Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-25 · Administracinė byla Nr. I-5199-331/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-25
Bylos Nr.
I-5199-331/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03148-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno teritorinei muitinei
Advokatai
Jonas Korsakas
Kategorijos
  • 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5199-331/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03148-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2, 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui S. S. (S. S.), atsakovo atstovui Dainiui Kiaušui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013-04-22 sprendimu Nr. 1A-136 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013-02-20 sprendimą Nr. 3PM190200, kuriuo pareiškėjui už neteisėtai į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos įvežtas cigaretes – 13110 cigarečių pakelių „Premjer 7“ įregistruota mokestinė prievolė muitinei: 7 174 Lt muitas, 59 060 Lt akcizai, 16 525 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), 10790 Lt akcizų delspinigiai ir 3 019 Lt PVM delspinigiai (b. l. 8-12). Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013-07-22 sprendimu Nr. S-126(7-124/2013) patvirtino Departamento 2013-04-22 sprendimą Nr. 1A-136 (b. l. 13-18).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismui (b. l. 1-5) prašo: 1) panaikinti Komisijos 2013-07-22 sprendimą Nr. S-126 (7-124/2013); 2) panaikinti Departamento 2013-04-22 sprendimą Nr. 1A-136; 3) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013-02-20 sprendimą Nr. 3PM190200; 4) iš Departamento ir Kauno teritorinės muitinės solidariai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškino, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nustačius prievolės mokėti akcizus ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam ši prievolė tenka, o aplinkybė, kad asmuo pripažintas subjektu, kuriam tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, savaime nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM ir akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes, o subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato ne Bendrijos muitinės kodeksas, bet specialieji mokesčių įstatymai (PVM ir Akcizų įstatymai). Komisija ir Departamentas be jokių motyvų sutiko su Kauno teritorinės muitinės sprendime nurodytu skolos atsiradimo pagrindu.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-08-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-316-487/2012 nustatė, kad S. S. 2011-06-22 (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens įgijo 13 110 vnt. pakelių cigarečių „Premjer 7“, kas neabejotinai įrodo, jog S. S. cigarečių į Lietuvos Respubliką neįvežė, o tą padarė kitas ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytas asmuo. Kauno teritorinė muitinė, neteisingai aiškindama ir netinkamai taikydama Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, S. S. skolininku pripažino visiškai nepagrįstai, kadangi teisinis reguliavimas skolininku pripažįsta tik tą asmenį kuris įvykdė importą. 2011-06-22 įgijus cigaretes iš nenustatyto asmens, tą pačią dieną jos Vilniaus apygardos prokuratūros 2011-11-21 nutarimu sunaikintos, dėl ko cigaretės (prekės) iš apyvartos buvo išimtos ir į rinką nepateko, todėl mano, kad šiuo atveju nėra netgi muito mokesčio, kaip ir akcizo bei pridėtinės vertės mokesčio. Teigia, kad nustačius prievolę mokėti akcizus ir PVM, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam ši prievolė tenka.

Muitinė visus duomenis turėjo dar 2011-07-01, cigaretės sunaikintos Vilniaus apygardos prokuratūros 2011-11-21 nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2012-08-16 nuosprendis S. S. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-316-487/2012 įsiteisėjo 2012-05-06, o medžiagą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė tik 2012-10-09 raštu Nr.(19.20­-10)-R-8369, kurią Kauno teritorinė muitinė išnagrinėjo dar ir po daugiau nei 4 mėnesių nuo jų gavimo. Delspinigiai paskaičiuoti nepagrįstai, nes muitinė išnagrinėjo po metų ir beveik aštuonių mėnesių, dėl ko ir susidarė nepamatuotai didelės sumos.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 36), advokatui teismo šaukimas elektroninių ryšių priemonių pagalba buvo išsiųstas 2013-10-11, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis). Pareiškėjo ir jo atstovo advokato Jono Korsako prašymai (b. l. 39) atidėti bylos nagrinėjimą negali būti tenkinami, nes nėra pagrindų numatytų ABTĮ 80 straipsnyje, prašymuose nenurodyta jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kuriuos pareiškėjas ar jo atstovas norėtų pateikti kitame teismo posėdyje. Be to, iš teismo šaukimo grąžinamosios dalies (b. l. 40) matyti, kad pareiškėjui siųstą teismo šaukimą 2013-10-19 gavo jo žmona K. S., nors teismo posėdyje pareiškėjas tvirtino (teismo posėdžio garso įrašas), jog teismo šaukimą 2013-11-03 jam įteikė uošvis.

Atsiliepimas

Atsakovas - Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 26-30) paaiškino, kad Bendrijos muitinės kodeksas, tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje, nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Šio kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulutram Nr. C-414/02, 31 punktas). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą.

Tai, kad pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė ginčo prekes konstatuota ir 2012-08-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-316-487/2012 (toliau – ir Nuosprendis). Pareiškėjas galėjo suprasti, kad šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos. Taip pat aplinkybė, kad įsigytas (gautas) ir laikytas didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių - 13110 vnt. pakelių, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Pareiškėjo laikytos cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jas įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jas jau ten laikant. Ta aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, o tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl importo akcizų ir importo PVM mokestinės prievolės įvykdymo pareiga tenka asmeniui, kuris turi sumokėti importo skolą muitinei.

Muitinės departamentas specialisto išvados pateikimo metu neturėjo duomenų apie aplinkybes, remiantis kuriomis pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei. Pažymėtina, kad minėtos aplinkybės buvo nustatytos tik įsiteisėjusiu Nuosprendžiu. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Kauno teritorinė muitinė būtų nepagrįstai vilkinusi sprendimo priėmimą, todėl daro išvadą, kad sprendimas buvo priimtas per objektyviai trumpą laiką. Delspinigių skaičiavimas priklausė tik nuo paties pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjui nebuvo jokios pareigos laukti, kol Kauno teritorinė muitinė atliks patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Pareiškėjas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar 2011-06-22. Jeigu pareiškėjas šiuo terminu būtų įvykdęs mokestines prievoles ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokesčius, dėl jų nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 25) paaiškino, kad muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjas, įsigydamas tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Pareiškėjo laikytos 13110 pakelių cigarečių „Premjer 7“ sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, tai yra, už pirmos muitinės įstaigos, į kurią nebuvo pristatytos. Cigaretės jau buvo patekusios į Bendrijos muitų teritoriją, o įrodymų, kad už jas sumokėti importo pareiškėjas nepateikė, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikytinas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas, numatantis, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 str., sulaikomos jų įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Šioje byloje ginčas kilo dėl importo skolos muitinei atsiradimo bei tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai įsigijus, laikius ir realizavus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-08-16 nuosprendžiu S. S. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 19 500 Lt dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, mokant kas mėnesį 812,50 Lt dydžio įmokas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2011-06-22 (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, pažeisdamas nustatytą tvarką, įsigijo akcizais apmokestinamas prekes - 13 110 vnt. cigarečių pakelių „Premjer 7“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudaro 95 309,70 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą. 2011-06-22 300 cigarečių pakelių pareiškėjas už 900 Lt pardavė A. A. (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 22-26, LITEKO).

Pareiškėjas teigia, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nustačius prievolės mokėti akcizus ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam ši prievolė tenka, o aplinkybė, kad asmuo pripažintas subjektu, kuriam tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, savaime nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM ir akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes, o subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato ne Bendrijos muitinės kodeksas, bet specialieji mokesčių įstatymai.

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes neginčijamai nustatyta, kad cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų bei dokumentų, numatytų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Be to, iš 2012-08-16 nuosprendyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimo, liudytojų N. J., A. J., V. R., A. A. paaiškinimų, kratos protokolo matyti, kad pareiškėjas suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes cigarečių pakeliai buvo pažymėti Baltarusijos Respublikos banderolėmis, susitarė sumokėti 19 800 Lt nepažįstamam asmeniui pardavęs šias cigaretes, cigarečių pakelius laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dalį cigarečių (300 pakelių) pareiškėjas pardavė A. A., 2011-06-22 jį sulaikė policijos pareigūnai ir išėmė cigaretes (Komisijos byla, b. l. 22-26). Vadinasi, pareiškėjas dėl tokių savo veiksmų (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), laikomas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi negalėjo nežinoti, kad šios prekės (cigaretės) į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, teismo laikytas tik jo pasirinkta gynybos priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Taigi, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jam apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ), Akcizų įstatymo nuostatas, muitinė administruoja importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda tuomet, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (PVMĮ 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui atsirado tuomet, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui, t. y. pareiškėjui. Asmenys laikytini importuotojais, nes, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžta muitinės skolininko sąvoka („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), taigi asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, padarius išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjui tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjui atsirado Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus akcizais apmokestinamas prekes). Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos, pripažintina neturinčia reikšmės (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes ginčo cigaretės yra konfiskuotos pagal teismo nutarimą. Laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamųjų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat jų konfiskavimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (LVAT administracinėse bylose Nr. A442-754/2009, Nr. A575-916/2010, Nr. A575-1011/2011).

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatos aiškiai nustato, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal PVMĮ. Kadangi pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal PVMĮ, todėl jam ir tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Cigarečių įsigijimas ir realizavimas patenka į 1992-02-25 Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004-11-16 Tarybos direktyva 2004/106/EB (toliau - ir Akcizų direktyva) 8 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl: „laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų asmeniniam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“ Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs, kad, siekiant taikyti Akcizų direktyvos 8 straipsnį, akcizais apmokestinamus produktus turi įsigyti „privatūs asmenys“ „asmeniniam naudojimui“, o juos gabenti turi „patys“ privatūs asmenys. Šios sąlygos turi leisti nustatyti griežtai individualų (asmeninį) akcizais apmokestinamų produktų, kurie įsigyjami vienoje valstybėje narėje, o vėliau išgabenami į kitą, įsigijimo pobūdį (Teisingumo Teismo 1998-04-02 prejudicinio sprendimo byloje EMU Tabac ir kt., C-296/95, 25 ir 26 p.). Teismingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Akcizų direktyvos 8 straipsnio nuostatos nustato, kad produktai turi būti skirti individualiam juos įsigijusių privačių asmenų naudojimui, ir todėl ji neapima produktų, kuriuos įsigijo privatus asmuo ir kurie yra skirti kitų privačių asmenų naudojimui. Iš tiesų neturėtų būti manoma, kad tokių produktų laikymas yra griežtai individualaus (asmeninio) pobūdžio juos įsigijusio privataus asmens atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2006-11-23 prejudicinio sprendimo byloje Joustra, C-5/05, 35 p.). Šiuo atveju pareiškėjas cigaretes įsigijo ir laikė su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, cigaretės nebuvo pritaikytos toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami naudojimui, t. y. cigaretės neturėjo Lietuvos Respublikoje naudojamų banderolių.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad mokesčiai muitinei neteko prasmės, nes cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, todėl neliko mokesčių (ginčo) objekto. Teismas laiko, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Šiuo atveju pareiškėjas su cigaretėmis buvo sulaikytas šalies viduje.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo sprendimai (Komisijos 2013-07-22 sprendimas Nr. S-126(7-124/2013) ir Departamento 2013-04-22 sprendimas Nr. 1A-136 yra teisėti bei pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, nes importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai. Atsakovė tinkamai aiškino ir teisingai taikė nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų nepadarė, ginčo sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, juos pasirašė kompetentingi subjektai, todėl skundas negali būti patenkintas jame išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas importuotoju pagal PVM ir Akcizų įstatymus, jam tenka pareiga sumokėti importo PVM ir akcizo mokesčius, todėl kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas