Atskirasis skundas teismui pateiktas 2015-04-23, todėl net jei atsakovė ir būtų gavusi teismo nutartį 2015-04-13, terminas atskirajam skundui pateikti buvo praleistas, o atsakovė neprašė jo atnaujinti ir nenurodė priežasčių, pagrindžiančių minėto termino praleidimą.
2. Duomenys apie atsakovės finansinę padėtį 2014 m. pabaigoje nėra ir negali būti laikomi pakankamais sprendžiant dėl atsakovo finansinių pajėgumų ir galimos jų kaitos. Be atsakovės pateikto 2014 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos byloje daugiau nėra duomenų apie atsakovės finansinės būklės stabilumą ir/arba finansinę būklę ilgesniu laikotarpiu. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2 -152/2011). Atsakovė ilgą laiką nevykdo savo posutartinių įsipareigojimų, nesilaiko sąžiningos verslo praktikos. Be to, ieškovės nuomone, pagrįstų abejonių dėl atsakovės sąžiningumo kelia tai, kad vykdant rangos darbus ir sumontuojant dėvėtą hidroelektrinės įrangą, atsakovė šį faktą nuslėpė tiek nuo ieškovės, tiek nuo kontroliuojančių institucijų.
Atsiliepime atsakovė UAB „Legrana“ prašo atskirąjį skundą atmesti – palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį. Nurodo šiuos pagrindinius atsiliepimo skundui argumentus:
1. Ieškovė ydingai skaičiuoja Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties apskundimo terminą: atsakovė minėtą teismo nutartį ir kitus procesinius dokumentus paštu gavo 2015-04-13; iki tol nei atsakovė, nei jį šioje byloje sutikęs atstovauti advokatas nebuvo prisijungę prie nagrinėjamos bylos per EPP sistemą ir aptariama nutartis atsakovei nebuvo įteikta elektroniniu būdu. Taigi atskirojo skundo pateikimo termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo 2015-04-14 ir baigėsi 2015-04-20. Kartu su skundu pateikiamas pašto įstaigos kvitas bei byloje esantis vokas liudija, kad atsakovės atskirasis skundas paštui buvo įteiktas nustatytam terminui nepasibaigus.
2. Nagrinėjamu atveju neegzistavo nei viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
3. Teismų praktika patvirtina, kad ieškinio sumos dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į atsakovo finansinius rodiklius, ir negali būti vertinamas izoliuotai nuo jų. Kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė yra pelningai dirbanti bendrovė, todėl laikinosios apsaugos priemonės, pareiškus 92 696, 53 Eur dydžio reikalavimą, neturėtų būti taikomos. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog atitinkamus finansinius rodiklius pasiekiančiai bendrovei gali kilti sunkumų sumokėti ieškovei priteistą pinigų sumą. Kauno apygardos teismas analogiškose situacijose vadovaujasi paminėtais Lietuvos apeliacinio teismo suformuotais principais (Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-765-510/2009).
Atsiliepimas
4. Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas ieškinys negali būti traktuojamas kaip tikėtinai pagrįstas. Ieškovės reikalavimai kildinami iš 2009-01-22 rangos sutarties Nr. S-09-03 – ieškovė reikalauja nutraukti rangos sutartį bei patenkinti išvestinius reikalavimus, tačiau minėta sutartis 2010 m. buvo pilnai įvykdyta. Atsakovė priėmė ieškovo atliktus darbus, jais naudojosi nuo 2010 m. Senaties terminai, nustatyti reikalavimams dėl rangos sutarties pagrindu atliktų darbų trūkumų taip pat yra seniai pasibaigę. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl dalies rangos sutarties nutraukimo ir atsakovo įpareigojimo pasiimti rangos sutarties pagrindu sumontuotą įrangą, nors įstatymas tokios galimybės nenumato. Ieškinio reikalavimai yra ydingai suformuluoti – ieškovė klaidingai nurodo ieškinio sumą – nurodo didesnę, nei turėtų būti.
5. Ieškovė piktnaudžiauja savo subjektinėmis teisėmis – teismuose reiškia skirtingus reikalavimus skirtingose bylose ir grindžia juos tomis pačiomis aplinkybėmis, nors reikalavimai savo esme prieštarauja vienas kitam. Ieškovė Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3325-475/2015 prašo ištaisyti atsakovo atliktų darbų trūkumus ir defektus Janušonių hidroelektrinėje, o šioje byloje prašo nutraukti rangos sutartį ir įpareigoti atsakovę išmontuoti ir pasiimti Janušonių hidroelektrinės įrangą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą. Teismų praktikoje yra nustatyta taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste būtina akcentuoti ir tai, kad ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.).
Su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovės turto vertė pagal 2014 m. balansą yra 5 986 568 Lt, iš jų 1 040 505 Lt ilgalaikis turtas ir 4 946 063 Lt trumpalaikis turtas. Nors iš atsakovės balanso duomenų ir matyti, kad jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 4 893 610 Lt, tačiau byloje nesant jokių duomenų, kokią sumą iš šių įsipareigojimų sudaro pradelsti finansiniai įsipareigojimai, negalima spręsti, jog visi atsakovės į balansą įrašyti įsipareigojimai yra tik pradelsti. Tai, kad teisinę reikšmę turi ne balanse įrašytos visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję, ne kartą jau yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2700-464/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad atsakovės vykdoma veikla yra pelninga, apeliacinės instancijos teismo nuomone, akivaizdžiai patvirtina faktas, kad atsakovė 2014 m. turėjo 538 525 Lt pelno. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso tik nuo paties ieškovo valios. Atsižvelgiant į ieškinio sumą ir į atsakovės valdomo turto dydį bei į tai, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovės siekį paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turimą turtą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė gali netekti viso turimo turto, dėl ko teismui išsprendus šalių ginčą ir priėmus sprendimą, jo nebūtų galima įvykdyti ar jo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas.
Be to, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su atskirojo skundo argumentu, kad atsakovė atskirąjį skundą dėl 2015 m. balandžio 8 d. nutarties pateikė praleidus įstatyme nustatytą terminą. CPK 335 str.
Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą bei turėdamas tikslą užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius procesinius terminus (CPK 73 straipsnio 1 dalis). CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai skundžiama teismo nutartis šio Kodekso nustatyta tvarka yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Taigi, sprendžiant termino praleidimo atskirajam skundui paduoti klausimą, svarbu nustatyti teismo nutarties įteikimo momentą, t. y. nuo kada pradėtinas skaičiuoti 7 dienų terminas atskirajam skundui paduoti.
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, todėl šiuo atveju CPK 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas skaičiuotinas nuo nutarties įteikimo atsakovei dienos. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis kartu su ieškiniu, teismo pranešimu dėl atsiliepimo pateikimo, raštais dėl susipažinimo su ieškinio priedais ir prisijungimo prie EPP sistemos, Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi bei 2015 m. balandžio 8 d. Kauno apygardos teismo raštu dėl elektroninės bylos su atskiruoju skundu siuntimo buvo išsiųsta atsakovei įprastu paštu, minėti dokumentai atsakovei elektroniniu būdu įteikinėjami nebuvo. Atsakovė minėtus procesinius dokumentus iš teismo gavo 2015 m. balandžio 13 d. Be to, pastebėtina, kad ir atsakovės advokato prašymas dėl prisijungimo prie EPP sistemos teisme buvo gautas tik 2015 m. balandžio 13 d., o tai akivaizdžiai paneigia atskirojo skundo teiginius, kad atsakovė iki 2015 m. bandžio 13 d. turėjo prieigą prie EPP sistemos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirojo skundo dėl minėtos nutarties pateikimo termino eiga prasidėjo 2015 m. balandžio 14 d., t.y. kitą dieną po nutarties gavimo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) ir baigėsi 2015 m. balandžio 20 d. dvidešimt ketvirtą valandą. CPK 74 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dokumentai paštui įteikti iki paskutinės termino dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas AB Lietuvos pašto kvitas patvirtina, kad atsakovės atskirasis skundas paštui buvo įteiktas nepasibaigus įstatyme nustatytam terminui, t.y. 2015 m. balandžio 20 d. 17 val. 28 min. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad apelianto argumentai, susiję su termino atskirajam skundui dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. pateikti praleidimu, prieštarauja faktinei situacijai, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.
Taigi, teismas įvertinęs atskirojo skundo argumentus bei byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantui išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio jam bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su pagrįstu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.