- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2014-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-454-280/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00290-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- I. L., Ignalinos rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-454-280/2014
sprendimas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G. dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-277/2014 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovams I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įrašo ūkinėje knygoje, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pažymos, įrašo Nekilnojamojo turto registre pripažinimo negaliojančiais ir ieškovės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. G. ieškiniu prašė pripažinti nepagrįstais, neteisingais ir negaliojančiais – 1.1. įrašą namų ūkinėje knygoje Nr. 13, namų ūkio Nr. 650, apie pastato-pirties priklausymą I. L.; 1.2. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą Nr. S-76 apie I. L. pastatus; pripažinti nepagrįstu, neteisingu ir panaikinti VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantį įrašą apie tai, kad pirties, esančios (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininku yra I. L.; pripažinti R. G. nuosavybės teisę į pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad kad Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškovei atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 7,49 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo pakraštyje, ežero pakrantėje, yra sena apleista pirtis. Sklypą matavęs matininkas S. L. paaiškino, kad nuosavybės teisės į šią pirtį nėra įregistruotos, jos savininkas nežinomas, todėl laikytina, kad pirtis priklauso žemės sklypo savininkui. Ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypą, pradėjo valdyti ir sklype esančią pirtį. Pretenzijų dėl pirties valdymo niekas nepareiškė iki 2012 m. rudens, kai sužinojo, kad atsakovas I. L. Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teisę. Atsakovo nuosavybės teisė įregistruota remiantis Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. S-76 apie tai, kad pirtis pagal įrašus ūkinėje knygoje priklauso atsakovui. Ieškovė nurodė, kad pažyma neteisinga, nes ūkinėje knygoje įrašyta, kad pastatai I. L. priklauso pagal A. L. dovanojimo sutartį, tačiau dovanojimo sutartyje nurodyta, kad dovanojamas žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkio pastatas, o pirtis nepaminėta. Be to, ši pirtis A. L. taip pat nepriklausė. Ieškovė laikė, kad pagal CK 4.40 str. ji nuosavybės teisę į pirtį įgijo kartu su žemės sklypu. Panaikinus atsakovo nuosavybės teisės registraciją, nėra kliūčių pripažinti, kad nuosavybės teisę ieškovė įgijo ir kitu pagrindu – įgyjamąja senatimi, nes ji sąžiningai įgijusi, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė pirtį daugiau kaip dešimt metų, o atsakovas per visą valdymo laikotarpį nepareiškė nė vienos pretenzijos.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš R. G. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų I. L. naudai, 103,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991-1998 metų ūkinės knygos Nr. 10 asmeninėje sąskaitoje Nr. 553 įrašyta, kad 1991 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) kaime M. L. ūkiui priklausė gyvenamasis namas, todėl teismas laikė, kad gyvenamasis namas su priklausiniais pastatyti iki paminėtos instrukcijos įsigaliojimo ir tinkamai įregistruoti ūkinėse knygose. Aplinkybę, kad M. L. namų valdoje buvo iki 1991 metų pastatytas gyvenamojo namo priklausinys – pirtis, patvirtino liudytojai D. D., D. L. ir V. T., (duomenys neskelbtini) seniūnijos 1998 – 2002 m. ūkinėje knygoje Nr. 13, namų ūkio Nr. 650 įrašai (b.l. 22), kad A. L. namų ūkiui be gyvenamojo namo priklauso ūkiniai pastatai: rūsys, daržinė, garažas, dvi malkinės, tvartas ir pirtis. Atsakovo tėvui mirus 1991 m., visą paveldėjimą priėmė jo sutuoktinė A. L.. Paveldėdama gyvenamąjį namą, ji paveldėjo ir jo priklausinį – pirtį, kuri su gyvenamuoju namu susieta bendra ūkine paskirtimi (funkcinis ryšys), nes pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso 153 straipsnį priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Po 1991 m. liepos 25 d. pirtis galėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno pažymą apie įrašus ūkinėje knygoje, bet A. L. tokia teise nepasinaudojo ir pirties neįregistravo, tačiau dėl to nuosavybės teisės į šį daiktą neprarado. A. L. ir atsakovo 2010 m. kovo 4 d. sudarytoje nekilnojamojo turto dovanojimo sutartyje pirtis nenurodyta, bet jau minėta, kad pirtis yra antraeilis daiktas - gyvenamojoje namo priklausinys, o gyvenamasis namas šia sutartimi atsakovui padovanotas. Neįrodžius, kad A. L. nenorėjo atsakovui perleisti pirties, teismas laikė, kad atsakovui buvo padovanota ir ginčo pirtis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog pirtį ji įgijo kartu su žemės sklypu, kadangi iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės sklypo pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Teismas nurodė, kad ieškovei neatsirado nuosavybės teisė į pirtį ir įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi pirtis nebuvo bešeimininkis daiktas. Aplinkybė, jog savininkas daugiau nei dešimt metų jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu nesinaudojo, nėra pagrindas pripažinti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi kitam asmeniui.
Šalies argumentai
Ieškovė R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – R. G. ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai su šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė pažymėjo, kad liudytoja D. D. parodė, jog įrašai ūkinėse knygose buvo atliekami iš esmės remiantis tik žodiniais besikreipiančių asmenų paaiškinimais, tad D. D. įrašą padarė ir pažymą išdavė neįsigilinusi į nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, kurioje nenurodyta, kad dovanojama pirtis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčo pastatas priklauso atsakovui, pirmiausia turėjo nustatyti, ar pirtis pastatyta laikantis statybos metu galiojusios teisinio reglamentavimo. Į namų ūkio valdą galėjo įeiti kiti pastatai kaip priklausiniai, tačiau jie įregistruoti galėjo būti tik pateikus seniūno ar mero pažymą. Šiuo atveju tokių dokumentų nebuvo pateikta, ginčo pastatas yra gerokai nutolęs nuo atsakovui padovanotos namų valdos, namų valdos planuose ginčo pastatas nepažymėtas, niekada nebuvo registruotas. Apeliantė nurodė, jog manytina, kad ginčo pastatas nebuvo priimtas eksploatuoti. Atsakovo pateikiami įrodymai dėl nuosavybės įgijimo nepakankami, kad būtų galima konstatuoti, jog atsakovas ar jo tėvai būtų teisėtai įgiję šį pastatą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad funkcinis ryšys tarp gyvenamojo namo ir kitų pastatų yra fakto klausimas, pirtis apleista ir nenaudojama, taigi jokios funkcijos neatliko ir funkcinio ryšio nebuvo. Kadangi pirtis A. L. nepriklausė, ji jos negalėjo perleisti ar padovanoti atsakovui. Be to, būtent dovanojimo sutartyje turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodomi dovanojami objektai, tarp kurių pirties nebuvo. Atsakovas daugiau kaip 10 metų pirtimi nesirūpino ir nereiškė jokių pretenzijų į daiktą, tuo tarpu apeliantė pastatu teisėtai naudojosi, kadangi jis stovėjo ant jai priklausančios žemės ir nebuvo niekur registruotas kaip priklausantis kitiems asmenims. Jeigu ginčo statinys būtų pripažintas atsakovo nuosavybe, būtų suvaržytos apeliantės teisės, kadangi šiame žemės sklypo plote būtų suvaržytos galimybės verstis žemės ūkio veikla, pasunkėtų disponavimo žemės sklypu galimybės. Apeliantė pažymėjo, kad žemės sklypas su pirtimi buvo siūlytas A. L., bet ji nesutiko jo pirkti, o tai patvirtina, kad pirtimi nebuvo naudojamasi ir ji nebuvo pripažinta namų valdos dalimi.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo apeliantės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis asmuo nurodė, kad Utenos apskrities viršininko 2001-09-28 sprendimo dalis, kuria R. G. atkuriant nuosavybės teises buvo perduotas neatlygintinai (duomenys neskelbtini) 7,49 ha žemės sklypas, yra naikintina, nes priimta pažeidžiant imperatyvius LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus, t. y. nuostatas, kurios nurodo, jog prie laisvos žemės fondo nepriskiriama valstybės išperkama žemė. Kadangi ieškovei paskirtame žemės sklype buvo pirtis, ši žemė negalėjo būti pripažinta laisva. Atsiliepime nurodoma, kad pastato nusidėvėjimo laipsnis negali paneigti asmens teisės įgyti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, o įrašas ūkinėje knygoje patvirtina, kad pirtis (duomenys neskelbtini) kaime priklauso I. L.. Ieškovė, pati dalyvaudama žemės reformos žemėtvarkos projektuose, susirinkimuose ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę išvengti neteisingai priimto ginčijamo administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsakovas I. L. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymėjo, jog apeliantė nepateikia argumentų, dėl kurių teismo sprendime įvardinti motyvai galėtų būti laikomi nepagrįstais. Nors ieškovė teigia, kad ji nebuvo informuota apie jai priklausančiame žemės sklype stovinčio pastato registraciją ir abejoja dėl jos statybos teisėtumo, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad įrašai ūkinėse knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iki 1991 m. pastatytai pirčiai ir nuosavybei į ją įregistruoti užteko (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011-08-12 pažymos Nr. S-76. Ginčo turtas niekada nepriklausė ieškovei, o buvo atsakovo ir jo motinos nuosavybė, todėl teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo pripažinti įgijus nuosavybės teisę į ginčo pirtį įgyjamosios senaties pagrindu. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo situacija susidarė dėl neteisėtos Utenos apskrities viršininko 2001-09-28 sprendimo dalies, kuria R. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į prie atsakovui priklausančios prities priskirtiną žemės sklypo dalį, ir valstybės institucijos pripažįsta padarytą klaidą. Ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama naujus motyvus (dėl ginčo pirties statybos teisėtumo), keičia ieškinio pagrindą. Atsakovas prašė apeliantei skirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos skiriant sumokėti atsakovo I. L. naudai.
Atsakovė Ignalinos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą. Atsakovė pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011-08-12 pažyma išduota vadovaujantis ne tik papildomu įrašu ūkinėje knygoje, bet ir ankstesniais įrašais, kurie nurodo, kad A. L. namų ūkiui be gyvenamojo namo taip pat priklauso ūkiniai pastatai: rūsys, daržinė, garažas, dvi malkinės, tvartas ir pirtis. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, jog dovanojimo sutartyje neįvardinus pirties, ji nebuvo padovanota atsakovui. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje nėra duomenų, kad ginčo pirtis priklauso ar kada priklausė ieškovei R. G.. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės teiginį, kad nuosavybės teisę ieškovė įgijo kartu su nuosavybės teise į žemės sklypą. Apeliantės argumentai, kad ginčo pastatas nėra gyvenamojo namo priklausinys nepagrįsti jokiais įrodymais, o remiamasi tik prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str.1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Ieškovė R. G., patikslinusi ieškinį, prašė pripažinti negaliojančiu įrašą namų ūkinėje knygoje Nr. 13, namų ūkio Nr. 650, apie ieškovės žemės sklype esančio pastato-pirties priklausymą I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą Nr. S-76 apie I. L. pastatus, taip pat VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantį įrašą apie tai, kad pirties, esančios (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininku yra I. L.. Ieškovė taip pat reiškė reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į minėtą pirtį, esančią (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad pirtį pastatė atsakovo tėvas, o po jo mirties paveldėjo atsakovo motina A. L., kuri pirtį kartu su sodyba padovanojo atsakovui, todėl ši pirtis įregistruota pagrįstai. Ieškovė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir reiškia apeliacinį skundą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei R. G. Apskrities viršininko 2001-09-28 sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 7,49 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 9-10, 13-14). 2012-07-31 Nekilnojamojo turto registre atsakovo I. L. vardu buvo įregistruotas naujas daiktas – pastatas-pirtis žemės sklype (duomenys neskelbtini). Registracijos pagrindu nurodytas 2011-08-12 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. S-76 bei 2012-05-04 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (T. 1, b. l. 17-18).
Atsakovas nurodė, kad pirtis buvo pastatyta 1976 m. atsakovo tėvo M. L.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad iki 1991 m. liepos 25 d., t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo, kaimo vietovėje esantys pastatai buvo registruojami tik atitinkamos vietinės Tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda, į kurios sąvoką įėjo gyvenamasis namas ir kiti pastatai kaip gyvenamojo namo priklausiniai (ūkiniai pastatai, pirtis, garažas ir kt.). Į bylą pateiktoje (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991-1998 m. Ūkinėje knygoje Nr. 10 nurodyta, kad M. L., o vėliau A. L. priklauso ūkis (duomenys neskelbtini) kaime. 1990 m. nurodyta, kad ūkiui priklauso 0,60 ha žemės sklypas (T. 1, b. l. 161-164). Pateiktoje 1998 – 2002 m. Namų ūkio Nr. 650, kurio galva – atsakovo motina A. L., knygoje nurodyta, kad ūkiui priklauso 1 gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai: rūsys, daržinė, garažas, malkinė, tvartas, malkinė, pirtis (T. 1, b. l. 21-22). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja D. D. paaiškino, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijoje dirba nuo 1990 m. ir yra atsakinga už ūkinių knygų vedimą bei paaiškino, jog įrašai ūkinėje knygoje buvo padaryti pagal faktą, t. y. pagal faktiškai esančius pastatus, apie 1994-1995 m., o iki tol namų ūkio knygose ūkiniai pastatai atskirai nebuvo vardijami. Sprendžiant kilusį ginčą dėl pastato-pirties registravimo teisėtumo, turi būti nustatyta, ar šis pastatas buvo pastatytas ir namų ūkinėse knygose registruotas M. L. vardu teisėtai. Kaip jau buvo minėta, iki 1991 m. liepos 25 d. į ūkinėse knygose registruojamą namų valdos sąvoką įėjo ir ūkiniai pastatai. Iš 1995-10-12 A. L. asmeninio ūkio žemės sklypo brėžinio matyti (T. 1, b. l. 150), kad A. L. priklauso 0,69 ha žemės sklypas, kurį sudaro 0,05 ha ir 0,14 ha sodo dalys, 0,08 ha pieva, 0,10 ha ir 0,11 ha ariamos žemės dalys bei 0,21 ha užima pastatai. Teismas atkreipia dėmesį, jog į šį 0,69 ha žemės sklypą pirtis nepatenka, kadangi yra pastatyta toliau – ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto. Utenos apskrities archyvo pateiktoje kolūkio „(duomenys neskelbtini)“, buvusio (duomenys neskelbtini), knygoje nurodyta, jog L. ūkiui 1960 m. priklauso 0,60 ha žemės. Pažymėtina, kad kolūkio knygoje yra atskira grafa „Pastatai“, kurioje pažymėta, kad gyvenamasis namas pastatytas 1924 m., o tvartas (įrašyta kirilica „xlev“) – 1956 m., taigi kolūkio knygose buvo registruojami pastatai, kuriuos statydavo kolūkiečiai jiems paskirtuose žemės sklypuose. Apeliacinės instancijos teismas primena, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog M. L. namų valda buvo įregistruota apylinkės ūkinėse knygose, pripažino pakankamu įrodymu, kad šioje namų valdoje buvo įregistruota ir L. ūkiui priklausė ginčo objektu esanti pirtis, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį vertinimą pripažįsta esant nepakankamai pagrįstą. Lietuvai esant Tarybų Sąjungos sudėtyje, kolūkiečiams buvo išskiriamas žemės sklypas, šiuo atveju – atsakovo tėvui M. L. buvo perduotas 0,60 ha žemės sklypas, ir iš po nepriklausomybės atgavimo pildytų ūkinių knygų matyti, kad žemės sklypo dydis nepakito iki pat 1994 m., kai A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,69 ha žemės sklypą. Byloje nėra pateikta duomenų, jog M. L. ūkiui ar namų valdai buvo paskirtas papildomas žemės sklypas, kuriame atsakovo tėvas būtų galėjęs pasistatyti pirtį, ši pirtis yra gerokai nutolusi nuo kitų M. L. statytų pastatų ir nepatenka net į dabartinį žemės sklypo plotą, kuris yra didesnis nei buvo iki 1991 m. Nėra duomenų, jog atsakovo tėvui būtų buvę suteikti du atskiri žemės sklypai: vienas – gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatams, o kitas – pirčiai, todėl teismas traktuoja, kad 0,60 ha žemės sklypas buvo suteiktas vienoje vietoje, o žemė, ant kurios pastatyta ginčo pirtis nepateko į M. L. asmeninę nuosavybę ir į L. ūkio namų valdą. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija vertina, kad ūkinėse knygose esantis įrašas apie M. L. namų valdą negali būti tapatinamas su tinkamu pastato-pirties registravimu ar M. L. nuosavybę į pirtį patvirtinančiu dokumentu.
Teismas taip pat atsižvelgia į liudytojos D. D. paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jog 1994-1995 m. seniūnijos darbuotojai važinėjo ir surašinėjo faktiškai namų valdoms priklausančius pastatus. Į bylą pateiktas Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės seniūnijos 1994-09-27 Pažymėjimas Nr. 56 iš tiesų patvirtina šias aplinkybes, kadangi seniūnija šiuo 1994 m. išduotu dokumentu pažymėjo, jog pagal įrašus ūkinėse knygose M. K. L. vardu registruotas medinis namas ir ūkiniai pastatai: garažas su rūsiu, malkinė, tvartas, malkinė, daržinė, esantys (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 160). Tarp ūkinių pastatų pirtis nėra minima. Paklausta, kaip įrašai apie pirtį atsirado ūkinėse knygose, D. D. nurodė, kad galbūt ir vėliau, t. y. 1996-1997 m. galėjo važiuoti surašinėti faktiškai esančių pastatų, tačiau kaip matyti iš bylos dokumentų, tik nuo 1998 m. iki 2002 m. pildomoje ūkinėje knygoje atsirado įrašai apie pirtį (T. 1, b. l. 21-22), o iki tol – 1994 m. surašytų ūkinių pastatų sąraše pirtis nebuvo minima. Konstatuotina, kad teisinio pagrindo nuo 1998 m. vedamoje ūkinėje knygoje padaryti įrašui apie L. priklausančią pirtį, nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, daro išvadą, jog įrodymų, kad pirtis priklausė ar buvo pastatyta M. L., jog atsakovo tėvas šį pastatą teisėtai valdė, nėra, todėl po M. L. mirties 1991 m. šios pirties kartu su kitais atsakovo tėvui priklausiusiais pastatais A. L. nepaveldėjo ir negalėjo jai nepriklausančio daikto padovanoti atsakovui I. L. 2010-03-04 Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šias bylos aplinkybes, kurios nulėmė neteisingą sprendimo priėmimą, sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais įrašą namų ūkinėje knygoje Nr. 13, namų ūkio Nr. 650, apie pastato-pirties priklausymą I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą Nr. S-76 apie I. L. pastatus; taip pat pripažinti nepagrįstu, neteisingu ir panaikinti VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantį įrašą apie tai, kad pirties, esančios (duomenys neskelbtini)e, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)savininku yra I. L.. Kadangi buvo nustatyta, jog įrašas namų ūkinėje knygoje Nr. 13, asm. sąsk. Nr. 13 apie pastato-pirties priklausymą A. L. ir I. L. prieštarauja faktinei situacijai ir įstatymų normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisės atsiradimą, teismas, vadovaudamasis CK 1.138 str., pripažįsta šį Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos padarytą įrašą namų ūkio knygoje prieštaraujančiu įstatymams ir negaliojančiu. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. S-76 buvo išduota minėto įrašo pagrindu, todėl nustačius, kad išdavimo pagrindas negalioja, ši pažyma taip pat pripažįstama negaliojančia. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti ir VĮ „Registrų centro“ esantį įrašą apie pirties, esančios (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės priklausymą I. L., tačiau ieškovei paaiškintina, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Sprendimu pripažinus dokumentus, kurių pagrindu viešame registre buvo įregistruotos I. L. nuosavybės teisės, negaliojančiais, I. L. daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą pasibaigia. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 2 d., Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Teismo sprendimas yra dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis faktas – I. L. nuosavybės teisė – pasibaigė, todėl atskiras įpareigojimas VĮ „Registrų centrui“ nėra būtinas. Dėl šios priežasties ieškovės ieškinio reikalavimai VĮ Registrų centro atžvilgiu netenkinami.
Ieškovė prašė pripažinti R. G. nuosavybės teisę į pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, jog daugiau kaip 10 metų sąžiningai ir teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdė daiktą – pirtį, t. y. prašė taikyti įgyjamąją senatį.
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Nors žemės sklypas, kuriame stovi ginčo pirtis, ieškovei priklauso nuo 2000 m., ir pripažinus atsakovą I. L. nuosavybės teisės į šią pirtį neturint, šis ginčo objektas nėra registruotas kaip kito asmens nuosavybė, tačiau ieškovė privalo įrodyti, jog ji iš tiesų valdė ir naudojosi šiuo daiktu kaip savo ir elgėsi kaip daikto savininkė. Ieškovė jokių įrodymų, kad pirtį įgijo ir valdė kaip savo, nepateikė. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad pirties šoninė sija įlinkusi, galinėje sienoje trūksta lentos, t. y. yra skylė, trūksta atraminių stogo lentų, o pagal VĮ Registrų centro duomenis, pirties nusidėvėjimas yra 70 proc., taigi darytina išvada, kad ieškovė šia pirtimi nesirūpino kaip savo, nedėjo pastangų, kad pirtis būtų eksploatuotina – kaip paprastai elgtųsi rūpestingas ir atidus savininkas. Vien aplinkybė, kad ginčo pastatas stovi ant ieškovės žemės sklypo ribos nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ieškovė R. G. šį pastatą įgijo ir valdė kaip savininkė.
Pažymėtina ir tai, kad ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, bet ne į žemės sklypą su statiniais ar sodyba, todėl net šiai pirčiai nesant įregistruotai viešame registre kito asmens vardu, ieškovė negalėjo būti pagrįstai įsitikinusi, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas.
CPK 178 str. nustato pareigą šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovei R. G. nepateikus pakankamai įrodymų, jog ginčo objektą – pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), nepertraukiamai 10 metų valdė kaip savo, apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškinio reikalavimo pripažinti R. G. nuosavybės teisę į šį pastatą.
Priėmus naują sprendimą, turi būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus turėjusi 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 288 Lt žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme (T. 1, b. l. 3, 85, 94-95, 180), atsakovas – 300 Lt (T. 1, b. l. 181), byloje taip pat patirta 103,74 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (T. 1, b. l. 0). Atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkinti du ieškinio reikalavimai ir du atmesti, teismas ieškovei ir atsakovui priteisia po 50 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų iš priešingos šalies: priteisia iš I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos po 250 Lt advokato pagalbos išlaidų ir po 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų ieškovės R. G. naudai bei priteisia iš R. G. 150 Lt advokato pagalbos išlaidų I. L. naudai. Taip pat iš R. G. priteisiama 50 Lt, o iš I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos po 25 Lt padalina procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Ieškovė R. G. pateikė įrodymus turėjusi 288 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą tenkinus 50 proc., iš I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos priteisiama po 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų ieškovės naudai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiais įrašą namų ūkinėje knygoje Nr. 13, namų ūkio Nr. 650, apie pastato-pirties priklausymą I. L. ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą Nr. S-76 apie I. L. pastatus.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, bei 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 288768350) 250 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, bei 72 Lt žyminio mokesčio išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Lt advokato pagalbos išlaidų I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Lt, o iš I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 288768350) – po 25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.