Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-20
Bylos Nr.
1A-330-594/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
V. J. M.
Advokatai
Arnoldas Blaževičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-594/2017Proceso Nr. 1-03-2-00542-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Indrei Karpienei, Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Tamulioniui,nuteistajam V. J. M.,nuteistojo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. M. (toliau – V. J. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, BK 75 straipsnio pagrindu, bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu V. J. M. įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. J. M. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. M. Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą bei neturėdamas leidimo laikė šaudmenis, o būtent: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neteisėtai, neturėdamas leidimo, iki 2016 m. gegužės 18 d., 10.35 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė Turkijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatinį dujinį – garsinį pistoletą „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, su išsukta vamzdžio pertvara, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, bei 87 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinius BROWNING (9x17 mm), kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra A, B kategorijų šaudmenys.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės rėmėsi ginklo ir šaudmenų suradimo faktu, tačiau neįvertino, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame ir buvo rastas kaltinime minimas šaunamasis ginklas ir šaudmenys, priklauso N. A. M.. Jame, be V. J. M., gyvena N. A. M. bei M. M., o krata šiame gyvenamajame name buvo atliekama dėl galimai M. M. įvykdytos nusikalstamos veikos. Nei N. A. M., nei M. M. dėl vertinamo įvykio apklausti nebuvo, todėl nesuprantama, kodėl įtarimai dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos buvo pareikšti būtent nuteistajam. Nustatyti rastų neteisėtų daiktų priklausomybei, pasak V. J. M., nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai – pvz. nepaimti pirštų antspaudai, neieškoti biologiniai pėdsakai. Šių aplinkybių skundžiamu nuosprendžiu neanalizavo ir pirmosios instancijos teismas. Priešingai, net ir gavęs įtikinamus V. J. M. paaiškinimus, apylinkės teismas juos ignoravo, nepaaiškindamas jokių objektyvių tokio savo sprendimo priežasčių. Be to, V. J. M. parodymai, jų patikimumas, nebuvo patikrinti kitais BPK nustatytais būdais. Šių duomenų visumoje nuteistasis pažymi, kad jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras, rinkdami įrodymus, suklydo ir perdavė bylą nagrinėti teismui be pagrindo. Išanalizavus byloje esančius įrodymus akivaizdu, kad nuteistasis neįvykdė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. J. M. ir jo gynėjas advokatas A. Blaževičius pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems argumentams, prašė V. J. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentacija, prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo V. J. M. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo V. J. M. apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo, be kita ko, laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento, t. y. jų turėjimo neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuriai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2017).Vertinamu atveju pagal komentuojamo straipsnio nuostatas V. J. M. buvo pripažintas kaltu už tai, kad šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė Turkijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatinį dujinį – garsinį pistoletą „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, su išsukta vamzdžio pertvara, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais bei 87 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinius BROWNING (9x17 mm). Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad nustatydamas šias aplinkybes, o tuo pačiu ir V. J. M. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apelianto namuose rastas ginklas priklauso būtent jam, o ne kitiems namo gyventojams, nepagrįstai sprendė, kad 9 mm kalibro šoviniais BROWNING V. J. M. negalėjo šaudyti iš legaliai jo laikomo pistoleto PM (Makarov), tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, sutikti su tokiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį, pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant V. J. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, jo kaltė pagrįsta teisme ištirtais ir skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme V. J. M. nepripažino. Teigė, jog kratos metu jo namuose rastas ir paimtas dujinis pistoletas „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, jam nepriklauso, kaip jis atsirado jo striukės kišenėje, nežino. Tuo tarpu šoviniais BROWNING jis šaudydavo iš legaliai laikomo pistoleto PM (Makarov). Kada juos įsigijo, nepamena, bet pirko juos legaliai iš ginklų parduotuvės, pateikdamas leidimą laikyti ir nešioti pistoletą PM. Iš esmės analogiškas aplinkybes, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, V. J. M. išdėstė ir savo apeliaciniame skunde, jas patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Analizuojant šių V. J. M. parodymų visumą, vertinant jų patikimumą ir objektyvumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad pistoletas „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, 2016 m. gegužės 18 d. buvo rastas V. J. M. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), katilinėje kabėjusios striukės kišenėje. Abejonių tuo, jog kratos metu minėtame name be V. J. M. gyveno ir jo buvusi sutuoktinė N. A. M., teisėjų kolegijai nekyla. Tačiau teigti, jog ginklas galėjo priklausyti jai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šią aplinkybę, apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, N. A. M. kategoriškai paneigė, nurodydama, kad ginklo ji neturi. Be to, katilu, aprūpinančiu namą šiluma, liudytojos teigimu, rūpinasi jos buvęs sutuoktinis, kas iš esmės suponuoja pagrįstą išvadą, jog lankytis katilinėje, kurioje buvo rastas aptariamas ginklas, N. A. M. iš esmės neturėjo jokio reikalo. Vertinant N. A. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, V. J. M. keliamų versijų kontekste, pastebėtina ir tai, kad, pasak N. A. M., name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena tik ji ir jos buvęs sutuoktinis – V. J. M.. Jų sūnus M. M., turi butą (duomenys neskelbtini) ir jų namuose 2016 m. gegužės mėnesį negyveno, atvykdavo retai, būdavo, kad susitinka, tačiau ne pas juos namuose, kas iš esmės paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog ginklas galėjo priklausyti jo sūnui M. M.. Juo labiau, jog ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paklaustas apie galimybę apklausti jo sūnų M. M., pripažino, kad šis su jais (nuteistuoju ir N. A. M.) name negyveno, pas tėvus lankydavosi retai. Nors apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu N. A. M. ir nurodė, nežinanti ar katilinėje (kurioje buvo rastas komentuojamas ginklas) nekabėjo svetimi rūbai, kadangi namuose buvo keičiami langai ir galbūt darbininkai galėjo kokius nors savo drabužius pasikabinti, tačiau, įvertinus tai, kad tiek kratos metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pats V. J. M. patvirtino, jog katilinėje kabojusi striukė, kurioje ir buvo rastas aptariamas ginklas, priklausė būtent jam, šios N. A. M. nurodytos aplinkybės, jokios reikšmės, sprendžiant V. J. M. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, neturi. Tuo tarpu tikėti V. J. M. versija, jog ginklą, rastą jam priklausančioje striukėje, galėjo palikti tretieji asmenys – prieš keletą metų V. J. M. ir N. A. M. namuose gyvenę du vyrai (vienas kurių šiuo metu, pasak nuteistojo, jau yra miręs, kitas – kalėjime), namuose dirbę darbininkai ar vairuotojai (remiantis nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, ankščiau jis turėjo įmonę, todėl ten (sprendžiant iš parodymų visumos – katilinėje) vairuotojai nusirengdavo ir apsirengdavo) jokio pagrindo taip pat nėra. Ši versija vėlgi nėra pagrįsta jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis. Jos nepatvirtino ir N. A. M. – paklausta apie tai, kas be jų gyveno (duomenys neskelbtini), esančiame name, jokių duomenų apie nuteistojo minimus du vyrus, neva gyvenusius jų namuose, nenurodė. Pats V. J. M. įvardinti jo nurodytų asmenų kontaktinių duomenų negalėjo ir vien jau ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti V. J. M. pateiktos versijos pagrįstumu. Analogiška išvada darytina įvertinus ir nuteistojo duotus parodymus, kurie skirtingose proceso stadijose keitėsi iš esmės. Štai apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad jo striukės, kabėjusios prie katilinės, kišenėje rastą ginklą galėjo palikti jo kiek ankščiau turėtos įmonės vairuotojai, apeliaciniu skundu iškėlė versiją, jog už šiuos veiksmus galėjo būti atsakinga jo sutuoktinė arba sūnus, o apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jau mini kažkokius du vyrus, neva tai gyvenusius jo ir jo buvusios sutuoktinės namuose, bei darbininkus, kurie neva persirenginėdavo katilinėje ir dėvėdavo namo šeimininko (V. J. M.) drabužius. Akivaizdu, jog esant tokiems akivaizdiems prieštaravimams nuteistojo parodymuose, remtis jai sprendžiant V. J. M. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme ar jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą ir jos kontekste vertinant V. J. M. keliamų versijų patikimumą svarbu paminėti ir tai, kad, sutinkamai su analizuojamos baudžiamosios bylos duomenimis, V. J. M. savo namuose turėjo ir daugiau ginklų, kurie buvo laikomi legaliai, t. y. turint leidimus. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.) 17 straipsnio nuostatas, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, kuris, be kita ko, nėra nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliami reikalavimai yra įtvirtinti komentuojamo teisės akto 18 straipsnyje ir būtent šio straipsnio analizė, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, suponuoja pagrįstą išvadą, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu konstatuotos aplinkybės gali turėti tiesioginės įtakos nuteistojo turimo leidimo turėti ir laikyti ginklus panaikinimui. Nors ši aplinkybė ir nelaikytina pakankamu pagrindu atmesti V. J. M. parodymus ir jais keliamas vertinamo įvykio versijas kaip nepagrįstas, tačiau, sprendžiant jo parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą vis tik neturėtų būti ignoruojama. Juo labiau, kad, kaip minėta, sakyti tiesą kaltinamo/nuteisto asmens atitinkamos BPK nuostatos neįpareigoja, o V. J. M. versijos, jog ginklą jam priklausančioje striukėje, jo gyvenamojo namo katilinėje, galėjo palikti tretieji asmenys, jokie nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys nepatvirtina. Atmetant V. J. M. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklausto R. V., dalyvavusio V. J. M. namuose 2016 m. gegužės 18 d. atliekant kratą, parodymus. Liudytojo teigimu, ginklas buvo įdėtas į vidinę striukės kišenę, toje pačioje patalpoje buvo rastos ir kelnės su ginklui įdėti skirtu siuviniu. Ginklo suradimo momentu V. J. M. buvo kartu su kratą atlikusiais pareigūnais, paaiškino jam (R. V.), kad ginklas yra netikras, iš ko jis (liudytojas) suprato, kad V. J. M. žinojo apie rastą ginklą. R. V. papildomai paaiškino, kad jam susidarė įspūdis, jog ginklas buvo padėtas tokioje vietoje – prie durų, kad būtų lengvai pasiekiamas, jei reikėtų staigiai apsiginti. Netikėti šio asmens parodymais, teisinio pagrindo nėra. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. V. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei atitiko kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą. Abejonių šio liudytojo suinteresuotumu nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. V. J. M. patvirtinimas liudytojui R. V., jog kratos metu striukės kišenėje rastas ginklas, yra netikras, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog kratos metu nuteistasis iš esmės neneigė, jog rastas ginklas priklauso jam.Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į 2016 m. gegužės 18 d. kratos protokole užfiksuotus duomenis - kratos protokole jokių pastabų apie tai, jog šis ginklas jam nepriklauso V. J. M. nenurodė. Nors iš šio dokumento galima suprasti, kad pistoletas „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, buvo rastas V. J. M. gyvenamojoje vietoje esančiame seife (b. t. 1, b. l. 18-22), kadangi jo konkreti suradimo vieta nenurodyta, tačiau šis netikslumas, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus R. V., dalyvavusį atliekant kratą ir patvirtinusį, jog minėtas ginklas buvo rastas namo katilinėje buvusios V. J. M. striukės vidinėje kišenėje, nesudaro pagrindo skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio panaikinimui, kadangi pats ginklo suradimo faktas jokių abejonių nekelia. Juo labiau, jog ir pats nuteistasis vertinamu atveju neneigė, jog minėtas ginklas buvo rastas ne seife, kartu su kitais (legaliai laikomais) ginklais, o katilinėje kabėjusioje striukėje. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog priimant skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nebuvo apklausta jo buvusi sutuoktinė N. A. M. ir jo sūnus M. M.. Siekiant pašalinti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus, N. A. M. buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tuo tarpu įvertinus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškėjusias aplinkybes apie M. M. ligą ir atliekamą ekspertizę Utenoje, atsižvelgiant į tai, kad tėvų name jis negyveno, teisėjų kolegijos sprendimu, M. M. apklaustas nebuvo, tam neprieštaravo ir V. J. M., patvirtinęs, kad sūnus su jais negyveno ir neateidavo. Tokiu būdu, įvertinus aukščiau išdėstytų nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų visumą, abejoti V. J. M. gyvenamojoje vietoje rasto šaunamojo ginklo „BLOW COMPACT 2002“, Nr. 28841, priklausomumu nuteistajam, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama ir su apylinkės teismo išvadomis dėl 87 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinių BROWNING (9x17) neteisėtu laikymu, teigiant, kad šiais šoviniais buvo šaudoma iš legaliai laikomo šaunamojo ginklo PM (Makarov), tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir tinkamai ištirtus įrodymus, tokius nuteistojo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Kaip nustatyta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licenzijavimo skyriaus 2016 m. birželio 21 d. pranešimu Nr. 20-IL-49005, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licenzijavimo skyriuje V. J. M. vardu registruotas pistoletas PM, kal. 9x18, Nr. OL0715, todėl V. J. M. galėjo turėti tik tokios rūšies šovinių, koks yra registruotas ginklas; BROWNING tipo šovinių V. J. M. turėti negalėjo (b. t. 1, b. l. 46). Tai, jo šie šoviniai netinkami šaudyti iš pistoleto PM nurodyta ir 2016 m. birželio 1 d. specialisto išvadoje (b. l. 38 - 42, t. 1). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tikrinant V. J. M. pateiktą versiją, jog šiuos šovinius jis įsigijo ir laikė legaliai, jais šaudė iš legaliai laikomo pistoleto PM (Makarov), buvo apklaustas specialistas T. B.. Jo teigimu, V. J. M. gyvenamojoje vietoje rastais šoviniais iš pistoleto PM (Makarov) šaudyti negalima, šie šoviniai komentuojamam ginklui yra per maži, realiai šie šoviniai neiššautų. Papildomai ekspertas paaiškino, kad šovinius perkant oficialioje parduotuvėje, asmeniui parduodami tik tie šoviniai, kurie tiktų legaliai asmens laikomam ginklui. Neturint leidimo ginklui, tokie šoviniai asmeniui nebūtų parduodami. Perkant šovinius, reikia parduotuvėje parodyti leidimą ginklui, pagal kurį ir parenkami tinkami būtent tam ginklui šoviniai. Abejoti šiais specialisto, turinčio specialių žinių balistikos srityje, parodymais, o būtent tuo, jog V. J. M. gyvenamojoje vietoje rastais šoviniais BROWNING (9x17) iš legaliai nuteistojo laikomo ginklo PM (Makarov) šaudyti nėra galimybės (kas iš esmės paneigia V. J. M. parodymus), nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir specialisto apeliacinės instancijos teismo posėdžio duoti parodymai, kad analizuojamu atveju šovinių į pistoletą PM (Makarov) jis nedėjo ir šiuo pistoletu minėtais šoviniais iššauti nebandė. Teisėjų kolegija neabejoja specialisto T. B. kompetencija ir darbo patirtimi, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jis, turėdamas didelę darbinę patirtį, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog V. J. M. namuose rasti šoviniai BROWNING yra per maži legaliai nuteistojo laikomam ginklui PM (Makarov), sutikti su apelianto pateikta versija ir jos pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra.Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad V. J. M. parodymai apie aptariamų šovinių įsigijimą taip pat nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, jog šovinius pirko parduotuvėje (duomenys neskelbtini) užpernai, o gal ir 2014 metais, parduotuvėje parodęs ginklo leidimą. Juos išbandė trise iškart, kai parsivežė, yra liudininkai (kokie, vėlgi nuteistasis neįvardino). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šias aplinkybes nuteistasis aiškino kiek kitaip. Jo teigimu, šovinius jis įsigijo draugo pažįstamo parduotuvėje, norėdamas pamokyti šaudyti savo draugę, neva tai dirbančią policijoje ir nemokančią gerai šaudyti, draugo pasiūlymu į Makarov pistoletą nuperkant pigesnių šovinių (vėlgi nei vieno iš teismo posėdžio metu minėtų asmenų duomenų, padėsiančių juos identifikuoti, nenurodydamas). Akivaizdu, jog esant tokiems prieštaravimams V. J. M. parodymuose, neįvardinant asmenų, kurie galėtų patvirtinti/paneigti nuteistojo keliamas versijas, betarpiškai tikėti nuteistojo bylos nagrinėjimo metu išdėstytų teiginių tikrumu, nėra objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kai jų nepatvirtina ir jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti įrodymai. Priešingai, juos iš esmės paneigia - specialistas kategoriškai paneigė, jog V. J. M. gyvenamojoje vietoje rasti šoviniai BROWNING yra tinkami šaudyti iš pistoleto PM. Šios išvados kontekste pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu V. J. M. buvo įpareigotas pateikti duomenis apie ginklų parduotuvę, kurioje jis įsigijo šaudmenis BROWING. Pateikdamas reikalaujamą informaciją, nuteistojo gynėjas advokatas A. Blaževičius patikino teismą, kad V. J. M. 87 vnt. 9 mm kalibro BROWING šaudmenų, galimai 2014-2015 metais, įsigijo ginklų parduotuvėje UAB „V. G.“, esančioje (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 41). 2017 m. birželio 30 d. raštu Nr. 1A-330-594/2017 pasiteiravus UAB „Vilniaus ginklai“ direktoriaus ar 2014-2015 m. UAB „V. G.“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), V. J. M. įsigijo 87 vnt. 9 mm kalibro BROWING šaudmenų ir pagal kokiam ginklui išduotą leidimą (b. t. 2, b. l. 42), 2017 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teismas buvo informuotas, kad duomenų apie užklausime minimų šaudmenų įsigijimą nėra (b. t. 2, b. l. 43). Šios aplinkybės vėlgi leidžia abejoti ne tik V. J. M. parodymų patikimumu, bet ir jo keliamų versijų pagrįstumu. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. J. M. kaltės ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad V. J. M. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad V. J. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pagrindo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį neįžvelgia, todėl V. J. M. apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį paliekant nepakeistą. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegijai neleidžia ir V. J. M. apeliacinio skundo teiginiai, jog vertinamu atveju jo kaltei pagrįsti nebuvo atlikti jokie procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai – nuo ginklo nepaimti pirštų antspaudai ir pan. Šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui, todėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas procesinis sprendimas dėl asmens kaltės. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti V. J. M. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Vilgelmo J. M. apeliacinį skundą atmesti

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė