Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. paskirtas laisvės apribojimas 2 (dviems) metams.

Per bausmės vykdymo terminą M. B. uždrausta lankytis šventėse ir renginiuose masinio susibūrimo vietose, įpareigotas kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, mokytis arba dirbti (būti registruotam darbo biržoje) bei per 1 m. (vienerius metus) neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, senyvo amžiaus asmenimis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2008 metų kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, Šiaulių mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą platinti iš nenustatyto asmens nusipirkęs už 240 Lt neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį – ne mažiau 20 vnt. – tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurias neteisėtai parsigabeno į tėvui A. B. priklausantį butą, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė iki 2008-03-14. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2008-03-14 apie 17 val. turėdamas tikslą platinti 20 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai nugabeno į prekybos ir pramogų centrą „(duomenys neskelbtini), kur už 15 Lt vieną tabletę pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai merginai. Tą pačią dieną apie 19 val. tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 19 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai nugabeno prie pastato, (duomenys neskelbtini), kur už 30 Lt dvi tabletes neteisėtai pardavė D. G. bei už užstatą - laikrodį „Omax” - vieną tabletę neteisėtai perdavė G. I. , vieną tabletę su psichotropine medžiaga suvartojo pats, o likusias 15 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 1,556 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai laikė sportinio kostiumo viršutinės dalies išorinėje dešinėje kišenėje iki 2008-03-14 20.15 val., kol asmens kratos metu minėtas tabletes su psichotropinėmis medžiagomis rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo M. B. padarytą nusikaltimą, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir dėl to paskyrė aiškiai per švelnią bausmę nuteistajam M. B. Skundžiama nuosprendžio dalis dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d. taikymo ir bausmės dydžio paskyrimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką nurodė, kad teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d., turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT nutartys Nr. 2K-77/2007, 2K-395/2007 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, apibūdindamas M. B. bylos aplinkybes kaip išimtines, nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, mokosi, mokslo įstaigos pedagogų charakterizuojamas patenkinamai, nusikalstamą veiką padarė nepraėjus net trims mėnesiams po jo pilnametystės, pažadėjo vykdyti įstatymų reikalavimus, toliau mokytis, vesti dorą gyvenimo būdą, tačiau tai nėra išimtinės aplinkybės ir pirmosios instancijos teismas M. B. asmenybę apibūdinančius duomenis turėjo vertinti, kaip bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas (LR BK 54 str. 2 d. 5 p., 7 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio ir aplinkybės, kad M. B. savo kaltę pripažino tik verčiamas byloje surinktų įrodymų, t. y. nuteistasis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir asmens kratos metu psichotropinės medžiagos buvo rastos M. B. sportinio kostiumo viršutinės dalies išorinėje dešinėje kišenėje.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas privalėjo nustatyti išimtines aplinkybes, kurios liudytų apie būtinumą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sąlygojusių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistajam.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme, už kurio padarymą sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. B. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, ji neatitiktų padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir kaltininko asmenybės, prieštarautų teisingumo principui, todėl vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė sankcijoje už šį nusikaltimą nenumatytą bausmę - laisvės apribojimą dviems metams.

Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Skirdamas kaltinamajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę. M. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, jos pavojingumas kelia ypatingą grėsmę visuomenei, o jos aktualumui valstybė teikia ypatingą reikšmę. Kaltinamasis nusikaltimą padarė tiesioginės tyčios forma, t.y. suprasdamas daromos veikos pavojingumą ir norėdamas taip veikti. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas taikydamas nuteistajam M. B. BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į nuteistojo elgesį prieš nusikalstamo veikos padarymą, ir po jos. M. B. teisiamas pirmą kartą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjimo teisme metu davė išsamius parodymus, šią veiką padarė pirmą kartą, praeityje būdamas ne tik neteistas (b.l. 88), bet ir niekada nebuvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra baustas administracine tvarka (b.l. 89-90), mokosi, mokslo įstaigos pedagogų charakterizuojamas patenkinamai (b.l. 98), į policijos įskaitą neįrašytas (b.l. 101), nusikalstamą veiką padarė nepraėjus net trims mėnesiams po jo pilnametystės. Tai rodo, kad nuteistojo M. B. asmenybės pavojingumas nėra didelis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės.

Įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo pažadą vykdyti įstatymų reikalavimus, norą mokytis ir vesti dorą, visuomenei naudingą gyvenimo būdą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad įstatymo sankcijoje numatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas M. B. ją vykdant realiai prieštarautų teisingumo principui, gali nepataisomai sugadinti jauno asmens išlikusią dorą ir teigiamą motyvaciją ateičiai, kuri neskatintų M. B. būti naudingu visuomenei, nepaveiktų jo taip, kad jis ateityje tikrai vykdytų ir laikytųsi įstatymų, todėl nebūtų įgyvendinta ne tik bausmės paskirtis, bet ir neužtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas M. B. pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyręs su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - laisvės apribojimą dvejiems metams, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir išnagrinėtos medžiagos pagrindu nutarė, kad remiantis M. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Pripažindama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teisėjų kolegija rėmėsi jo parodymais ikiteisminiame tyrime, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Prokuroras apeliaciniame skunde daro išvadą, kad nuteistasis apeliacinė instancijos teisme savo kaltės nepripažino. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko pripažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja ne tik prisipažinimo, bet ir nuoširdaus gailėjimosi. Norint pripažinti šią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Šiuos veiksmus kaltininkas turi atlikti savo noru. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis M. B. išreiškė nuoširdų gailestį dėl padarytos nusikalstamos veikos, pažadėjo teismui daugiau nenusikalsti, ir dėl to prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės. Tokie veiksmai rodo kaltininko padaryto nusikaltimo vertinimą ir gali būti vertinami kaip nuoširdus gailėjimasis.

Esant šioms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

n u taria:

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.