Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Pauliui Čerkai, išteisintajam A. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007m. sausio 17d. nuosprendžio, kuriuo A. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187str.1d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo A. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o prašymas priteisti 600 litų atstovavimo išlaidų, netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad sunaikino ir sugadino svetimą turtą t.y., 2006 m. balandžio mėn. tiksliai nenustatytu laiku Smilgių k. Palomenės s., Kaišiadorių rajone tyčia nugriovė A. Š. priklausantį namą, tuo padarydamas nukentėjusiajam 21783,83 litų turtinę žalą.

Išteisintasis A. D. ir jo gynėja atsikirtimu į nukentėjusiojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, jog nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str. objektas yra nuosavybė, todėl jo nuomone išmestų ar bešeimininkių daiktų sunaikinimas nėra šio nusikaltimo dalykas ir yra nebaudžiamas. Mano, jog įvykęs incidentas negali būti kvalifikuojamas kaip nusikaltimo padarymas, nes A. D. buvo teisėtai ūkininkavimui įsigijęs žemės sklypą, kurio dokumentacijoje jokie statiniai nebuvo pažymėti. Nurodo, jog statinys, dėl kurio nugriovimo kreipėsi nukentėjusysis, buvo neprižiūrimas, apleistas, avarinės būklės. Teigia, jog jis per 3 metus nebuvo matęs pastato šeimininko, o kaimynai negalėjo nurodyti, ar šis pastatas turi šeimininką. Žemės dokumentuose pastatas nėra nurodytas, pastato pirkimo-pardavimo sutartyje pažymėta, kad statinys neįformintas. A. D. nurodo, jog dėl statinio avarinės būklės kilo grėsmė aplinkai, kadangi į pastatą rinkdavosi vaikai. Mano, kad jo veiksmai–siekimas pašalinti avarinės būklės neprižiūrimą pastatą yra visiškai pateisinami. Teigia, jog tokiais veiksmais nebuvo siekta naudos, nebuvo veikta iš savanaudiškų paskatų, o priešingai, siekta nuvalyti nuo žemės sklypo pastatą, dėl kurio griuvimo galėjo nukentėti ne tik žmonės, bet ir šalia besiganantys gyvuliai. A. D. nurodo, jog esant avarinei situacijai, statybos griovimo leidimo nereikia. Jis sutinka su teismo padaryta išvada, jog jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip tyčinis turto sunaikinimas.

Prokurorė, išteisintasis A. D. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir dėl jų padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad A. D. tyčia sunaikino svetimą A. Š. turtą. Išteisinamajame nuosprendyje teismas nurodė pagrįstus motyvus, kodėl laiko, kad A. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str.1d., požymių.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Išteisinamajame nuosprendyje duomenys, kuriais A. D. buvo grindžiamas kaltinimas, yra įvertinti. Laikyti, kad teismo išvados dėl įrodymų nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar kad įrodymai teismo nuosprendyje įvertinti pažeidžiant LR BPK 20 straipsnio reikalavimus, nėra pagrindo.

Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, sunaikindamas turtą, kaltininkas turi suvokti, kad jo veiksmais bus sunaikintas ar sužalotas turtas ir šių pasekmių nori, arba, jei nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti.

Teismo proceso metu ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad A. D. pradėjo griauti nukentėjusiajam A. Š. priklausantį pastatą, manydamas, kad minėtas pastatas niekam nepriklauso, nes statinys buvo jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o žemės sklypo plane jokie statiniai pažymėti nebuvo.

Teismo išvada, jog namo pirkimo-pardavimo metu jo teisinis registravimas nebuvo atliktas, yra teisinga, nes tai yra nurodyta 1996-09-27 pastato pirkimo–pardavimo sutartyje (b.l.3). Todėl nukentėjusiojo skundo motyvas šiuo aspektu yra nepagrįstas.

Nukentėjusysis neteisus skunde teigdamas, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo aplinkybę, kad pastatai stovėjo ant A. D. žemės sklypo, nes A. D. tokių duomenų teismui nepateikė.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, jog A. D. 2005-03-10 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, esantį Smilgių k. Kaišiadorių rajone. Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2005m. kovo 14d. Iš teismui pateiktų žemės sklypo planų matyti, jog nukentėjusiajam pažymėtos žemės sklypo ribos yra A. D. priklausiančiame žemės sklype, o žemės sklype pastatai nebuvo pažymėti.

Teismo posėdžio metu išteisintasis A. D. parodė, jog pastatas, stovėjęs jo žemės sklype, buvo apleistas, apgriuvęs, apaugęs krūmais, langai užkalti šiferiu, grindų nebuvo. Per pusantrų metų jam nepavyko išsiaiškinti kam priklauso minėtas pastatas. Namą pradėjo griauti, nes jis trukdė žemės ūkio veiklai. Namą leido griauti kaimynui, malkoms. Aplinkybę, kad namas buvo visiškai apleistas, langai užkalti, stogas uždengtas šiferiu, grindų nebuvo, buvo tik žemė, kambarių taip pat nebuvo, patvirtino ir liudytojas S. U.. Taip pat jis patvirtino, jog nuo 2001m., kaip apsigyveno kaime, to namo niekas neprižiūrėjo, jis buvo apaugęs, apžėlęs, jo netgi negalima pavadinti namu. Dirbant žmonių prie namo niekada nematė, tik vaikus nuo namo vaikydavo.

Nukentėjęs A. Š. teisme parodė, jog žemė, kurioje stovi namas, žemėtvarkos tarnyboje yra įregistruota jo vardu. Vėliau į teisėjo klausimą patikslino, jog minėtą žemės sklypą jis nėra išsipirkęs. Apklaustas teisme liudytojas A. Ž., kuris dirba Kaišiadorių rajone žemėtvarkos skyriuje, paneigė nukentėjusiojo teisme duotus parodymus ir tvirtino, jog A. Š. žemės neišsipirko, žemės sklypas registre jo vardu neužregistruotas, kam priklauso toje žemėje esantys pastatai neaišku.

Objektyvių įrodymų, kad A. D. tyčia norėjo nugriauti nukentėjusiojo pastatą, byloje nėra. Šios aplinkybės nepatvirtino nei nukentėjusysis A. Š. nei liudytojas S. U.. Bylos duomenys rodo, jog A. D. klausinėjo kaimynų, domėjosi kieno pastatas stovi ant jo nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Įrodymų, patvirtinančių A. D. kaltę, byloje nėra. Todėl dėl anksčiau paminėtų aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, todėl A. D. pagrįstai išteisintas pagal LR BK 187str.1 d. Laikyti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi ir Kaišiadorių rajono PK nutarimu nepradėti ikiteisminio tyrimo, kuris nukentėjusiojo nebuvo apskųstas.

LR BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kadangi A. D. buvo išteisintas, teismas pagrįstai nukentėjusiojo A. Š. prašymą dėl 600 litų atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino.

Patenkinti civilinį ieškinį galima tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Kadangi A. D. išteisintas LR BPK 3 str. 1 d. pagrindu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu, nes tokiu atveju nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nenustačius LR BPK 326 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.