Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Audra Krikščiūnienė Baudž. byla Nr. 1A-00625-349-2009-59

2009 m. spalio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. – S apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. B.-S nuteista pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d .7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigoti nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Nuteistajai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – 5 MGL (650 litų), kurią ji turi sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš V. B.-S 1300 Lt nukentėjusiajai S. S. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. B.-S nuteista už tai, kad 2008 m gruodžio 18 d. apie 7 val. 45 min., name, esančiame Kėdainiuose, S. J. T. g. 19, prie savo buto Nr. 2 durų, panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams (policijos pareigūnams), atlikusiems tarnybos pareigas, tai yra, jai siekiant neleisti patekti policijos pareigūnams į butą, pasipriešino teisėtiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos S. S. ir to paties poskyrio tyrėjo Ž. L. veiksmams, kai pareigūnai, turėdami Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-11-25 nutartį dėl kratos, norėjo patekti į minėtą butą tam, kad jame atliktų kratą, tai yra, ji pečiais stumdė nuo pravirų savo buto durų Ž. L. ir S. S. ir S. S. įkando į dešinės rankos, kuria laikė buto duris, dilbį, padarydama jai poodines kraujosruvas dešinės rankos dilbio srityje, todėl dėl šių aktyvių veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta policijos pareigūnės S. S. sveikata ir išvengta kratos padarymo.

Teismas nuosprendyje neanalizavo, kaip pati apeliantė suvokė situaciją ir įvertino pareigūnų veiksmus. Remdamasi BK 28 str. komentaru, apeliantė teigia, kad jei pareigūnai, būdami neuniformuoti ir neprisistatę, panaudoja prieš asmenį fizinę jėgą, o asmuo, manydamas, kad jį užpuolė, ima priešintis, jo veiksmai turi būti pripažinti būtinąją gintimi, o ne pasipriešinimu pareigūnui. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo susiklosčiusi būtent tokia situacija, todėl jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 str. sudėties.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismas, pripažindamas V. B.-S. kalta pagal BK 286 str., rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo teismas grindė apeliantės kaltę, yra policijos pareigūnų – nukentėjusiųjų S. S., Ž. L. ir liudytojų K. G., E. R. parodymai. Apeliantė savo skunde, ginčydama šių parodymų patikimumą, teigia, kad policijos pareigūnai viso proceso metu, t. y. tiek surašydami tarnybinius pranešimus, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė neteisingus parodymus, siekdami nuslėpti faktą, jog pažeidė kratos atlikimo tvarką. Apeliantės teigimu, visi pareigūnai melavo, kad, būdami prie jos buto durų ir siekdami patekti į vidų, jai pateikė teismo nutartį kratai daryti, nes iš tiesų pirmieji prie jos pribėgę pareigūnai S. S. ir Ž. L. jokios nutarties nepateikė ir neprisistatė esantys policijos pareigūnais. Šis apeliantės skundo argumentas apie, jos teigimu, tikruosius nukentėjusiųjų ir liudytojų neteisingų parodymų davimo motyvus, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi pareigūnai, duodami parodymus, teigė, kad prie apeliantės durų pirmieji pribėgę S. S. ir Ž. L. apeliantei prisistatė policijos pareigūnais ir, reikalaudami neuždaryti buto durų, žodžiu informavo apie savo atvykimo tikslą – kratos darymą, o nutartį dėl kratos apeliantei parodė po keleto minučių į konflikto vietą atbėgęs pareigūnas K. G.. Taigi, pareigūnai net nebandė nuslėpti, kaip akcentuoja apeliantė, to fakto, kad nutarties dėl kratos atlikimo tekstas jai buvo parodytas keliomis minutėmis vėliau nei išdėstytas reikalavimas žodžiu. Toks pareigūnų elgesys, kai jie aiškiai įvardijo aplinkybę apie nutarties dėl kratos darymo parodymo laiką, kurią, pasak apeliantės, siekdami nuslėpti jie melavo ir dėl kitų aplinkybių, rodo, kad pareigūnai neturėjo jokio tikslo duoti neteisingus parodymus, norėdami pateisinti netinkamą pareigų atlikimą.

Apeliantė taip pat teigia, kad ją kaltinančiuose nukentėjusiųjų parodymuose yra esminių prieštaravimų, kurie nuosprendyje nėra aptarti. Tačiau skunde apeliantės pateikti nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumo pavyzdžiai nesuteikia pagrindo laikyti šį argumentą pagrįstu. S. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apeliantės sutuoktinis K. S. sudavė Ž. L. į veidą (17-18 b. l.). Ž. L. viso proceso metu teigė, kad K. S. bandė jam suduoti, tačiau jis atsitraukdamas išvengė smūgio. Priešingai nei tvirtinama skunde, S. S. aplinkybę apie įvykio metu mūvėtas pirštines ir tuo paaiškinamą negalėjimą subraižyti apeliantės rankų pirmą kartą nurodė ne teisme, o apklausta ikiteisminio tyrimo metu (b. b. Nr. 66-1-00001-09 31-32 b. l.). Teisinio nagrinėjimo metu S. S. ir Ž. L. patirtino šią aplinkybę.

Kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų ir liudytojų viso proceso metu duotų parodymų nuoseklumą, jų atitikimą tarpusavyje ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, nenustačiusi motyvų, dėl kurių jie būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos parodymus laikė patikimais ir rėmėsi, nustatydamas bylos aplinkybes.

Nukentėjusiųjų S. S. ir Ž. L., liudytojų K. G. ir E. R. parodymais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad policijos pareigūnai įvykio metu vykdė tarnybinę užduotį – turėdami Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-11-25 nutartį dėl kratos atlikimo V. B.-Ss namuose ir pagalbinėse patalpose, siekiant surasti neteisėtai gaminamus ir laikomus stiprius alkoholinius gėrimus, aparatus jiems gaminti ir kitus objektus, nuvyko prie jos buto. Pareigūnai turėjo informacijos, kad apeliantė pareigūnų į butą gera valia neįsileidžia, o patekti į jos butą, sugadinant jos buto duris ir užraktus yra sudėtingas ir daug laiko užimantis veiksmas, trukdantis pasiekti kratos atlikimui keliamus tikslus, todėl nutarė į jos butą įeiti tuo metu, kai kuris nors iš buto gyventojų pravers duris. Apeliantei išėjus iš buto, prie jos pribėgo civiliais rūbais vilkėję S. S. ir Ž. L., kurie prisistatė policijos pareigūnais, parodė tarnybinius pažymėjimus ir paaiškino atvykę daryti kratos pagal teismo nutartį. Apeliantei tuo metu bandant uždaryti buto duris, Ž. L. sugriebė už durų rankenos, bandydamas jai neleisti to padaryti. Apeliantė skunde teigia, kad taip buvo pažeista BPK 149 str. reglamentuojama kratos atlikimo tvarka, nes pareigūnai, prieš pradėdami kratą, privalo asmeniui perskaityti nutartį dėl kratos atlikimo, o asmuo turi joje pasirašyti. Šie skundo argumentai dėl kratos atlikimo tvarkos pažeidimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju pareigūnai nebuvo pradėję apeliantės bute daryti kratos, jie tik ruošėsi tai daryti ir bandė sudaryti sąlygas patekti į apeliantės butą nelauždami jos buto durų, nors įstatymas pareigūnams, esant būtinybei, suteikia tokią teisę. Akivaizdu ir tai, jog pareigūnų pasirinkta apeliantei netikėta sąlygų kratai atlikti sudarymo taktika konkrečioje situacijoje, kai apeliantė, pamačiusi pareigūnus, bandė kuo skubiau uždaryti buto duris, būtų buvusi visiškai neveiksminga, jei pareigūnai, užuot bandę sutrukdyti jai tai padaryti, būtų ėmę skaityti nutarties tekstą ir tik po to ėmęsi reikiamų veiksmų.

Kolegija, įvertinusi pareigūnų S. S. ir Ž. L. veiksmus – prisistatymą, tarnybinių pažymėjimų parodymą ir atvykimo tikslo nurodymą, staigiai besiklosčiusią įvykio situaciją – apeliantė, reaguodama į pareigūnų pasirodymą, bandė juos nustumti nuo durų – daro išvadą, kad šioje situacijoje policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir apeliantė privalėjo jiems paklusti. Tačiau ji elgėsi priešingai – stumdama nuo buto durų abu pareigūnus, bandė uždaryti duris, pakvietė pagalbon bute buvusį savo sutuoktinį, o S. S. įkišus pirštus tarp durų ir staktos, įkando jai į dešinės rankos dilbį. Šiuos S. S. ir Ž. L. parodymais nustatytus apeliantės veiksmus netiesiogiai patvirtina liudytojų K. G. ir E. R., kurie, išgirdę S. S. pagalbos šauksmą ir atbėgę prie apeliantės buto durų, pamatė jos sužalotą kruviną ranką, parodymai, taip pat teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimas teisme, kad S. S. sužalojimai dešiniajame dilbyje galėjo būti padaryti įkandimo metu. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog įkando S. S. į ranką, yra nurodžiusi pati apeliantė savo 2008-0-12-22 rašytame pareiškime prokurorui (59 b. l.). Nors teisiamajame posėdyje apeliantė aiškino, jog pareiškimą rašė išsiblaškiusi, todėl netiksliai perteikusi savo mintis – esą ji neįkandusi S. S., o apie tai jai pasakęs Ž. L., tačiau tokie apeliantės paaiškinimai nelaikytini įtikinamais. Dėstydamas mintis raštu, asmuo paprastai turi laiko apgalvoti teksto turinį, todėl apeliantė, turėdama pakankamai gyvenimiškos patirties, būdama išsilavinusi, negalėjo suklysti dėl tokios aiškiai suvokiamos ir jos kasdieniniame gyvenime neįprastos, todėl įsidėmėtinos aplinkybės – ar ji pati įkandusi kitam asmeniui, ar apie galimą įkandimą tik sužinojusi iš kito asmens. Šie aptarti įrodymai paneigia apeliantės dėstomą versiją apie įvykio eigą – tai, kad iš pradžių jos neatpažinti ir neprisistatę pareigūnai S. S. ir Ž. L. ją užpuolė, stūmė link sienos ir pargriovė, o ji nesipriešino, nebandė uždaryti durų ir neįkando S. S. į ranką.

Iš apeliantės skunde dėstomų argumentų matyti, kad ji galimybę asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 286 str. sieja ne tik su pareigūnų veiksmų teisėtumu, bet ir su procesinio veiksmo, šiuo atveju – kratos darymo – pradžia. Šie apeliantės argumentai nepagrįsti, nes pagal Policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d., policijos pareigūnai, įgyvendindami policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, kurioje teisėtų reikalavimų pateikimas nėra siejamas su BPK numatytais procesiniais veiksmais ir pripažinus, jog policijos pareigūnai, atvykę prie apeliantės buto, veikė teisėtai, nėra jokio pagrindo šiuos apeliantės argumentus laikyti pagrįstais.

Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kitais bylos įrodymais nustatytos aplinkybės ne tik įrodo apeliantės veikos objektyviosios pusės požymius, bet ir leidžia spręsti apie jos veiksmų motyvus ir tikslus. Pagal Ž. L., S. S., K. G., E. R. parodymus, apeliantė iš karto kreipėsi į visus pareigūnus, išskyrus pastarąją, vardais, nes juos pažino, būdama anksčiau ne kartą bendravusi dėl jos padarytų administracinių teisės pažeidimų. Įvykio metu laiptinė buvo apšviesta, todėl apeliantė galėjo gerai matyti ir atpažinti visus asmenis. Tai, kad apeliantė iki įvykio buvo pažįstama su pas ją kratos atvykusiais daryti pareigūnais, patvirtina ne tik jų pačių parodymai, bet ir byloje esantys duomenys apie apeliatei nuo 2002 m. skirtas šešias administracines nuobaudas už naminės degtinės laikymą, neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, pasipriešinimą policijos pareigūnams ir jos teistumą pagal BK 201 str. 1 d. už neteisėtą naminės gamybos stiprių alkoholinių gėrimų įgijimą ir laikymą (64-72 b. l.). Apeliantės sutuoktinio K. S. veiksmai įvykio metu – tai, kad apeliantei stumdantis prie durų ir jį pakvietus, K. S. uždarė ir užsirakino duris iš vidaus ir net nebandė jai kaip nors padėti pats ar apie įvykį pranešti policijai – taip pat rodo, jog ne tik pati apeliantė, bet ir K. S. suprato, jog apeliantė nebuvo užpulta jai nepažįstamų žmonių, jos sveikatai ar turtui negrėsė joks realus pavojus. Apeliantės tikslą neįsileisti pareigūnų į butą rodo ir ta aplinkybė, kad, pagal pareigūnų parodymus, vežama į policijos komisariatą, ji paskambinusi sutuoktiniu, pasakė, kad prie buto liko pareigūnai ir kad šis turintis žinoti, ką daryti, o po kelių valandų bute atliktos kratos metu rastas 5 l talpos tuščias indas, iš kurio sklido alkoholio kvapas (9-10 b. l.). Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantė policijos pareigūnams priešinosi ne dėl jos nurodomų priežasčių – bijodama, kad į jos butą nepatektų svetimi asmenys, bet siekdama sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti jos bute kratą. Apeliantė, nuo savo buto durų stumdama pareigūnus ir įkąsdama S. S. į ranką, suprato, kad priešinosi jų teisėtiems reikalavimams – sudaryti galimybę jos bute atlikti kratą, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliantės veikoje nustatyti visi BK 286 str. numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, jos veika kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti jos prašymą ir ją išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo. Pripažinus, jog apeliantė pagrįstai nuteista už pasipriešinimą policijos pareigūnams, nelieka pagrindo plačiau analizuoti jos skunde daromas prielaidas apie būtinosios ginties situaciją. Pažymėtina, kad šis apeliantės teiginys prieštarauja visai jos skundo argumentacijai, kad ji apskritai neatliko jokių fizinio pasipriešinimo pareigūnams veiksmų.

Teismas, skirdamas apeliantei bausmę, t. y. parinkdamas jos rūšį ir dydį, teisingai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantė naują tyčinį nesunkų nusikaltimą padarė, turėdama neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą, todėl laisvės atėmimo bausmės rūšis jai parinkta teisingai. Išsamiai įvertinęs BK 54 str. 2 d. išdėstytų aplinkybių reikšmę bausmės trukmei, teismas apeliantei skyrė bausmę, žymiai mažesnę už BK 286 str. sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Ši bausmė atitinka apeliantės padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl nėra aiškiai per griežta. Šios bausmės vykdymas apeliantei atidėtas minimaliam įstatymo numatytam laikotarpiui – vieneriems metams.

Nustatydamas nukentėjusiajai S. S. atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas teisingai įvertino CK 6.250 str. numatytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, atsižvelgė į abiejų šalių – nukentėjusiosios ir apeliantės – interesus. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. S. byloje pateiktas civilinis ieškinys įvardintas ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau ir iš paties ieškinio turinio (89-90 b. l.), ir iš nukentėjusiosios parodymų teisme akivaizdu, kad ji prašė atlyginti neturtinę žalą, todėl ieškinio pavadinimas tėra rašytinė klaida, o apeliantės skundo teiginys, kad teismas nukentėjusiajai priteisė ne tos rūšies žalą, kurią ji prašė atlyginti, atmestinas.

Apeliantė savo skunde nurodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su bylos tyrimo šališkumu, įrodymų vertinimu, teisminio nagrinėjimo ribomis, kurie, apeliantės teigimu, teismui sutrukdė priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

Apeliantė skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas šališkai ir tai sąlygojo neobjektyvų tolesnį procesą byloje. Ikiteisminio tyrimo šališkumą apeliantė iš esmės motyvuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal jos skundą dėl įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų veiksmų atlikimą baudžiamojoje byloje Nr. 66-2-00001-09 kontroliavo tas pats prokuroras, kuris kontroliavo ir palaikė valstybinį kaltinimą byloje, kurioje ji pripažinta kalta pagal BK 286 str. Tačiau iš abiejų baudžiamųjų bylų medžiagos matyti, kad nei apeliantė, nei jos gynėjas abiejų bylų ikiteisminio tyrimo ir bylos, kurioje ji buvo kaltinamąja, teisminio nagrinėjimo metu nepasinaudojo teise pareikšti prokurorui nušalinimą. Savo skunde apeliantė taip pat nenurodo nei vieno iš BPK 58 str. 1 d. išvardintų prokuroro nušalinimo pagrindų. Teiginį apie ikiteisminio tyrimo ir prokuroro šališkumą apeliantė grindžia, vertindama jo priimtą procesinį sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.66-1-00001-09, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (51-54 b. l.). Tačiau vienokio ar kitokio procesinio sprendimo priėmimas negali būti pagrindu nušalinti prokurorą, nes procesinių sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo baigties, kurie dažniausiai yra nepalankūs vienai iš šalių, priėmimas yra prokuroro pareiga, kurios vykdymas nereiškia suinteresuotumo bylos baigtimi.

Apeliantė skunde taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo šališkumą patvirtina ir tas faktas, kad tyrėja E. R., buvusi liudytoja šioje byloje, apklausė kitą liudytoją L. S., kuri teisminio nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus. Kolegija pažymi, kad tokia situacija, kai asmuo procese turi du procesinius statusus – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir liudytojo – iš tiesų pažeidžia BPK nuostatas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatytos duomenų rinkimo tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Tokiu atveju būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos kaltinamojo teisės. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja L. S., priešingai nei teigiama apeliantė skunde, ne paneigė, o patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų esmę, jog jai žinoma, kad apeliantė namuose prekiauja alkoholiu. Taigi, apelianto skunde nurodomi BPK pažeidimai buvo ištaisyti, pirmosios instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Pažymėtina, kad liudytoja šioje byloje nagrinėto nusikaltimo aplinkybių tiesiogiai nematė, nes nebuvo namuose, todėl jos parodymai neturėjo esminės reikšmės, sprendžiant apeliantės kaltės klausimą. Dėl aptartų priežasčių apeliantės teiginiai apie ikiteisminio tyrimo šališkumą ir jo įtaką tolimesniam bylos procesui yra nepagrįsti.

Apeliantė savo skunde kelia šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų klausimą ir sieja jį su ikiteisminio tyrimo ir bylą išnagrinėjusio pirmos instancijos teismo šališkumu. Iš apeliantės skundo argumentų matyti ją manant, kad baudžiamosios bylos nebuvo galima tirti ir nagrinėti, atskirai vertinant tik jos veiksmus ir neatsižvelgiant į tai, kad konflikto su policijos pareigūnais metu jai taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, konstatuotas teismo medicinos specialisto išvada. Tačiau šiame sprendime jau nurodyta, kad pagal V. B.-Ss skundą dėl policijos pareigūnų veiksmų buvo atliktas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje dėl pareigūnės S. S. apeliantei galimai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-06-10 nutarimu (139 b. l.), kuris nebuvo apskųstas ir nuosprendžio priėmimo metu buvo įsiteisėjęs. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia, kad baudžiamasis procesas byloje yra baigtas ir, jei šis procesas nėra atnaujintas BPK 217 str. nustatyta tvarka (o tai šiuo metu nėra padaryta), tų pačių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas nebegali būti kvestionuojamas. Aptariant apeliantės argumentus dėl bylos nagrinėjimo ribų, reikia pažymėti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas pagal dalyką ir subjektus apibrėžia BPK 255 str. 1 d. norma, pagal kurią byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato prokuroro surašytas kaltinamasis aktas ir šios ribos teisme gali būti keičiamos tik BPK 256 str. numatyta tvarka. V. B.-S perduota teismui dėl kaltinamajame akte nurodytos ir kvalifikuotos pagal BK 286 str. nusikalstamos veikos padarymo, todėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribos buvo aiškiai apibrėžtos. Teismas šioje byloje privalėjo patikrinti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka pagrįsti nuteistosios kaltei padarius kaltinamajame akte aprašytą nusikalstamą veiką. Išnagrinėjęs bylą, teismas pripažino, kad tokių įrodymų surinkta pakankamai. Šiame sprendime jau nurodyta, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti kolegija tokį teismo sprendimą laiko teisingu, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo požiūriu buvo šališkas, nėra jokio pagrindo.

Apeliantė skunde teigia, kad teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 str. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nuosprendžio turiniui ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų klausimu ir tuo taip pat parodė šališkumą. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė šiuos teiginius motyvuoja tuo, kad nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas, tokio vertinimo pagrindu padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes ir apeliantės veikos kvalifikavimas neatitinka jos požiūrio į šias aplinkybes. Tačiau įrodymų tyrimas ir vertinimas, bylos aplinkybių nustatymas yra teismo kompetencija, todėl teismui nuosprendyje nurodžius padarytų išvadų motyvus, vien ta aplinkybė, kad šios išvados nepalankios apeliantei, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir buvo šališkas. Priešingai, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nesuvaržė nei apeliantės, nei jos gynėjo teisių, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, užduoti klausimus nukentėjusiesiems liudytojams, pareikštus prašymus išsprendė. Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ne prielaidomis, bet tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atskleistas jų turinys, tarpusavio ryšys, patikrinta apeliantės versija dėl policijos pareigūnų jos veiksmų teisėtumo. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir teismų praktiką šiuo klausimu. Jokių esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų šią bylą nagrinėjęs teismas nepadarė, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistosios. V. B.-S apeliacinį skundą atmesti.