Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2015-12-17 · Civilinė byla Nr. 2-10940-991/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-17
Bylos Nr.
2-10940-991/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-08671-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Neringa Ruibytė-Karimžanova
Atsakovas
AB SEB banko
Ieškovas
K. D.
Advokatai
Sigita Stukaitė
Civilinė byla Nr. 2-10940-991/2015Proceso Nr. 2-06-3-08671-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.8.11.1.; 2.5.29.3.; 3.1.7.5.; 3.1.7.7.; 3.1.18.4.; 3.2.6.1.; 3.2.6.4.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 17 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova, sekretoriaujant Ingai Borusevičienei, dalyvaujant atsakovo AB SEB banko atstovei advokato padėjėjai Sigitai Stukaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės K. D. (K.) ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo antstolė R. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą tarp šalių sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį, panaikinti tarp šalių sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) bendrosios dalies 5.2 punktą, reglamentuojantį sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą; pakeisti tarp šalių sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktus bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,02 procentų dydžio. Nurodė, kad 2007-02-13 tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 88724,51 EUR (306348,00 Lt) kreditas, skirtas vartojimo poreikiams tenkinti – asmeniniam būstui, tai yra butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pirkti ir įrengti. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas turto, tai yra buto, esančio adresu A. (duomenys neskelbtini), hipoteka. Paaiškino, kad negavo iš atsakovo jokio įspėjimo apie kredito sutarties nutraukimą ir tik www.evarzytynes.lt sužinojo, kad sutartis yra nutraukta, o ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas yra parduodamas iš varžytynių. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovės kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Ieškovė taip pat nurodė, kad kredito sutartyje numatyta 0,1 procentų delspinigių norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės kaip nuostolių kompensavimo prasmės, be to, tokios netesybos laikytinos baudinėmis. Ieškovė paaiškino, kad apie tai, jog kredito sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, informuota nebuvo, todėl atsakovas pažeidė kredito sutarties 5.2. punktą, reglamentuojantį kredito sutarties nutraukimo procedūrą. Tarp šalių sudarytos kredito sutarties 5.2. punktas, numatantis, kad, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų, bankas apie tai praneša kredito gavėjui raštu ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 15 dienų terminą įsiskolinimui padengti, jei kredito gavėjas nepadengia įsiskolinimo per nustatytą terminą, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas ir nutraukti sutartį, negali būti laikoma sąžininga ieškovės atžvilgiu.

Ieškovė į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų nagrinėti bylą ieškovei nedalyvaujant nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad ieškovė dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2014-06-25 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, teismas 2014-06-30 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė išieškojimą iš ieškovės turto, tačiau 2014-10-01 nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, o laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Taigi norėdama kuo ilgiau pasinaudoti bankui įkeistu turtu, ieškovė siekia ir toliau vilkinti skolos išieškojimo procesą – kadangi teismas nagrinėjamoje byloje netaikė laikinųjų apsaugos priemonių jos ieškinio pagrindu, ieškovė apskundė antstolės veiksmus vykdomojoje byloje. Atsakovas nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdo savo prisiimtus įsipareigojimus pagal kredito sutartį nuo 2010 metų, ieškovei prašant bankas pratęsdavo pradelstų mokėjimų terminus, atsisakė dalies delspinigių, papildomai suteikdavo kreditą pradelstiems mokėjimams padengti. Ieškovei nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį, atsakovas siuntė įspėjimus dėl įsipareigojimų nevykdymo ir kredito sutarties nutraukimo, todėl ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė nebuvo informuota apie kredito sutarties nutraukimą, nepagrįstos. Ieškovė savo veiksmais pažeidė prievolę, nes nevykdė sutarties nustatytais terminais, ir tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu ir pagal kredito sutartį, ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, apie kredito nemokėjimą atsakovas ieškovę informavo, nurodydamas, kad sutartis bus nutraukta po trisdešimties dienų nuo įspėjimo, taigi atsakovas nepasinaudojo sutarties 5.2. punkte suteikta teise nutraukti sutartį įspėjus prieš penkiolika dienų. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė pasirašydama sutartį susipažino su sutarties sąlygomis, jokių pasiūlymų dėl sąlygų pakeitimo nepateikė ir sutartį pasirašė, nors turėjo galimybę pasirinkti bet kurią kitą kredito įstaigą, jei atsakovo siūlomos sąlygos ieškovei buvo nepriimtinos. Be to, visu sutarties galiojimo laikotarpiu nei karto nesikreipė su prašymu pakeisti sutartyje nustatytą delspinigių dydį ir net sumokėjo dalį ieškovei priskaičiuotų delspingių.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokato padėjėja Sigita Stukaitė ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo antstolė R. G. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2007-02-13 sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 306348,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, kredito grąžinimo terminas 2047-02-12, kredito paskirtis – būsto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir įrengimui. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas butas su rusiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2010-11-04 ir 2011-06-01 teikė prašymus atsakovui pratęsti kredito atidėjimo laikotarpį dėl sunkios finansinės padėties, po kurių buvo sudaryti papildomi susitarimai prie kredito sutarties. Tarp šalių 2010-05-12 pasirašytas susitarimas pakeisti 2007-02-13 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1, pagal kurį ieškovei buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas 6 mėnesiams, kreditą pradedant grąžinti nuo 2010-11-13. Tarp šalių 2010-12-10 pasirašytas susitarimas pakeisti 2007-02-13 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 2, pagal kurį ieškovei buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas 6 mėnesiams, kreditą pradedant grąžinti nuo 2011-06-13. Tarp šalių 2011-06-29 pasirašytas susitarimas pakeisti 2007-02-13 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 3, pagal kurį ieškovei buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas 6 mėnesiams, kreditą pradedant grąžinti nuo 2012-01-13. Tarp šalių 2012-06-26 pasirašytas susitarimas pakeisti 2007-02-13 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 4, pagal kurį ieškovei buvo atidėtas kredito sumos ir kitų įmokų grąžinimas 6 mėnesiams, kreditą pradedant grąžinti nuo 2012-12-13, ieškovei taip pat buvo suteikta 4255,89 Lt papildoma kredito dalis sumokėti pagal sutartį uždelstą grąžinti kredito dalį ir sukauptas, nesumokėtas palūkanas. Atsakovas 2013-09-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 6514,14 Lt, įpareigojo iki 2013-10-31 padengti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad nustatytu terminu įsiskolinimo nepadengus, bus svarstomas klausimas dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas 2013-11-18 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 8779,15 Lt, įpareigojo iki 2013-12-19 padengti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad nustatytu terminu įsiskolinimo nepadengus, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013-12-20 ir bus pradėtas priverstinis visos skolos išieškojimas. Atsakovo 2013-09-30 ir 2013-11-18 įspėjimai siųsti ieškovei registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), bei elektroniniu paštu. Vilniaus miesto 14-asis notarų biuras 2014-02-28 išdavė vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš ieškovės, parduodant įkeistą ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovo naudai.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2007-02-13 sudarytos kredito sutarties su vėlesniais pakeitimais pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei kreditą būsto įsigijimui ir įrengimui, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Nurodo, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties 5.2. punktas, numatantis, kad kredito sutartis atsakovo gali būti vienašališkai nutraukiama, įspėjus ieškovę prieš 15 dienų, negali būti laikoma sąžininga ieškovės atžvilgiu. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2007-02-13 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovei būstui įsigyti ir įsirengti, o ieškovė įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2007-02-13 sudarytoje kredito sutartyje 5.2. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi 4.1.-4.8. punktuose nustatytų kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Pagal kredito sutarties 4.1. punktą, kredito gavėjas įsipareigoja kreditą naudoti pagal Specialiosios dalies 2 punkte numatytą paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas. Pažymėtina, kad aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčijama kredito sutarties sąlyga nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ieškovė nenurodė. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog kredito sutartyje 5.2. punkte numatyta teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį negali būti laikoma nesąžininga ir nėra pagrindo šią sąlygą pripažinti negaliojančia. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį vadovaudamasis kredito sutarties 5.2. punktu.

Ieškovė nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos, kaip vartotojos, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti ir įsirengti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovė vartotoja. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir atsakovo atstovės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ilgą laiko tarpą nemokėjo sutartyje numatyto dydžio įmokų atsakovui, ieškovės prašymu buvo atlikti keturi kredito sutarties pakeitimai, kuriais keturis kartus atidėtas kredito dalių grąžinimas bei paskutiniu pakeitimu suteikta papildoma kredito dalis pradelstoms įmokoms apmokėti. Be to, atsakovas 2013-09-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 6514,14 Lt, įpareigojo iki 2013-10-31 padengti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad nustatytu terminu įsiskolinimo nepadengus, bus svarstomas klausimas dėl sutarties nutraukimo, taip pat 2013-11-18 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 8779,15 Lt, įpareigojo iki 2013-12-19 padengti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad nustatytu terminu įsiskolinimo nepadengus, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013-12-20 ir bus pradėtas priverstinis visos skolos išieškojimas. Duomenų apie tai, kad ieškovė po šių įspėjimų dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo kreipėsi į atsakovą su pasiūlymais bendradarbiauti ar prašymu nenutraukti sutarties, nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovė bent dalimis ėmė dengti įsiskolinimą atsakovui. Atkreiptinas dėmesys, jog kredito sutartis su ieškove nutraukta 2013-12-20, o vykdomasis įrašas, kurio pagrindu pradėtas išieškojimas išduotas tik 2014-02-28, taigi atsakovas net po sutarties nutraukimo iš karto nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo ir ieškovei priklausančio įkeisto turto pardavimo. Be to, prasidėjus priverstiniam išieškojimui ieškovė taip pat nesiėmė jokių veiksmų spręsti susidariusią situaciją su atsakovu taikiai ir nemokėjo skolos. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovei nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė toliau tinkamai nevykdys sutartyje numatytais terminais savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

Ieškovė taip pat nurodo, jog apie tai, kad kredito sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, ieškovė informuota nebuvo ir taip atsakovas pažeidė kredito sutarties 5.2. punktą, reglamentuojantį kredito sutarties nutraukimo procedūrą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė 2007-02-13 tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje ir visuose vėlesniuose jos pakeitimuose nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė už atsakovo suteiktą kreditą įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pagal 2007-02-13 kredito sutarties bendrosios dalies 13 p., jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, banko sąskaitų numeriai ir/ar kiti rekvizitai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Pagal sutarties 12 p., visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2013-11-18 raštą apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą ieškovei siuntė registruotu laišku pačios ieškovės nurodytu adresu. Atkreiptinas dėmesys, jog iki 2013-11-18 įspėjimo apie sutarties nutraukimą ieškovei buvo siųstas 2013-09-30 pranešimas apie įsiskolinimą ir ketinimą svarstyti galimybę nutraukti kredito sutartį dėl ieškovės įsipareigojimų nevykdymo. Be to, abu įspėjimai ieškovei taip pat buvo siųsti ir elektroniniu paštu. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuota tinkamai.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nuo 2010 metų nevykdė įsipareigojimų atsakovui, ieškovės prašymu buvo atlikti keturi kredito sutarties pakeitimai, kuriais keturis kartus atidėtas kredito dalių grąžinimas bei paskutiniu pakeitimu suteikta papildoma kredito dalis pradelstoms įmokoms apmokėti, 2013-09-30 pradelsti įsipareigojimai atsakovui sudarė 6514,14 Lt, 2013-11-18 pradelsti įsipareigojimai atsakovui sudarė 8779,15 Lt. Nors ieškovė pakankamai ilgą laiko tarpą, tai yra nuo 2010 metų, nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį – kredito sutartis buvo nutraukta tik 2013-12-20, tai yra po beveik trejų metų nuo įsipareigojimų pažeidimo pradžios, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2014-02-28. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

Ieškovė prašė pakeisti tarp šalių sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktus bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,02 procentų dydžio. Nurodė, kad kredito sutartyje numatyta 0,1 procentų delspinigių norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės kaip nuostolių kompensavimo prasmės, be to, tokios netesybos laikytinos baudinėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnyje numatyta, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Taigi šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Tačiau teismui išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1094/2003; kt.). Ieškovė ieškinyje nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad sutartinė delspinigių norma nustatyta nesąžiningai ar yra per didelė. Duomenų apie tai, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu sumažinti delspinigių normą ar jau paskaičiuotų delspinigių dydį, byloje nėra. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo pakeisti sutartyje numatytą delspinigių dydį.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovės paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie konkrečias turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova