- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-17
- Bylos Nr.
- 1A-549-348-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-01566-2006-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Rimas Švirinas, Regina Cemnolonskienė
- Nuteistasis
- D. P.
- Advokatai
- Rūta Survilienė
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-549-348-2013;
Teisėja Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01566-2006-2
2013 m. liepos 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Reginos Cemnolonskienės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Donatui Jačiauskui, gynėjai advokatei Rūtai Survilienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Rūtos Survilienės apeliacinį skundą dėl 2013 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. P. priteistos proceso išlaidos – 4919 Lt Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos.
Šiuo nuosprendžiu D. P. pagal LR BK 302 str. 1 d. išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 6 d. apie 19 val., veikdamas bendrai su A. S., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas ginčijamą nenustatyto asmens teisę atgauti turtą, kuris buvo paliktas pas nukentėjusįjį E. M. namuose, (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinę prievartą - A. S. laikant nukentėjusįjį, o jam, D. P., suduodant nukentėjusiajam vieną kartą į galvos sritį bei nenustatytą skaičių smūgių į pilvo sritį, tokiu būdu padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, reikalavo perduoti jiems 10 000 Lt, užvaldė balto metalo grandinėlę 120 Lt vertės, balto metalo žiedą 60Lt vertės, viso turto už 180 Lt ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006 m. gruodžio 31 d. skambino nukentėjusiajam E. M. bei panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį, grasino jo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, jeigu pinigai nebus grąžinti, tuo padarydamas nukentėjusiajam fizinę, turtinę ir moralinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistojo D. P. gynėja advokatė R. Survilienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-04-09 nuosprendžio dalį, kuria D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį – D. P. išteisinti.
Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria jos ginamasis D. P. yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 2 d. padarymo bei civilinio ieškinio priteisimo, dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, nes teismas nepagrįstai D. P. pripažino kaltu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pripažindamas D. P. kaltu paviršutiniškai ištyrė įvykio aplinkybes, neįvertino, kad nukentėjusysis E. M. apklaustas byloje davė prieštaringus parodymus ir šie prieštaravimai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pašalinti. Skunde pažymima, kad E. M. apklausų metu skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, jei vienos apklausos metu kategoriškai tvirtino, jog jį įvykio metu sumušė D. P. rankomis, tai kitos apklausos metu jis jau tvirtino, jog jį mušė abu kaltinamieji, o D. P. jį mušė ne tik rankomis, bet ir spardė kojomis. Vienos apklausos metu nukentėjęs nurodė, jog jam nuo kaklo grandinėlę ir nuo rankos žiedą nuėmė patys užpuolikai, vėliau aiškino, kad tai padarė konkrečiai A. S., o 2007-03-27 apklausos metu nukentėjęs nurodė, jog pats nusiėmė nuo kaklo grandinėlę, nuo piršto žiedą ir juos padavė A. S., kuris vėliau jam grandinėlę grąžino. Nors tos pačios apklausos metu E. M. nurodė, jog iš jo pagrobtą grandinėlę jis susigrąžino tik atpažinimų metu. Kadangi nei D. P., nei ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. S. neprisipažino padarę nusikaltimą ir savo kaltę kategoriškai neigė, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius nukentėjusiojo asmens parodymus negalėjo D. P. atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl byloje esančių prieštaravimų. Be to, teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog nukentėjęs asmuo dėl prieš jį įvykdyto nusikaltimo į policijos įstaigą kreipėsi tik 2006-12-1 dieną, kai anot nukentėjusiojo E. M. nusikaltimas jo atžvilgiu buvo įvykdytas 2006-12-06 dieną.
Taip pat skunde nurodoma, kad E. M. į gydymo įstaigą dėl neva patirtų sužalojimų kreipėsi tik 2006-12-15, o į teismo medicinos instituto Kauno skyrių tik 2006-12-14. Liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. M. sesuo V. R. nurodė 2007-11-20 apklausos metu, jog E. M. po įvykio mate praėjus 4-5 dienoms ir jis išoriškai buvo labai sumuštas, jo veidas, smakras buvo mėlyni nuo kraujosruvų, kai tuo tarpu pats E. M. 2006-12-12 apklausų metu teigė, jog jam į veido sritį buvo suduotas tik vienas smūgis. Ši liudytoja bylos nagrinėjimo metu apklausta nebuvo. Liudytoja apklausta A. K. nurodė, jog apie buvusio draugo E. M. sumušimą 2006-12-06 dieną mažai ką žino, nes E. M. jai nieko nepasakojo, nors ikiteisminio tyrimo metu 2007-02-07 duodama parodymus nurodė, jog po 2006-12-06 įvykio E. M. buvo grįžęs į jos namus sumuštas, ten nusiprausė, persirengė ir išėjo. Kaip matyti iš išdėstyto akivaizdu, jog vertinant nukentėjusiajam padarytus sužalojimus liudytojai V. R., A. K. parodė skirtingas aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi ir nuo paties E. M. parodymų byloje.
Be to, gynėja nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvada yra nekonkreti ir neteisinga, nes ekspertė 2006-12-14 apžiūrėjus E. M. nustatė, jog nukentėjusiajam padaryti nubrozdinimai dešinio kelio ir kairiojo kelio srityje, kairės blauzdos srityje. Nukentėjęs nurodė, jog po užpuolimo praėjus savaitei jaučia galvos skausmą dešinėje galvos pusėje, tvinksėjimą, tačiau apžiūrėjus galvą iš išorės nesimatė jokių žymių, nepakitimai nenustatyti, praskėlimų nematyti, tačiau specialistė vis tiek padarė išvadą, jog nukentėjusiajam yra padarytas sužalojimai galvoje, keliuose ir blauzdoje padaryti ne mažiau kaip 4 trauminių poveikių pasėkoje, kietu buku daiktu paveikus abiejų kelių sritis, kairią blauzdą, galvos sritį, kai tuo tarpu 2006-12-12 apklausų metu nukentėjęs E. M. nurodė, jog jam buvo suduotas vienas smūgis į galvos sritį ir ne mažiau kaip dešimt smūgių į pilvo ir šonų sritis. Jei tikėti 2006-12-12 nukentėjusiojo E. M. parodymais tai jis ant šaligatvio po smūgių nukrito tik vieną kartą. Taigi, nukentėjusiajam 2006-12-14 specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nesutampa su nukentėjusiojo E. M. aiškinamomis įvykio aplinkybėmis. Be to, 2006-12-14 kreipęsis į teismo ekspertus E. M. aiškindamas įvykio aplinkybes nurodė, jog 2006-12-06 jį sumušė du iš matymo pažįstami Donatas ir Arūnas. Dėl to, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog D. P. įvykio metu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į galvos sritį bei nenustatytą skaičių smūgių į pilvo sritį, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog E. M. būtų buvęs sužalotas pilvo srityje.
Apeliantės teigimu, nėra surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių D. P. kaltę reikalaujant iš nukentėjusiojo 10 000 Lt. Kaip nurodė pats nukentėjęs ikiteisminio tyrimo metu, jam 2006-12-06 dieną buvo nurodyta duoti "du, tris, dešimt tūkstančių" ir šiuos pinigus turėjo jis perduoti A. S.. Pinigų reikalavimo fakto iš nukentėjusiojo nepatvirtina ir nuosprendyje nurodytas 2006-12-31 telefoninis pokalbis. Bylą išnagrinėjęs teismas vertino tik D. P. kaltę patvirtinančius įrodymus, visiškai neargumentuodamas kodėl atmetė teisinančius byloje surinktus įrodymus. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl D. P. atsakomybės pagal LR BK 294 str. 2 d. vadovavosi iš esmės tik nukentėjusiojo E. M. parodymais, kurie taip pat nebuvo nuoseklūs, nukentėjęs kiekvieną kartą skirtingai aiškino dėl kieno suduotų smūgių buvo sužalotas, dėl neva pagrobto iš jo turto ir pan., dėl ko visiškai akivaizdu, jog nuteistojo kaltę teismas apkaltinamojoje nuosprendžio dalyje grindžia tik prielaidomis ir neteisingu ir netiksliu nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Įvertinus tai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas abejonėmis ir spėlionėmis, teismo išvada turi būti pagrįsta nenuginčijamais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, teismas išvadą apie nuteistojo kaltės pagrindimą nenuosekliais, prieštaringais parodymais, priėmė pažeidžiant LR BPK 301 str. l d. įtvirtintą teisės normą. LR BPK 301 str. 1 d. dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės, nepavykus jų pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. P. gynėja advokatė R. Survilienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė atmesti nuteistojo D. P. gynėjos advokatės R. Survilienės apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. P. gynėjos advokatės R. Survilienės apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad jos ginamasis D. P. padarė LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau šis apelianto skundo argumentas atmetamas, nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusios teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia gynėja, buvo išanalizuoti ne tik D. P. kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.
Nors D. P. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau negali nurodyti įtikinamų priežasčių dėl ko jį kaltina nukentėjusysis bei tvirtina, kad E. M. 2006-12-06 prie Kauno pilies sutikęs nebuvo. Tačiau jo tokius teiginius paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo E. M., liudytojų I. S., A. K., A. J. parodymai bei kiti baudžiamosios bylos duomenys. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo E. M. parodymai yra prieštaringi, kad jis į medikus ir policiją kreipėsi ne iš karto po įvykio, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo E. M. parodymais, nes jo parodymai iš esmės yra nuoseklūs. Be to, jo parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys, t.y. specialistų išvados bei duomenys užfiksuoti telefoninių pokalbių suvestinėse. Apeliaciniame skunde daug dėmesnio skiriama nukentėjusiojo E. M. parodymų analizei, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai yra iš esmės nuoseklūs, o esantys menki neatitikimai gali būti didelio susijaudinimo, netikėto užpuolimo priežastis.
Ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėję nukentėjusysis E. M. iš esmės davė nuoseklius apie D. P. veiksmus, t.y., kad 2006-12-06 apie 19 val. pareikalavus atiduoti skolą, A. S. laikant nukentėjusįjį, nuteistasis sudavė vieną kartą į galvos sritį bei nenustatytą skaičių smūgių į pilvo sritį. Nuo suduotų smūgių nukentėjusysis buvo nukritęs ant žemės. Taip pat D. P. ir A. S. reikalavo pinigų, reikalaujamų pinigų suma kito, bet iš viso reikalavo sumokėti 10 000 Lt. Be to, nukentėjusiojo E. M. parodymais nustatyta, kad D. P. jam skambino 2013-12-31 ir grasino fiziniu smurtu, jei nebus grąžinti pinigai. Taip pat nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad buvo užvaldyta balto metalo grandinėlė ir žiedas. Tai, kad nukentėjusysis E. M. į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne iškarto po įvykio, o 2006-12-12, nėra pagrindas abejoti jo parodymais, nes kaip jau buvo minėta jo parodymus patvirtina byloje esantys duomenys, kurie pirmosios instancijos teisme buvo patikrinti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo E. M. sesuo V. Z. buvo apklausta liudytoja (t. 4 b. l. 84-85) ir patvirtino, kad matė E. M. sužalotą, jam patarė kreiptis į policiją ir medikus. Kad E. M. buvo sumuštas patvirtino ir liudytoja A. K..
Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad apžiūrėjus nukentėjusįjį E. M., jam konstatuotas galvos sumušimas, odos nubrozdinimai abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekoje, kietu buku daiktu paveikus abiejų kelių sritis, kairę blauzdą, galvos sritį. Sužalojimai nebūdingi tyčiniam savęs žalojimuisi.
Taip pat nukentėjusiojo E. M. parodymus patvirtina ir byloje esančios 2006-12-31 ir 2007-01-09 telefoninių pakalbių išklotinės, kuriose užfiksuota, kad nuteistasis D. P. grasina nukentėjusiajam. Kad pakalbyje užfiksuotas būtent nuteistojo D. P. balsas patvirtina byloje esanti 2007-10-29 specialisto išvada. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti ir policijos darbuotojų I. S. bei A. J. parodymais apie A. S. išmestą grandinėję, kurią nukentėjusysis E. M. atpažino kaip 2006-12-06 pasisavintą iš jo.
Taigi, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl D. P. kaltumo padarius LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pakankamai motyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus vertina kaip D. P. siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes apylinkės teisme ištirti ir apylinkės teismo nuosprendyje aptarti įrodymai visiškai patvirtina jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Rūtos Survilienės apeliacinį skundą atmesti.