- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-08
- Bylos Nr.
- 2-1069-881/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- N. K., R. K., J. T., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro
- Advokatai
- Natalija Filipova
- Kategorijos
- 3.2.6Teismo sprendimas
dalyvaujant ieškovui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Rolandui Kruopiui,
trečiųjų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės atstovei A. M., VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atstovei L. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei L. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K. dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarė V. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“, kuriuo L. K. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0964 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemės sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“, kuriuo J. T. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1004 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemes sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (patvirtintas Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304), kurio pagrindu atsakovai R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas mirusios L. K. vardu pagal Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243; taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento specialistai, gavę piliečių R. K., N. K. ir J. N., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje, prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. (į 0,0964 ha plotą) ir J. T. (į 0,1004 ha plotą) į joms tenkančią buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, esančiame Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. 2008 m. rugsėjo 30 d. aukščiau nurodytų sprendimų pagrindu L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į naujai suformuotą 0,1968 ha kitos tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą buvo įregistruotos VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, patvirtintu Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės V. T., notarinio registro Nr. 4-5304, L. K., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą lygiomis dalimis paveldėjo sūnus R. K. ir duktė N. K.. Ieškovas teigia, jog 2012 m. gruodžio 3 d. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo 2012 m. lapkričio 28 d. raštą su priedais Nr. (16-1)-D8-10049, kuriame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius paprašė Aplinkos ministerijos pateikti informaciją dėl žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), galimai neteisėto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Aplinkos ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo sudaryta komisija įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašte nurodyto miško atitikimą miškui nustatytiems reikalavimams vietoje. Komisija 2012 m. rugsėjo 24 d. protokolo Nr. D4-107 išvadose nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 3 dalies nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, taip pat nustatė, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra Žemės sklypas, atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (12-2)-D8-8364 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, kad pagal komisijos išvadas būtų atitinkamai pakoreguoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys. Ieškovas nurodo, kad pagal kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą jis sprendžia, jog yra akivaizdu, kad tiek ginčo žemės sklypo formavimo metu, tiek sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, tiek šiuo metu 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai buvo ir faktiškai yra apie 0,19 ha miško. Sutinkamai su Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu miškų plotai, teritoriniu požiūriu esantys miestų kadastrinėse teritorijose ir atitinkantys Miškų įstatymo nustatytus kriterijus, yra priskiriami valstybinės reikšmės miškams, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra priskyrusi valstybinės reikšmėms miškams. Žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), miškų inventorizacijos metu, 1999-2000 metais, buvo inventorizuotas miško plotu (0,2 ha), kuris pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 Žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, VĮ Valstybinis miškotvarkos instituto duomenimis, kaip nepagrįstai priskirtas šiems plotams dėl valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos, vykdytos 1999-2000 metais, klaidos. Pagal galiojantį įstatyminį valstybinės reikšmės miškų teisinio režimo reguliavimą žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantis miškas jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, negalėjo būti perduotas į privačią nuosavybę. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovas daro išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais Nr. 2.4-01-6243 ir Nr. 2.4-01-6244 atkuriant L. K. ir J. T. nuosavybės teises į žemę ir perduodant joms bendrosios dalinės nuosavybės teise šį žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą bei išimtine valstybės nuosavybe esančių miesto miškų statusą.
Atsakovai J. T., N. K., R. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai nurodė, kad nuosavybės teisės jiems atkurtos įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas, jų manymu, cituoja Miškų įstatymo normą tik tiek, kiek reikia pagrįsti ieškinį. Tuo tarpu Miškų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad Miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, be kita ko augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos juostose įveisti želdiniai, siauros iki 10 metrų pločio medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas. Taigi, įstatymų leidėjas daro išimtį gyvenamosiose vietovėse esančioms medžių grupėms. Ginčo sklype esanti medžių grupė yra saugoma pagal Želdinių įstatymą. Tai matyti ir iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo, kurio 9 punkte nurodytos specialios naudojimo sąlygos: „saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje“. Atsakovai taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ (Žin., 2008, Nr. 2-57) teritorija, kurioje šiuo metu yra ginčo žemės sklypas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Atsakovai mano, kad ieškovas nepateikė teisės aktuose numatytų įrodymų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuris patvirtina, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miške, įrodymų, kad sklypas nepatenka į gyvenamąją vietovę, iš kurių būtų galima spręsti, kad nuosavybės teisių atkūrimu atsakovams buvo pažeistas viešasis interesas. Atsakovai teigė, jog ginčo situacija ieškovui yra žinoma nuo 2011 m. spalio 4 d., tačiau ieškinys teismui pateiktas tik 2012 m. gruodžio 27 d., kas sudaro pagrindą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu. Tuo metu galiojusioje Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau tekste Tvarka) redakcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. gegužės 15 d.) įtvirtinta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, nagrinėja turto buvimo vietos žemėtvarkos skyriai. Tvarkos 106 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą ir neužstatytą žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Atsakovas mano, kad tam tikros teritorijos priskyrimas laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimas tokioje teritorijoje yra išimtinai savivaldybės administracijos funkcija. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas teritorijos, kurioje yra ginčijamas žemės sklypas, miškų identifikavimo darbus atliko nesilaikydamas įtvirtintų teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. Dl-732 sudaryta komisija nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų statymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, taip pat nustatė, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra žemės sklypas, atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė įstatymus, todėl ieškovo reikalavimas turi būti tenkinamas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinio pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, jog nuosavybės teises atkūrė atsakovams pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją ir galiojusias teisės normas, kurių nepažeidė.
Vilniaus miesto 5 –ojo notarų biuro notarė V. T. pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinio pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad nagrinėjamoje teritorijoje (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu 1999-2000 metais buvo inventorizuotas miško plotas (0,19 ha), kuris buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas pagal 2005 m. birželio 21 d. Paslaugų tiekimo sutartį, pasirašytą su Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikslino Vilniaus miesto miškų inventorizacijos duomenis, kurių pagrindu buvo parengtas Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 – nagrinėjama teritorija (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Trečiasis asmuo pažymi, jog vykdant patikslinimo darbus nagrinėjamoje teritorijoje pagal sutartį, patikrinimas vietoje dėl teritorijos atitikties Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nebuvo vykdytas. Miško identifikavimo darbai atlikti dešifruojant spalvotus fotoplanus. 2012 m. spalio 8 d. buvo gautas Valstybinės miškų tarnybos raštas, kuriuo buvo prašoma patikslinti ginčo žemės sklypo inventorizacijos duomenis. VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas inventorizavo miško žemės plotą (kadastrinis N (duomenys neskelbtini)) ir duomenis pateikė Valstybinei miškų tarnybai 2012 m. spalio 19 d. raštu Nr. 683 „Dėl miškų inventorizacijos“. Trečiojo asmens teigimu, akivaizdu, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu, tiek sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo metu ir dabar 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai yra 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Kadangi 0,1968 ha ginčo miško sklypas yra miesto teritorijoje, jis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra išperkamas miškas ir pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir nuosavybės teisės natūra į jį negali būti atkuriamos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. K. ir J. T. siekė atkurti nuosavybės teisę į T. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą. L. K. (duomenys neskelbtini) mirus, jos teises perėmė paveldėtojai R. K. ir N. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2003 m. gegužės 30 d. atliko buvusio savininko T. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtos žemės kartografavimo darbus, surašė sklypo, į kurį bus atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir 2003 m. birželio 2 d. raštu perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai šios kartografinės medžiagos kopijas, informavo, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko T. M. turėtą žemę ir prašė nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir negrąžinamai žemei.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2003 m. gruodžio 3 d. raštu informavo, kad nagrinėjama buvusios žemėvaldos teritorija patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės miško plotą, todėl yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas. Teritorija, patenkanti į nagrinėjamas buvusios T. M. žemėvaldos ribas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto. Atsižvelgdami į šiuos pakeitimus, gavę R. K., N. K. ir J. T., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) g., duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Miesto plėtros departamento specialistai buvusio žemės sklypo ribose esančiame laisvame (neužstatytame) valstybinės žemės plote suprojektavo 1968 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo dokumentai 2008 m. birželio 3 d. lydraščiu Nr. A51-13043-(2.5-MPD-0) „Dėl Administracijos direktoriaus įsakymo perdavimo“ perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais (ginčijami sprendimai) L. K. ir J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančią buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šių sprendimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į 0,1968 ha ploto žemės sklypą. 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu L. K. mirus, jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo R. K. ir N. K., t. y. po 482/1968 dalis žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras įrodinėja, jog ginčo žemės sklypas iš valstybinės reikšmės miško plotų buvo išbrauktas neteisėtai, t. y. dėl to, jog VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas 2006-2007 metais, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir neįvertinęs situacijos vietoje, nusprendė, jog sklypas neatitinka Miškų įstatymu įtvirtintos miško sąvokos, o 2012 metais įvertinus ginčo žemės sklypo situaciją vietoje buvo nustatyta, jog ginčo teritorijoje yra miškas, kuris atitinka įstatymu nustatytus reikalavimus miesto miškui, todėl 2008 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai ir jų pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažinti negaliojančiais, nes į ginčo žemės sklypą patenka 0,19 ha valstybinės reikšmės miško.
Nagrinėjamoje byloje prokuroro ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą ir ieškinio reikalavimai grindžiami iš esmės tuo, kad viešasis interesas buvo pažeistas atkūrus atsakovams nuosavybės teises į žemę ir perdavus sklypą atsakovams nuosavybės teise, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą bei išimtine valstybės nuosavybe esančių miesto miškų statusą, nuostatas. Atsakovų naudai priimti individualaus pobūdžio teisės aktai turi būti panaikinti kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.
Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).
Žemesnės instancijos teismas
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtina įvertinti 2013 m. birželio 25 d. naujai pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašto Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8) informaciją, jog ginčo sklypas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius patenka į numatytą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, t. y. būtina nustatyti, ar iš tiesų ginčo žemės sklype yra numatoma teisėta statyba, kas taip pat patvirtintų, kad ginčo sklype nėra miško, priskirtino valstybinės reikšmės miškams. Taip pat būtina patikrinti, ar Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui.
Visų pirma, minėta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas. Teritorija, patenkanti į nagrinėjamas buvusios T. M. žemėvaldos ribas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto. Atsižvelgdami į šiuos pakeitimus, gavę R. K., N. K. ir J. T., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) g., duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą, kurio pagrindu vėliau buvo suformuotas ginčo žemės sklypas ir į jį atkurtos nuosavybės teisės. Išbraukus ginčo sklypo teritoriją iš valstybinės reikšmės miškų plotų, buvo priimtas minėtas savivaldybės viršininko administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-1095 „Dėl sklypo Nr. 1, (duomenys neskelbtini) g., duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“. Vadovaujantis priimtu įsakymu, kurio prokuroras beje neginčija, ir buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. tėvų (senelių) žemę natūra. Kadangi Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas – teritorija, patenkanti į buvusios T. M. žemėvaldos ribas, išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto, todėl teismo vertinimu, Vyriausybei nepatvirtinus ginčo sklypo kaip valstybinės reikšmės miško, sklypas neteko nurodyto statuso, todėl į jį galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbi aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 10 d, nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-261-3/2011 yra išaiškinęs, jog siekiant nustatyti, ar administracinis aktas, kuriuo piliečiui atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėtas, būtina įvertinti, kada ginčo miškas teisės aktų nustatyta tvarka buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui. Akivaizdu, jog ginčijamoje situacijoje savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas įsakymą, kuriuo buvo nustatyti ginčijamo žemės sklypo duomenys, vadovavosi atitinkamais galiojančiais teisės aktais, pagal kuriuos teritorija, kurioje yra ginčijamas žemės sklypas, nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui ir įtrauktas į miškų registrą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, esant tokiam teisiniam reguliavimui, susijusiam su ginčo sklypo išbraukimu iš valstybinės reikšmės miškų sąrašo, neturėjo jokio teisinio pagrindo nenustatyti ginčo žemės sklypo ribų.
Antra, vertinant situaciją, kuri susiklostė nuosavybės teisių atkūrimo į žemę atsakovams proceso metu, akivaizdu, jog pareiškėjai nuo pat pradžių turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės natūra į tėvų (senelių) iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra, juolab, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas yra urbanizuota ir pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius patenka į teritoriją, kurioje yra numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti vystoma mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. raštas Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8), iš kurio priedų matyti, kad suformuotas natūra grąžinti ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri akivaizdžiai yra urbanizuota.
Trečia, teismo vertinimu, svarbi ir aplinkybė, jog ginčo sklypas nėra vientisame miško masyve, netgi neprieina prie miško masyvo, be to, iš visų pusių jį supa sklypai, kuriuose pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenis, ne tik yra gyvenamieji namai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, bet taip pat yra leidžiamos mažaaukštės statybos, rengiami projektiniai pasiūlymai, t. y. akivaizdžiai vyksta miesto plėtra ir urbonizacija, todėl laikyti ginčo teritoriją valstybiniu mišku, į kurį turėtų būti nukreipiama išimtinė valstybės apsauga, nėra pagrindo. Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai, t. y. miestų teritorijose esantys miškai (2 str. 5 d.). Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku; šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Taigi teismo vertinimu, ginčo sklypas neatitinka valstybinės reikšmės miško sąvokos, nes gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į bylos duomenis, o būtent, Seimo kontrolieriaus atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad su ginčo sklypu besiribojantys žemės sklypai nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, ginčo sklypas šiaurinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su kitos paskirties žemės sklypais (šiaurinėje – valstybės nuosavybė, pietinėje – privati), o rytinėje ir vakarinėje pusėse ribojasi su laisva valstybės žeme (Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 4D-2012/1-1175 5.15 p.). Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. A51-60751(2.14.2.12-MP8) Seimo kontrolieriui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1-537 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 m. rengimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, pagal kurį ginčo žemės sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, t. y. ginčo sklypas yra gyvenamoje vietovėje, būtent dėl to 1968 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. buvo suformuotas kaip kitos paskirties žemės sklypas, kurio (naudojimo) būdas ir pobūdis bus nustatyti parengus detalųjį planą. Minėtame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašte Nr. A51-65805(2.14.2.12-MP8) nurodyta, kad ginčo sklype pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengus detalųjį planą gali būti plėtojama mažaaukštė gyvenamoji statyba, kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Be to, nagrinėjamoje byloje VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vietoje kameraliai dešifruojant sklypų ribas spalvotuose, kur kas geresnės kokybės, negu turėti inventorizacijos metu 1999–2000 m., fotoplanuose turint galimybę juos išdidinti, analizuoti ir detalizuoti kompiuterio ekrane aiškiai, pakankamu tikslumu identifikuotos dvi atskiros su miško masyvu nesusisiekiančios pušų grupės, kurių plotai – 0,06 ha ir 0,05 ha. Taigi, nurodyti duomenys tik patvirtina, kad nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad ginčo sklype yra Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantis valstybinės reikšmės miškas, kuriam turi būti taikoma išimtinė valstybės apsauga, ar, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas akivaizdžiai urbanizuotoje teritorijoje būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu.
Ketvirta, teismas tokias išvadas daro taip pat vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir ekonomiškumo principais (CK 1.5 str.), taip pat tuo, kad teismo sprendimas neturi būti formalus, o turi būti teisingas, be to, teismo sprendimas turėtų įtikinti suinteresuotus asmenis, kad jis yra teisingas ir teisėtas. Kadangi ginčo sklypas yra gyvenamojoje teritorijoje, o nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso metu buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, nesant nesąžiningų atsakovų veiksmų, įvertinus teisėtų lūkesčių ir viešojo bei privataus intereso derinimo proporcingumą, kad būtent ši žemė istoriškai iki nacionalizacijos priklausė atsakovų tėvams (seneliams), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų, kad valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras, tačiau nustatant teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą, kuomet poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmais (žr. Pincov and Pinc v. Czech Republic, no. 36548/97, § 58, ECHR 2002; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009), teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K. dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.