- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- I-3012-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00679-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 12000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7) nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., skundo papildyme (b.l. 12-14), kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 19 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 4, 7, 10, 12, 14, 26. Atmetus baldų užimamą plotą, laisvam judėjimui skirto ploto likdavo labai mažai. Šiose patalpose buvo blogas apšvietimas, vėdinimas prastas, šaltuoju metų laiku drėgna, o šiltuoju metų laiku buvo labai karšta, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais nuteistaisiais, ko pasėkoje kildavo konfliktinės situacijos. Taip pat pareigūnai elgėsi su nuteistaisiais netinkamai, nuolat provokuodavo, sudarydavo konfliktines situacijas. Nurodo, kad buvo skirta tik viena valanda pasivaikščioti lauke, o pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiko teisinio reglamentavimo. Tualeto patalpa neužtikrino privatumo, t.y. sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, nuo kurios atskirtas 1,5 m aukščio sienele, be durų, ventiliacijos, kabinos. Pareiškėjas teigia, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę jis atlikinėjo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo nuo 2013 m. pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, psichinę ir fizinę sveikatą žalojančiomis sąlygomis jis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, žmogiškojo orumo pažeminimą. Mano, kad valstybė pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę neužtikrino jo laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos, todėl jis buvo nuolatinėje streso būsenoje, negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus, taigi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė 12000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 18-23) laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 27 d. prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuos pradžios, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. Nurodė, jog pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į pataisos namus atvyko 2010 m. kovo 4 d. ir gyveno skirtingose gyvenamosiose patalpose. Teigia, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Nuobaudų atlikimą baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose lėmė piktybiškas nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Pabrėžė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, jokie teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Ne visada visos miegamojo vietos baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpų kamerose būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Nurodo, kad įstaigos nuteistųjų gyvenamos, bendro naudojimo patalpos bei pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. 2 – ojo ir 3 – ojo sektoriaus kamerose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, buvusios kameros 3 – iame sektoriuje buvo vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems daugiau kaip vieną valandą praleisti lauke, todėl šie pareiškėjo argumentai visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos problematika, nesikreipė, sveikatos istorijoje užfiksuoti tik nežymūs susirgimai, nesusiję su įkalinimo sąlygomis. Pareiškėjas tik nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos, o tuo pačiu ir objektyviai neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ši administracinė byla teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau tekste – ir Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Pataisos įstaigos 2 – ąjį sektorių atvyko 2010 m. kovo 4 d. (b.l. 25). Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje nuo 2013 m. sausio 1 d. (b.l. 5, 12).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Patisos įstaigoje nuo 2013 m. sausio 1 d. nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. balandžio 27 d. (b.l. 8). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas (b.l. 18-19).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,
teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pareiškėjas mano, kad atsakovo prašomas taikyti senaties terminas diskriminuojantis, įstatyme nenustatytas ir ginčo atveju netaikytinas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Patisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nei skunde, nei skundo papildyme nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. (imtinai) taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. vasario 19 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (toliau tekste – ir Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas numato, kad kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.,) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys duomenys (b.l. 19, 26-28, 29, 30, 31, 33) patvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamo laikotarpio (nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. vasario 19 d.) tam tikrais laiko tarpais atliko bausmę Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Nuo 2013 m. liepos 5 d. (15 parų), nuo 2014 m. spalio 15 d. (15 parų), nuo 2014 m. lapkričio 11 d. (6 mėn.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,29 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,14 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2013 m. balandžio 27 d. (3 mėn.), nuo 2014 m. kovo 3 d. (3 mėn.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 27,42 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,57 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. (15 parų) ir nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. (15 parų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 6,15 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,07 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2013 m. gruodžio 14 d. (15 parų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurios plotas 7,09 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,54 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. sausio 3 d. (15 parų) ir nuo 2014 m. balandžio 30 d. (8 paras) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. liepos 7 d. (15 parų) ir nuo 2015 m. liepos 1 d. (3 mėn.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,03 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,01 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. gegužės 30 d. (15 parų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,31 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,57 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. spalio 31 d. (10 parų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,47 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. vasario 3 d. (10 parų) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9 (3 sektorius), kurios plotas 14,61 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,65 kv. m gyvenamojo ploto.
Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose 177 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui trūko 0,53 kv. m, 0,06 kv. m, 0,59 kv. m, 0,03 kv. m, 0,13 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog Pataisos įstaigoje buvo drėgna, vasaros metu karšta, gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiko reikalavimų.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 procentai. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos ar drėgmės. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių duomenų apie minėtų parametrų matavimus teismui nepateikė. Aplinkybė, jog Pataisos įstaiga išsamiai neatsikerta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, vertinta pareiškėjo naudai, t. y. tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis (esant teisės normų reikalavimų neatitinkančiai patalpų apšvietai ir drėgmei). Todėl konstatuotinas atsakovo veiksmų neteisėtumas, pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6 ir 22 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas skundžiasi, kad atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo su rūkančiaisiais asmenimis, kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog kartu su pareiškėju kamerose buvę asmenys rūkė ar kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją su prašymu paskirti jį į nerūkančių asmenų kamerą ir po tokio kreipimosi būtų laikomas kameroje kartu su rūkančiuoju. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų nedelsiant ginti galbūt pažeistas jo teises, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Be to į bylą pateikta atsakovo 2016 m. birželio 10 d. pažyma Nr. 77-1250 patvirtina, jog pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų ir į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji (b.l. 34). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad pasivaikščiojimo laikas per trumpas ir kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos duomenys patvirtina, kad 2 – ojo ir 3 – ojo sektoriaus kamerose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, buvusių kamerų tipo patalpų 3 – iame sektoriuje kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas (b.l. 34). Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigė, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele, tačiau nurodė, kad nebuvo durų, kabinos, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas jo privatumas. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, akcentuotina, kad nors Pataisos įstaigos sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Pataisos įstaigoje įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).
Iš 2016 m. birželio 20 d. pažymos Nr. 81(2)-299 (b. l. 38) matyti, jog pareiškėjui asmens sveikatos istorijoje fiksuoti tik nežymūs susirgimai, kurie niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų susirgimų, pareiškėjas psichologinės tarnybos specialisto (pasichiatro) buvo konsultuotas, tačiau psichikos ir elgesio sutrikimai nustatyti dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (priklausomybės sindromas) (b.l 38). Psichologinių konsultacijų metu nuteistasis emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos problematika - t.y. dėl higienos normų neužtikrinimo baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose, neišsakė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, neužtikrinta drėgmė bei apšvietimas, aukščiau nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu, neužtikrinto gyvenamosiose patalpose apšvietimo bei drėgmės, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).
Aplinkybė, kad Pataisos įstaigos administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 12000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Pataiso įstaigoje būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Pataisos įstaigoje trukmę (177 dienas), neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, neužtikrinant drėgmės ir apšvietimo, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir skunde teismui pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo, privatumo naudojantis tualetu bei drėgmės ir apšvietimo neužtikrinimo gyvenamoje patalpoje, reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 12000 Eur, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1050 Eur. Nurodytas dydis nustatytinas taip pat atsižvelgus į Pataisos įstaigos specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio, 87 straipsnio, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu teismas,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.