Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendimu jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos į Ukrainą, nors į Šengeno erdvę atvyko teisėtai bei turėdamas galiojančią Lenkijos Respublikos D tipo vizą. Mano, kad net tuo atveju, jeigu jo atvykimas būtų pripažintas neteisėtu, jis galėtų būti įpareigotas išvykti į Lenkiją (šalį, iš kur atvyko), o ne į Ukrainą. Teigia, jog Sprendime dėl šių aplinkybių nepasisakyta. Tuo pačiu pažymi, kad nebuvo atsižvelgta į visas galimas Nutarimu taikomas išimtis dėl draudimo užsieniečiams atvykti į šalį netaikymo, buvo formaliai įvertinta situacija ir neatsižvelgta į teisinį reguliavimą dėl asmenų, kurie jau yra teisėtai atvykę į Šengeno erdvę ir turi teisėtą pagrindą joje būti, teisinę padėtį Nutarimo taikymo apimtyje.

Mano, kad, turint teisėtą pagrindą atvykti ir gyventi (dirbti) Lenkijos Respublikoje, nesuėjus Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 6 dalyse nurodytam terminui, jo atvykimas į Lietuvos Respubliką turi būti kvalifikuojamas pagal Nutarimo 2.1.2.1 arba 2.1.2.4 punktus ir pripažintas teisėtu.

Paaiškina, kad 2021 m. kovo 10 d. pareiškėjas buvo apklaustas Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriuje. Apklausos metu nustatyta, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. gruodžio 12 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos pasą, galiojantį iki 2029 m. gegužės 22 d., kuriame buvo Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, išduota 2020 m. lapkričio 5 d. Minėta viza galiojo nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. balandžio 2 d., daugkartinė, joje nurodytas 142 buvimo dienų skaičius. Aiškinantis aplinkybes, pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. lapkričio 11 d. jis kirto Ukrainos – Lenkijos valstybės sieną, į Lietuvą atvyko darbo tikslais ir pageidauja grįžti į Ukrainos Respubliką. Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkęs įrodymus, 2021 m. kovo 10 d. išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-226-2021 (ROIK Nr. 21129314585) dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto, draudžiančio užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką reikalavimus, todėl, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, dėl ko jam buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Be to, pareiškėjas skundžiamu Sprendimu buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teigia, kad ilgalaikės nacionalinės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje, t. y. ilgalaikė „D“ tipo viza patvirtina leidimą darbo ar kitais tikslais būti toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką, nurodo, kad viza nėra dokumentas, leidžiantis teisėtai gyventi Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje, šiuos teiginius grindžia Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punkto, 1990 metų Šengeno konvencijos 5 straipsnio, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau - Vizų kodeksas), VII priedo 7 skirsnio, Įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktų, 5 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teismų praktika.

Pabrėžia, jog, pagal Nutarimo 2.1.2 papunkčio nuostatas į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti. Atsakovės teigimu, pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl į Lietuvos Respubliką 2020 m. gruodžio 12 d. atvykti neturėjo teisės. Kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 128-54 „Dėl Ukrainos piliečio R. U. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos savanoriškai išvykti į Ukrainą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2020 m. gruodžio 12 d. iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas galiojantį Ukrainos Respublikos biometrinį pasą Nr. FV172133. Šiame pase buvo Lenkijos Respublikos išduota daugkartinė Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza Nr. 101367918, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. balandžio 2 d., joje nurodytas 142 buvimo dienų skaičius (toliau – Viza).

2021 m. kovo 10 d. pareiškėjas buvo apklaustas Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūno, kuriam nurodė, kad 2020 m. gruodžio 11 d. jis išvyko iš Ukrainos, turėdamas tikslą dirbti Lietuvoje, 2020 m. gruodžio 12 d. atvyko į Lenkiją ir tą pačią dieną atvyko į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos. Pareiškėjas pageidavo grįžti į Ukrainą.

Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir 2021 m. kovo 10 d. priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-226-2021 (ROIK Nr. 21129314585) dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo, kuriuo pareiškėjas, 2020 m. gruodžio 12 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos, pripažintas pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje pripažintas neteisėtu ir dėl to jam skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei atsižvelgusi į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į Ukrainą, Sprendimu įpareigojo pareiškėją per 15 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 25 d., savanoriškai išvykti į Ukrainą.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo 2020 m. gruodžio 12 d. atvykimo į Lietuvos Respubliką metu galiojusio Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 16 d.) 2.1.2 papunktyje buvo nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas, užsieniečiams uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas buvo netaikomas, Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 punktas).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą, jis laikytinas asmeniu, turinčiu teisę būti Šengeno erdvėje, todėl jam turėjo būti taikoma išimtis, numatyta Nutarimo 2.1.2.1. punkte.

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio (Apibrėžimai) 16 punkte apibrėžti leidimai gyventi: a) visi leidimai gyventi, išduoti valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1030/2002, ir leidimų gyventi šalyje kortelės, išduotos laikantis Direktyvos 2004/38/EB; b) visi kiti dokumentai, išduoti valstybių narių trečiųjų šalių piliečiams, kuriais leidžiama būti jų teritorijoje, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie yra atitinkamai paskelbti laikantis 39 straipsnio, išskyrus: i) laikinus leidimus, išduotus nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi, kaip nurodyta a papunktyje, arba prieglobsčio prašymą, ir ii) vizas, išduotas valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1683/95.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viza – valstybės narės išduotas leidimas: a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos; b) vykti tranzitu per valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas.

Formuodamas teisminę praktiką ir aiškindamas minėtas Nutarimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įtvirtina leidimus gyventi ir vizas, kaip skirtingas teisines sąvokas, kaip ir yra nustatyta minėtuose Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose. Įstatymas, nustatydamas užsieniečių teises Lietuvos Respublikoje, įsakmiai nustato, kad tokios teisės gali būti įgyvendinamos turint tiek kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi, tiek nacionalinę vizą. Pvz. Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 dalies redakcija) nustatyta, kad užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

Akcentuota ir tai, kad Nutarimo 2.1.2. punkte nustatytas laikinas valstybės sienos kirtimo apribojamas, uždraudžiantis užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, turėjo būti taikomas ir tokiems užsieniečiams, kurie turėjo kitos Šengeno valstybės išduotą nacionalinę vizą, o Nutarimo 2.1.2.1. punkte nustatyta išimtis iš minėtos taisyklės, kad draudimas laikinai atvykti netaikomas užsieniečiams, kurie yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Nutarimo 2.1.2.1 punktas negali būti aiškinamas kitaip, nes kaip minėta, tiek 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/399, tiek Įstatymas leidimus gyventi ir vizas, įtvirtina kaip skirtingas teisines sąvokas. Taigi Nutarimo 2.1.2.1. punkte neįtvirtinus, kad šis punktas taikomas ir vizos turėtojams, šiems asmenims jame nustatyta išimtis netaikoma. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Lenkijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, pagrįstai netaikė Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje reglamentuotos draudimo išimties, taip pat ir kitų šiame Nutarime nustatytų išimčių.

Pažymėtina, kad analogiškai buvo aiškinamos ir taikytos normos dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021).

Minėta, jog pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

Iš į bylą pateikto Užsieniečio apklausos lapo matyti, jog apklausos metu pareiškėjas pareiškė, jog pageidauja išvykti į Ukrainą, šį pageidavimą patvirtino savo parašu, dalyvaujant vertėjui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog pareiškėją sugrąžinus į Ukrainą, kiltų pavojus jo gyvybei arba jis gali būti persekiojamas, nėra jokių duomenų, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ir kitų pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika taip pat nenustatyta.