Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-12-31 · Administracinė byla Nr. I-4185-764/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-12-31
Bylos Nr.
I-4185-764/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02244-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Nijolė Žalnieriūnienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
Ž. N.-P.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
Advokatai
Jaroslavas Buinauskas
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4185-764/2012Proceso Nr. 3-61-3-02244-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Jaroslavui Buinauskui, atsakovo atstovei Dainai Jakimauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Justinai Demšytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. N.-P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja Ž. N.-P. pateikė teismui skundą (b. l. 11–14), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2012-06-07 sprendimą Nr. 6-24-9448 „Dėl Ž. N. teisės į motinystės pašalpą“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2012-07-25 sprendimą Nr. (11.1)I-4606; 3) įpareigoti priimti naują sprendimą dėl motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu Ž. N.-P. skyrimo, kuriame motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu būtų skaičiuojama nuo viso pareiškėjos dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pagrįsdama savo reikalavimus, pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo jos dienos kompensuojamasis uždarbis apribotas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Pritaikius maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, jo suma nuo 256,35 Lt sumažėjo iki 226,74 Lt ir pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012-06-05 iki 2012-10-08 vietoj 22558,80 Lt buvo apskaičiuota 19953,12 Lt dydžio motinystės pašalpa. Kreipdamasi į VSDFV pareiškėja nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarime pateiktą aiškinimą, motinystės pašalpa turi atitikti per atitinkamą laikotarpį gauto darbo užmokesčio vidurkį, todėl atsakovo sprendimas yra naikintinas. VSDFV ginčijamame sprendime nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatos Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo vertinamos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėjos teigimu, Konstitucinis Teismas 2012-02-27 nutarime konstatavo, kad motinystės pašalpos dydis negali būti mažinamas atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes. Įvertinusi Konstitucinio Teismo nutarime pateikiamą aiškinimą, pareiškėja teigia, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 2 d., todėl teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytino Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. ir Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 7 p., kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis – 256,35 Lt, buvo apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2012-04-30. Motinystės pašalpa paskirta 2012-06-05, todėl maksimalus vienos dienos kompensuojamasis darbo užmokestis, t. y. 2012 m. birželio mėn. galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, buvo 226,74 Lt. Pareiškėjos dienos kompensuojamasis darbo užmokestis šią sumą viršijo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2012-06-07 sprendimu motinystės pašalpą skyrė taikydamas maksimalų dydį ir už 88 darbo dienų motinystės atostogų laikotarpį pareiškėjai apskaičiavo 19953,12 Lt dydžio motinystės pašalpą. Atsakovas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas. Pareiškėjos argumentai, kad motinystės pašalpos skaičiavimo tvarka prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarime pateiktiems išaiškinimams, yra nepagrįsti. Konstitucinis Teismas nevertino teisės normų, reglamentuojančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio taikymą atitikties Konstitucijai, todėl šios nuostatos negali būti vertinamos kaip prieštaraujančios Konstitucijai. Atsakovo teigimu, nustatytas teisinis reguliavimas asmenų teisių nepažeidžia, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 38–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis darbo užmokestis pagrįstai sumažintas iki Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyto maksimalaus jo dydžio, todėl jai paskirta motinystės pašalpa apskaičiuota teisingai. Įstatymo nuostatos yra galiojančios, todėl valdžios institucijos neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pagrindo pripažinti, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatos prieštarauja Konstitucijai, - nėra, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstai VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjai motinystės pašalpą, ją apskaičiavo taikydamas maksimalų kompensuojamojo darbo užmokesčio dydį, taip sumažindamas pašalpos sumą.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja 2012-06-05 VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2012-06-05 iki 2012-10-08 (b. l. 28).

VSDFV Vilniaus skyrius 2012-06-07 sprendimu Nr. 6-24-9448 nustatė, kad kompensuojamasis pareiškėjos darbo užmokestis (256,35 Lt) viršija maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio (226,74 Lt) sumą, todėl apskaičiuodamas motinystės pašalpos dydį taikė maksimalų kompensuojamąjį darbo užmokestį ir pareiškėjai už laikotarpį nuo 2012-06-05 iki 2012-10-08 priskaičiavo 19953,12 Lt motinystės pašalpą (b. l. 29).

Pareiškėja 2012-07-10 pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012-06-07 sprendimą Nr. 6-24-9448 ir priimti naują sprendimą, kuriame motinystės pašalpa būtų skaičiuojama pagal Ž. N. kompensuojamąjį darbo užmokestį (b. l. 43–45).

VSDFV 2012-07-25 sprendimu Nr. (11.1)I-4604 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai taikė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, todėl pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo 19953,12 Lt motinystės pašalpą (b. l. 41–42).

Pareiškėja padavė skundą teismui, kuriame prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, įpareigoti priimti naują sprendimą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (b. l. 11–14).

Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atliktų skaičiavimų teisingumo nėra, iš esmės keliamas tik klausimas, ar atsakovas pagrįstai taikė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos apskaičiuojamos pagal kompensuojamąjį uždarbį. Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (6 str. 2 d.). Maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos (6 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1535 „Dėl einamųjų metų draudžiamųjų pajamų patvirtinimo“ patvirtintas 2012 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1488 Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011-12-19 įsakymu Nr. A1-535 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2012 metais patvirtinimo“ nustatytas 21 darbo dienos metinis vidutinis darbo dienų skaičius per mėnesį. Vadinasi, maksimalus vienos dienos kompensuojamasis darbo užmokestis yra – 226,74 Lt. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad asmens kompensuojamasis darbo užmokestis viršiją šią sumą, motinystės pašalpa turi būti skaičiuojama taikant 226,74 Lt maksimalų kompensuojamąjį darbo užmokestį.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjos kompensuojamasis darbo užmokestis viršijo 226,74 Lt sumą ir buvo – 256,35 Lt. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad VSDFV Vilniaus skyrius negalėjo vadovautis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatomis, nes atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarime pateiktą aiškinimą, šios įstatymo nuostatos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadinasi, Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpciją, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodytame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarime buvo tiriama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, numačiusių motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimą, jei asmuo motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo metu turi draudžiamųjų pajamų, atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas netyrė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatų atitikties Konstitucijai, taigi nepripažino, kad šios nuostatos jai prieštarauja ir negali būti taikomos.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apskaičiuodamas ir skirdamas pareiškėjai motinystės pašalpą turėjo vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjai priklausančios pašalpos dydį pagrįstai skaičiavo vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d.. Ginčijami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jų naikinti ir įpareigoti priimti naują sprendimą. Pareiškėjos Ž. N.-P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir ABTĮ 4 straipsnyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. nuostatų atitikties Konstitucijai, pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos Ž. N.-P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Henrikas SadauskasNijolė Žalnieriūnienė