Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia KŪB „Trakpalė“ tikrųjų narių 2006-11-24 jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, nuo šio sandorio sudarymo momento, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-10-26 sudarė darbo sutartį su KŪB „Trakpalė“ direktoriumi R. P. dirbti vadybininko pareigose, tą pačią dieną sudarė su R. P. komanditoriaus sutartį. 2007-02-20 nutraukė darbo sutartį su KŪB „Trakpalė“. 2008 m. pabaigoje į naują ieškovo darbovietę atėjo vykdomasis raštas išieškoti iš jo KŪB „Trakpalė“ skolą VSDFV valdybai, nuvažiavęs į šią įstaigą sužinojo, kad privalo dengti KŪB „Trakpalė“ skolas, nes yra KŪB „Trakpalė“ tikrasis narys ir pagal įstatymą atsakingas už bendrijos prievoles. Kadangi dirbdamas KŪB „Trakpalė“ niekada nebuvo bendrijos tikruoju nariu, nuvažiavo pas bendrijos atstovą, pareiškė pretenziją raštu, bendrijos atstovas pažadėjo viską sutvarkyti, tačiau 2009 m. balandžio mėn. iš atsakovo sužinojo, kad vis dar yra įrašytas kaip tikrasis KŪB „Trakpalė“ narys ir turės toliau atsakyti už bendrijos skolas. 2009 m. balandžio 14, 16 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, gavo KŪB „Trakpalė“ registravimo dokumentus su istorija, tarp jų ir 2006-11-24 jungtinės veiklos sutartį, kurią jis tariamai sudarė su atsakovu V. B., kurios pagrindu tapo bendrijos tikruoju nariu. Ieškovas nurodo, kad jungtinės veiklos sutarties nesudarė ir nepasirašė, ji yra suklastota. Ieškovas prašo ją pripažinti negaliojančia, nes ji neatitinka CK 1.63 str. reikalavimų (nėra jo valios sudaryti sutartį), CK 1.76 str. (nėra jo pasirašyta), Ūkinių bendrijų įstatymo 3 str. (nepatvirtinta notariškai). Ieškovo teigimu, 2006-11-20 jungtinės veiklos sandoris niekinis ir negalioja, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 6.969 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Atsakovas V. B., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-26 sprendimu, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apelianto nuomone, teismo proceso metu jam nebuvo suteikta galimybė veikti per atstovą – advokatą, todėl buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas negalėjo susirasti advokato dėl sunkios materialinės padėties ir neišaiškino, kad tokiu atveju apeliantas gali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, nedavė papildomo laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu. CPK 51 str. nustatyta teise teismas neleido pasinaudoti ir trečiajam asmeniui R. P.. Be to, apelianto nuomone, teismas formaliai ir skubotai priėmė sprendimą, nesiaiškino, ar ginčo sutartis nebuvo patvirtinta kito notaro, tokiu būdu pažeisdamas CPK 185 str. nuostatas.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę vesti bylą per atstovą. CPK 51 str. 1 d. numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Taigi pagal bendrąją taisyklę turėti byloje atstovą yra dalyvaujančio byloje asmens teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šalis savarankiškai pasirenka atstovą procese ir apeliacinio skundo argumentą, kad teismas pažeidė atsakovo teisę turėti teisme atstovą atmeta kaip nepagrįstą. Pagal CPK 42 str. 5 d. šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Kaip matyti iš apelianto į bylą dar 2009-11-27 pateikto atsiliepimo į ieškinį, jame apeliantas teigia dėl bylos vedimo su advokatu apsispręsiantis vėliau. Teisėjų kolegija iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų nustatė, kad atsakovas teismo posėdžiuose dalyvavo asmeniškai, CPK 243 str. nustatyta tvarka jam buvo išaiškintos CPK 42 ir 51 str. numatytos procesinės teisės. Apeliantas pastabų dėl protokolų turinio nereiškė. Pažymėtina ir tai, kad 2011-02-21 apeliantas sudarė atstovavimo sutartį su advokatu Nerijumi Andriusevičiumi (b.l.193), tačiau jau po 2 mėnesių gautas advokato pranešimas, kad atstovavimo sutartis šalių susitarimu 2011-04-08 buvo nutraukta. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nesuteikė jam galimybės pasinaudoti CPK 51 str. suteikiama teise vesti bylą teisme per atstovą, ir sprendžia, kad atsakovo procesinės teisės pažeistos nebuvo. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad su advokatu sudarytą atstovavimo sutartį apeliantas nutraukė dėl savo sunkios materialinės padėties, neįvertinęs, kad neužteks finansinių lėšų atsiskaityti su advokatu, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Byloje nėra įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas buvo apelianto informuotas apie atstovavimo sutarties nutraukimą ir naujos sutarties nesudarymą dėl apelianto sunkios turtinės padėties. Asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka, todėl aukščiau nurodytais motyvais atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas neišaiškino apeliantui galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas nurodė vesiantis bylą per advokatą, šis procesinis dokumentas surašytas profesionaliai ir laiku, todėl teismas pritaria atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai ieškovo atstovės pozicijai, kad apeliacinio skundo ir kitų teismui pateiktų procesinių dokumentų turinys leidžia manyti, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko pasisamdyti advokatą byloje bei turėjo žinoti, kur ir kokia tvarka reikia kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos.