Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2021-06-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-309/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-06-02
Bylos Nr.
1A-162-309/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-11297-2019-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
M. M.
Advokatai
Dalius Vaičiulis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-309/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11297-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.3.; 1.1.10.1.; 1.2.14.5.1.; 2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorui Mariui Fokui,nuteistajam M. M., jo gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu M. M. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį (pusę) švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendį įskaitytas ir (ar) atliktas laikas. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. M. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam R. V. priklausantį turtą – 3 770 Eur, o būtent: turėdamas tikslą apgaule įgyti nukentėjusiojo R. V. pinigus, nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio melagingai siūlė jam įsidarbinti užsienio apsaugos įmonėje ir važiuoti į užsienį saugoti privačių asmenų. Iš anksto žinodamas, kad negalės suteikti nukentėjusiajam R. V. siūlomo darbo, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. V. pasitikėjimu, melagingai nurodė nukentėjusiajam R. V. duoti dalį pinigų grynais, kitus – pervesti į M. M. nurodytą AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą M. M. partnerės, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B. vardu, už neva ginklą, du kostiumus, 10 racijų, dujas, antrankius, diržus, licenciją ginklui, sveikatos dokumentus, darbuotojo licenciją, kitus daiktus ir dokumentus, kurių reikia norint dirbti tokio pobūdžio darbą. 2019 m. birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nukentėjusiojo R. V. prašymu jo sesuo J. V. M. M. padavė grynais 700 Eur, nukentėjusiojo R. V. prašymu jo draugas E. G. M. M. padavė grynais 400 Eur. Nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. nukentėjusysis R. V. iš jo vardu AB „S.“ atidarytos banko sąskaitos į minėtą V. B. vardu atidarytą AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per 7 kartus pervedė iš viso 2 670 Eur. M. M. pasakė savo partnerei, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B. tikrovės neatitinkančią informaciją dėl į jos vardu atidarytą banko sąskaitą pervestų lėšų panaudojimo ir paprašė dalį pinigų išgryninti. V. B., neturėdama tyčios padaryti nusikalstamą veiką, nuo 2019 m. liepos 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. per kelis kartus įvairiuose bankomatuose (duomenys neskelbtini) išgrynino ir perdavė M. M. 2 400 Eur, likusias pervestas lėšas pasiliko ir naudojo savo reikmėms. Nukentėjusysis R. V. nurodytų daiktų, už kuriuos sumokėjo, iš M. M. negavo ir esą jam tarpininkaujant nebuvo įdarbintas užsienio įmonėje apsaugos darbuotoju.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį ir priimti M. M. išteisinamąjį nuosprendį. Jei šis prašymas nebūtų tenkinamas, prašo pakeisti M. M. paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę į kitą bausmę – baudą, viešuosius darbus ar laisvės apribojimą, o vertinant, kad vienintelė galima bausmės rūšis yra laisvės atėmimas, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą 2 metams. Taip pat prašo pripažinti M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalies žalos atlyginimą nukentėjusiajam.

2.1. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. M. iniciatyvą įdarbinti nukentėjusįjį įvertino kaip apgaulę įkalbant nukentėjusįjį darbintis apsaugos darbuotoju užsienyje. Pažymi, kad pats nukentėjusysis, susipažinęs su M. M., išreiškė susidomėjimą ir norą tokiam darbui. Nenustatyta, kad M. M. būtų ieškojęs nukentėjusiojo, jį būtų įkalbinėjęs ir iškart teikęs melagingus siūlymus darbintis, žinant, kad tokios galimybės nėra ir turint tik tikslą neteisėtai užvaldyti jo pinigines lėšas. Nenustačius šių faktų, negalimas ir sukčiavimo inkriminavimas, nes tam būtina tiesioginė tyčia.

2.2. Apelianto teigimu, teismas nevertino to, kad bendravimas ir tam tikri veiksmai su parengtimi darbui užsienyje, apsaugos darbuotojo veikla realiai buvo atlikti, neanalizavo, dėl kokių priežasčių asmuo nebuvo įdarbintas, t. y. ar dėl to, jog šio darbo nebuvo nuo pat pradžių (naudota apgaulė), ar dėl to, kad pasikeitus aplinkybėms nebeliko sąlygų ir galimybių asmenį įdarbinti, t. y. dėl priežasčių, nepriklausančių nuo M. M. valios. Liko nevertinta ir tai, kad ilgą laiką pats nukentėjusysis buvo užsienyje, neįvykdė dalies M. M. nurodymų, siekiant darbo santykių, o nutrūkus įdarbinimui, pačiam nukentėjusiajam atsisakius siekiamo rezultato, dar iki kreipimosi į policiją M. M. dalį lėšų grąžino nukentėjusiajam, t. y. geranoriškai, be teisėsaugos institucijų įsikišimo, siekė atsiskaityti su nukentėjusiuoju, tačiau visų lėšų negalėjo sugrąžinti, nes dalis jų buvo panaudota savo poreikiams, o dalis perduota kitiems asmenims, turėjusiems padėti įdarbinti nukentėjusįjį. Tai rodo, kad M. M. tikslo sukčiauti neturėjo, priešingai, dalies lėšų grąžinimas patvirtina, kad nepavykus įdarbinimui, pastarasis siekė atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Tokį siekį patvirtina ir faktas, kad nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusysis sudarė susitarimą su M. M. dėl lėšų grąžinimo bei patvirtino, kad jam svarbu tik lėšų atgavimas, o ne M. M. veiksmų vertinimas kaip sukčiavimas. Nukentėjusysis sukčiavimu M. M. net nekaltino, tik reiškė pretenzijas dėl uždelsto atsiskaitymo, todėl abiem šalims nevertinus savo veiksmų kaip sukčiavimo – M. M. nesiekus apgaule įgyti lėšų, o nukentėjusiajam perdavus lėšas ir vėliau siekus jas atgauti dėl nutrūkusio įdarbinimo proceso ir tik dėl to išreiškus pretenzijas, nepaneigus, jog su įdarbinimu susiję veiksmai buvo atliekami, konstatuoti apgaulės teismas neturėjo pagrindo. Pažymi, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir atviras, nes tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė, jog vyko fizinio parengimo veiksmai, jis gavo dalį apsaugos darbuotojui skirtų priemonių.

2.3. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl šiuo atveju nelaikė, jog tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nevertino to, kad esant M. M. skolai, savo teises nukentėjusysis galėjo ginti civiline tvarka. Pažymi, kad abi šalys veikė neatsakingai, formaliai raštu neapibrėžus abipusio susitarimo ir jo turinio, o esant žodiniam susitarimui, jo turinį turėjo identifikuoti teismas.

2.4. Be to, pasak apelianto, kriminalizavęs M. M. veiką, teismas neatsižvelgė į tai, kad pastarasis atlygino nukentėjusiajam dalį žalos bei siekia tai daryti toliau, ir šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai M. M. gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, nors BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda, areštas. Mano, kad šiuo atveju nuteistajam paskirta pati griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas – nėra proporcinga ir teisinga poveikio priemonė. Taip pat mano, kad teismas, paskyręs M. M. terminuotą laisvės atėmimą, nepagrįstai netaikė pastarajam bausmės vykdymo atidėjimo. Pažymi, kad tokią galimybę bei prašymą buvo išreiškęs ir kaltinimą byloje palaikęs prokuroras.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo M. M. gynėjo advokato D. Vaičiulio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo M. M. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

5. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017, 2K-166-628/2020).

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

7. Iš nukentėjusiojo R. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Nukentėjusysis R. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su M. M. susipažino kalėdiniame vakarėlyje, M. M. sakė, kad jis dirba apsaugos tarnyboje, veda mokymus. M. M. jam pasirodė patikimas, draugiškas, jis pastaruoju pasitikėjo. Jam (R. V.) būnant Švedijoje, M. M. jam paskambino (o ne jis paskambino pastarajam) ir pasiūlė darbą apsaugos srityje. Iš pokalbio telefonu jis suprato, kad M. M. dirba apsaugos įmonėje, pastarasis minėjo anglišką pavadinimą. M. M. sakė, kad važiuos dirbti kartu su juo, jie dirbs abu. Darbą M. M. jam pasiūlė 2018 m. birželio mėnesį, sakė, kad „jie“ ieško apsaugos darbuotojų, kad yra įmonė, direktorius. Jis (R. V.) sutiko dirbti apsauginiu, manė, kad dirbdamas šį darbą, dažniau bus Lietuvoje. Jam dar būnant Švedijoje, M. M. sakė, kad reikės pinigų amunicijai, įrangai, kostiumams pirkti, todėl jis pervedė pastarajam pinigų. Jam grįžus į Lietuvą, M. M. žadėjo sutvarkyti dokumentus, gauti licenciją ginklui. Jie pradėjo sportuoti, vykdavo (duomenys neskelbtini) link, kur yra atvira vieta su keliais pastatais. Sportavo apie porą savaičių – M. M. parodė jam kelis savigynos veiksmus, kurių jis negali apibūdinti, parodė skausmingus kūno taškus, kaip sukelti skausmą, kaip „nukenksminti“ žmogų. Sumokėti už apmokymus M. M. neprašė, tačiau reikalavo iš jo vis daugiau pinigų, sakė, kad reikia nupirkti racijas. Kadangi jis tuo metu nebuvo gavęs algos, tačiau labai norėjo dirbti apsaugos srityje, sesers ir draugo paprašė finansinės pagalbos – jo sesuo perdavė M. M. 700 Eur, o draugas E. G. – 400 Eur. M. M. žadėjo jį įdarbinti po mėnesio, sakė, kad reikės važiuoti į užsienio šalis, tarp jų ir Angliją, sakė, kad reikės važiuoti į Taliną parsivaryti darbui skirtus automobilius, sakė, kad šiais automobiliais jie iš karto važiuos į objektus. Iš M. M. jis gavo odinį ginklo dėklą, o mašinos bagažinėje rado ten pasidėtas pirštines. Šių daiktų jis nenaudojo, gali juos grąžinti M. M.. Pirštinės ir dėklas įvertinti 40 Eur. Kai po kurio laiko jis ėmė prašyti M. M. grąžinti pinigus, pastarasis pasakė, kad pinigus pervedė, tačiau jis pinigų iš M. M. negavo, pradėjus reikalauti pinigų, nustojo su juo (R. V.) bendrauti, po kurio laiko jis nebegalėjo su M. M. susisiekti. Dėl lėšų stygiaus jis išvyko dirbti į užsienį. Tuo metu tiksliai nežinojo, kiek laiko bus užsienyje, kai reikėdavo, susitardavo su darbdaviais Švedijoje ir grįždavo į Lietuvą. Iš viso jis M. M. pervedė apie 3 000 Eur, M. M. po kurio laiko grąžino jam 270 Eur mažomis sumomis, po 50 Eur. Po to, kai nebepavyko susisiekti su M. M., jis, grįžęs į Lietuvą, parašė pareiškimą policijai. Kai kreipėsi į policiją, jautėsi apgautas, tuo metu jau galvojo, kad M. M. apsaugos srityje apskritai nedirba. M. M. neneigė, kad pinigus iš jo (R. V.) gavo, tačiau žadėtų daiktų nenupirko, paprašius grąžinti pinigus, sakydavo, kad juos pervedė, nors jis šių pinigų negaudavo, arba sakydavo dar palaukti. M. M. jam vis sakydavo, kad laukia susitikimo su direktoriumi, kuris turi atvykti, bet jis taip ir neatvyko. Šiuo metu su M. M. yra sudaręs susitarimą dėl 3 400 Eur grąžinimo, M. M. jam jau grąžino 500 Eur (270 Eur yra grąžinęs iki kreipimosi į policiją) (2 t., b. l. 97–99, 114–116, 117).

8. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. V., be jau minėtų aplinkybių, nurodė, kad jam su M. M. sportuojant, pastarasis vis sakydavo, jog turi atvažiuoti sportuoti daugiau žmonių, tačiau niekas neatvažiavo, sakydavo, kad turi atvažiuoti apsaugos firmos direktorius, tačiau jis jokio direktoriaus nėra matęs ir nėra su juo bendravęs. Jam paprašius M. M. duoti darbui reikalingus įsigytus daiktus bei dokumentus, pastarasis atsakydavo, kad visi daiktai ir dokumentai yra objekte Rygoje, į kurį jie važiuos dirbti apsaugos darbuotojais. Jokių įdarbinimo ar kitokių dokumentų jis su niekuo nepasirašė. Mano, kad M. M. sugalvojo išvilioti pinigus todėl, kad žinojo, jog jis dirba Švedijoje (1 t., b. l. 22–23).

10. Nukentėjusiojo R. V. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš liudytojos V. B. parodymų matyti, kad jai pastaruosius penkerius metus gyvenant su M. M., jis nedirbo jokioje įmonėje, užsiimančioje fizinių asmenų ar objektų apsauga, o vykdė individualią veiklą – nuo 2018 m. spalio mėnesio montavo baldus, o iki to laiko prekiavo automobilių detalėmis. M. M. su ja buvo atviras, viską jai papasakodavo, tačiau apie jokią veiklą, susijusią su asmenų apsauga užsienio šalyse, jis nieko nepasakojo, apie tokią jo veiklą ji nieko nežino. Į užsienį, t. y. Latviją, M. M. buvo išvažiavęs sumontuoti baldus. Dėl iš R. V. į jos banko sąskaitą pervestų apie 3 000 Eur M. M. jai sakė, kad jam į jos sąskaitą bus pervesti pinigai už automobilių dalis, aiškino, jog dėl to, kad jo banko sąskaitos yra areštuotos, nes antstoliai išieško pinigus, pinigai pervedami į jos vardu atidarytą banko sąskaitą. Liudytojos V. B. teigimu, M. M. niekada nepirko jokių daiktų, priemonių, reikalingų asmenų apsaugai. Pradėjusi gyventi su M. M. ji matė, kad buvo antrankiai, racijos, lazda, pirštinės, kai jie susipažino, M. M. dirbo bare apsaugos darbuotoju. Šiuos daiktus, išskyrus racijas, M. M. turėjo dar iki jiems pradedant gyventi kartu, gyvenant kartu M. M. tokių daiktų nepirko. Jai atrodo, kad pastarojo pasakojimas, jai sužinojus, jog M. M. apgaule išviliojo pinigus iš R. V., jog jis (M. M.) turėjo planų įkurti apsaugos įmonę, yra melagingas, jie nekalbėjo, kad M. M. kurs su apsauga susijusį verslą (1 t., b. l. 43–44; 2 t., b. l. 94–97). Tai, kad nukentėjusysis R. V., siekdamas, jog M. M. jį įdarbintų, pervedė į pastarojo nurodytą V. B., su kuria kartu gyveno, atidarytą banko sąskaitą 2 670 Eur, nukentėjusiojo prašymu jo sesuo J. V. M. M. padavė 700 Eur, o draugas E. G. padavė 400 Eur, patvirtina liudytojų V. B., J. V. (2 t., b. l. 69–70), E. G. (2 t., b. l. 70–71) parodymai, „S.“ AB pateiktas R. V. sąskaitos išrašas (1 t., b. l. 86–87). To, kad jis iš nukentėjusiojo gavo minėtas pinigų sumas, neginčija ir pats nuteistasis M. M..

11. Iš bylos duomenų matyti, kad M. M. sukčiavimas objektyviai reiškėsi pažadu įdarbinti nukentėjusįjį R. V. užsienio apsaugos įmonėje, tačiau akivaizdu, kad iš tikrųjų M. M. tikslas buvo įgyti nukentėjusiojo turtą – pinigus. Būtent tai, kad nukentėjusysis nežinojo tikrųjų M. M. ketinimų, juo pasitikėjo, nes M. M. jam pasirodė patikimas, draugiškas, lėmė tai, kad nukentėjusysis perdavė savo pinigus M. M., t. y. jis buvo įsitikinęs, kad M. M. jį įdarbins, nupirks darbui reikalingus daiktus bei sutvarkys įdarbinimui reikalingus dokumentus. Nuteistojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad M. M. atliko tam tikrus veiksmus su nukentėjusiojo parengtimi darbui užsienyje – vyko fizinio parengimo užsiėmimai, nukentėjusysis gavo dalį apsaugos darbuotojui skirtų priemonių, be to, dar iki nukentėjusiajam kreipiantis į policiją, dalį lėšų nukentėjusiajam grąžino, nepaneigia, kad M. M. ketinimas apgaule, piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, savo naudai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą susiformavo dar iki turto įgijimo momento. M. M., siūlydamas R. V. jį įdarbinti, iš anksto žinojo, kad jis šio pažado neįvykdys, nes, bylos duomenimis, tuo metu jis kitų asmenų įdarbinimu neužsiėmė, pats apsaugos įmonėje tuo metu nedirbo, be to, nors sakė nukentėjusiajam, kad važiuos dirbti kartu su juo, jie dirbs abu, iš tikrųjų to daryti neketino. Minėta, kad liudytoja V. B. nurodė, jog M. M. jai apie jokią veiklą, susijusią su asmenų apsauga užsienio šalyse, nieko nepasakojo, pats kurti su apsauga susijusį verslą neplanavo, į užsienį, t. y. Latviją, buvo išvykęs tik sumontuoti baldų, nes vykdė baldų montavimo veiklą, o ne kažkokiais kitais tikslais. Nors nukentėjusiajam M. M. sakė, kad „jie“ ieško apsaugos darbuotojų, kad yra įmonė, direktorius, bylos duomenimis šie jo teiginiai buvo melagingi, nes nukentėjusysis jokio direktoriaus nematė, su juo nebendravo, o M. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad jį ir R. V. turėjo įdarbinti Latvijoje gyvenantis asmuo, įmonės „B. G. Ltd.“ direktorius I. K. (2 t., b. l. 178–184), paneigia Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija, kad toks asmuo, t. y. I. K., neegzistuoja, įmonė pavadinimu „B. G. Ltd.“ nėra registruota (2 t., b. l. 189). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. M. V. B. sakė, jog jam į pastarosios sąskaitą bus pervesti pinigai už automobilių dalis (ne už įdarbinimo paslaugas), o apsaugos darbuotojui reikalingus daiktus: antrankius, lazdą, pirštines M. M. turėjo dar iki pradėdamas gyventi su V. B., nes anksčiau jis dirbo bare apsaugos darbuotoju. Taigi šių daiktų M. M. specialiai R. V. nepirko, o duodamas nukentėjusiajam keletą iš jų bei kelias savaites su nukentėjusiuoju sportuodamas ir parodydamas jam kelis savigynos veiksmus, taip siekė įgyti pastarojo pasitikėjimą ir jį klaidino. Visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai patvirtina, kad M. M. pasiūlė nukentėjusiajam darbą, įtikino pastarąjį, jog jį įdarbins, iš anksto žinodamas, kad šio įsipareigojimo jis neįvykdys. Įvertinus M. M. nusikalstamų veiksmų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, akivaizdu, kad jis, darydamas nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Bylos duomenys patvirtina, kad M. M. suvokė turtinės naudos panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

12. Byloje nustatyta, kad M. M. apgaudinėjo R. V. nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio, nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad juos įdarbins apsaugos įmonės direktorius, visi daiktai ir dokumentai yra objekte Rygoje, jie važiuos dirbti į užsienio šalis, taip pat ir į Angliją, reikės važiuoti į Taliną parsivaryti darbui skirtus automobilius ir su jais jie iš karto važiuos į objektus (tai patvirtina nuotraukose užfiksuotas susirašinėjimas SMS žinutėmis ir garso įrašų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 65–72, 79–81)). Be to, minėta, kad M. M. su R. V. kurį laiką sportavo, davė jam ginklo dėklą ir pirštines. Visa tai M. M. darė siekdamas nukentėjusiajam sukurti iliuziją, kad jo įdarbinimo procesas vyksta sėkmingai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo įdarbintas ne dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo M. M. valios ir ne dėl to, kad pats nukentėjusysis kurį laiką buvo užsienyje ir neįvykdė dalies M. M. nurodymų, siekiant darbo santykių. M. M., žinodamas, kad R. V. dirba Norvegijoje ir siūlydamas pastarąjį įdarbinti apsaugos įmonėje, norėjo tik apgaule įgyti pastarojo pinigus, jo įdarbinti net neketino.

13. Bylos duomenimis, dalį lėšų nukentėjusiajam M. M. grąžino tik pastarajam supratus, kad jis nebus įdarbintas ir paprašius grąžinti pinigus. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad iki jo kreipimosi į policiją M. M. grąžino ne visus pinigus, o labai mažą dalį – 270 Eur mažomis sumomis, po 50 Eur, R. V. paprašius pinigų, sakydavo, kad juos pervedė, tačiau nukentėjusysis pinigų negaudavo, o R. V. ir toliau reikalaujant grąžinti pinigus, M. M. ėmė vengti bendravimo, po kurio laiko R. V. nebegalėjo su M. M. susisiekti ir buvo priverstas kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tai, kad M. M. nesiėmė jokių veiksmų grąžinti nukentėjusiajam visus pinigus, nukentėjusysis nebegalėjo su pastaruoju susisiekti, rodo, kad pinigų M. M. neketino grąžinti. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad dalį pinigų M. M. buvo panaudojęs savo poreikiams, o dalį – perdavęs kitiems asmenims, turėjusiems įdarbinti nukentėjusįjį. Juo labiau, kad jokie bylos duomenys, įskaitant ir nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu į bylą pateiktus raštą, kuriame nurodyta, jog R. & S. L. su M. M. yra bendradarbiavusi 2016 – 2018 metais padedant surasti ir įdarbinti personalą, reikalingą apsaugos veiklai vykdyti (pastebėtina, kad šis raštas nepatvirtintas nei jį surašiusio asmens parašu, nei įmonės antspaudu), bei pažymą, kurioje nurodyta, kad M. M. yra dirbęs IĮ „R.“ apsaugos vadovu naktiniame klube, nepatvirtina, nei kad pats M. M., nei koks nors kitas asmuo turėjo galimybę įdarbinti R. V. ir ėmėsi tokių veiksmų. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad tarp M. M. ir R. V. susiklostę santykiai negali būti pripažįstami civiliniais teisiniais santykiais, nes M. M., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti susitarimo dėl nukentėjusiojo įdarbinimo, klaidino jį dėl tikrųjų savo ketinimų, buvo nesąžiningas, naudojo apgaulę, kuri buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant duoti M. M. pinigus. Nagrinėjamu atveju sudaryto žodinio sandorio negalima pripažinti teisėtu civiliniu sandoriu ir dėl to, kad nukentėjusysis jo sudarymo metu neišreiškė valios prarasti savo turtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad M. M. neteisėti veiksmai – apgaudinėjimas pasitelkiant įvairias priemones (sportuojant kartu su nukentėjusiuoju, duodant nukentėjusiajam ginklo dėką ir pirštines, teigiant, kad jis jau baigia viską sutvarkyti, kad nukentėjusysis jau yra įdarbintas, tuoj gaus pinigus) buvo daromi siekiant sukurti įspūdį, kad jis vykdo pažadus nukentėjusiajam. Esant visumai nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad minėti M. M. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius. Šios išvados nepaneigia ir 2020 m. sausio 28 d. tarp M. M. bei R. V. sudarytas susitarimas „Dėl lėšų grąžinimo“ (2 t., b. l. 113) bei nukentėjusiojo teiginys, kad jis pretenzijų M. M. nebeturės, jei pastarasis atlygins jam dar 2 900 Eur (2 t., b. l. 114–118). Todėl konstatuotina, kad M. M. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, tenkinti pastarojo gynėjo prašymą ir priimti M. M. išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistajam M. M. paskirtos bausmės

14. Minėta, kad tuo atveju, jeigu M. M. nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, pastarojo gynėjas prašė pakeisti M. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę kita bausme – bauda, viešaisiais darbais ar laisvės apribojimu, o vertinant, kad vienintelė galima bausmės rūšis yra laisvės atėmimas, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą 2 metams. Taip pat prašė pripažinti M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalies žalos atlyginimą nukentėjusiajam.

15. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam M. M. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. M. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikalto anksčiau būdamas teistas 8 kartus, iš jų 2 kartus teistas už analogiškus nusikaltimus (1 t., b. l. 131–140), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 148–153). Pastebėtina ir tai, kad po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo M. M. padarė dar vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, už kurią yra nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 142–147), o tai rodo, kad M. M. tinkamų išvadų iš savo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad pastarasis dirba – vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 121, 156–157), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

17. Nors BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus M. M. už jo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus apelianto asmenybę, kartu ir tai, kad 2021 m. balandžio 13 d. darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog M. M. įsidarbino MB D., sprendžiama, kad skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, būtų netikslinga, nes ankstesniais nuosprendžiais paskyrus pastarajam tiek analogiškas bausmes – laisvės atėmimą, tiek švelnesnes bausmes – areštą, viešuosius darbus, 5 kartus taikius jo teisinę padėtį lengvinantį institutą – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, 1 kartą taikius įstatymą „Dėl amnestijos akto“, tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas bei nenorą laikytis įstatymų.

18. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-176-222/2019).

19. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį, M. M. nukentėjusiajam buvo atlyginęs tik nedidelę dalį jam padarytos žalos, paskutinį kartą 500 Eur R. V. buvo pervedęs 2020 m. kovo 3 d. (3 t., b. l. 3), todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą aplinkybę pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad po nuosprendžio priėmimo, t. y. 2021 m. kovo 17 d., 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. 2021 m. balandžio 27 d., M. M. į nukentėjusiojo R. V. banko sąskaitą pervedė 850 Eur, ir dėl to yra pagrindo manyti, jog nuteistasis atlygins nukentėjusiajam likusią žalos dalį, ši aplinkybė pripažintina nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas šiuo atveju nėra pagrindas švelninti M. M. paskirtos bausmės, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, taip pat įvertinęs M. M. asmenybę, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti tik paskyrus jam už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. M. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams yra mažesnė negu sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis (vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), todėl teigti, kad paskirta bausmė per griežta ir savo dydžiu, taip pat nėra pagrindo. Kadangi nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. M. padarė nuo 2020 m. birželio mėnesio iki 2021 m. rugpjūčio mėnesio, t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais M. M. paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas dalį – 6 mėnesius iš nauju nuosprendžiu paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. nuosprendį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

20. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

21. Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016). Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

22. Nors skundžiamu nuosprendžiu M. M. nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą subendrinta bausme laisvės atėmimu 2 metams, tačiau šiuo nuosprendžiu jis nuteistas jau 10 kartą, naują nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas 8 kartus, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tai rodo, kad M. M. išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau daro nusikalstamas veikas, kritiškai savo elgesio nevertina. Be to, minėta, kad ankstesniais nuosprendžiais M. M. net 5 kartus buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendžiama, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vien tik baudžiamojo poveikio priemonės ar kelių tarpusavyje suderintų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų M. M. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to nuteistojo gynėjo prašymas taikyti M. M. bausmės vykdymo atidėjimą, net ir įvertinus tai, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras siūlė pastarajam bausmės vykdymą atidėti 3 metams, paskiriant jam įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę (3 t., b. l. 15–33), netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam R. V. dalį padarytos žalos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Zigmas KavaliauskasBoleslovas KalainisVidmantas Mylė