Teisora
Registruotis

Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2018-05-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-350/2018

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-05-25
Bylos Nr.
1A-126-350/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus, Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
I. S.
Nukentėjusysis
V. G.
Advokatai
Rytis Paukštė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-350/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04940-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 1.2.4.6.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.1.10.1; 1.1.9.10; 2.4.6.3.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 25 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui,nuteistajai I. S.,gynėjui advokatui Ryčiui Paukštei,nukentėjusiajam V. G. ( V. G.),vertėjai Nijolei Vanagienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK ) 140 straipsnio 3 dalį ( dėl skausmo sukėlimo V. G. ) – laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ( 2016-07-13 veika V. G. atžvilgiu ) – laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016-07-24 veika V. G. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ( 2016-12-05 veika V. G. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017-01-10 veika V. G. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2017-01-25 veika V. G. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,3 dalimis, nuosprendžiu skirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu I. S. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 7 mėnesiams. Paskirtos bausmės vykdymas BK 75 straipsnyje numatytu pagrindu atidėtas 1 metams, paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas: dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišeiti iš namų nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, kurias nuteistoji įpareigota įvykdyti per 1 metų laikotarpį, jį skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš I. S. 100 eurų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui V. G. naudai ir 400 eurų V. G. dėl jiems padarytos neturtinės žalos, bei 296,45 eurų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą V. G. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

1. I. S. nuteista už tai, kad:

1.1 2016 metų pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Visagine, vieną kartą ranka sudavė savo mažametei dukrai V. G., gimusiai (duomenys neskelbtini) , per sprandą, ir tuo jai sukėlė fizinį skausmą,

1.2 Be to, ji 2016 m. liepos 13 d., apie 12 val. 06 min., tiksliau nenustatytu laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje priešais namą (duomenys neskelbtini) , Visagine, buitinio konflikto metu, sudavė dešiniu kumščiu savo sutuoktiniui V. G. į kairį skruostą, o po to apie 12 val. 08 min., jiems abiem užėjus į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Visagine, toliau besitęsiant jų konfliktui, ir jo metu nukentėjusiajam V. G. bandant atimti iš jos peilį, peiliu įdrėskė jam kairės rankos nykštį ir įpjovė dešinės rankos rodomąjį pirštą, o šiam atėmus iš jos peilį, įkando nukentėjusiajam V. G. į dešinės rankos žasto priekinį paviršių, ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą,

1.3 Be to, ji 2016 m. liepos 24 d., apie 11 val. 37 min., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Visagine, buitinio konflikto metu, dešinės rankos kumščiu sudavė savo sutuoktiniui V. G. ne mažiau kaip tris kartus į galvą, ir tuo padarė jam viršutinės lūpos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, ir tuo nežymiai sužalojo nukentėjusįjį V. G.,

1.4 Be to, ji 2016 m. gruodžio 5 d., laikotarpyje nuo 22 val. iki 23 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Visagine, buitinio konflikto metu, būdama minėto buto vonioje, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius dušo antgaliu savo sutuoktiniui V. G. į dešinį petį, kairį žandą, kaklo kairiąją pusę ir krūtinę, ir tuo sukėlė nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą,

1.5 Be to, ji 2017 m. sausio 10 d., vakare, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Visagine, buitinio konflikto su savo sutuoktiniu V. G. metu, sudavė V. G. vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairę akį, ir tuo sukėlė nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą,

1.6 Be to, ji 2017 m. sausio 25 d., apie 7 val. 45 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Visagine, buitinio konflikto metu, po prieš ją, sutuoktinio V. G., pavartoto fizinio smurto, keršydama, ne mažiau kaip keturis kartus sudavė skėčiu savo sutuoktiniui V. G. į dešinę ranką ir tuo nesunkiai jį sužalojo, nes dėl to tokių jos veiksmų nukentėjusiajam V. G. buvo padaryta dešinio dilbio kraujosruva, alkūninio nervo pažeidimas, kas atitinką nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. S. skundžia Visagino rūmų nuosprendį, prašo jį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti išteisinamą nuosprendį, bei atmesti jai priteistus civilinius ieškinius.

2.1 Apeliantė cituoja skundžiamą nuosprendį ir nurodo, kad teismas šį sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, nepašalino abejonių, nepagrįstai vertino nukentėjusiojo pateiktus medicininius dokumentus, kuriuose nurodytos daugiau nei po vienerių metų po įvykio atsiradusios pasekmės ir todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

2.2 Neneigia padariusi veiką dukros atžvilgiu, tačiau dukros atsiprašė, su ja susitaikė, žalos jai nepadarė, šiuo metu, po įvykusių skyrybų su vyru, kartu gyvena ir sutaria, todėl mano, kad dėl šios veikos ji turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu.

2.3 Teigia, kad jai inkriminuotų veikų metu su nukentėjusiuoju gyveno įtemptuose santykiuose, jis nuolat provokavo konfliktines situacijas ir pats jos atžvilgiu smurtavo, o jo nurodomos aplinkybės apie neva jo atžvilgiu vartotą smurtą, nepatvirtintos neginčijamais įrodymais. Nors buvęs sutuoktinis teigia, kad ji 2016-07-13 grasino jam peiliu, kurį jis bandydamas atimti susižalojo ir tai tariamai atvirtina jo pateiktos nuotraukos su užfiksuotais sužalojimais, tačiau minimos nuotraukos galėjo būti padarytos bet kada ir redaguotos kompiuterio pagalba, todėl jos nelaikytinos neginčytinu įrodymu. 2016-07-24 vyro atžvilgiu taip pat nesmurtavo, o įpykusi dėl to, kad jis bandė atidaryti jos elektroninio pašto dėžutę, mėtė į sieną kambaryje buvusius gėlių vazonus, po ko jis prievarta ją nešė į lovą, užsėdęs prispaudė ir laikė jos rankas, nešant jie buvo stipriai susidaužę galvomis, tą dieną po įvykio ji buvo apžiūrėta medikų. Neneigia, kad 2016-12-05 būdama vonioje vyrui trenkė dušo antgaliu, tačiau tai įvyko po jų eilinio ginčo, kurio metu V. G. suėmęs už kaklo ėmė ją skandinti. 2017-01-10 smurto V. G. atžvilgiu taip pat nenaudojo, byloje nėra jokių šias jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teigia, kad 2017-01-25 vyrą skėčiu mušė esant būtinosios ginties situacijoje, nes prieš tai pati V. G. buvo sviesta į buto koridoriaus sieną, jai buvo padaryti sužalojimai veide ir už šiuos veiksmus V. G. yra nuteistas.

2.4 Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui visgi nustačius, kad jos veiksmai atitinka jai inkriminuotų straipsnių požymius, atsižvelgiant į jos ir buvusio sutuoktinio tuometinius santykius, jam nustatytų sužalojimų pobūdį, kiekį ir į tai, kad jis fiziškai stipresnis už ją, o ji nuolat jo buvo provokuojama, prašo jai inkriminuotas veikas pripažinti mažareikšmėmis ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.5 Nesutinka ir su jai paskirta bausmės rūšimi, dydžiu ir jos vykdymo atidėjimo terminu, nes ji augina ir prižiūri du nepilnamečius vaikus, o buvęs sutuoktinis gali ir toliau bandyti ją provokuoti, siekdamas, kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų panaikintas, todėl prašo skirti švelnesnę bausmę ar išspręsti bausmės skyrimo klausimą iš naujo iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios skundas tenkinamas iš dalies.

5. Iš nuteistosios I. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl jai inkriminuotų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, ginčijama jos kaltės. Savo kaltės dėl skausmo sukėlimo mažametei dukrai V. G. nuteistoji neginčija, taip pat nurodo, kad 2017-01-25 sutuoktinį skėčiu mušė gindamasi, esant būtinajai ginčiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą apeliacinio skundo ribose.

6. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymima, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Taip pat pažymima, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

7. Kaip matyti iš bylos duomenų, I. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad savo bute 4 kartus, vartodama fizinį smurtą tuometinio jos sutuoktinio V. G. atžvilgiu, sukėlė jam fizinį skausmą ir kartą nežymiai jį sužalojo.

8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia – tiek tiesiogine, tiek netiesiogine, kas reiškia, jog kaltininkas, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus – mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmeniui, prieš kurį atliekami nurodyti veiksmai, sukėlė pasekmes – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą ar trumpam jį susargdino ir atlikdamas tokius veiksmus tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar, suvokdamas pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnis).

8.1 Kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl I. S. pripažinimo kalta 2016-07-13, 2016-07-24, 2016-12-05, 2017-01-10 dienomis padarytų veikų epizoduose yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, nors tai daryti įstatymas draudžia (BPK 301 straipsnis). BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, vadovaujantis kuria pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-3-144/2007). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz. kasacinės nutartys 2K-205/2012, 2K-532/2012). Nesilaikydamas šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog I. S. padarė šias jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl sutikti su apylinkės teismo išvada, jog apeliantės kaltė dėl to, kad ji 2016-07-13, 2016-07-24, 2016-12-05, 2017-01-10 tyčia vartojo smurtą sutuoktinio atžvilgiu ir taip sukėlė jam fizinį smurtą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą įrodyta, negalima.

9. Pripažindamas apeliantę kalta dėl jai inkriminuotų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, jo pateiktomis fotonuotraukomis ir vaizdo įrašais, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, daiktų apžiūros protokolais, kuriuose atlikta fotonuotraukų ir vaizdo įrašų apžiūra ir specialisto išvadomis, kuriose užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai.

9.1 Tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis neginčija, kad nuo 2016 metų tarp jų prasidėjo nuolatiniai nesutarimai, lydimi beveik kasdienių konfliktų, kartais ir su smurto protrūkiais, kurie tęsėsi jiems gyvenant kartu iki skyrybų.

9.2 Nukentėjusysis, duodamas parodymus teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad 2016-07-13 važiuodami automobiliu su I. S. namo pietauti jie susiginčijo, po ko, privažiavus prie namų ir išlipus iš automobilio, apeliantė jam trenkė kumščiu į kairį skruostą, grįžus į butą ji, paėmusi peilį, artinosi juo mojuodama ir sužalojo kairės rankos nykštį, bandant peilį atimti jis susižalojo dešinės rankos rodomąjį pirštą, be to, sutuoktinė konflikto metu įkando jam į dešinės rankos žastą, tokiais savo veiksmais sukeldama jam fizinį skausmą. Teigia, kad į teisėsaugos institucijas dėl tokių sutuoktinės veiksmų jis nesikreipė, o šias nurodomas aplinkybes patvirtina jo paties darytos ir pateiktos fotonuotraukos, kuriuose jis užfiksavo jam padarytus sužalojimus ir vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas momentas, kuomet sutuoktinė jam sudavė smūgį į skruostą namo kieme.

9.1 Iš tiesų, iš nukentėjusiojo pateiktų nuotraukų matyti, kad jose užfiksuotos vyriškos lyties kūno dalys su odos pažeidimais ant kairės rankos plaštakos rodomojo piršto, dešinės rankos plaštakos nykščio, dešinio žasto ties pažastimi ir kaklo kairės pusės, tačiau iš šių nuotraukų nėra aišku, kaip ir kada padaryti jose užfiksuoti sužalojimai ir, nesant kitų neginčijamų įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad šiuose nukentėjusiojo pateiktose nuotraukose užfiksuotus sužalojimus padarė būtent apeliantė. Abejonių kelia ir tai, kad pateiktose nuotraukose matyti sužalojimai kaklo srityje, nors nukentėjusysis nenurodė, kad jam tuo metu buvo trenkta ir į kaklą, dėl tokių sužalojimų apeliantė kaltinama nebuvo.

9.2 Iš nukentėjusiojo pateikto įrašo matyti, kad 2016-07-13 jam bendraujant su apeliante automobilyje, pastaroji užsimoja dešine ranka ir smūgiuoja link nukentėjusiojo veido, tačiau pastarasis tuo metu galvą pasuka į dešinę pusę ir neaišku, ar apeliantės ranka smūgio sudavimo metu kontaktavo su nukentėjusiuoju, nes jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo parodymus apie smūgio sudavimą į veido sritį nėra. Nuteistoji neigia 2016-07-13 sudavusi smūgį V. G. teikdama, kad tokio fakto nepamena, o dėl jų tarpusavio konflikto, kurio metu buvo panaudotas peilis, paaiškino pamenantį vienintelį įvykį, kurio metu sutuoktinis bute, paėmęs peilį, siūlė juo jį papjauti, nes be jos gyventi nenorintis ir neigė, jog sutuoktinį sužaloti peiliu galėjo būtent ji. Esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiojo ir apeliantės parodymams ir nesant kitų neginčitinų nuteistosios kaltę patvirtinančių įrodymų, ji dėl 2016-07-13 dienos epizodo vartojant smurtą sutuoktinio atžvilgiu išteisinama (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

10. Skundžiamu nuosprendžiu I. S. nuteista ir už tai, kad 2016-07-24 kilusio konflikto su V. G. metu, sudavė jam dešinės rankos kumščiu tris smūgius į galvą, tuo padarydama viršutinės lūpos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą ir taip jį nežymiai sužalojo.

10.1 Tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis proceso metu neneigė, kad tą dieną tarp jų kilo konfliktas dėl to, kad V. G. kompiuteryje bandė atidaryti jų anksčiau buvusią bendrą pašto dėžutę, dėl ko I. S. supykusi ėmė mėtyti gėlių vazonus ir pastarąją aplinkybę patvirtina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas bute prie koridoriaus durų ant žemės krentančių šukių vaizdas. Tačiau toliau sekusias aplinkybes abi pusės aiškina prieštaringai.

10.2 Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji teigė nepamenanti tikslių šio įvykio aplinkybių dėl itin didelio jos ir sutuoktinio tarpusavio konfliktinių situacijų skaičiaus, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad po to, kai ji sudaužė vazonus, sutuoktinis ją stipriai prispaudė prie sienos ir ji bandydama ištrūkti priešinosi, po ko jis ją jėga nunešė į lovą ir paguldęs sudavė smūgį į kairį smilkinį (2 t. b.l. 1 ). Tuo tarpu nukentėjusysis teigė, kad norėdamas nuraminti įsismarkavusią sutuoktinę priėjo artyn, tačiau pastaroji ėmė jį daužyti kumščiais į galvą, dėl ko jis ją apglėbęs jėga nunešė ir paguldė ją ant lovos, o nešant žmoną jie abu stipriai susidaužė galvomis.

10.3 Aplinkybę, kad minimą dieną nukentėjusiajam galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas jo nurodomomis aplinkybėmis, patvirtina 2017-04-03 specialisto išvada (1 T. b.l. 134) iš kurios matyti, kad V. G. nustatytas viršutinė lūpos sumušimas ir galvos smegenų sukrėtimas, tačiau nuteistajai neigiant tyčinių smūgių sudavimą ir atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad įvykio metu jam jėga nešant konfliktuojančią sutuoktinę ir guldant į lovą abu stipriai susidaužė galvomis, negalima atmesti galimybės, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo buti padaryti būtent tuo metu. Apylinkės teismas šiame epizode I. S. pripažino kalta konstatavęs, kad ji sutuoktiniui smūgius sudavė tyčia - tuo metu suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, su tokia apylinkės teismo išvada dėl apeliantės kaltės nesutinka ir daro išvadą, kad nėra neginčitinų įrodymų, jos specialisto išvadoje V. G. konstatuotus sužalojimus – viršutinės lūpos sumušimą ir smegenų sukrėtimą I. S. padarė tyčia, t. y. turėdama tikslą jį sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, todėl ji dėl 2016-07-24 dienos epizodo vartojant smurtą sutuoktinio atžvilgiu taip pat išteisinama (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

11. Skundžiamu nuosprendžiu I. S. pripažinta kalta ir dėl to, kad 2016-12-05 konflikto metu buto vonios kambaryje suduodama 4 smūgius sutuoktiniui dušo antgaliu, sukėlė jam fizinį skausmą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė remdamasis nukentėjusiojo parodymais ir jo pateiktomis nuotraukomis, kuriose užfiksuoti sužalojimai dešiniajame petyje, kairiajame žande, krūtinėje ir kaklo kairėje pusėje. Nukentėjusysis nurodo, kad sutuoktinė smurtą jo atžvilgiu vartojo tuomet, kai, jam užėjus į vonios kambarį, tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jis, be kita ko, prausėsi ir valėsi dantis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tokie jo parodymai nelogiški ir neįtikinantys. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad apeliantės tuometinė buvimo vieta buvo apsunkinanti judėjimą – ji buvo vonioje, todėl nukentėjusysis kilusio konflikto metu turėjo galimybę bet kurio momentu pasišalinti iš vonios kambario ir taip išvengti smūgių, vietoj to, kad toliau praustųsi, tuo labiau, kai vonios patalpa buvo užimta, nes joje buvo ir maudėsi I. S.. Tuo tarpu nuteistoji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad būnant su sutuoktiniu vonios kambaryje ir jai maudantis, prasidėjus konfliktui, pastarasis ją suėmė už kaklo ir bandė panardinti vonioje po vandeniu, dėl ko ji išsigandusi ėmė jį talžyti sugriebtu dušo antgaliu ir tokia jos parodymų versija nėra paneigta jokiais neginčytinais bylos įrodymais.

11.1 BK 28 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti gindamasis, kaip šiuo atveju, nuo realiai vykstančio, t. y. akivaizdaus pavojingo kėsinimosi ir tokiu atveju asmuo neatsako pagal šį kodeksą, išskyrus atvejį, kai besiginantysis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tiesiogine tyčia nužudo ar sunkiai sužaloja jį užpuolusį asmenį, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

11.2 Nagrinėjamu atveju jokiais neginčijamais įrodymais nepaneigta nuteistosios versija, kad smūgius nukentėjusiajam dušo antgaliu ji sudavė, ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, būdama įsitikinusi, kad dėl jos atžvilgiu atliekamų V. G. veiksmų gresia pavojus jos sveikatai ar net gyvybei. Tokiu būdu, atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes, nėra jokių įrodymų, kad šiame epizode I. S. V. G. fizinį skausmą sukėlė tyčia, o ne gindamasi nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistosios veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai ir, atsižvelgiant į V. G. padarytų sužalojimų sunkumą, akivaizdu, kad susidariusioje situacijoje I. S. būtinosios ginties ribų neperžengė. Todėl I. S. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl šios veikos negalima, nes yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta jos baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

11.3 BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Būtent tokia baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra būtinoji gintis (BK 28 straipsnis). Dėl šios priežasties apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas, o baudžiamoji byla šioje dalyje I. S. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas) .

12. Nuteistoji I. S. apeliaciniu skundu nesutinka ir su apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria ji nuteista už tai, kad 2017-01-10 suduodama smūgį nukentėjusiajam V. G. kumščiu į kairę akį, sukėlė jam fizinį skausmą.

12.1 Savo sprendimą dėl I. S. kaltės šiame epizode apylinkės teismas priėmė remdamasis nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad I. S. jam minimą dieną kumščiu į kairę akį trenkė tuo metu, kai jis priėjęs artyn ją norėjo apkabinti. Nurodo, kad į teisėsaugos institucijas dėl šio įvykio nesikreipė, nuo smūgio likusią mėlynę pats nufotografavo ir vėliau nuotrauką pateikė tyrėjams, kuri buvo prijungta prie baudžiamosios bylos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad neginčijamų įrodymų, patvirtinančių smurto naudojimą nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis byloje nėra. Apeliantė I. S. viso proceso metu neigė tyčinį smūgio sudavimą buvusiam sutuoktiniui ir nurodė, kad apie jo paakyje atsiradusią mėlynę V. G. jai nurodė kažkurios dienos ryte sakydamas, kad ji naktį miegodama jį išstūmė iš lovos, dėl ko jis nukrito ant žemės. Nurodė, kad suduoti jam galėjo nebent netyčia, miegodama, ir nėra jokių jos nurodomas aplinkybes paneigiančių duomenų, todėl, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog I. S. šiuo atveju atliko tyčinius smurtinius veiksmus buvusio sutuoktinio atžvilgiu, ir, atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje egzistuojantį vieną iš svarbiausių in dubio pro reo principą, kuris įpareigoja teismą visas nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, ji dėl 2017-01-10 epizodo taip pat išteisinama (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

13. Neginčytina, kad 2017-01-25 vykusio abipusio konflikto metu, nuteistoji I. S. skėčiu sudavė V. G. į kairę ranką, tuo padarydama jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistoji šiame epizode savo kaltės neginčija teikdama, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė besigindama nuo jos atžvilgiu atliekamų smurtinių sutuoktinio veiksmų.

13.1 Kaip jau buvo minėta, asmuo turi teisę ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kt. nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos ( BK 28 straipsnis). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar gresia tiesiogiai. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją būtina tiksliai nustatyti pavojingo kėsinimosi pradžią ir pabaigą, nes gintis galima tik nuo prasidėjusio ar realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Veiksmai, kuriais padaroma žala kitam asmeniui, nelaikomi padarytais esant būtinajai ginčiai, kai pavojingas kėsinimasis žinomai jau buvo atremtas ar pasibaigęs (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-P-135-648/2016).

13.2 Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai – vaizdo įrašas objektyviai patvirtina, kad smūgius V. G. nuteistoji sudavė po to, kai prieš tai tarp jų vykusio konflikto metu ji sutuoktinio buvo nublokšta į koridoriaus sieną. Tuo V. G. pavojingas kėsinimasis pasibaigė, nes į konfliktą įsikišusi jų dukra V. G. nustūmė tolyn nuo I. S..

13.3 Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju I. S. sužalojimus V. G. padarė ne besigindama, o jai inkriminuotus veiksmus – smūgius skėčiu sutuoktiniui į ranką, nuteistoji atliko akivaizdžiai iš keršto dėl prieš tai nukentėjusiojo jos atžvilgiu pavartoto smurto, kaip teisingai nurodyta ir kaltinime, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantės veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, todėl ji dėl šio epizodo nuteista visiškai pagrįstai.

14. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad I. S. pagrįstai nuteista už tai, kad ji:

14.1 2016 metų pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , V., vieną kartą ranka sudavė savo mažametei dukrai V. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), per sprandą, ir tuo jai sukėlė fizinį skausmą;

14.2 2017 m. sausio 25 d., apie 7 val. 45 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), V., buitinio konflikto metu, po prieš ją sutuoktinio V. G. pavartoto fizinio smurto, keršydama, jam ne mažiau kaip keturis kartus sudavė skėčiu į dešinę ranką ir tuo nesunkiai jį sužalojo, nes dėl to tokių jos veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryta dešinio dilbio kraujosruva, alkūninio nervo pažeidimas, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

15. Kaip minėta, nuteistoji neneigia vartojusi smurtą dukros V. G. atžvilgiu, tačiau motyvuodama, kad dukrai žalos nepadarė, su ja susitaikė, kartu gyvena ir sutaria, prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu.

15.1 Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju ir bylos nutraukimo taikymas BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pažymėtina, kad BK 38 straipsnio 4 dalyje numatyta ir tai, jog jei asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju, svarbu yra tai, kad po nusikalstamos veikos dukros atžvilgiu, nuteistoji padarė naują tyčinį analogišką nusikalstamą veiką sutuoktinio atžvilgiu, kas, atsižvelgiant į minėtą BK 38 straipsnio nuostatą, eliminuoja galimybę dėl pirmos nusikalstamos veikos taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

16. Nuteistoji nesutinka su jai skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, apeliacinės instancijos teismą prašo bausmių skyrimo klausimą spęsti iš naujo. Kadangi šiuo nuosprendžiu pripažinta, kad I. S. dėl keturių jai inkriminuotų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo nuteista nepagrįstai, pasisakoma tik dėl bausmių, paskirtų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

16.1 Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

16.2 Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnis), nuteistoji padarė būdama neteista.

16.3 Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 55 straipsnyje yra numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 55 straipsnio dispozicija suprantama ir kaip teismo teisė parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, ir kartu teismo pareiga, parinkus laisvės atėmimo bausmę, vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Taigi, ši įstatymo nuostata nepaneigia teismo teisės pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 55 straipsnio turinys įpareigoja teismą pirmiausia apsvarstyti galimybę skirti švelnesnę, negu laisvės atėmimas, bausmę, o priėmus sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę, jį atitinkamai motyvuotai pagrįsti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015).

16.4 Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, jog I. S. jai inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarė būdama neteista. Visgi nagrinėjamoje byloje teismas jai už šią veiką parinko griežčiausią sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nors, kaip minėta, šio straipsnio sankcijoje taip pat numatyta bauda ir areštas. Pažymėtina, jog konkretesnių teisinių motyvų, kodėl apeliantei skirtina būtent laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Visgi, subendrinęs šią bausmę su kitomis skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, apylinkės teismas paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo BK 75 straipsnio pagrindu nusprendęs, kad byloje esantys duomenys, apibūdinantys I. S. asmenybę (teigiamai charakterizuojama, neteista, augina du nepilnamečius vaikus, dirba ir pan.) duoda pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiu būdu apylinkės teismo sprendimas už BK 140 straipsnio 3 dalyje įvykdytą nusikalstamą veiką nuteistajai skirti pačią griežčiausią - laisvės atėmimo bausmę šiame kontekste yra prieštaringas. Žemesnės instancijos teismas nepasisakė, kodėl bausmės tikslai nuteistajai nebus pasiekti skyrus vieną iš švelnesnių šio straipsnio sankcijoje numatytų bausmių ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes skirdamas bausmę teismas privalo nurodyti bausmės skyrimo motyvus (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015). Taigi darytina išvada, jog apylinkės teismas iki tol neteistai I. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį skirdamas laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai neįvykdė imperatyvių BK 55 straipsnio reikalavimų ir paskyrė neteisingą bausmę, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

16.5 Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagoje esančius duomenis apie nuteistąją, jos asmenybę, konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmės už BK 140 straipsnio 3 dalyje įvykdytą nusikalstamą veiką apeliantės atžvilgiu skyrimas nėra adekvatus. Nuteistosios asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo bei paties nuteistosios pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus paskiriant švelniausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, savo dydžiu artimą minimaliai.

16.6 Tuo tarpu 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis, laisvės atėmimas iki 5 metų. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į nuteistosios asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, I. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė artima minimaliai, todėl skirti švelnesnę bausmę šiuo atveju nėra pagrindo.

17. Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka ir su paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminu, prašo jį sutrumpinti motyvuodama, kad buvęs sutuoktinis ateityje dės visas jam įmanomas pastangas ir ją provokuos nusikalsti, kad bausmės vykdymas būtų panaikintas ir ji būtų pasiųsta atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Tokie apeliantės argumentai nėra pagrįsti, todėl atmetami.

17.1 BPK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

17.2 Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas atsižvelgdamas į tai, kad I. S. anksčiau neteista, charakterizuojama teigiamai, dirba, augina nepilnamečius vaikus, jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo minimaliam galimam terminui – vieneriems metams, todėl tenkinti jos apeliaciniame skunde esantį prašymą ir skirti trumpesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą, nėra jokio įstatyminio pagrindo.

18. Šioje vietoje pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai nuteistajam bausmės vykdymo laikotarpiu paskiriama vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti ir tarpusavyje suderinti įpareigojimai, siekiant kontroliuoti nuteistojo elgesį ir nustatyti, ar nuteistasis savo elgesiu bausmės atidėjimo laikotarpiu sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Be to, BK IX skyriuje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) pareigos, skiriamos siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

18.1 Skundžiamu nuosprendžiu I. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu yra įpareigota dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišeiti iš namų nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

18.2 Kadangi nuteistoji skundžiamu nuosprendžiu nuteista už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, sutiktina, kad jos netinkamam smurtiniam elgesiui pakeisti buvo būtina ją įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai skyrė jai įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., nes šis draudimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad abi nusikalstamas veikas ji padarė būtent namuose, negali įtakoti jos ankstesnio smurtinio ir nusikalstamo elgesio ir pakeisti jį teigiama linkme. Dėl šios priežasties nuosprendis šioje dalyje taip pat keičiamas, naikinant nuosprendžio dalį, kuria I. S. įpareigota neišeiti iš namų nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

19. Nuteistoji I. S. apeliaciniu skundu nesutinka ir su jai priteistu civiliniu ieškiniu, prašo šioje dalyje nuosprendį pakeisti – civilinį ieškinį atmesti

19.1 BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

19.2 Šioje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. G., kuris yra mažametės nukentėjusiosios V. G. atstovas pagal įstatymą, pareiškė civilinį ieškinį I. S. 5000,00 Eur sumai, prašydamas priteisti jam 4000 eurų, o dukrai 1000 eurų dėl jiems padarytos neturtinės žalos (2 tomas b. l. 73-82), motyvuodamas, kad nuteistosios veiksmais buvo pasikėsinta į vieną iš didžiausių įstatymo saugomų vertybių jo ir dukros sveikatą.

19.3 Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl neteisėtų nuteistosios veiksmų nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, o V. G., be kita ko, buvo padarytas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, į nuteistosios kaltės formą, asmenybę ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš I. S. 100 eurų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui V. G. naudai ir 400 eurų V. G. dėl jiems padarytos neturtinės žalos.

19.5 Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi CK 6.250 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei kitas aplinkybes, kuriomis remiantis yra sprendžiamas neturtinės žalos dydis, laiko, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamus motyvus neturtinės žalos nustatymui.

19.6 Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Žalos dydis turi būti protingas ir adekvatus ginamoms vertybėms.

19.7 Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusieji dėl jų atžvilgiu atliekamų nusikalstamų veikų patyrė neigiamus išgyvenimus, smurtą, fizinį skausmą, tuo labiau, kai tai padarė jiems artimas šeimos narys. Nukentėjusysis V. G. pateikė medicininių dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad dėl dešinės rankos alkūninio nervo pažeidimo, ateityje jam gali būti reikalingas operacinis gydymas, tiek veikos padarymo metu tiek po jos, jis jautė skausmą, patyrė nepatogumus, nes medicininės pagalbos teko kreiptis į medikus ir tai patvirtina byloje esantys duomenys. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti būtent tokio dydžio nukentėjusiesiems priteistiną neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas, atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, taip pat formuojamą teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. S. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016-07-13 veikos V. G. atžvilgiu ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – I. S. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. S. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016-07-24 veikos V. G. atžvilgiu ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – I. S. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. S. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016-12-05 veikos V. G. atžvilgiu ir šioje dalyje baudžiamąją bylą I. S. atžvilgiu nutraukti, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. S. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017-01-10 nusikalstamos veikos V. G. atžvilgiu ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – I. S. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. S. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrintos jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams.

I. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirti 50 MGL (1883 eurų) baudą.

Bausmes, paskirtas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, subendrinti visiško sudėjimo būdu ir I. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 mėnesiams ir 50 MGL (1883 eurų) baudą.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 1 metams, I. S. įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šią pareigą nuteistoji privalo įvykdyti per vienerius metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusAlgirdas GaputisValdas Meidus