Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovams L. M. M., J. L. M. M., atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei A. M., atstovams L. M., advokatei B. P., nedalyvaujant trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. M. M., J. L. M. M. ieškinį atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“, trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl įpareigojimo perduoti daiktus, turtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį ieškovei L. M. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies.

Dėl šalis siejančių teisinių santykių vertinimo pareikštų reikalavimų kontekste.

Vadovaujantis CK 6.808 straipsnio 1 dalimi, krovinio vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui, o pastarasis įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė L. M. M. susitarė su atsakove dėl krovinio pervežimo iš Berlyno į Vilnių už užmokestį, jog krovinys buvo perduotas ir į Lietuvą atvežtas būtent atsakovės. Ieškovų nurodyta aplinkybė, jog dėl krovinio pervežimo buvo kreiptasi ne į atsakovę, bet į trečiąjį asmenį, jog trečiasis asmuo jų neinformavo apie užsakymo perdavimą atsakovei, identifikuojant šalis siejantį teisinį santykį nelaikytina reikšminga, kadangi ieškovai reikalavimą dėl sutartinių prievolių vykdymo reiškia būtent atsakovės atžvilgiu, tuo tarpu trečiajam asmeniui nagrinėjamoje byloje nereiškiami jokie reikalavimai (tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog trečiasis asmuo faktiškai vežimo paslaugos neteikė, dėl konkrečių pervežimo sąlygų su ieškove nesitarė, teatliko tarpininko vaidmenį perduodamas ieškovės kontaktinius duomenis atsakovei ir atsakovės kontaktinius duomenis ieškovei, todėl trečiojo asmens veiksmai gali turėti įtakos aiškinant sutartį, taip pat gali tapti pagrindu, esant visoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, reikšti trečiojo asmens atžvilgiu savarankišką reikalavimą, tačiau nagrinėjamos bylos ribose nepaneigia fakto, jog vežimo teisiniai santykiai ieškovę siejo būtent su atsakove). Šalis siejančio teisinio santykio kvalifikavimui negali turėti įtakos ir faktas, jog šalys savo sutartinių santykių neįformino raštu. Sistemiškai aiškinant CK 1.71-1.77 straipsnių, 1.93 straipsnio 1 dalies, 6.192 straipsnio, 6.808 straipsnio 2 dalies, Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau- CMR konvencija) 4 straipsnio nuostatas darytina išvada, jog, nors įstatyme ir numatyta vežimo sutarties šalių pareiga sutarties sudarymą patvirtinti važtaraščiu ar kitokiu dokumentu, tokio dokumento nebuvimas tegali turėti įtakos įrodinėjant sutartinių santykių sudėtį ir apimtį, tačiau neturi įtakos sutarties sudarymui ir galiojimui. Kartu pabrėžtina, jog šalys patvirtino sutartinių santykių egzistavimo faktą, jų reikalavimai yra nukreipti į priverstinį priešpriešinių prievolių, kylančių iš vežimo teisinių santykių, vykdymą, todėl abejoti jų valia dėl tarpusavio santykių pobūdžio ir esmės nėra pagrindo.

Reikšdami ieškinį savo teisių pažeidimą ieškovai siejo su jiems priklausančių daiktų savalaikio neperdavimo pasekmėmis, pareiškė reikalavimą dėl turtinės žalos, susijusios su išlaidomis neperduotus daiktus pakeičiantiems daiktams įsigyti, atlyginimo priteisimo, akcentavo, jog atsakovės veiksmais buvo pažeistos abiejų ieškovų, o ne tik sutartinius santykius su atsakove iniciavusios ieškovės L. M. M., teisės. Tiek ieškinio priėmimo stadijoje, tiek ir viso bylos nagrinėjimo metu ieškovams buvo pakartotinai aiškinama pareiga individualizuoti perduotinus daiktus bei pateikti įrodymus, jog krovinį sudaro būtent ieškovų ieškinyje nurodyti daiktai. Ieškovams nurodžius, jog jie negali pateikti įrodymų, kokie daiktai buvo perduoti vežėjui, pateikus preliminarų perduotų daiktų sąrašą, ieškovams buvo išduotas teismo liudijimas daiktams apžiūrėti, tačiau šiuo liudijimu suteikiama teise ieškovai nesinaudojo, vienareikšmiškai nurodydami atitinkamos teisės atsisakantys. Nurodytų aplinkybių visuma, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, įstatyme įtvirtintai įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarkai, leidžia daryti išvadą, jog ieškovai neįvykdė jiems tenkančios pareigos įrodyti, jog būtent ieškinyje nurodyti daiktai sudaro krovinį, jog būtent tokie daiktai yra atsakovei perduotose dėžėse. Nesant atitinkamų įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu turi ieškovas J. L. M. M. (ieškovai neįrodinėjo aplinkybės, jog ieškovą su atsakove sieja sutartiniai teisiniai santykiai, tvirtino, jog susitarimą dėl krovinių pervežimo sudarė būtent ieškovė L. M. M., tuo tarpu duomenų, jog atsakovė disponuoja ieškovui J. L. M. M. priklausančiais daiktais ir šių daiktų neperduodama pažeidžia šio ieškovo teises ar teisėtus interesus, byloje nėra). Kartu spręstina, jog, ieškovams teikus į bylą argumentus ir įrodymus, susijusius būtent su reikalavimu įpareigoti atsakovę įvykdyti atsakovės ieškovės L. M. M. atžvilgiu prisiimtą sutartinę prievolę pervežti krovinį, buvo nustatytos bylos ribos, į kurias nepatenka klausimo, ar atsakovė neteisėtai valdo konkrečius ieškovams priklausančius daiktus, vertinimas (nors ieškovai tvirtino, jog atsakovė neteisėtai disponuoja jiems priklausančiais daiktais, savo poziciją grindė argumentais, susijusiais ne su CK 4.95 straipsnyje reglamentuojamu daiktinių teisių gynimo būdu- daikto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, bet su iš prievolinių (sutartinių vežimo) teisinių santykių kildintinu reikalavimu įvykdyti sutartinę prievolę natūra pristatant krovinį į jo paskirties vietą (CK 1.138 str. 4 p.)).

Dėl sutartinių prievolių apimties.

Vertinant priešpriešinių ieškovės L. M. M. ir atsakovės sutartinių prievolių apimtį akcentuotina, jog tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė pervežimui į paskirties vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, priėmė krovinį, kurį sudaro šešiolika dėžių. Šalys pripažino, kad sudarant sutartį krovinys papildomai identifikuotas nebuvo, nebuvo sudarytas dėžėse esančių daiktų sąrašas. Be to, kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu ieškovai nesinaudojo jiems suteikta teise apžiūrėti krovinį, kartu individualizuojant jo turinį ir pateikiant teismui tai patvirtinančius įrodymus. Kartu pabrėžtina, jog atsakovė pripažino neįvykdžiusi pareigos perduoti krovinį, šalys pateikė teismui duomenis, jog bylos nagrinėjimo metu joms bandant spręsti ginčą vyko susitikimas dėl krovinio perdavimo, kurio metu dalis krovinio – dvi dėžės, perduotos ieškovams, atsakovė toliau disponuoja krovinio dalimi, kurią sudaro likusios keturiolika dėžių. Nurodytų aplinkybių visuma nagrinėjamos bylos kontekste leidžia konstatuoti, jog atsakovė turi sutartinę prievolę pristatyti ieškovei L. M. M. likusią neperduotą krovinio dalį (keturiolika dėžių su jų turiniu).

Vertinant ieškovės L. M. M. sutartines prievoles akcentuotina, jog ginčas tarp šalių kilo dėl užmokesčio už krovinio pervežimą dydžio. CK 6.813 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už krovinio vežimą imamas šalių susitarimu nustatytas mokestis. Tiek savo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose dalyvaujantys byloje asmenys, tiek ir apklausiami teismo posėdžio metu ieškovė ir krovinį vežęs atsakovės darbuotojas bei parengiamajame teismo posėdyje dalyvavęs trečiojo asmens atstovas nuosekliai patvirtino, jog ieškovė 2014 m. rugpjūčio 12 d. telefonu susisiekė su trečiojo asmens darbuotoja dėl krovinio pervežimo, jog trečiojo asmens darbuotoja preliminariai įvardijo užmokesčio už krovinio pervežimą dydį- 1 Eur už 1 kilogramą, kartu nurodydama, jog konkreti kaina turi būti derinama su užsakymą vykdančiu asmeniu (nesant ginčo dėl atitinkamos sąlygos, taip pat įvertinus aplinkybę, jog ieškinyje nurodyta pareigūnė E. A. tiesiogiai negirdėjo šalių pokalbio, į bylą išreikalavus ikiteisminio tyrimo medžiagą, buvo nutarta liudytojos šioje byloje neapklausti; kartu akcentuotina, jog pradiniame ieškinyje nurodę pageidaujantys, kad būtų apklaustas ir krovinį perdavęs Vokietijoje gyvenantis asmuo, vėlesnėse proceso stadijose (tiek teikdami pakartotinį prašymą dėl liudytojų apklausos, tiek ir pasisakydami parengiamajame bei teismo posėdžiuose) šio savo prašymo ieškovai nebepalaikė). Tiek ieškovė, tiek krovinį vežęs atsakovės darbuotojas patvirtino, jog 2014 m. rugpjūčio 18 d. vykusio telefoninio pokalbio, kuriuo buvo derinamas užsakymas, metu ieškovė paklausė, ar krovinio pervežimo kaina bus 200 Eur, ir jai buvo atsakyta, kad kaina gali būti didesnė, ji priklauso ne tik nuo krovinio svorio, bet ir nuo dydžio, užimamos vietos, jog galutinė kaina galės būti įvardinta tik vairuotojui apžiūrėjus krovinį, šalys susitarė, jog atvykęs į krovinio pakrovimo vietą ir įvertinęs situaciją atsakovės vairuotojas apie galutinę kainą ieškovę informuos SMS pranešimu. Nėra ginčo ir dėl to, jog 2014 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. 38 min. atsakovės vairuotojas išsiuntė ieškovei SMS žinutę, kurioje nurodė, kad krovinio pervežimo kaina- 350 Eur, kad į šią žinutę ieškovė neatsakė, ginčas dėl kainos tarp šalių kilo tik tuomet, kai 2014 m. rugpjūčio 19 d. vakare (apie 20 val.) krovinys buvo pristatytas į šalių sutartą vietą Vilniuje. Atitinkama ieškovės pozicija užfiksuota ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto šeštojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio pareigūno nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Kartu akcentuotina, jog atsakovės atstovai nepateikė į bylą vidinių dokumentų, kuriais remiantis būtų apskaičiuojama konkretaus krovinio pervežimo kaina, taip pat nei atsakovės direktorė, nei posėdžio metu paaiškinimus davęs atsakovės vairuotojas negalėjo tiksliai įvardinti objektyvių kriterijų, kuriais remiantis už ginčo krovinio pervežimą buvo nustatyta būtent 350 Eur kaina, tenurodydami, jog konkreti kaina priklauso nuo krovinio svorio, tūrio, užimamos vietos.

Vertinant nurodytas aplinkybes galiojančio teisinio reglamentavimo kontekste akcentuotina, jog, vadovaujantis CK 6.162 straipsniu, civilinė sutartis laikoma sudaryta šalims susitarus dėl esminių sutarties sąlygų. Vežimo sutarties atveju esmine pripažintina ir sąlyga dėl užmokesčio už krovinio pervežimą. Šalių veiksmai tariantis dėl krovinio pervežimo vertintini kaip ikisutartiniai santykiai. Atsakovės vairuotojui susisiekus su ieškove ir susitarus dėl krovinio pervežimo bei nurodžius, jog konkreti kaina bus suderinta apžiūrėjus krovinį ir atsiuntus pasiūlymą dėl kainos SMS žinute, vežimo sutarties sudarymas buvo nukeltas būtent iki šios žinutės išsiuntimo ir ieškovės patvirtinimo, kad kaina jai tinka (tuo atveju, jeigu po kainos nustatymo atsakovės vairuotojas būtų susisiekęs su ieškove ir pastaroji būtų nurodžiusi, kad kaina jos netenkina, vežimo santykiai nebūtų atsiradę). Iš kitos pusės, nors tiesioginis susitarimas dėl kainos ir nebuvo pasiektas, krovinys buvo paimtas ir atvežtas į pristatymo vietą, šalys neginčija sutartinių santykių, nereikalauja atkurti iki jų atsiradimo egzistavusią padėtį, priešingai, viena iš kitos reikalauja vykdyti sutartį, kas neleidžia abejoti jų valia pripažinti sutarties sudarymo faktą.

Kartu pabrėžtina, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovė tvirtina egzistavus susitarimui dėl sutarties kainos: ieškovė nurodo, jog atsakovės elgesys sąlygojo 200 Eur užmokesčio už krovinio pervežimą pripažinimą, tuo tarpu atsakovė nurodo, jog 350 Eur sutarties kaina nustatyta atsakovės vairuotojui išsiuntus ieškovei SMS žinutę (pati savaime tokia šalių pozicija leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma CK 6.198 straipsnio 1 dalis, skirta situacijoms, kai šalys sudaro sutartį neaptardamos joje sutarties kainos, reglamentuoti ir numato, jog tokiu atveju kaina nustatoma pagal rinkoje galiojančias kainas; šalys tarėsi dėl kainos, todėl ieškovės argumentai, jog kiti vežėjai atitinkamas paslaugas teikia net pigiau, nei už kainą, kurią ji sutinka mokėti, ar atsakovės argumentai, jog paprastai kaina yra didesnė, nei ji reikalauja iš ieškovės, nelaikytini reikšmingais- žinodamas preliminarius krovinio duomenis atsakovės vairuotojas ieškovės nurodytos 200 Eur kainos neįvardijo kaip akivaizdžiai nepagrįstos, iš kitos pusės, pati ieškovė patvirtino, jog ją tenkino preliminari pozicija dėl kainos, kuri gali svyruoti tarp 200 Eur ir 250 Eur).

Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio nuostatomis, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vertinant tikruosius šalių ketinimus, derybas, elgesį po sutarties sudarymo. Ieškovė tiek teikdama paaiškinimus tyrėjui (2014 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto šeštojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio pareigūno nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad ieškovė pripažino, jog vairuotojas jai sakė, kad paslauga kainuos daugiau, nei 200 Eur, kad tikslią kainą jis galės pasakyti tik pamatęs krovinį), tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ją tenkino tiek trečiojo asmens nurodyta preliminari 200 Eur kaina, tiek ir galimas kainos padidinimas iki 250 Eur. Kartu ieškovė pripažino, jog šalys nebuvo pasiekę susitarimo dėl konkrečios kainos, jog buvo sutarta, kad apžiūrėjęs krovinį vairuotojas atsiųs SMS pranešimą, kuriame bus nurodyta kaina, už kurią vežėjas sutinka pristatyti krovinį. Iš kitos pusės, vertinant atsakovės veiksmus, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, atsakovės vairuotojas pripažino, jog ieškovė jam nurodė besitikinti, kad krovinys bus pristatytas už 200 Eur. Antra, vairuotojas patvirtino telefoninio pokalbio metu nenurodęs ieškovei galimų kainos ribų ar jos nustatymo mechanizmo. Trečia, vežėjas į kitą miestą apžiūrėti krovinio vyko nepasiekęs susitarimo dėl krovinio pervežimo kainos, tesusitaręs, jog apie užmokesčio dydį ieškovė bus informuota. Ketvirta, net ir bylos nagrinėjimo metu nei atsakovės direktorė, nei krovinį vežęs darbuotojas negalėjo paaiškinti, kaip buvo paskaičiuota ieškovei nurodyta 350 Eur kaina. Penkta, atsakovės vairuotojas krovinį pasikrovė ir išsivežė negavęs ieškovės patvirtinimo, kad kaina jai tinka. Šešta, atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, jog šalys buvo susitarę dėl to, kaip ieškovė turi reaguoti į gautą informaciją, t.y., kad jos tylėjimas (neatsakymas į gautą žinutę) yra prilyginamas sutikimui su kaina. Pastaruoju aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, jog, nors ieškovė elgėsi pasyviai net ir po to, kai gavo SMS žinutę, nenurodydama, kad kaina jos netenkina, nesant duomenų, kada ieškovė žinutę perskaitė (ieškovė nurodė žinutę perskaičiusi apie 10 val. ryto, t.y. praėjus daugiau nei penkioms valandoms nuo jos išsiuntimo), pagrįstu pripažintinas argumentas, jog atsakovės vairuotojo veiksmais buvo sukurta situacija, kad be ieškovės patvirtinimo krovinys jau buvo paimtas ir buvo pakeliui į Lietuvą, todėl ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, jog, jai informavus, kad kaina jos netenkina, vežėjas krovinį grąžins atgal. Kartu pabrėžtina, jog kaina buvo koreguojama ženkliai (padidinta beveik dvigubai), atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė galėjo tikėtis tokių pokyčių, tuo tarpu atsakovės atstovo elgesys parodo, jog kainos derinimo procedūrą jis be pagrindo vertino kaip formalumą (ieškovė išreiškė poziciją besitikinti, kad užmokestis sieks 200 Eur ar šiek tiek daugiau, todėl paaiškėjus, jog toks užmokestis vežėjo netenkina ir bus ženkliai didesnis, nebuvo pagrindo apsiriboti formaliu SMS žinutės išsiuntimu ir imtis užsakymo negavus ieškovės patvirtinimo).

Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, jog susiklosčiusi situacija pripažintina vartojimo teisiniais santykiais, t.y. santykiais tarp verslo subjekto ir jo kliento, užsakančio paslaugą privačiais, asmeniniais tikslais (CK 6.228¹ str.). Remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9, 12 punktais, nesąžininga pripažintina sutarties sąlyga, kuria vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, taip pat sąlyga, kuri suteikia teisę paslaugų teikėjui paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas ar vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties. To paties straipsnio 3 ir 5 dalyse taip pat nustatyta galimybė pripažinti sutarties sąlygą nesąžininga įvertinus sutarties prigimtį, sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, kitas sutarties sąlygas. Be to, sisteminis CK 6.228⁵ straipsnio 3 dalies, 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 4 punkto, 4 dalies, 6.228⁸ straipsnio 2-3 dalių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog vartojimo teisinių santykių specifika lemia vežėjo pareigą aiškiai įvardinti sutarties kainą ir jos nustatymo taisykles bei gauti vartotojo patvirtinimą, kad kaina vartotojui tinka. Pastarąją taisyklę lemia vežėjo, kaip verslo subjekto, specifinis statusas- būtent vežėjui tenka pareiga taip organizuoti veiklą ir įforminti šalių teisinius santykius, kad jų turinys ir šalių tarpusavio prievolės nekeltų abejonių. Ignoruodamas atitinkamas pareigas vežėjas rizikuoja, kad, kilus ginčui, prievolių apimtis bus nustatyta vartotojo naudai. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą pripažinti, jog ieškovė prisiėmė pareigą mokėti tą kainą, kurią pati ieškovė pripažino (kaip minėta, ieškovė pati pripažino, kad ją tenkino krovinio pervežimas už preliminarią 200 Eur kainą, taip pat galimas kainos padidėjimas iki 250 Eur), t.y. priimant krovinį, o kartu ir sprendimą jį vežti, atsakovė iš esmės turėjo ieškovės sutikimą mokėti už pervežimą 250 Eur. Dėl didesnės kainos mokėjimo šalys nebuvo susitarę, ieškovė valios mokėti atitinkamą kainą nebuvo išreiškusi, tuo tarpu 350 Eur kainos nustatymas vienašališku vežėjo veiksmu, negaunant tam ieškovės pritarimo, lemtų atitinkamos sutarties sąlygos nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu, todėl spręsti, jog egzistuoja ieškovės prievolė sumokėti 350 Eur sumą atsakovei, nėra pagrindo.

Dėl sutartinių prievolių vykdymo tvarkos.

Konstatavus atsakovės pareigą pristatyti ieškovei likusią neperduotą krovinio dalį ir ieškovės pareigą sumokėti atsakovei už krovinio pervežimą 250 Eur sumą, vertintini šalių argumentai dėl kiekvienos iš jų teisės reikalauti atitinkamą prievolę įvykdyti priverstinai egzistavimo. Teikdama priešieškinį atsakovė nurodo, jog jos pareiga perduoti daiktus atsiras tik ieškovei atsiskaičius už krovinio pervežimą, tuo tarpu ieškovai nurodo, jog pareiga sumokėti sutarties kainą atsiras tik atsakovei pristačius ir perdavus ieškovams krovinį.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog krovinį atsakovė 2014 m. rugpjūčio 19 d. buvo pristačiusi į šalių sutartą vietą ir informavo ieškovę apie krovinio pristatymą, krovinys nebuvo perduotas dėl to, jog ieškovė atsisakė už krovinį sumokėti.

Vadovaujantis CK 6.39, 6.201 straipsniais, šalys sutartį privalo įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia jos prigimtis ar aplinkybės. Vežimo teisinius santykius reglamentuojančios normos nenumato konkrečios atsiskaitymo už krovinio pervežimą tvarkos, t.y. kas turi įvykti pirmiau- pristatyto krovinio perdavimas ar atlyginimo už krovinio pervežimą sumokėjimas. Kartu pabrėžtina, jog CK 6.46 straipsnio 2 dalyje, 6.58 straipsnyje, 6.207 straipsnyje, 6.813 straipsnio 4 dalyje numatyta vežėjo teisė sulaikyti krovinį, kol jam nebus sumokėtas vežimo mokestis. CMR konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kilus ginčui dėl atsiskaitymo vežėjas privalo atiduoti krovinį tik tada, kai gavėjas pateikia mokėjimo garantiją.

Nors nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties kainos, t.y. atsakovė be pagrindo reikalavo mokėti 350 Eur sumą, tuo tarpu ieškovė sutiko mokėti 200 Eur, nors pati pripažino, kad ją tenkino ir šiuo sprendimu nustatyta 250 Eur kaina, ieškovė nesumokėjo atsakovei net ir tos kainos dalies, pareigą kurią mokėti pripažino, t.y. vežėjas iš esmės įvykdė savo pareigą ir krovinio neperdavė tik dėl to, jog nebuvo gautas apmokėjimas. Iš kitos pusės, galiojant CK 6.38 straipsnyje įtvirtintoms vežėjo pareigoms savo prievoles vykdyti sąžiningai, vadovaujantis protingumo kriterijais, laikytis profesinei veiklai taikomų standartų, CK 6.58 straipsnio 7 dalyje, 6.207 straipsnio 3 dalyje esant įtvirtintai asmens pareigai sulaikymo teise naudotis protingai ir sąžiningai, dėmesys atkreiptinas į tai, jog kainos nesumokėjimą nulėmė nepagrįstas atsakovės reikalavimas sumokėti didesnę kainą, nei ieškovė įsipareigojo mokėti. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė nebūtų įvykdžiusi prievolės atsiskaityti, jeigu atsakovė būtų sutikusi perduoti krovinį už ieškovės nurodytą 200 Eur kainą ar šiuo teismo sprendimu nustatytą 250 Eur kainą. Reikšmingu laikytinas ir faktas, jog šalys nebendradarbiavo ir nesiekė krovinio perėmimo racionaliausiu būdu (pvz., atsakovė galėjo perduoti krovinį už ieškovės pripažįstamą kainos dalį ir reikšti reikalavimą dėl likusios užmokesčio dalies išieškojimo, tuo tarpu ieškovė galėjo sumokėti pripažįstamą mokesčio dalį, bylos nagrinėjimo metu neįgyvendino preliminaraus susitarimo sumokėti neginčijamą kainos dalį, likusią atsakovės reikalaujamą sumą pervesti į depozitinę sąskaitą kartu pasiimant krovinį; pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog kliūtimi susitarimui įgyvendinti tapo ne atsakovės prievolių nevykdymas, o būtent nesutarimai dėl pervežimo kainos ir jos sumokėjimo).

Teismine tvarka išsprendus šalių ginčą dėl užmokesčio už krovinio pervežimą, ieškovei nesant sumokėjus šio mokesčio, atsakovės atstovams pripažinus, jog mokesčio nesumokėjimas yra vienintelė kliūtis kroviniui perduoti, pripažintina, jog kiekviena šalis turi teisę reikalauti priešpriešinių prievolių vykdymo, t.y. atsakovė turi teisę reikalauti sumokėti jai už krovinio pervežimą 250 Eur, tuo tarpu ieškovė L. M. M. turi teisę reikalauti pristatyti krovinį adresu(duomenys neskelbtini), Vilnius, ir perduoti ieškovei. Atsakovės argumentas, jog pakartotinis krovinio vežimas į Vilnių iš Kauno sukels papildomas išlaidas, vertintinas kaip nepaneigiantis atsakovės pareigos įvykdyti sutartinę prievolę. Šis argumentas gali būti reikšmingas sprendžiant galimų atsakovės nuostolių, susijusių su ieškovų veiksmais, atlyginimo klausimą atsakovės veiksmų sulaikant krovinį adekvatumo kontekste (šis klausimas nagrinėjamoje byloje nekeliamas, todėl pasisakyti dėl jo plačiau nėra pagrindo).

Šalių argumentai, jog priešingos šalies reikalavimas gali būti tenkinamas tik pastarajai šaliai įvykdžius savo įsipareigojimą, vertintini kaip nesuderinami su CPK 2 straipsnyje įtvirtintu vienu iš esminių civilinio proceso tikslų- atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Kartu pabrėžtina, jog tarp šalių yra susiklosčiusi situacija, pagal kurią priešpriešinių prievolių įvykdymas persipina- atsiskaitymas už krovinio pervežimą turi įvykti atsakovei krovinį pristačius, tačiau atsakovė turi teisę reikalauti, jog už pervežimą būtų sumokėta prieš krovinį perduodant. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas įpareigoti abi sutarties šalis įvykdyti prievolę natūra, remiantis CPK 284 straipsniu teismui savo iniciatyva nustatant prievolių įvykdymo tvarką, pagal kurią atsakovė įpareigotina per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pristatyti likusią ieškovei neperduotą krovinio dalį (keturiolika dėžių su jų turiniu) adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir perduoti krovinį ieškovei L. M. M., o ieškovė L. M. M. įpareigotina krovinio perdavimo metu sumokėti atsakovei sutarties kainą- 250 Eur.

Dėl sutartinių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, už ieškovės pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su atsakove nevykdymą atsakovė prašo priteisti iš ieškovės procesines palūkanas. Reikalavimas reiškiamas vadovaujantis CK 6.37, 6.210 straipsniais. Šiuo sprendimu jau konstatuota, jog savalaikį ieškovės sutartinių prievolių nevykdymą nulėmė nepagrįsti atsakovės veiksmai reikalaujant sumokėti už krovinių pristatymą per didelę kainą, dėl kurios šalys nebuvo susitarę, ir atsisakant perduoti krovinį už mažesnę kainą. Kartu pabrėžtina, jog ieškovės sutartinės prievolės vykdymas yra susijęs su priešpriešinės atsakovės pareigos pristatyti ir perduoti krovinį vykdymu. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog taikyti ieškovės atžvilgiu įstatyminę sankciją už vėlavimą vykdyti sutartinę prievolę nėra pagrindo.

Be to, reikšdami ieškinį ieškovai už atsakovės pareigos perduoti krovinį nevykdymą prašė taikyti atsakovės atžvilgiu civilinę atsakomybę. Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytą iš sutartinių santykių kylančią žalą įtvirtinta CK 6.245 straipsnio 3 dalyje, 6.256 straipsnyje. Būtinos sąlygos sutartinei atsakomybei taikyti yra asmens neteisėti veiksmai, nuostoliai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Kadangi neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė yra preziumuojama, civilinį ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo pareiškiančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti likusių trijų sąlygų egzistavimo faktą, tuo tarpu asmeniui, kurio atžvilgiu reiškiamas reikalavimas, tenka procesinė pareiga nuginčyti savo kaltės prezumpciją.

Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Nors ir pateikę kvitus 1.058,48 Lt sumai, ieškovai faktiškai nepateikė jokių įrodymų, jog atitinkamos išlaidos yra tiesiogiai susiję su krovinio jiems savalaikiu neperdavimu. Iš dalies kvitų turinio nėra aišku, kokie daiktai įsigyti. Dalyje kvitų nurodyti daiktai (pvz., termoventiliatorius ir tepalinis radiatorius) nėra niekuo susiję su ieškinyje nurodytais krovinį sudarančiais daiktais. Be to, kaip minėta, ieškovai byloje pasirinko pasyvią poziciją krovinio turinio nustatymo aspektu, net ir pakartotinai išaiškinus jų pareigą nurodyti, kokie daiktai sudaro krovinį ir suteikus instrumentus šiai pareigai įgyvendinti (išdavus teismo liudijimą), atitinkamos informacijos teismui nepateikė, dėl ko šiuo sprendimu ir buvo konstatuota, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų krovinio sudėtį. Nesant duomenų, kokie ieškovams priklausantys daiktai yra krovinį sudarančiose dėžėse, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovų naujai įsigyti daiktai buvo skirti jiems neperduotiems daiktams pakeisti. Dėl pastarosios aplinkybės nebuvo galimybės įvertinti krovinį sudarančių daiktų bei ieškovų naujai įsigytų daiktų vertės, t.y. kokybės ir būklės, santykio. Pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog ieškovai neįrodė patyrę nuostolius, neįrodė nuostolių ryšio su atsakovės veiksmais.

Kartu akcentuotina, jog krovinio neperdavimą nulėmė ir pačių ieškovų atsisakymas bendradarbiauti, kas, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, paneigia atsakovės kaltę dėl ieškovų galimai patirtų nuostolių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek iki civilinės bylos iškėlimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu ieškovai nebuvo pakankamai aktyvūs, ne tik patys neieškojo būdų konfliktui išspręsti, bet ir be pagrindo atsisakė vykdyti tą sutartinės prievolės dalį, kurios egzistavimą pripažino. Nurodytos aplinkybės leidžia atmesti kaip nepagrįstą, neįrodytą ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškinį ir priešieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas.

Pateikdami ieškinį ieškovai dviem mokėjimo nurodymais sumokėjo 240 Lt arba 69,51 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus galutinę ieškovų poziciją dėl byloje reikštų reikalavimų apimties darytina išvada, jog byloje buvo pareikštas turtinis reikalavimas dėl 1.075,95 Lt arba 311,62 Eur, už kurį, įvertinus faktą, jog ieškinys pareikštas elektroniniu būdu, mokėtinas minimalus 15 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Be to, ieškovams pasirinkus ne iš daiktinių teisių kildintiną, bet su prievoliniais teisiniais santykiais susijusių savo teisių gynimo būdą, jų reikalavimas dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę vertintinas kaip neturtinis, už kurį elektroninėje byloje mokėtinas 30,75 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 7 d.). Bendra ieškovų mokėtina žyminio mokesčio suma- 45,75 Eur. Likusi ieškovų sumokėta žyminio mokesčio dalis- 23,76 Eur- grąžintina vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Analogiškai, įvertinus aplinkybę, jog atsakovė priešieškinį pareiškė elektroninėje byloje, už ieškinio reikalavimą, kurio suma 350 Eur, ji privalėjo sumokėti minimalų 15 Eur žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Permokėta žyminio mokesčio dalis- 5 Eur- grąžintina atsakovei (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Sprendžiant dėl likusių žyminio mokesčio dalių paskirstymo, dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovų pareikštas turtinis reikalavimas buvo atmestas, tuo tarpu reikalavimas dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę natūra patenkintas, kas pripažintina pagrindu priteisti iš atsakovės už šį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą (30,75 Eur). Tuo tarpu atsakovės reikalavimas dėl skolos priteisimo buvo patenkintas iš dalies, santykiu 5/7. Būtent tokia sumokėto žyminio mokesčio dalis- 10,71 Eur- priteistina atsakovei iš ieškovės, kurios atžvilgiu reikalavimas buvo pareikštas. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pripažintinas atitinkančiu ne tik atmestų ir patenkintų reikalavimų proporciją, bet ir šalių elgesį, susijusį su sutartinių prievolių vykdymu, t.y. faktą, jog esminiu nagrinėjamu atveju laikytinas nepagrįstas atsakovės elgesys reikalaujant, kad ieškovė sumokėtų už krovinio pervežimą kainą, pareigos kurį mokėti ieškovė nebuvo prisiėmusi (CPK 93 str. 4 d.).

Be to, atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 202 Eur atstovavimo išlaidas. Įvertinus tiek patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtį, tiek ir šalių procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu, darytina išvada, jog atsakovei iš ieškovės L. M. M. priteistina 40% atsakovės patirtų išlaidų atlyginimo- 80,80 Eur. Įvertinęs ieškovų procesinės pozicijos tapatumą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, teismas sprendžia, jog yra pagrindas priešpriešines bylinėjimosi išlaidų sumas įskaityti tarpusavyje ir priteisti atsakovei iš ieškovės L. M. M. 60,76 Eur (80,80 Eur + 10,71 Eur – 30,75 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87, 259, 268, 270, 284 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovę MB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir ieškovę L. M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įvykdyti savo sutartines prievoles natūra, atsakovei per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pristatyti likusią ieškovei neperduotą krovinio dalį (keturiolika dėžių su jų turiniu) adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir perduoti krovinį ieškovei L. M. M., o ieškovei L. M. M. krovinio perdavimo metu sumokėti atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sutarties kainą- 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų).

Likusius ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės L. M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 60,76 Eur (šešiasdešimties eurų 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti atsakovei MB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio dalį- 5 Eur (penkis eurus).

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovei L. M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2014 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio dalį- 23,76 Eur (dvidešimt tris eurus 76 ct).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.