Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-311-957/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-05-26
Bylos Nr.: 1A-311-957/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20606-2025-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Cininas, Ugnius Trumpulis, Marijus Kursevičius
Nuteistasis: P. D.
Nukentėjusysis: I. T.
Advokatai: Aušra Juknaitė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.1.2.2Kišenvagystė (BK 178 str. 2 d.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-957/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20606-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.14.1.2.2; 2.1.15.1.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. gegužės 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Inčienei,nuteistosios P. D. gynėjai advokatei Aušrai Juknaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios P. D. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją bausmės vykdymo metu:

1) tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o darbo susiradimo atveju be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti darbo vietos;

2) per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai I. T. nusikalstama veika padarytą 240 Eur dydžio turtinę žalą;

3) dalyvauti elgesio pataisos programoje, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą;

4) per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų pagal sveikatos būklę galimų atlikti darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

5) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiosios I. T. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant nukentėjusiajai I. T. iš P. D. 240 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. D. nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) dėl to, kad ji 2025 m. birželio 13 d., apie 9.30 val., dienos metu, viešoje vietoje, Ukmergėje, Vytauto g. 113, prekybos ir pramogų centre „Eifelis“ esančioje parduotuvėje „Pepco“, iš I. T. kuprinės pavogė piniginę, kurios vertė 10 Eur, su joje buvusiu pensininko pažymėjimu, pinigais, bendros 230 Eur vertės, ir įvairiomis nuolaidų kortelėmis, neturinčiomis materialinės vertės, tokiais savo tyčiniais veiksmais padarydama nukentėjusiajai I. T. bendrą 240 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji P. D. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją (t. y. P. D.) išteisinti. Nuteistosios P. D. apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl jos kaltės padarė nesant pakankamų, įtikinamų ir abejonių nekeliančių įrodymų – apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas vien tik nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymais, kurie nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo fakto, nėra grindžiami jokiais tiesioginiais ar objektyviais įrodymais ir laikytini vien spėjimais. Byloje nėra liudytojų, mačiusių vagystės momentą, nėra vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuotas piniginės paėmimas, nėra rasta pagrobta piniginė ar kiti objektai, galintys ją susieti su nusikalstama veika. Apeliantės vertinimu, šiuo atveju jos kaltė grindžiama išimtinai netiesioginiais duomenimis, tačiau jų visuma nesudaro jokios vientisos ir uždaros įvykių grandinės, nors loginės, nuoseklios ir uždaros grandinės, nepaliekančios jokių pagrįstų alternatyvių įvykių versijų, svarba pabrėžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

2.2. Nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir liudytojos parodymus vertino kaip nuoseklius, visgi pats pripažino, kad tarp jų yra prieštaravimų dėl reikšmingų aplinkybių. Nesutampa nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai dėl to, kurioje vietoje ir kuriuo momentu buvo pastebėta moteris (nukentėjusioji I. T. nurodė, kad moterį pastebėjo tuo metu, kaip apžiūrinėjo marškinėlius, minėta moteris stovėjo jai labai arti iš nugaros, tuo tarpu liudytoja L. L. parodė, kad su I. T. nuėjo ieškoti kojinių ir būtent ten buvo pastebėta nepažįstama moteris), be to, skiriasi nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai ir dėl tolimesnės įvykių sekos (ikiteisminio tyrimo metu jos nurodė, kad išsirinkusios marškinėlius nuėjo tiesiai prie kasos, o teisme paaiškino, kad prieš tai dar lankėsi kitame skyriuje (rinkosi gertuves) ir tik tuomet nuėjo atsiskaityti). Apeliantės teigimu, šie prieštaravimai nėra formalūs ar nereikšmingi, priešingai, jie kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų tikslumo ir patikimumo.

2.3. Vaizdo įrašai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tik patvirtina jos (t. y. P. D.) buvimą vietovėje prie parduotuvės, automobilių aikštelėje (ko ji neneigia, nes tą dieną buvo Ukmergėje aplankyti brolį, su juo susitiko prie autobusų stoties), tačiau visiškai nesieja jos su nusikalstama veika ir todėl, apeliantės teigimu, tokie duomenys neturi esminės įrodomosios vertės sprendžiant kaltės klausimą.

2.4. Teismo išvada, kad piniginę galėjo paimti būtent ji (t. y. P. D.), grindžiama vieninteliu argumentu, kad ji buvo šalia nukentėjusiosios ir, nukentėjusiosios manymu, tuo metu parduotuvėje nebuvo kitų asmenų. Apeliantė, pažymėdama tai, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, nurodo, kad toks pirmosios instancijos teismo argumentavimas yra akivaizdžiai spekuliatyvus, neatitinka baudžiamajame procese taikomo įrodinėjimo standarto. Apeliantės teigimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad parduotuvėje iš tikrųjų nebuvo kitų asmenų, be to, nenustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis piniginė buvo paimta ar dingo iš nukentėjusiosios kuprinės. Skunde pažymima, kad byloje nėra paneigta reali galimybė, kad piniginė galėjo dingti ir kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su nusikalstama veika. Tokios esminės aplinkybės liko neištirtos.

2.5. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsižvelgiant į jos (t. y. P. D.) ankstesnį teistumą, toks veikimo būdas jai „nesvetimas“, prieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir individualaus kaltės įrodinėjimo principui. Apeliantė pažymi, kad asmens praeitis negali būti naudojama kaip įrodymas, patvirtinantis kaltę konkrečioje byloje.

2.6. Apeliantė pažymi, kad ji nuo pat pradžių neigė padariusi nusikalstamą veiką, o jos parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo jokiems objektyviems duomenims ir nebuvo paneigti. Jos parodymai negali būti atmesti vien dėl to, kad ji nepripažįsta kaltės, jeigu jie nėra paneigti kitais byloje esančiais duomenimis.

2.7. Šioje baudžiamojoje byloje akivaizdžiai nebuvo taikytas baudžiamajame procese galiojantis principas, kad visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Priešingai, egzistuojančios abejonės buvo ignoruotos arba nepagrįstai interpretuotos jos nenaudai.

3. Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios P. D. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliantė nesutinka su jos pripažinimu kalta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas reikšmingas bylos aplinkybes nustatė netinkamai įvertinęs įrodymus, spręsdamas jos kaltės klausimą rėmėsi spėjimais ir prielaidomis, nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais, rėmėsi išimtinai netiesioginiais įrodymais, kurių visuma nesudaro vientisos įvykių grandinės ir pan. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. D. kalta, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ar surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes bei būtinus BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

5. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatant, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, šio teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajai P. D., apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadarė. Teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus esminius byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Nuosprendyje įrodymai išdėstyti pakankamai nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, iš to aišku, kodėl vienais įrodymais (pvz., nukentėjusiosios I. T., liudytojos L. L. parodymais) remiamasi, o kiti (pvz., nuteistosios P. D. parodymai) atmetami. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK turiniui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1, 5, 6 dalys) ir teismų praktikos išaiškinimus. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, todėl tai, kad nuteistoji byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir tas, kas viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė). Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti. Vagystę kvalifikuojantis požymis – kišenvagystė, rodo didesnį šios veikos pavojingumą. Įstatymų leidėjas BK 178 straipsnio 2 dalyje išskyrė šią veiką dėl specifinio jos padarymo būdo ir didesnio asmenų, kurių turtas pagrobiamas, pažeidžiamumo. Svetimo turto pagrobimas iš rankinės viešoje vietoje paprastai atliekamas pasinaudojant nukentėjusiojo išsiblaškymu, žmonių susibūrimu, latentiškumu, t. y. ribotomis galimybėmis iš karto pastebėti nusikalstamą veiką bei ją nutraukti. Kartu tokie kaltininko veiksmai rodo didesnį jo įžūlumą, jo išankstinį pasirengimą tokiam veikimui, apskaičiuotą pobūdį. Viešose vietose daromos kišenvagystės taip pat mažina visuomenės saugumo jausmą, skatina nesaugumo viešosiose erdvėse pojūtį ir pažeidžia visuomenėje būtiną pasitikėjimą saugiu dalyvavimu viešajame gyvenime ir pan.

8. Šioje baudžiamojoje byloje P. D. nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2025 m. birželio 13 d., apie 9.30 val., dienos metu, viešoje vietoje, Ukmergėje, Vytauto g. 113, prekybos ir pramogų centre „Eifelis“ esančioje parduotuvėje „Pepco“, iš nukentėjusiosios I. T. kuprinės pavogė piniginę, kurios vertė 10 Eur, su joje buvusiu pensininko pažymėjimu, pinigais, bendros 230 Eur vertės, ir įvairiomis nuolaidų kortelėmis, neturinčiomis materialinės vertės bei taip padarė nukentėjusiajai 240 Eur turtinę žalą.

9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl tokių P. D. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kaltės grindė nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymais, šalia prekybos centro veikusių vaizdo kamerų įrašais, kuriuose fiksuota praeinanti pro prekybos centrą bei vėliau sėdanti į jai priklausantį automobilį nuteistoji ir kt. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, pritaria ir skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad šių ir kitų skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog būtent P. D. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš nukentėjusiosios kuprinės pagrobė 10 Eur vertės piniginę su joje buvusiais 230 Eur ir kitais nurodytais daiktais.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintos P. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės nustatytos remiantis ne netiesioginiais, o būtent tiesioginiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien aplinkybė, jog nukentėjusioji I. T. ir liudytoja L. L. tiesiogiai nepastebėjo paties nukentėjusiosios piniginės paėmimo iš pastarosios kuprinės momento, ar, kad šis momentas nefiksuotas vaizdo kameromis, taip pat, kad nukentėjusiosios piniginė pas nuteistąją nerasta, savaime nereiškia, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai, taip pat byloje esantys vaizdo įrašai laikytini netiesioginiais įrodymais. Tokia apeliantės pozicija pernelyg susiaurina įrodymų vertinimo procedūros turinį, kadangi baudžiamajame procese įrodymai vertinami ne izoliuotai, o jų visumos kontekste. Pažymėtina, kad BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Viena vertus, baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatytas reikalavimas nuosprendį grįsti tik tiesioginiais įrodymais ar draudimas netiesioginiais įrodymais grįsti nuteistojo kaltę. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo apeliantės nurodomus įrodymus (nukentėjusiosios ir liudytojos parodymus, vaizdo įrašus) pripažinti tik netiesioginiais, vientisos ir uždaros įvykių grandinės nesudarančiais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog tiesioginiais įrodymais laikytini tokie įrodymai, kurie patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad kišenvagystės pobūdžio nusikalstamose veikose itin dažnai nebūna asmens, tiesiogiai mačiusio patį pagrobimo veiksmą, būtent tai ir apibūdina tokios veikos pavojingumą, atitinkamai kaltininko veika ir jo kaltė įrodinėjama vertinant tarpusavyje susijusių ir vienas kitą papildančių tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumą, atskirus įrodymus gretinant ir lyginant tarpusavyje bei sprendžiant dėl jų patikimumo, leistinumo ir sąsajumo.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymai apie tai, jog nukentėjusioji iki kontakto su nuteistąja P. D. kuprinėje turėjo piniginę su pinigais, o netrukus po jų kontakto piniginės nebeteko, nėra vien abstraktūs netiesioginiai samprotavimai – tai tiesioginiai įrodymai apie turto turėjimo ir jo dingimo aplinkybes bei konkretų asmenį, veikai aktualiu metu buvusį visiškai šalia nukentėjusiosios. Antai, nukentėjusioji I. T. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė (apibendrinant jos parodymus), kad 2025 m. birželio 13 d., ryte, prieš eidama į parduotuvę užėjo pas draugę L. L., kuri jai iškeitė pinigus, ji į piniginę įsidėjo 230 Eur, dokumentus ir nuolaidų korteles, o pačią piniginę buvo įsidėjusi į užsegtą kuprinę. Atvykusi į prekybos centre „Eifelis“ esančią parduotuvę „Pepco“ ji pastebėjo prie jos iš už nugaros priėjusią ir kurį laiką labai arti stovėjusią moterį, kurią vėliau atpažino vaizdo įrašuose. Nuėjusi prie kasos nukentėjusioji nustatė, kad kuprinės skyrius atsegtas, o piniginės nebėra. Kadangi iki tol kuprinės nebuvo nusiėmusi, niekur nebuvo užsukusi ir kitų asmenų šalia nebuvo, jai kilo įtarimas, kad vagystę įvykdė minėta moteris parduotuvėje „Pepco“, dėl to ji nedelsdama kreipėsi į policiją bendruoju pagalbos telefonu. Tokie nukentėjusiosios I. T. parodymai savo esme atitinka jos 2025 m. birželio 13 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką bei ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2025 m. spalio 16 d. vykusios apklausos turinį (1 t., b. l. 1-5, 61-64). Pažymėtina, kad tokius nukentėjusiosios parodymus apklausiama tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 78-79) patvirtino ir liudytoja L. L., kuri davė parodymus apie 2025 m. birželio 13 d. parduotuvėje „Pepco“ įvykusią piniginės vagystę iš nukentėjusiosios kuprinės. Ji nurodė mačiusi prie nukentėjusiosios priėjusią ir arti stovėjusią (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad moteris „...trynėsi arčiau I. T.“) nepažįstamą moterį, kuri jai pasirodė įtartina dėl savo elgesio ir išvaizdos – buvo susigūžusi, vilkėjo striukę pakelta apykakle bei dėvėjo juodą kepuraitę, nors diena buvo karšta. Taigi, įvykio metu tiesiogiai dalyvavusių nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymai be jokių tarpinių grandžių yra susiję su įrodinėjimo dalyku, t. y. kad nukentėjusioji turėjo pinigus, kad juos laikė piniginėje, kuri buvo užsegtoje kurpinėje, kad pakeliui į parduotuvę „Pepco“ niekur nebuvo užsukusi ir piniginės išsiėmusi, kad parduotuvėje šalia jos visiškai arti buvo nuteistoji, kad netrukus prie kasos pastebėjo, jog kuprinė atsegta, o piniginės nėra.

12. Teisėjų kolegija atmeta nuteistosios P. D. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos vien prielaidomis, o nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios P. D. kaltė pagrįsta nuoseklia ir tarpusavyje suderinta įrodymų visumos analize:

12.1. Pirmiausia pažymėtina, kad nepaisant kai kurių nukentėjusiosios ir liudytojos nevienodai nurodytų smulkių aplinkybių, jų duotų parodymų skirtumai nelaikytini esminiais prieštaravimais, paneigiančiais jų parodymų patikimumą. Abi jos nuosekliai patvirtino esmines įvykio aplinkybes: nukentėjusioji I. T. į parduotuvę „Pepco“ atėjo turėdama piniginę užsegtoje kuprinėje, parduotuvėje prie jos buvo priėjusi ir itin arti stovėjo nepažįstama moteris, o netrukus po to priėjus prie kasos atsiskaityti buvo pastebėta, kad iš kuprinės dingo piniginė. Parodymų skirtumai dėl konkretaus parduotuvės skyriaus pavadinimo (marškinėlių ar kojinių) ar dėl to, ar prieš einant prie kasos dar buvo užsukta į kitą skyrių, vertintini kaip natūralūs netikslumai, atsirandantys prisimenant kasdienio pobūdžio aplinkybes praėjus ilgesniam laikui po įvykio. Tokie neatitikimai nepaneigia nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų esmės, priešingai, rodo, kad jų parodymai nebuvo dirbtinai derinami tarpusavyje. Šioje dalyje pastebėtina, kad tiek nukentėjusioji I. T., tiek liudytoja L. L. yra garbaus amžiaus (atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gimimo), nuo įvykio iki teismo posėdžio praėjo ilgas laiko tarpas, todėl tam tikrų netikslumų buvimas natūralus.

12.2. Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios I. T. ir liudytojos L. L. parodymus gretinant su kitais bylos įrodymais, nekyla abejonių, jog nagrinėjamo įvykio metu šalia nukentėjusiosios buvo būtent P. D. Antai, iš 2025 m. birželio 18 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad dalyvaujant nukentėjusiajai I. T. ir liudytojai L. L. buvo peržiūrimi vaizdo įrašai, kuriuose jos atpažino įraše užfiksuotą moterį, apie 9.36 val. išėjusią iš prekybos centro, dėvinčią juodos spalvos kepuraitę su snapeliu, beisbolo tipo, ant kurios priekyje matomas užrašas ar kvadrato formos simbolis, dėvinti juodos spalvos striukę, po striuke baltos spalvos marškinėlius, mėlynos spalvos džinsus su skylėmis ties keliais (1 t., b. l. 17-27). Pastebėtina, kad iš policijos registruojamų įvykių išklotinės matyti, jog nukentėjusioji I. T. Bendrąjį pagalbos centrą apie įvykį informavo 2025 m. birželio 13 d., 9 val. 52 min. apie tai, kad „prieš 5 minutes, PC „Eifelis“ iš pranešėjos kuprinės buvo pavogta piniginė su 200 Eur ir nuolaidų kortelėmis, įtariamoji moteris apie 40 metų amžiaus, juoda kepure ant galvos, apsirengusi tamsiais drabužiais...“, tačiau tos pačios dienos 11.19 val. fiksuotas patikslinimas, jog pavogtoje piniginėje buvo 230 Eur, bendra žala siekia 240 Eur (2 t., b. l. 41-43). Be to, iš 2025 m. birželio 13 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką matyti, kad dar 2025 m. birželio 13 d., neperžiūrėjusi pirmiau minėtų vaizdo įrašų, nukentėjusioji I. T. iš esmės taip pat apibūdino moterį, buvusią įvykio metu šalia nukentėjusiosios (1 t., b. l. 1-5). Taigi, nukentėjusioji I. T. Bendrąjį pagalbos centrą informavo labai artimu laiku, t. y. apytiksliai 15-16 min. laikotarpiu nuo susidūrimo su nuteistąja bei iškart apibūdino įtariamąją, jos aprangą, be to, nedelsdama patikslino pagrobto turto vertę (240 Eur), todėl gynybos baigiamųjų kalbų metu išsakyti argumentai dėl skirtingai nurodytų sumų šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi tik pirminiame abstrakčiame pranešime buvo nurodyta mažesnė suma. Tuo tarpu iš 2025 m. liepos 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiosios apibūdinta moteris 9.39 val. ateina prie prekybos centro „Lidl“ ir įsėda į automobilį „Mercedes“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei išvyksta (1 t., b. l. 33-42). VĮ „Regitra“ duomenimis, šis automobilis priklauso P. D. (1 t., b. l. 44).

13. Nuosekliai susiejus pirmiau aptartus įrodymus, nukentėjusiosios ir liudytojos nurodytą aplinkybę, jog prie jų kaltinime nurodytu laiku buvo tik viena moteris (kaip vėliau nustatyta nuteistoji), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, jog kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką padarė būtent P. D. Vien tai, kad nebuvo tiesiogiai užfiksuotas pats piniginės paėmimo momentas ar nenustatytas tikslus jo laikas sekundžių tikslumu, savaime nepaneigia jau aptartų surinktų įrodymų pakankamumo. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad piniginė galėjo dingti kitomis, su nusikalstama veika nesusijusiomis aplinkybėmis, todėl tokia apeliantės versija vertintina kaip deklaratyvi prielaida, nepaneigianti teismo padarytų išvadų.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistosios P. D. ankstesnį teistumą dėl analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistosios kaltė šioje byloje buvo grindžiama ne jos praeitimi ar ankstesniu teistumu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu nustatyto pasikėsinimo padaryti kišenvagystę, bet byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų ir jau pirmiau šioje nutartyje aptartų įrodymų visuma. Ankstesnis teistumas pirmosios instancijos teismo buvo paminėtas tik vertinant bylos aplinkybių kontekstą ir nuteistosios asmenybę, tačiau ne kaip savarankiškas kaltės įrodymas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ankstesnį analogiško pobūdžio teistumą, savaime nereiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas prielaida, kad P. D. kalta vien dėl savo praeities.

15. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti nuoseklias bei pagrįstas išvadas dėl nuteistosios P. D. kaltės, nepaliekant nepašalintų esminių abejonių. Vien aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ar pateikia alternatyvią įvykių versiją, savaime nereiškia, jog byloje egzistuoja tokios abejonės, kurios, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėtų būti aiškinamos jos naudai.

Dėl nuteistajai P. D. paskirtos bausmės

16. Apeliaciniame skunde bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus ir juos pagrindžiančią baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo spręsti, kad nuteistajai P. D. bausmė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ar yra aiškiai per griežta.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2026 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. APD-2026-06127 dėl 191,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Aušros Juknaitės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajai P. D. Nagrinėjamu atveju teismas P. D. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Įvertinus tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo P. D., taip pat į tai, kad jai nustatytas tik (duomenys neskelbtini) procentų darbingumas, spręstina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš nuteistosios P. D. neišieškoti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius CininasMarijus KursevičiusUgnius Trumpulis