Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

A. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista solidariai iš M. Ž. ir A. V. R. M. G. 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2007 m. spalio mėnesį, laikotarpiu nuo spalio 4 d., 17.00 val., iki spalio 5 d., 01.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, kilusio asmeninio konflikto su R. G. metu bendrais veiksmais tyčia rankomis ir kojomis sudavė R. G. 50 smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. į galvą, liemenį, krūtinę, pilvą, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam daugybines susiliejusias poodines kraujosruvas veide su daugybiniais veido odos nubrozdinimais ir muštinėmis žaizdomis apatinės lūpos vidiniame paviršiuje bei kraujosruvomis liežuvyje ir plačias kraujosruvas abiejų smilkinių ir gretimų galvos sričių bei pakaušio minkštuosiuose audiniuose su nedideliu kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu ir po voratinkliniu dangalu visuose smegenų ir smegenėlių paviršiuose, ir į smegenų skilvelius; skydinės kremzlės lūžį su nedidele kraujosruva aplinkiniuose kaklo audiniuose; plačias kraujosruvas krūtinės ir pilvo minkštuosiuose audiniuose ir krūtinkaulio kūno bei daugybinius abipusius šonkaulių: III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XII (nuo III iki VIII dvigubi) dešinės pusės ir nuo III iki XII (IX, X dvigubi) kairės pusės lūžius su atskirais abipusiai pasieninės krūtinplėvės ir tarpšonkaulinių raumenų plyšimais ir kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose, ypač plačia už krūtinkaulio, kraujosruva širdies dešinio prieširdžio sienelėje, skersinės žarnos pasaito, paviršinius kepenų, blužnies ir kairio inksto plyšimus su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose bei negausiu kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės (100 ml + 400 ml) ir pilvaplėvės (80 ml) ertmes: poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje bei kraujosruvas nugaros apatinės dalies minkštuose audiniuose ir juosmens kairio šono odos nubrozdinimą, dėl ko nuo daugybinių viso kūno, ypač galvos ir liemens, sužalojimų: krūtinkaulio, daugybinių abipusių šonkaulių ir gerklų skydinės kremzlės lūžių, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų dangalais ir į jų skilvelius bei daug vidaus organų ir audinių plyšimų ir daug plačių kraujosruvų kūno minkštuosiuose audiniuose sukelto ūmaus kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimo nukentėjusysis mirė ir taip, tyčia savo veiksmais sukeldami R. G. dideles fizines kančias ir padarydami pastarajam daug kūno sužalojimų, pastarąjį tyčia itin žiauriai nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. Ž. ir A. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Tuo tarpu pačių nuteistųjų M. Ž. ir A. V. parodymus, kuriuose jie nurodo skirtingą suduotų smūgių skaičių nukentėjusiajam R. G. , pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai. Nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles remdamasis A. V. parodymais, o jo parodymus, jog jis sudavė tik 2-3 smūgius R. G. , atmesdamas kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams, yra nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse įrodymai apibrėžiami kaip teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kaltinamojo asmens (nuteistojo) parodymai, nors šie asmenys apklausų metu ir neįspėjami apie baudžiamąją atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, jeigu jie atitinka jau paminėtus BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat laikytini įrodymais, jeigu taip nusprendžia teismas. Be to, įrodymais laikomi ne tik kaltinamojo parodymai apie jo paties padarytas veikas, bet ir jo parodymai apie savo nusikaltimų bendrininkus. Iš šios bylos ir joje priimto nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai apklausė nuteistuosius A. V. ir M. Ž. apie nusikaltimo, kurio padarymu jie abu kaltinami, aplinkybes, taip pat ir apie jų atliktus veiksmus darant nusikaltimą ir kiekvieno parodymus detaliai įvertino, atsižvelgdamas į tai, kiek jie objektyviai sutampa su kitais bylos duomenimis arba yra patvirtinti kitų asmenų parodymais. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad M. Ž. parodymai, jog jis sudavė tik 2–3 smūgius R. G. , prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir rėmėsi kito nuteistojo A. V. parodymais, kurie, kaip pažymėta nuosprendyje, nuoseklumo ir atitikties faktinėms byloms aplinkybėms prasme yra patikimesni. Patikrinus apeliacine tvarka šią bylą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo minėtų įrodymų šaltinių – nuteistųjų A. V. , M. Ž. parodymų - įvertinimu dėl šių faktinių aplinkybių ir laiko įrodyta, jog M. Ž. R. G. sudavė ne 2-3, kaip bando aiškinti apeliaciniame skunde, o žymiai daugiau smūgių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. V. ir M. Ž. parodymus, neabejotinai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, o teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo teisėtumu neleidžia abejoti nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir nuteistųjų M. Ž. , A. V. parodymų, atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nuteistojo A. V. parodymai apie R. G. jų suduotus smūgius yra prieštaringi ir pirmosios instancijos teismas negalėjo šiais A. V. parodymais remtis. Iš nuteistojo A. V. parodymų matyti, kad A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme visada nurodė, kad iš pradžių R. G. spyrė jis į galvą, po to šį spardė kartu su M. Ž. į įvairias kūno vietas. Jie abu iš viso sudavė R. G. maždaug po vienodą skaičių smūgių. Tokius parodymus A. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistasis A. V. apklausų metu bandė nurodyti, kiek jis ir jo bendrininkas M. Ž. sudavė R. G. smūgių, tačiau šie jo parodymai nėra labai tikslūs. Tačiau tai negali būti laikoma parodymų prieštaravimais ir tai yra natūraliai paaiškinama. Ne tik A. V. , bet ir visi kiti įvykio metu bute buvę asmenys gėrė alkoholinius gėrimus, o tai galėjo sutrukdyti A. V. , kaip ir kitiems ten buvusiems asmenims, labai tiksliai įsidėmėti pačias smulkiausias muštynių aplinkybes. Dalies įvykių kai kurie iš jų galėjo nematyti arba tiesiog neatsiminti. Ta aplinkybė, kad A. V. klydo dėl R. G. iš viso jo ir bendrininko M. Ž. suduotų smūgių skaičiaus, kolegijos nuomone, dar nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymais dėl M. Ž. atliktų smurtinių veiksmų prie nukentėjusįjį R. G. , pagal kuriuos M. Ž. R. G. sudavė ne 2-3 smūgius, o žymiai daugiau. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pagrindas abejoti A. V. parodymais buvo ir tai, jog A. V. yra asmuo, suinteresuotas išvengti griežtos atsakomybės, ir dėl to siekia jį melagingai apkaltinti. Kolegijos nuomone, su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Iš tikrųjų jau pats kaltinamojo (nuteistojo) asmens procesinis statusas neabejotinai reiškia, kad toks asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, tai liečia ne tik paminėtą nuteistąjį A. V. , bet ir patį M. Ž. . Pačios BK ir BPK normos specialiai skatina nusikaltimus padariusius asmenis prisipažinti ir duoti teisingus parodymus, taip pat padėti išaiškinti nusikalstamas veikas. Atsižvelgus ir į kitas bylos aplinkybes, tokiais atvejais tai pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl kaltu prisipažinusio asmens suinteresuotumas tuo, kad jam būtų taikomos ir šios įstatymų nuostatos, taip pat yra natūralus bei suprantamas. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad savo parodymais nuteistasis A. V. būtų siekęs dar ir melagingai apkaltinti ir kitą nuteistąjį M. Ž. , šioje byloje nėra. Tokių konkrečių duomenų nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir pats M. Ž. . Kolegijai, vertinant nuteistojo A. V. parodymus visų byloje surinktų įrodymų visete, neiškilo abejonių dėl A. V. parodymų apie jo ir M. Ž. atlikus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. G. . A. V. tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu pakartojo analogiškai kelis kartus, taip pat patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje, apklaustas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Procesiniai veiksmai, kuriais užfiksuoti šie įrodymai, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir jų metu gauti faktiniai duomenys yra leistini įrodymai. Be to, nuteistojo A. V. parodymai apie M. Ž. smurtavimą prieš R. G. , ne 2-3, o žymiau daugiau smūgių sudavimą R. G. į įvairias kūno vietas, sutampa ir su liudytojo D. Č. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais parodymais. Liudytojas D. Č. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. spalio 5 d., patvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku prieš R. G. fizinį smurtą vartojo tiek M. Ž. , tiek A. V. . Pagal liudytojo D. Č. parodymus, pirmas R. G. į veidą ranka smūgį sudavė A. V. , po ko R. G. nukrito nuo taburetės. Po to R. G. pradėjo mušti abu, tiek M. Ž. , tiek A. V. . Jie R. G. spardė kojomis bei mušė rankomis, smūgius suduodami į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 132-134). Tokius parodymus liudytojas D. Č. davė ir per papildomą apklausą ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 135-136). Vėlesnių apklausų metu – apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos ir pirmosios instancijos teisme - liudytojas D. Č. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, jog prieš R. G. fizinį smurtą vartojo abu nuteistieji, tik bandė švelninti M. Ž. padėtį, minėtų apklausų metu nurodydamas lengvesnį M. Ž. pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį (liudytojas D. Č. tvirtino, jog M. Ž. sudavė tik vieną kartą R. G. , A. V. R. G. mušė daugiau), dėl ko pirmosios instancijos teismas D. Č. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotus parodymus, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, perskaitė teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, perskaitydamas liudytojo D. Č. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, BPK 276 straipsnio nuostatų nepažeidė. Liudytojo D. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, kurios jis nepatvirtino teisme, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl buvo svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys, vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir nuteistojo A. V. parodymus, jie iš esmės patvirtina nuteistojo A. V. parodymus, kad M. Ž. R. G. sudavė ne 2-3, o žymiai daugiau smūgių į įvairias kūno vietas. Be to, nužudytajam R. G. suduotų smūgių skaičių pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis ne tik nuteistojo A. V. ir liudytojo D. Č. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais parodymais, o pirmiausia teismo medicinos specialisto išvadomis, kuriomis abejoti jokio pagrindo nėra. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad A. V. ir M. Ž. R. G. į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis iš viso sudavė 50 smūgių. Apie tai nurodyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje. Apeliacinės instancijos teisme šias išvadas patvirtinęs ekspertas J. M. Paliulis taip pat parodė, kad R. G. kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 50 poveikių (smūgių). Pirmosios instancijos teismas taip pat, priešingai nei teigiama M. Ž. apeliaciniame skunde, atsižvelgė ir į liudytojos S. S. parodymus, vertindamas juos kartu su nuteistųjų A. V. , M. Ž. parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kiekvieno asmens – įrodymų šaltinio – parodymus detaliai įvertino atsižvelgdamas į tai, kiek jie objektyviai sutampa su kitais bylos duomenimis arba yra patvirtinti kitų asmenų parodymais. Taip buvo atmesta dalis S. S. parodymų, taip pat ir M. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti (kad jis R. G. sudavė tik 2 smūgius), kurie prieštaravo kitiems bylos nagrinėjimo metu surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Teismas, vertindamas minėtos liudytojos parodymus, pagrįstai atsižvelgė į M. Ž. ir S. S. tarpusavio santykius tiek iki incidento, tiek po jo. Tai leido pirmosios instancijos teismui nustatyti aplinkybes, galėjusias paveikti minėtą liudytoją duoti parodymus, kurie kuo labiau palengvintų nuteistojo M. Ž. teisinę padėtį. Pažymėtina, kad analogišku principu buvo vadovautasi ir vertinant anksčiau minėto liudytojo D. Č. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jog M. Ž. R. G. sudavė tik vieną smūgį į veidą, R. G. mušė daugiau A. V. . Buvo atsižvelgta ir į byloje nustatytus liudytojo D. Č. giminystės ryšius su nuteistojo M. Ž. sugyventine S. S. (D. Č. yra S. S. pusbrolis), pastarosios elgesį po įvykio (po įvykio S. S. apsilanko pas D. Č. , teiraujasi, kaip praėjo jo apklausa, po ko D. Č. , 2007 m. gruodžio 22 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jau pradeda duoti M. Ž. teisinę padėtį lengvinančius parodymus, nurodydamas, jog M. Ž. sudavė tik vieną smūgį R. G. ). Iš D. Č. , S. S. parodymų matyti, kad šie asmenys nebuvo suinteresuoti atskleisti visą įvykio esmę, be to, D. Č. savo parodymus ir keitė, todėl pirmosios instancijos teismas jų parodymus motyvuotai vertino kritiškai tiek, kiek jie neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių, ir atitinkamai jais vadovavosi tiek, kiek jie pasitvirtino kitų ištirtų įrodymų visete.

Kaip jau buvo paminėta, šioje byloje nustatyta, kad R. G. mirė dėl jam padarytų daugybinių viso kūno sužalojimų visumos, ir nagrinėjamoje byloje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės nustatyti, kuris konkrečiai iš M. Ž. ir A. V. nukentėjusiajam R. G. suduotų smūgių galėjo sukelti pastarojo mirtį. Tačiau kolegijai vien dėl to taip pat nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog abu nuteistieji yra kalti dėl R. G. gyvybės atėmimo. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamųjų tyčią turi būti daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš kaltinamųjų poelgį. Pabrėžtina, kad mirtinų smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant kaltės klausimus. M. Ž. ir A. V. , suduodami rankomis, kojomis nevienkartinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybei pavojingas – galvą, pilvą ir kt., negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo R. G. gyvybei, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, nors jų ir nenorėjo – buvo abejingi nukentėjusiojo R. G. mirčiai. Pavartoto smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie netiesioginę tyčią nužudyti. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, už nužudymą esant tokiai situacijai, tai yra nustačius, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir nukentėjusysis mirė nuo jam padarytų daugybinių viso kūno sužalojimų visumos, atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. M. Ž. apeliacinio skundo argumentas, kad R. G. po sumušimo dar buvo gyvas, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį taip pat neturi reikšmės. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Kaip jau minėta, mirties priežastis buvo sužalojimai, atsiradę nuo abiejų bendrininkų suduotų smūgių. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

Iš nuteistųjų M. Ž. , A. V. apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų matyti, kad jie mano, jog nusikalstamą veiką padarė gindami kitą asmenį (S. S. ) ir veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, dėl ko jie negali atsakyti už kilusias pasekmes. Išties pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ar interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Tačiau, kolegijos nuomone, nuteistųjų M. Ž. , A. V. veiksmai pagal nustatytas įvykio aplinkybes akivaizdžiai neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Iš liudytojų D. Č. , iš dalies S. S. , tiesiogiai mačiusių įvykį, pačių nuteistųjų M. Ž. , A. V. parodymų matyti, kad M. Ž. , A. V. nebuvo jokio reikalo nei gintis patiems, nei ginti kitą asmenį (S. S. ). Tarp S. S. ir R. G. kilo žodinis asmeninis konfliktas, R. G. buvo supykęs, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tačiau R. G. fizinio smurto prieš S. S. ar kitus asmenis nevartojo ir jų sveikatai bei gyvybei grėsmės nekėlė. Patys nuteistieji M. Ž. , A. V. buvo agresyviai nusiteikę. Jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, supyko ant R. G. už tai, jog šis ankščiau įžeidinėdavo S. S. , prieš ją smurtaudavo, tarp S. S. ir R. G. kilusio konflikto metu žodžiais vėl ją įžeidė, ir pradėjo šį intensyviai mušti, suduodami rankomis ir kojomis R. G. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas. Pažymėtina, kad prie šio konflikto kilimo tarp R. G. ir nuteistųjų M. Ž. , A. V. iš dalies prisidėjo ir pati S. S. . Pagal nuteistojo M. Ž. , iš dalies pačios liudytojos S. S. , nuteistojo A. V. apie konflikto eigą duotus parodymus nustatyta, kad S. S. , atėjus R. G. , iš karto pastarajam ciniškai pasakė: ,,Labas, brangusis“, ir paaiškino su ja esančiam M. Ž. , jog tai tas pats R. (R. G. ), kuris prieš ją smurtavo, ką girdėjo ir nuteistasis A. V. . Tai sukėlė nuteistųjų pyktį ir šie pradėjo prieš R. G. iš karto, nieko nesakę vartoti fizinį smurtą. Nuteistųjų teiginys, kad R. G. grasino S. S. peiliu, nepagrįstas jokia bylos medžiaga. Tokios aplinkybės, be nuteistųjų aiškinimų, jokie kiti bylos duomenys netvirtina. Jokio atimto peilio bute įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta, nei S. S. , nei patys nuteistieji peiliu nebuvo sužaloti. Kita vertus, konfliktui kilti didelę reikšmę galėjo turėti ir stiprus abiejų konflikto dalyvių apsvaigimas nuo alkoholio. Akivaizdu, kad girtavimas turėjo tiesioginės reikšmės, jog kiltų šis konfliktas kiltų. Girtų asmenų konfliktui pakako net ir mažareikšmės priežasties – pasakytų necenzūrinių žodžių ir kt. Todėl, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo ir smurtas prieš nukentėjusįjį neblaivių nuteistųjų M. Ž. , A. V. buvo pavartotas dėl pykčio asmeninio konflikto metu, o ne ginant S. S. nuo R. G. kėsinimosi, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, nes jokio kėsinimosi nebuvo.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį R. G. M. Ž. padarė dėl didelio susijaudinimo, ir ją kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Įvykio metu M. Ž. smurtavo supykęs, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ką pripažįsta ir jis pats. Be to, didelio susijaudinimo tikimybę paneigia ir M. Ž. su A. V. smūgių, suduotų nukentėjusiajam R. G. , skaičius, stiprumas bei lokalizacija, bei tai, kad konflikto metu R. G. niekam taip ir nesudavė, jokių kūno sužalojimų nepadarė, o prieš jį M. Ž. , A. V. iš karto ėmė naudoti intensyvius smurtinius veiksmus.

Kolegija laiko, jog nužudymą kvalifikuojantį požymį pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė pagrįstai, ir tai iš esmės patvirtina jau aptartos bylos aplinkybės. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje, o jas patvirtina teismo medicinos specialisto išvados ir kiti įrodymai. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. V. ir M. Ž. nukentėjusįjį R. G. mušė intensyviai. R. G. sudavė rankomis bei kojomis iš viso apie 50 smūgių, iš jų 37 į galvos ir liemens sritį. R. G. buvo nustatyti daugybiniai viso kūno, ypač galvos ir lemens, sužalojimai: daug vidaus organų ir audinių plyšimų, daugybinių abipusių šonkaulių ir gerklų skydinės kremzlės lūžių, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais ir jų skilvelius ir kt. A. V. ir M. Ž. , supykę, kad R. G. necenzūriniais žodžiais pavadino S. S. , siekdami priversti šį atsiprašyti S. S. , su juo elgėsi brutaliai: nukentėjusįjį mušė ir kai jis jau buvo bejėgis, gulėjo sužalotas ant grindų ir nesikėlė, negalėjo pasipriešinti ir apsiginti, be to, visiškai nekreipdami dėmesio į kitų įvykio metu buvusių asmenų (S. S. , D. Č. ) prašymus daugiau R. G. nemušti. Nors S. S. , D. Č. prašė, A. V. ir M. Ž. savo smurtinių veiksmų prieš R. G. nenutraukė, toliau šį mušė ir nukentėjusiojo mušimą su pertraukomis tęsė pakankamai ilgą laiko tarpą – apie valandą laiko. Visa tai rodo ypatingą M. Ž. ir A. V. veiksmų žiaurumą. Padarytų nukentėjusiajam R. G. sužalojimų skaičius, pobūdis, lokalizacija, sužalojimų padarymo aplinkybės rodo, kad nuteistieji taip pat suvokė, jog savo veiksmais sukelia R. G. didelį fizinį skausmą, kančias, siekė jį pažeminti ir sukelti fizinį skausmą ir kančias. Nuteistųjų M. Ž. , A. V. apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad R. G. mušamas nedejavo, nesiskundė, jog skauda, ir teismo medicinos eksperto J. M. Paliulio aiškinimai apeliacinės instancijos teisme, jog medicininių duomenų, rodančių, jog prieš mirtį R. G. patyrė didelį fizinį skausmą, kančias, nėra, dar nėra pagrindas daryti išvadą, jog A. V. ir M. Ž. nesuvokė, kad mušdami R. G. elgiasi žiauriai. Tokie nuteistųjų parodymai ir eksperto pateikta išvada tėra vieni iš daugelio duomenų, į kuriuos teismas atsižvelgia darydamas išvadas dėl veikos kvalifikavimo, ir neturi didesnės reikšmės nei kitos nužudymo aplinkybės, kurias pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. Ž. ir A. V. veikos kvalifikavimo. Be to, pažymėtina, kad M. Ž. ir A. V. padarytas R. G. nužudymas pripažintas itin žiauriu ne tik dėl to, kad jis jautė didelį fizinį skausmą, kančias, bet ir todėl, kad R. G. buvo padaryta daug kūno sužalojimų, taip pat dėl gyvybės atėmimo proceso trukmės, pavartoto smurto pobūdžio ir kitų aplinkybių. Sąvoka „itin žiaurus“ yra teisinio pobūdžio klausimas ir teismo medicinos eksperto išvados, nuteistųjų M. Ž. , A. V. parodymuose nurodyta aplinkybė teismui sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo neturi lemiamos reikšmės, nes teismas vertina bylos duomenų visumą.

Nuteistųjų A. V. , M. Ž. apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus dėl jiems paskirtų bausmių dydžio kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Iš nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistiesiems A. V. , M. Ž. bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė labai išsamius konkrečių bausmių paskyrimo nuteistiesiems motyvus, ir A. V., M. Ž. nurodytų BK 54, 58, 59, 60, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmę buvo teisingai nustatytos jų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, atsižvelgta į nustatytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, įvertintos nuteistųjų asmenybės ir kitos aplinkybės. A. V. , M. Ž. paskirtos bausmės nėra per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo.

Nuteistojo M. Ž. nuomone, skiriant bausmę jam turėjo būti pritaikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos. Nuteistasis A. V. taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Minimo straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra tuomet, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši norma šiuo atveju M. Ž. negali būti taikoma, nes nuteistasis M. Ž. savo kaltę pripažino tik iš dalies, jis nesutiko su nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiumi. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad M. Ž. padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, nes padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra susijęs su padėjimu išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad M. Ž. gailisi vartojęs fizinį smurtą prieš R. G. , dar nėra pagrindas tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę, aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Todėl M. Ž. prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nėra pagrindo taip pat laikyti, jog nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems M. Ž. , A. V. turėjo būti taikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas savo noru yra kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Žala turi būti atlyginta iki teismo nuosprendžio priėmimo (jį apskundus – iki išnagrinėjimo bylą apeliacine tvarka) ir savo noru. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką taip pat norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę privalu nustatyti, jog kaltininkas arba jo valia kiti asmenys atlygino visą nusikalstama veika padarytą žalą. Pagal BPK 28, 109, 110 straipsnių kontekstą nusikalstama veika padaryta žala apima tiek turtinę, tiek neturtinę. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nustačius, jog dėl R. G. nužudymo R. M. G. buvo padaryta moralinė ir turtinė žala, ji, vadovaujantis BPK 28 straipsniu, 2007 m. spalio 17 d. nutarimu pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 92). Nukentėjusioji R. M. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, kurią sudarė 3995 Lt laidojimo išlaidos, ir dėl neturtinės žalos 200000 Lt padarymo. Tai yra pagal nukentėjusiosios R. M. G. pareikštą civilinį ieškinį visa jai nusikalstama veika padaryta žala sudarė 203995 Lt sumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme M. Ž. motina V. Ž. savanoriškai sumokėjo nukentėjusiajai R. M. G. 2000 Lt, o A. V. – 2000 Lt R. M. G. turėtoms R. G. laidojimo išlaidoms padegti ir R. M. G. šios civilinio ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo dalies atsisakė (t. 3, b. l. 51-52). Likusią R. M. G. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dalį pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš M. Ž. ir A. V. 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal bylos duomenis, ši žala nukentėjusiajai R. M. G. nėra atlyginta. Tokiu būdu pagal bylos medžiagą nustatyta, jog R. M. G. abu nuteistieji atlygino tik dalį nusikalstama veika padarytos žalos, todėl pagrindo pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra.

Taip pat šiuo atveju tos aplinkybės, kad nuteistieji atlygino R. M. G. dalį nusikalstama veika padarytos žalos, įvertinus tai, jog yra atlyginta tik nedidelė dalis šiuo nusikaltimu padarytos žalos ir praėjus daugiau kaip pusei metų po nusikaltimo padarymo, jau prieš baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, be to, pagal bylos duomenis nuteistieji pastangų atlyginti likusią padarytos žalos dalį nerodė (po to, kai nukentėjusiajai buvo atlyginta nedidelė dalis padarytos žalos, daugiau nuteistieji ar jų valia nuteistųjų artimieji nerodė jokių pastangų atlyginti likusią padarytos žalos dalį), nėra pagrindas pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nors BK 59 straipsnio 2 dalyje nedraudžiama teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nužudymu padarytų nuostolių ar pašalina dalį žalos, tačiau tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį yra nuoširdžios, nes priešingu atveju šios aplinkybės nustatymas taps formalumu, neatitinkančiu nukentėjusiųjų interesų apsaugos poreikių.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat nėra pagrindo pripažinti M. Ž. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis kitas jo nurodomas aplinkybes (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai).

Nėra pagrindo tenkinti ir tos nuteistųjų M. Ž. ir A. V. apeliacinių skundų dalies, kur A. V. prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį, o M. Ž. atmesti nukentėjusiosios R. M. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas R. M. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas R. M. G. 80000 Lt vietoj prašomų 200000 Lt. Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas R. M. G. 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nei baudžiamojo proceso įstatymo, nei civilinės teisės normų, nepažeidė. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios R. M. G. civilinio ieškinio dėl 200000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, į minėtas, taip pat ir M. Ž. , A. V. nurodytas (nukentėjusysis paskutiniu metu niekur oficialiai nedirbo, nevengdavo išgerti) aplinkybes atsižvelgė ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas iš M. Ž. , A. V. solidariai mažiau negu pusę prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija laiko, kad atsižvelgiant į nusikaltimo pasekmes (nukentėjusioji neteko savo artimiausio žmogaus - sūnaus, dėl ko, be abejonės, ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus), žalą padariusių asmenų kaltę, tai, kad nusikaltimas padarytas itin žiauriai, taip pat į kitas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos teismų praktiką tuo klausimu, priteistas neturtinės žalos, padarytos tyčiniu gyvybės atėmimu, atlyginimas nelaikytinas per dideliu ir nemažintinas, nes tuo būtų pažeisti nukentėjusio asmens interesai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Ž. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į nešališką teismą. M. Ž. teismo šališkumą šioje byloje sieja su netinkamu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kolegija laiko, jog nuteistasis M. Ž. nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo M. Ž. , nereiškia, jog teisėjai buvo šališki. Be to, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjo (teisėjų kolegijos), priėmusio tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistųjų M. Ž. , A. V. apeliacinių skundų ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistųjų apeliacinių skundų pagrindo nėra.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji R. M. G. pateikė prašymą priteisti iš nuteistųjų M. Ž. , A. V. 500 Lt, kuriuos ji sumokėjo nukentėjusiosios atstovei advokatei M. Žemeckaitei už teisinę pagalbą - atstovavimą jos interesams apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusioji pridėjo kvitą, patvirtinantį sumokėtą sumą. Remiantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Nukentėjusiosios prašymas šioje dalyje tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. Ž. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš M. Ž. ir A. V. po 250 Lt proceso išlaidų nukentėjusiajai R. M. G. , sumokėtų advokatei už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.