Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-11 · Byla Nr. ATP-59-282/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-11
Bylos Nr.
ATP-59-282/2014
Teisminio proceso Nr.
4-70-3-02368-2013-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Žindulienė
Kategorijos
  • 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisė pažeidimo byla Nr. ATP-59-282/2014
Teisminio proceso Nr. 4-70-3-02368-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 39.1.; 45.4.1.; 62.; 79.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. G. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimo, kuriuo J. G. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 6 dalyje ir nubausta 1300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nubaustas už tai, kad ji 2013 m. rugpjūčio 2 d. apie 17.59 val. kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, (duomenys neskelbtini), esant leistinam 90 km/h greičiui, vairavo automobilį „BMW X Reiche“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo 151 km/h greičiu, t. y. viršijo greitį 59 km/h (paklaida 2 km/h). Tokiais savo veiksmais J. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 6 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu J. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-11 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti, nes mano, kad nutarimas priimtas neįsigilinus į faktines aplinkybes ir jų tinkamai neįvertinus. Nesutinka, kad jos kaltę įrodo vaizdo įrašas bei liudytojų – policijos pareigūnų parodymai, nes administracinės teisės pažeidimo protokole nurodyta ir minėti liudytojai parodė, jog ji buvo sustabdyta (duomenys neskelbtini) kilometre, kad greitis buvo pradėtas fiksuoti iki jos likus ne mažiau kaip 700 m iki sustabdymo (video registratorius fiksuoja, jog greitis buvo matuojamas 625 m, o po to iki sustabdymo dar automobiliai nuvažiavo apie 100 m). Teigia, kad, jei pareigūnai stovėjo (duomenys neskelbtini) kilometre, tai jie iš stovimos padėties ją pasivijo už 3,3 kilometrų, tarp jų 625 m buvo matuojamas jos važiavimo greitis. Teigia, kad pagal jos pateiktus atlikus aritmetinius skaičiavimus, nurodytus apeliaciniame skunde, policijos pareigūnai, važiuodami 168 km/h greičiu (video registratoriaus duomenys), jos negalėjo pasivyti per 64 sekundes, nes jei ji 3,3 km važiavo 151 km/h greičiu, ji atstumą iki matuoklio įjungimo nuvažiavo per 64 sekundes, o policijos pareigūnai per tą laiką turėjo pabaigti forminti kitą teisės pažeidimą, jų automobilis įsibėgėjo per 20 sekundžių nuvažiuodamas 1 km, todėl likusį laiką ir atstumą policijos pareigūnai turėjo važiuoti 208 km/h greičių, tačiau video registratorius užfiksavo 168 km/h greitį. Dėl to teigia, kad ji, iki tol, kol pamatė policijos pareigūnų automobilį, galėjo važiuoti mažesniu nei 135,6 km/h greičiu. Tvirtina, kad greitį jį padidino dėl to, kad saugiai persirikiuoti į pirmą juostą aplenkus ten važiavusius automobilius, nes iš toli pamatė dideliu greičiu link jos atvažiuojantį automobilį „VW Passat“, toks policijos pareigūnų važiavimo greitis ją labai išgąsdino. Dėl to teigia, kad greitį padidino ne sąmoningai norėdama viršyti leistiną greitį, bet, kad galėtų saugiai persirikiuoti į pirmą juostą ir praleisti itin dideliu greičiu artėjantį automobilį. Be to, tokį jos išgąstį sąlygojo ir tai, kad ji vaikystėje buvo patekusi į avariją, kai ją ir tėvą prisivijo dideliu greičiu važiavęs automobilis ir trenkėsi į jų automobilį. Nurodo, kad automobilis „VW Passat“ neturėjo jokių policijos skiriamųjų ženklų, todėl tokį policijos pareigūnų vairavimą ji prilygino chuliganiškam vairavimui, kuris jai sukėlė šoką ir privertė didinti greitį, siekiant išvengti autoįvykio. Dėl to tvirtina, kad policijos pareigūnai išprovokavo ją viršyti leistiną greitį, nors pareigūnai neturi ir negali taip elgtis, jie tyčia nematavo jos greičio, kai ji juos pamatė už daugiau kaip kilometro, kad jie gerai matė, jog persirikiuoti į pirmą juostą yra sunku. Mano, kad jos veiksmuose nėra administracinės teisės pažeidimo sudėties. Taip pat nurodo, kad teismo prašė išreikalauti iš Kelių policijos vieningos valdymo sistemos (GPS) duomenis, kurie būtų patvirtinę faktą, kokiu greičiu nuo (duomenys neskelbtini) kilometro iki (duomenys neskelbtini) kilometro važiavo automobilis „VW Passat“, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Dėl to mano, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir nedėmesingas. Teigia, kad tarp liudytojais apklaustų policijos pareigūnų T. J. ir S. B. parodymų yra prieštaravimų kieno ir kokią tarnybinę užduotį jie vykdė, o kadangi jau buvo apie 18 val. (tai jau po įprastos darbo dienos valandų), todėl mano, kad teismas privalėjo nustatyti, ar pareigūnai stabdymo veiksmus atliko darbo metu ir ar pagal jiems skirtą tarnybinę užduotį, tačiau teismas nepatenkino jos prašymo išreikalauti tokius duomenis. Pastebi, kad policijos pareigūnai, prieš pradėdami ją vytis, nebuvo užfiksavę jos greičio, todėl apeliantė mano, kad liudytojai, kurie turėjo tarnybinę užduotį tikrinti pareigūnų darbą, neprivalėjo, neturėjo ir negalėjo patys taip beprotiškai viršyti greitį, vytis ją, sukelti jai itin didelį stresą ir savo elgesiu išprovokuoti ją viršyti greitį. Be to, policijos pareigūnų išprovokuotas jos KET pažeidimas yra nepakeliamas savo sankcijos prasme – 1300 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams, kadangi tyčios viršyti leistiną greitį ji neturėjo, o tik stengėsi išvengti autoįvykio su automobiliu „VW Passat“, be to, tvirtina, kad ji netgi nesuvokė, jog tuo metu taip viršijo greitį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių AVPK Kelių policijos biuras nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo netenkinti J. G. skundo, nes mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos KET pažeidimo padarymo aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 256 straipsnis numato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės byla teisingai išspręsti. Tokius įrodymus organas (pareigūnas) įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog J. G. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 50 km/h.

Apeliantė neneigia, kad įvykio metu kelyje (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „BMW X5“, tačiau tvirtina, kad leistiną greitį padidino išprovokuota policijos pareigūnų, kurie važiuodami jai iš paskos važiavo labai dideliu greičiu. Tokius J. G. aiškinimus, jog ji buvo išprovokuota viršyti leistiną greitį, paneigia byloje surinkti įrodymai.

Byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai T. J. ir S. B. parodė, jog vykdydami tarnybinę užduotį, jie pastebėjo, kaip pro juos kelkraštyje stovinčius dideliu greičiu antra eismo juosta pravažiavo tamsios spalvos automobilis „BMW“, todėl jie pradėjo automobilį vytis, apie 600 metrų važiuodami iš paskos minėto automobilio, matavo greitį. Liudytojai tvirtino neprovokavę vairuotojos viršyti leistiną greitį bei nurodė, kad pirma eismo juosta nevyko intensyvus eismas, nevažiavo traktoriai, kombainai ir vairuotoja turėjo galimybę persirikiuoti į pirmą juostą (38–39 b. l.). Tai, kokią užduotį vykdė pareigūnai – tikrino kitus pareigūnus ar užduotis buvo greičio kontrolė, nerodo, kad liudytojų parodymuose yra esminių prieštaravimų, dėl ko policijos pareigūnų parodymais negalima tikėti. Esmines pažeidimo aplinkybes T. J. ir S. B. nurodė vienodai, apeliantės padarytą teisės pažeidimą užfiksavo savo darbo metu, vilkėjo uniformas, o Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro pateiktas 2013 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių AVPK KPB Patrulių kuopos pareigūnų darbo grafikas (57–58 b. l.) liudija, kad šių pareigūnų darbo valandos buvo nuo 10.30 val. iki 20.00 val. Be to, policijos pareigūnų parodymus apie apeliantės padarytą teisės pažeidimą patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuris įrodo, jog J. G. vairuojamas automobilis „BMW X Reiche“ nutarime nurodytu laiku ir vietoje, kur leistinas greitis 90 km/h, važiavo vidutiniškai 151 km/h greičiu, taip viršydamas leistiną greitį 61 km/h (19 b. l.). Vaizdo įrašas patvirtina, kad pirma eismo juosta nevyko labai intensyvus eismas, nevažiavo jokios žemės ūkio transporto priemonės, dėl ko J. G. nebūtų turėjusi realios galimybės persirikiuoti į pirmą juostą. Taip pat vaizdo įrašo dalis, kai policijos pareigūnai pradėjo fiksuoti pažeidėjos greitį, J. G. per jos automobilio fiksavimo laiką aplenkė tik du pirma eismo juosta važiavusius lengvuosius automobilius, tarp kurių buvo pakankamai didelis atstumas ir todėl apeliantė turėjo realią galimybę persirikiuoti į pirmą eismo juostą, tačiau to ji nepadarė, o važiavo toliau antra eismo juosta nemažindama važiavimo greičio. Taigi, liudytojų parodymai ir vaizdo įrašas ne tik atitinka vieni kitus, bet ir vieni kitus patvirtina, todėl netikėti policijos pareigūnų parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi jie anksčiau J. G. nepažinojo. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi policijos pareigūnų parodymais.

Apeliantė pripažino, jog iš paskos jos atvažiuojantį automobilį „VW Passat“ ji pamatė iš gana toli, ir, kaip minėta, ji turėjo galimybę persirikiuoti į pirmą juostą, todėl akivaizdu, kad, J. G. sąmoningai toliau važiavo antra eismo juosta viršydama nustatytą 90 km/h greitį. Be to, vaizdo įrašas liudija, kad J. G. vairuoto automobilio greitis buvo matuojamas pakankamai ilgai – 625 metrus, ir kol buvo matuojamas greitis, policijos pareigūnų vairuotas automobilis nebuvo labai priartėjęs prie apeliantės vairuojamo automobilio, todėl nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, jog ji buvo provokuojama viršyti greitį.

Nors apeliantė skunde pateikė aritmetinius skaičiavimus, kokiu greičiu važiuojant policijos pareigūnai galėjo ją pasivyti ar kad ji važiavo mažesniu nei 135,6 km/h greičiu, tačiau šie apeliantės subjektyvūs paskaičiavimai nepaneigia policijos pareigūnų parodymų ar vaizdo įrašo, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnai važiavo apie 170 km/h greičiu, kad pasivytų pažeidėją. Aplinkybę, jog policijos pareigūnai tiriamo pažeidimo metu važiavo apie 170 km/h greičiu, patvirtina ir iš Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro gauti vieningosios pajėgų valdymo sistemos duomenys (59–60 b. l.). Ir nors 2014-02-10 Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro pateiktame pranešime (56 b. l.) nurodyta, kad vieningai pajėgų valdymo sistemai neatliekama metrologinė patikra ir dėl to iš jos gaunama informacija galimai yra netiksli, tačiau tiek pateikti vieningosios pajėgų valdymo sistemos duomenys, tiek ir vaizdo įraše užfiksuotas policijos automobilio greitis sutampa, todėl nėra pagrindo manyti, kad policijos pareigūnai pagal apeliantės pateiktus subjektyvius paskaičiavimus važiavo 208 km/h greičiu. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad apeliantė važiavo mažesniu nei 135,6 km/h greičiu, kaip ji nurodė savo paskaičiavimuose, nes neaišku, kuo remiantis J. G. skunde nurodė, jog policijos pareigūnai užtruko 15 sekundžių baigdami pildyti ankstesnio pažeidėjo dokumentus ar, kad policijos tarnybinis automobilis įsibėgėja per 20 sekundžių ir įsibėgėdamas nuvažiuoja 1 km, kadangi tokių duomenų teisme nenurodė apklausti policijos pareigūnai, be to, ir pati apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius jos nurodytus duomenis. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantės versiją, jog ji važiavo mažesniu greičiu nei greičio matuokliu užfiksuotas vidutinis jos 151 km/h greitis.

Įvertinus tai, kad J. G., turėdama realią galimybę persirikiuoti į pirmą eismo juostą, nepersirikiavo ir toliau važiavo viršydama nustatytą 90 km/h greitį daugiau kaip 50 km/h, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ji buvo provokuojama viršyti nustatytą greitį, daroma išvada, kad tokie apeliantės veiksmai atitinka ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėtį, todėl nėra pagrindo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti kaip to prašo apeliantė skundu.

ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymas užtraukia vairuotojams baudą nuo 1000 iki 1500 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 3 mėnesių arba 7 parų administracinį areštą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams. Skundžiamu 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu J. G. paskirta nuobauda už jos padarytą teisės pažeidimą yra artima sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkiui, apeliantės atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia pripažinta tai, kad pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl daroma išvada, kad J. G. paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, todėl nekeičiama. Taip pat nenustatyta, kad yra sąlygos apeliantei taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Be to, apeliantė skunde neginčija jai paskirtos nuobaudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Virginija Žindulienė