Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. bei 129 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. areštu keturiasdešimt penkioms paroms;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d.11 p. laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos jas apimant ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš D. M. A. Š. naudai 4015 litų laidojimo išlaidų, 50000 litų neturtinės žalos ir 2000 litų už advokato, dalyvavusio byloje kaip jo atstovas, paslaugas.

Priteista iš D. M. D. Š. naudai 4015 litų laidojimo išlaidų ir 50000 litų neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 14 d., apie 19 val. 30 min., prie K. Š. negyvenamosios sodybos ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio, tyčia sudavė E. Š. smūgį alkūne ir ranka į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, o E. Š. pagrasinus pranešti apie tai policijai, siekdamas nuslėpti šį padarytą nusikaltimą, suduodamas E. Š. smūgius kumščiais ir plyta į galvos sritį, dešinę krūtį ir dešinį sėdmenį bei smaugdamas diržu, šiais veiksmais padarydamas muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas akių vokuose, smakre, kakle, dešinės krūties ir dešinio sėdmens srityse, kraujo išsiliejimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, ko pasėkoje įvyko mirtis, tyčia nužudė E. Š. , gim. (duomenys neskelbiami).

Nukentėjusieji D. Š. ir A. Š. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti – D. M. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. ir 149 str. 3 d., 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 11 p. ir subendrintą bausmę sugriežtinti – paskirti maksimalią bausmę iki gyvos galvos.

Apeliantai mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad D. M. nužudė E. Š. , turėdamas tikslą paslėpti ne tik fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo pasekmes, bet ir įvykdytą pasikėsinimą išžaginti nepilnametę (Lietuvos Respublikos BK 22 str., 1d., 149 str. 3 d.). Teigia, kad tai patvirtina tokios aplinkybės, kaip suvelti ir sudarkyti aukos plaukai, nusmaugti rūbai, ištrypta, išvoliota žolė ties ūkiniu pastatu, prieš auką pavartoto smurto pobūdis liudijantis nuteistojo siekį palaužti E. Š. pasipriešinimą, o ne norą greičiau nužudyti (užsuktų rankų padėtis, smūgiai kumščiu į veido sritį, smūgiai plyta, kurie nebuvo stiprūs), be to, netiesiogiai liudytojų K. bei R. parodymai apie D. M. polinkį užpulti, kuriais teismas nepagrįstai nepatikėjo, D. M. pasirinktoji nusikaltimui vieta. Visi šie duomenys, vieni kitus papildo, ir sudaro nuoseklią įrodymų visumą, leidžiančią daryti išvadą, kad D. M. pasivijo bėgančią E. Š. , parsivertė, nugalėjo pasipriešinimą, kai ji spyrė kojomis, užgulė ją, mušė kumščiais į veidą, padarė sužalojimus lyties organų srityje, smaugė, išrengė, o nusikaltimo nebaigė iš pradžių dėl aktyvaus aukos pasipriešinimo (bėgo, spardėsi, gąsdindama darė psichologinį poveikį, vaidino cukraligės priepuolį), o vėliau dėl atsakomybės baimės ir neigiamo poveikio nukentėjusiosios išvaizdos (nukentėjusioji kraujavo, prasidėjo konvulsijos, pagal D. M. parodymus atrodė baisiai).

Apeliantai skunde nesutinka su D. M. parodymų vertinimu. Pažymi, kad nuteistojo D. M. parodymai yra nelogiški (kad nukentėjusioji buvo du kartus ištrukusi), nenuoseklūs, vieni kitiems prieštaraujantys (dėl nukentėjusios girtumo, telefono), neatitinkantys liudytojų parodymų. Teigia, kad D. M. duoda melagingus parodymus ir slepia nusikaltimų aplinkybes bei tikruosius jų padarymo motyvus. Apeliantų nuomone, tokias sąlygas D. M. sudarė tai, kad ikiteisminis tyrimas ir teismo medicininė ekspertizė buvo atlikti aplaidžiai, nekompetentingai, neteisingai ir neobjektyviai (į įvykio vietą nebuvo iškviestas ekspertas, nebuvo atliekami tyrimai dėl aukos išžaginimo kitais būdais, nepilnai ištirta įvykio vieta, ekspertizės akte neaprašytas putų kamuolys ant lavono lūpų, nepastebėti aukos akivaizdūs nosies kaulų sužalojimai, nenustatytos didžiųjų poodinių kraujosruvų krūtyje ir sėdmenyse atsiradimo priežastys ir kt.), įtakojant tyrimą D. M. artimiesiems.

Apeliantai mano, kad D. M. nurodytas nusikaltimo padarymo motyvas, kad fizinį smurtą E. Š. atžvilgiu pavartojo supykęs dėl to, jog jį pavadino apsišlapinusiu ,,pijoku“, neatitinka tikrovės, yra nelogiškas ir nenuoseklus (D. M. pirmutinėse apklausose šios aplinkybės nenurodė, aiškino, kad jokios priežasties mušti nukentėjusiosios nebuvo). Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad E. Š. buvo kukli, pakanti, švelni, pratusi turėti buitinių reikalų su išgėrusiais žmonėmis ir nėra buvę atvejų, kad ką nors išžeistų.

Apeliantų teigimu, yra niekuo nepagrįstas bei paneigtas byloje surinktais įrodymais ir D. M. teiginys, kad E. Š. paprašė jo palydėti ją paieškoti senelio už negyvenamos sodybos. Pažymi, kad E. Š. nebuvo liepta ieškoti senelio už šios negyvenamos sodybos, kurioje įvyko nusikaltimas, o tik patikrinti ar senelis nesisvečiuoja R. ir M. sodybose. Pagal liudytojų M., R. parodymus E. Š. senelis ten niekada ir su niekuo neišgėrinėjo. Be to, už tos negyvenamos sodybos ūkinio pastato yra pelkė, brūzgynai, aukšta žolė, todėl ten ieškoti senelio E. Š. nebuvo ir jokios priežasties. Teigia, kad pati E. Š. bijojo D. M. , vengė sutikti jį (liudytojų K. Š. , M., R. M. , pačio D. M. parodymai).

Apeliantai mano, kad D. M. teiginys apie nenorą gyventi po šio įvykio, yra tik siekis išvengti susitikimo su jais ir bandymas save pavaizduoti kaip psichinį ligonį. Apeliantas tvirtina, kad D. M. iš aukos kelnių išvertu dirželiu nesikorė ir nuodų kolorado vabalams negėrė (liudytojos Rainienės parodymai).

Apelianto teigimu, D. M. nusikalstama veika atitinka dar ir Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 6 p. požymius, nes smurtas buvo panaudotas prieš bejėgiškos būklės nepilnametę mergaitę, ją kankinant, atimant gyvybę itin žiauriai (teismo medicinos ekspertizės išvada, D. M. parodymai).

Apeliantai skunde nesutinka ir su D. M. paskirta bausme. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai D. M. atsakomybę pripažino jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo ir į tai atsižvelgė skiriant bausmę. D. M. nenoras atlyginti padarytos žalos, abejingumas, neatsiprašymas, išsakytas šmeižtas jų ir nužudytosios atžvilgiu, rodo, kad D. M. nebuvo nuoširdus ir dėl padaryto nusikaltimo nesigaili. Teigia, kad D. M. pasakė, jog gailisi, tik tikėdamasis tokiu būdu išvengti griežtos bausmės.

Nuteistasis D. M. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti apygardos teismo nuosprendį.

D. M. nesutinka su nukentėjusiųjų skunde esančiu prašymu pripažinti jį kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. Nurodo, kad nei nusikaltimo metu, nei po nusikaltimo jis neturėjo jokio noro išžaginti nukentėjusiąją ir nebandė to daryti.

D. M. teigimu, apeliaciniame skunde yra daug tiesos neatitinkančių teiginių: dėl giminių, darančių įtaką bylos procesui, turėjimo; dėl nuodų, kuriuos jis išgėrė po nusikaltimo padarymo, pavadinimo. Nuteistasis nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi ir labai pergyvena.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusieji ir jų atstovė prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – palikti nusikalstamos veikos kvalifikaciją ir pagriežtinti bausmę, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio tyčia sudavė E. Š. smūgį į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, o E. Š. pagrasinus pranešti apie tai policijai, siekdamas nuslėpti šį padarytą nusikaltimą, - smūgių į veidą sudavimą, suduodamas E. Š. smūgius kumščiais, plyta bei smaugdamas diržu tyčia ją nužudė. D. M. buvo atiduotas teismui, kaltinant jį, kad, panaudojęs fizinį smurtą E. Š. atžvilgiu, pasikėsino ją išžaginti ir, siekdamas nuslėpti šį nusikaltimą, E. Š. nužudė. Analogiškai nuteistojo veiką prašo kvalifikuoti ir nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde.

Pirmos instancijos teismo nustatyti objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymiai apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. M. užpuolė E. Š. , sudavė smūgius ranka į veidą, po to, smūgiuodamas plyta į galvą bei smaugdamas diržu, E. Š. nužudė. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama ir pirmos instancijos teismo išvada dėl pagrindinės nusikaltimo sudėties subjektyvios pusės, t.y. nustatyta, kad D. E. Š. tiek smūgius sudavė, tiek gyvybę atėmė veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijami tik subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymiai – E. Š. užpuolimo ir jos nužudymo motyvas ir tikslas. Visose bylose yra svarbu teisingai nustatyti nužudymo motyvą ir tikslą, o šioje byloje tai yra būtina, nes nužudymo motyvas ir tikslas yra nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra glaudžiai susipynę terminai. Nusikaltimo motyvas – tai veikos priežastis, paskata, nusikalstamu elgesiu varomoji jėga ir paaiškinimas. Nusikaltimo tikslas – tai asmens nusikalstamos veikos siekiai, priežastys dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos. Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra sunkiai įrodomi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, kaip minėta, šioje byloje juos būtina teisingai nustatyti ir įrodyti. Paprasčiausiai nusikaltimo motyvą ir tikslą būtų galima nustatyti iš paties nusikaltimo subjekto parodymų, paaiškinimo, kodėl jis padarė nusikalstamą veiką ir ko tokia savo veika siekė. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo požymiai, - motyvas ir tikslas. Nusikaltimo subjektyvioji pusė yra glaudžiai susijusi su nusikaltimo objektyviąja puse. Nusikalstama veika ir tos veikos pasekmės laidžia daryti išvadas apie kaltininko psichinį santykį su atliekamais veiksmais. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylų specifika yra ta, kad jose dažniausiai nebūna tokių tiesioginių įrodymų, kaip liudytojų parodymai. Apie nusikalstamos veikos aplinkybes dažniausiai parodo tik kaltinamasis ir nukentėjusioji (nukentėjusysis). Šioje byloje nukentėjusioji nužudyta, todėl iš asmeninių verbalinių įrodymų lieka vieninteliai – nuteistojo D. M. parodymai. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas D. M. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, vertino juos atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Nesant kitų asmenų pirminių parodymų apie nusikalstamos veikos aplinkybes, esant tik kaltinamojo parodymams, pastarųjų vertinimui labai svarbūs yra kitų rūšių įrodymai – faktiniai duomenys, užsifiksavę objektyvioje realybėje darant nusikalstamą veiką. Šie faktiniai duomenys nustatomi apžiūrint įvykio vietą, atliekant ekspertizes, specialistų tyrimus. Įvykio vietos apžiūros metu E. Š. lavonas rastas nepilnai užmautomis kelnėmis, kelnių užtrauktukas atsegtas, apatinės kelnaitės nusmauktos, marškinėliai atsmaukti nuo apačios į viršų, liemenėlė nuo krūtinės pakelta (b.t.1, l. 9-16). D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme neneigė apnuoginęs nebegyvos E. Š. kūną, pripažino tai padaręs vedinas smalsumo apžiūrėti nužudytos merginos kūną. Pirmos ir apeliacinės instancijos teisme nuteistasis neigė lietęs nužudytosios E. Š. kūną, tačiau, atliekant ikiteisminį tyrimą, parodymų patikrinimo vietoje metu, D. M. parodė, kad buvo suspaudęs E. Š. nuogas krūtis, pirštais lietė jos lytinius organus, parodė, kad E. Š. kelnes ir kelnaites numovė bei pakėlė marškinėlius ir liemenėlę, norėdamas pažiūrėti į nuogą kūną (b.t.2, l. 17-26). Šis procesinis veiksmas atliktas 2003.07.16, t.y. praėjus tik dviems dienoms po nusikaltimo padarymo. Pirmos įtariamojo apklausos metu duoti D. M. parodymai yra tapatūs ir patvirtina jo parodymų patikrinimo metu duotų parodymų teisingumą (b.t. 2 l. 11-14).Parodymų patikrinimo vietoje metu D. M. ne tik žodžiais paaiškino, bet ir judesiais parodė kaip lietė E. Š. krūtinę bei lytinius organus. Kolegijos nuomone, šie D. M. parodymai yra teisingi, o vėlesnis parodymų keitimas, neigiant lietus nužudytosios kūną, vertinamas kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, paneigti seksualinio pobūdžio nusikaltimo motyvą. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti nuteistojo versiją, kad E. Š. kūną jis apnuogino ir lietė, nukentėjusiajai jau esant negyvai. Nors D. M. teigia, kad E. Š. kūną lietė tik šiaip, vedamas smalsumo, nejausdamas lytinio susijaudinimo, tačiau tokie nuteistojo veiksmai , - suaugęs trisdešimties metų vyras apnuogina jo paties ką tik nužudytos septyniolikos metų merginos kūną, liečia jos krūtinę, lytinius organus, - kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie nuteistojo D. M. nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą: D. E. Š. užpuolė, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą. Normalios psichikos žmonių poelgiai visada yra motyvuoti, kontroliuojami, valdomi jo psichikos. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad sveikam žmogui nebūdingas kaltinamojo elgesys – noras pažiūrėti į apnuogintą nužudyto žmogaus kūną – aiškintinas D. M. sveikatos būkle, kadangi, kaip nurodoma teismo psichiatrų išvadoje, jam nustatytas mišrus asmenybės ir adaptacijos sutrikimas. Pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino teismo psichiatrinės ekspertizės aktą ir šiame akte išdėstytas išvadas. D. M. mišraus asmenybės ir adaptacijos sutrikimą rodo ir pats jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, tačiau tai nėra nei psichikos liga, nei psichikos sutrikimas, trukdantis suprasti savo veiksmų esmę ir pobūdį, valdyti savo veiksmus. Teismo psichiatrinės ekspertizės akte (b.t. 3 l. 150-153) nurodyta, kad D. M. nustatoma mišrus asmenybės sutrikimas, adaptacijos sutrikimas, priklausomybė alkoholiui, nusikalstamos veikos padarymo metu D. M. lėtine psichikos liga nesirgo, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu D. M. psichozės reiškinių nestebėta, nuteistasis buvo orientuotas situacijoje, o sunki depresija su psichoze, kuri gydant praėjo, jam buvo išsivysčiusi tik po nusikaltimo padarymo, esant traumuojančiai situacijai. Remiantis teismo psichiatrinės ekspertizės aktu, liudytojų, mačiusių D. M. betarpiškai prieš nusikaltimo padarymą ir tuoj po nusikaltimo padarymo – K. Š. , A. Š. , M. J. , P. M. , A. R. – parodymais, kolegija daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu D. M. veikė kaip normalios psichikos žmogus, tik ribinio intelekto, turintis asmenybės ir adaptacijos sutrikimų, priklausomybę alkoholiui, būdamas neblaivus. Neblaivumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Nuteistasis D. M. parodė, kad jis su E. Š. ėjo už negyvenamos sodybos ieškoti E. Š. senelio, kuris ten tariamai galėjo gerti alkoholinius gėrimus. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis šiuos parodymus papildė, kad E. Š. pati jį pakvietė eiti kartu už tvarto, nes bijojusi girto savo senelio. Šie nuteistojo D. M. parodymai yra paneigti byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytoja K. Š. parodė, kad E. Š. bijojusi, būtent D. M. , o ne savo senelio. Liudytoja R. M. parodė, kad ji jau buvo pasakiusi E. Š. , jog šios senelis J. Š. iš miško grįžo namo, todėl E. Š. nebuvo jokio reikalo ieškoti savo senelio negyvenamoje sodyboje, esančioje į priešingą pusę negu senelio namai nuo miško, kuriame J. Š. grybavo (b.t. 3, l. 154). Nuteistojo D. M. parodymų nelogiškumas, prieštaringumas, neatitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams, rodo nuteistojo nenuoširdumą ir siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl D. M. parodymais galima remtis tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurių visetas leidžia kolegijai daryti neabejotiną išvadą apie D. M. padaryto nusikaltimo motyvą ir tikslą, t.y. kolegija laiko įrodyta, kad D. E. Š. užpuolė siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą. D. M. buvo kaltinamas pasikėsinimu išžaginti nepilnametę E. Š. , taip jo nusikalstamą veiką prašoma kvalifikuoti ir apeliaciniame skunde. Išžaginimas - tai lytinis santykiavimas (natūralus moters ir vyro lytinis aktas) su žmogumi prieš šio valią, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nuteistasis D. M. neigia kėsinęsis išžaginti nukentėjusiąją E. Š. , teismo medicinos specialisto tyrimo metu ant E. Š. kūno nebuvo rasta nei išžaginimui būdingų sužalojimų, nei D. M. spermos. Kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad D. M. kėsinosi atlikti natūralų lytinį aktą su E. Š. , prieš šios valią, byloje nėra, todėl kolegija daro išvadą, kad nėra įrodyta, jog D. M. kėsinosi išžaginti E. Š. . Tačiau, kaip jau aptarta aukščiau, yra įrodyta, jog D. M. užpuolė E. Š. , siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, prieš nukentėjusiosios valią. Byloje nėra įrodymų, kad D. M. būtų kėsinęsis lytinę aistrą tenkinti analiniu ar oraliniu būdu, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų faktinių duomenų, D. M. parodymų, duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, darytina išvada, kad D. M. siekė patenkinti savo lytinę aistrą, liesdamas nukentėjusiosios nuogą kūną, lytinius organus. Nėra įrodyta, kad D. M. pavyko užbaigti šią savo nusikalstamą veiką, kol nukentėjusioji būdama gyva aktyviai priešinosi ar palaužus pasipriešinimą, bet nukentėjusiajai tebesant gyvai, todėl D. M. galima inkriminuoti tik pasikėsinimą padaryti seksualinį prievartavimą. Visos abejonės ir prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami nuteistojo naudai, todėl nesant neginčytinų ir neabejotinų įrodymų, kad D. M. kėsinosi išžaginti E. Š. , seksualiai prievartauti ją oraliniu ir analiniu būdu, ar kad būtų patenkinęs savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, nuteistajam D. M. inkriminuojama tik ta nusikalstama veika, kuri yra neabejotinai įrodyta – D. M. 2003 m. liepos 14 d., apie 19 val. 30 min., prie K. Š. negyvenamosios sodybos ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. suduodamas nukentėjusiajai E. Š. , gim. (duomenys neskelbiami), vieną kartą alkūne bei vieną kartą ranka į veidą, prieš nukentėjusiosios valią pasikėsino su ja tenkinti lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – liečiant nukentėjusiosios kūną ir lytinius organus, bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, - dėl aktyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str., 3 d. D. M. žinojo, kad E. Š. yra nepilnametė, nes gyveno netoli nuo E. Š. senelių, dažnai pas juos užeidavo, E. Š. taip pat svečiuodavosi pas savo senelius, D. M. ją pažinojo.

D. M. nebuvo kaltinamas pasikėsinimu seksualiai prievartauti E. Š. , tačiau jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš pasikėsinimo išžaginti į pasikėsinimą seksualiai prievartauti fizinio sąlyčio būdu, liečiant nukentėjusiosios kūną ir lytinius organus, nelaikytinas kaltinimo ir apeliacinio skundo ribų peržengimu, nes nuteistojo veika kvalifikuojama pagal švelnesnį įstatymą, inkriminuojamos faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, tik susiaurinama įrodyta nusikalstama veika – nebelieka pasikėsinimo atlikti natūralų lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią. Prievartinio natūralaus lytinio akto inkriminavimas pagal savo faktines aplinkybes apima ir nukentėjusiosios kūno bei lytinių organų lietimą, nes šie veiksmai atliekami lytinio akto metu.

Kolegijos nuomone, nėra teisinga pirmos instancijos teismo išvada, kad D. E. Š. nužudė, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – fizinio skausmo sukėlimą, suduodant smūgius ranka į veidą. Taip pat nėra įrodyta, kad D. M. atėmė gyvybę E. Š. , siekdamas nuslėpti pasikėsinimą seksualiai prievartauti. Kaip jau minėta, D. M. parodymais dėl nusikaltimo motyvo ir tikslo remtis negalima. Apie nužudymo motyvą sprendžiama iš kitų įrodymų visumos, analizuojant D. M. elgesį nusikaltimo metu ir po nusikaltimo padarymo. Kolegijos nuomone, neblaivus D. E. Š. nužudė apimtas pykčio dėl nukentėjusiosios aktyvaus pasipriešinimo seksualiniam prievartavimui (iš D. M. parodymų matyti, kad E. Š. jam aktyviai priešinosi, gulėdama ant žemės, spyrė į pilvą). Nužudęs E. Š. , D. M. , turėdamas tam galimybę nesiėmė jokių priemonių paslėpti lavoną ar kitaip slėpti savo padarytą nusikaltimą, bandė pats nusižudyti, paklaustas nukentėjusiojo A. Š. , jis nurodė, kur guli E. Š. lavonas, apklausų metu niekada neneigė atėmęs E. Š. gyvybę. Nelogiška būtų išvada, kad nuteistasis siekė nuslėpti nesunkų nusikaltimą – fizinio skausmo sukėlimą ar sunkų nusikaltimą – pasikėsinimą seksualiai prievartauti, darydamas labai sunkų nusikaltimą – tyčinį nužudymą, ir po to nesiėmė jokių priemonių, kad paslėptų šį padarytą labai sunkų nusikaltimą, priešingai – bandė pats nusižudyti, neslėpė padaręs tyčinį nužudymą.

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, tačiau nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 11 p. į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, nes nuteistojo teisinė padėtis yra palengvinama.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistojo D. M. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 11 p. į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. Negali būti tenkinama nukentėjusiųjų apeliacinio skundo dalis dėl nuteistojo D. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p. Pirma, D. M. nebuvo kaltinamas pagal šiuos nužudymą kvalifikuojančius punktus. Antra, byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad D. M. nužudė bejėgiškos būklės žmogų ir kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Kiekvienas nužudymas pats savaime yra žiaurus nusikaltimas, tačiau, kad nužudymą kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. turi būti nustatyta, kad kaltininkas nukentėjusįjį kankino, tyčiojosi iš jo, gyvybę atėmė itin skausmingu būdu, kaltininko tyčia turi būti nukreipta į didelių kančių nukentėjusiajam sukėlimą. Šios aplinkybės byloje nėra nustatytos. Nustatyta, kad D. E. Š. sudavė septynis smūgius – tai nėra labai didelis smūgių skaičius, padarytų sužalojimų pobūdis ir kiekis neleidžia daryti išvados, kad savo veiksmais D. M. siekė nukentėjusiajai sukelti dideles kančias, jo tyčia buvo nukreipta kuo greičiau atimti E. Š. gyvybę. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad E. Š. nužudyta, jai esant jau be sąmonės, apsvaigintai ankstesnių D. M. smūgių ranka į galvą, yra tik prielaida, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti remiamas.

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). D. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, jis neprisipažino dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nuoseklūs, jis nusikaltimo aplinkybes stengėsi nušviesti palankiau, sumenkindamas savo kaltę. Gailėjimasis dėl nusikaltimo padarymo turi būti ne formalus, o nuoširdus. D. M. parodymų nenuoseklumas, nenoras visiškai teisingai papasakoti nusikaltimo aplinkybes, nukentėjusiesiems padarytos žalos net ir dalinis neatlyginimas, netgi, priešingai, siekimas išvengti žalos atlyginimo, pasireiškęs savo turto (traktoriaus) perleidimu kitiems asmenims, leidžia daryti išvadą, kad D. M. gailisi ne savo padarytu nusikaltimu sukeltų pasekmių, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nuteistajam D. M. yra šalinama atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą – tiesioginę tyčią, nuteistojo asmenybę, charakterizuojamą neigiamai, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p., D. M. bausmė skiriama arčiau sankcijos įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką maksimalios ribos.

Paskirtos bausmės nuteistajam D. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. turi būti bendrinamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., iš dalies sudedant, nes nėra sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. D. M. padaryto pasikėsinimo seksualiai prievartauti ir tyčinio nužudymo nesieja vieninga tyčia ir tapatūs veiksmai, todėl šie nusikaltimai kvalifikuojami kaip realioji nusikaltimų sutaptis – D. M. pirmiausia užpuolė E. Š. , kėsindamasis ją seksualiai prievartauti, jo smūgiai ranka į veidą buvo nukreipti ne į gyvybės atėmimą, o į siekimą palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir patenkinti lytinę aistrą. Ši nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. Po to, supykęs dėl aktyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo, nuteistasis D. M. atsistojo, paėjęs keletą metrų į šalį pasiėmė plytą, ir, ja smūgiuodamas į galvą, atėmė E. Š. gyvybę. Smūgiuodamas plyta į galvą nukentėjusiajai, nuteistasis jau turėjo kitą tikslą - ne lytinės aistros patenkinimą, o nukentėjusiosios gyvybės atėmimą. Ši D. M. veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti:

D. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 129 str. 2 d. 11 p. į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. bei skirti bausmę:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų.

Pašalinti D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.