Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo I. S. (I. S.) atstovui advokatui R. N., viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Departamento duomenimis, bendrovė darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2023 m. lapkričio 6 d. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 21 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau Migracijos departamento sprendimas leisti pakeisti darbdavį nebuvo priimtas, o tai reiškia, kad pareiškėjas pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Atsakovas pažymi, kad byloje ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta, nėra. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas nuo darbo sutarties nutraukimo iki pat sprendimo priėmimo dienos Migracijos departamento apie tai neinformavo ir nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nutraukus sutartį su šia bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados; Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tai, kad pareiškėjas neva nežinojo, kad pasikeitus aplinkybėms, kuriomis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, privalo kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi, nėra reikšminga, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 24S56502 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2023 m. gegužės 8 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S62718 išduoti leidimą laikinai gyventi.

Departamentas nustatė, ir byloje ginčo nėra, kad pareiškėjo 2023 m. lapkričio 6 d. sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutraukta, ir pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas taip pat neginčija, kad apie pasikeitusias aplinkybes jis Departamento neinformavo, dėl naujo leidimo išdavimo nesikreipė.

Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 6 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl leidimo panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė). Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo pats pareiškėjas, jis turėjo teisę pakeisti tiek darbdavį, tiek darbo funkciją, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jis tai turėjo padaryti laikydamasis Įstatymo reikalavimų.

Pagal Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalį, jeigu užsienietis per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba, netekęs darbo ir nepraėjus trims mėnesiams, ketina dirbti kitą aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti šį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“; taip pat nėra ginčo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas šioje bendrovėje nebedirbo ir apie tai, kad darbo sutartis nutraukta, atsakovo neinformavo, o naują darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė neturėdamas atsakovo leidimo pakeisti darbdavį.

Pažymėtina, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).

Nors pareiškėjas skunde kelia abejones dėl Sprendimo aiškumo, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais, nes pareiškėjui buvo žinoma, kad Sprendimo priėmimo metu jis nebedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, taigi, jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta informacija ne(be)atitiko tikrovės.

Dėl šios priežasties Sprendime pagrįstai buvo konstatuota atitiktis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjui taip pat buvo suprantama, kad jis darbdavį pakeitė (įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“) neturėdamas atsakovo leidimo. Nors pareiškėjas tvirtina nežinojęs, kad turi informuoti atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą ir kreiptis dėl leidimo pakeisti darbdavį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų nežinojimas negali būti pagrindu netaikyti Įstatyme nustatytų imperatyvių pasekmių. Pažymėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nurodytų pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui pakeisti darbdavį, tačiau jis negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai pats nevykdo teisės aktų reikalavimų ir dėl to atsiranda imperatyvūs pagrindai jo turimą leidimą laikinai gyventi panaikinti.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme nėra nustatyta pareiga atsakovui prieš priimant Sprendimą kreiptis į pareiškėją prašant pateikti informaciją. Nors pareiškėjas teigia, kad nebuvo įvertinta jo individuali situacija, tačiau skunde nepateikiami argumentai, kokios individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės būtų sudariusios pagrindą priimti kitokį sprendimą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo jo individualios situacijos įvertinimo laiko deklaratyviais.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendime nurodyti pagrindai panaikinti leidimą egzistavo, atsakovo priimtas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas tiek teisiškai, tiek objektyviais faktais. Pareiškėjas neįrodė, kad iki Sprendimo priėmimo metu jis buvo atlikęs visus Įstatyme nustatytus veiksmus, reikalingus siekiant informuoti atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą ir ketinant pakeisti darbdavį.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.