Klaipėdos apygardos teismo nutartis

PraPranešėja Violeta MiliuvienėTeiTeisėja Nijolė Bagdonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-174/2016 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56142-2015-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, ir E. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, įsiteisėjus nuosprendžiui.

Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos galioti E. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas.

Patenkintas civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 1 540,31 Eur nuostolių atlyginimo ir iš E. Š. priteista 1 540,31 Eur nuostolių atlyginimo, įpareigojant šią sumą pervesti į Valstybinės ligonių kasos prie SAM atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB, nurodant įmonės kodą (duomenys neskelbtini), banko kodą – 73000.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 3 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo verandoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, supykęs dėl paimtų iš jo cigarečių, tyčia spyrė ne mažiau kaip 2 smūgius batu apauta koja nukentėjusiajam D. H. S. į pilvą, šiam pargriuvus ant grindų, spyrė ne mažiau kaip 4–5 kartus į galvą, tokiu būdu nukentėjusiajam padarė galvos sumušimą ir poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dėl to atsirado kraujo išsiliejimas po akies obuolio jungine, išsivystė ūmaus periodo sunkios formos trauminė smegenų liga, padarytas smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas į smegenų audinį dešinėje smilkininėje skiltyje, taip padarė nukentėjusiajam D. H. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo E. Š. gynėja advokatė prašo nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, prašo ją sušvelninti.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas nuteistajam E. Š. už padarytą tyčinį sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (padaryta smurtinė nusikalstama veika); į nustatytą E. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis niekur nedirbo, įsidarbino tik po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, nusikalto būdamas ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos vieneriems metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tai rodo, kad jis nėra linkęs gyventi dorai, laikytis įstatymų. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį E. Š. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant E. Š., kaip recidyvistui, BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam E. Š. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip matyti, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam E. Š. bausmę, jau atsižvelgė į šią apeliaciniame skunde nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, todėl dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo.

Nors apeliantas savo apeliaciniame skunde ir neprašo taikyti jam BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau teismas pažymi, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamoje byloje E. Š. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, taikant 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 4 mėnesiams, tačiau apylinkės teismas nemanė, kad E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir BK 75 straipsnio netaikė. Vien tai, kad E. Š. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnį. Nuteistasis E. Š. jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus jos atlikimo, nenurodė.

Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-109/2010).

E. Š. nuolat daro tyčinius nusikaltimus, taip pat ir prieš vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pajamų šaltinio, nusikalto praėjus vos 1 metams po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl akivaizdu, kad anksčiau jam paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, jo nepataisė, nes jis vėl padarė naują smurtinę nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šie duomenys rodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, anksčiau E. Š. paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė. Taigi akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo jauname amžiuje susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų, todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką paskirdamas jam, kaip recidyvistui, o ši aplinkybė sunkina jo atsakomybę, realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, mažesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nuostatų nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Keisti skundžiamą nuosprendį, švelninant bausmės rūšį ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. Š. už tyčinį sunkų nusikaltimą paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Š. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga, tad pagrindo ją švelninti nuteistojo E. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.