Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties G. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – Institucija) vyresniojo specialisto M. T. 2013-12-13 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 505 AM 104238 G. Š. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 87 str. 3 d. paskirta 700 Lt bauda su žvejybos įrankių konfiskavimu už tai, kad jis 2013-12-04, apie 17.00 val., Nevėžio upėje, Kauno rajone, ties Užliedžių kaimu, žvejoju su spiningine meškere draudžiamu užkabinimo būdu, kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą. Draudžiamu būdu buvo sugautos dvi vėgėlės. Tokiais savo veiksmais G. Š. pažeidė Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių (Žin., 2013, Nr. 4-127) 10.1 punkto ir Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75) 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto reikalavimus.

G. Š. tokį Institucijos nutarimą apskundė Kauno apylinkės teismui, kuris skundžiama 2014 m. vasario 13 d. nutartimi skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad G. Š. pažeidė Aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.1. punkte numatytus draudimus – 2013-12-04, apie 17.00 val., Nevėžio upėje, Kauno rajone, ties Užliedžių kaimu, žvejojo su spiningine meškere draudžiamu užkabinimo būdu, kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą, tokiu būdu pagavo dvi vėgėles, todėl administracinėn atsakomybėn už administracinio teisės pažeidimą, numatytą ATPK 87 str. 3 d. patrauktas pagrįstai, veika kvalifikuota tinkamai, nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, nuobaudos dydis parinktas sankcijos ribose.

Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, iš esmės rėmėsi tik pareigūnų V. G., J. V., M. T. ir A. M. parodymais. Objektyviai atspindinčių buvusią situaciją įrodymų byloje nėra, todėl nesutinku su teismo vertinimu, kad minėtų pareigūnų liudijimai pagrįsti faktiniais duomenimis, kurie susiję su teisės pažeidimo aplinkybėmis.

Apeliantas kaltės nepripažino, pareigūnų teisme duoti parodymai negali atitikti tiesos, kadangi jie niekaip negalėjo pastebėti tiek jo, tiek kitų žvejų. Administraciniame teisės pažeidimo protokole užfiksuotas pažeidimo padarymo laikas yra 17 val., o tai reiškia, kad gruodžio 4 d. jau buvo visiškai tamsu. Žvejybos būdas užkirtimu nedaug kuo skiriasi nuo paprasto žvejybos veiksmo, kuomet nuolat reikia iškelti meškerę ir blizgę bei vėl ją nuleisti į vandenį. Žvejybos būdo nustatymas yra labai subjektyvus. Apeliantas nesutinka, kad inspektoriai V. G. ir J. V. teigdami, jog stebėjo jį ir matę kaip jis sugauna dvi žuvis, būtų nesulaikę jo vietoje. Jo nuomone, išankstinio stebėjimo nebuvo. Prie upės tuo metu buvo privažiavę daugiau žmonių, todėl inspektoriai laukė prie automobilių ir visus priėjusius puolė tikrinti, įsakmiai nurodant pateikti sugautas žuvis. Jo sugautas žuvis tikrino čiuopdami rankomis ir matėsi, kad tyrimas vyko vadovaujantis principu „gal ką nors rasime“, bet ne iš anksto žinant apie neteisėtą žvejybos būdą. Šiuos teiginius teisme patvirtino P. P. nurodęs, kad jam priėjus prie automobilio, jį taip pat puolė pareigūnai ir iškratė krepšį. Tačiau teismas be pagrindo nesivadovavo šio liudytojo parodymais, kadangi nėra jokių duomenų apie jo suinteresuotumą liudyti apelianto nauda, todėl išvadą, kad jis „gali būti“ suinteresuotas bylos baigtimi yra neteisingas. Apeliantas jo nepažinojo, teisme davė tvirtus parodymus būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą liudijimą.

Būtent pareigūnų elgesys bylos nagrinėjimo metu rodė, kad kaip tik jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Administracinio teisės pažeidimo byloje esančioje įvykio schemoje nurodyta tik gamtos apsaugos pareigūnų neva buvimo vietos ir jų judėjimo maršrutai, tačiau nenurodyta, kur buvo apeliantas ir iš kur jie jį matė. Tai reiškia, kad jie šių aplinkybių nežino. Sulaikius apeliantą, žuvų kūnų sužalojimo faktą užtirtinančių procesinių veiksmų jie neatliko, t.y. nefotografavo ir nefilmavo, kaip to reikalauja ATPK 256 str. norma. Negalima tokiu laikyti ir 2013 m. gruodžio 13 d. greitai gendančio turto įvertinimo (apžiūros) aktą, kadangi jis surašytas ne įvykio vietoje, nėra jo įrašytos pozicijos dėl jo turinio pagrįstumo, aktas patvirtintas tik pareigūnų. Susipažinus su visa administracinio teisės pažeidimo byla ir jokių fotonuotraukų byloje nebuvo. Protokole bei kituose bylos dokumentuose įrašo apie fotografavimą taip pat nėra. Šios nuotraukos atsirado pateikus bylą teismui, prieš tai susipažinus su jo skundo motyvais. Tačiau, kad nuotraukose užfiksuotos žuvys yra apelianto pagautos, jis negali patvirtinti. Pareigūnų M. T. ir V. G. tarnybiniuose pranešimuose taip pat neužfiksuota apie įvykio fotografavimą, o fotonuotraukoje matyti, kad galimai sužalota tik viena žuvis, kitai sužalojimai nefiksuoti. Teismas jo išsakytų argumentų neaptarė ir tai vertino kaip mano gynybinę poziciją, nors būtent šios aplinkybės leidžia manyti, kad pareigūnai siekia apkalbėti apeliantą ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Apelianto nuomone byloje yra dvi šalys, kurios turi savo argumentus ir juos gina. Apeliantui nesuprantama, ar šioje situacijoje jis turėjo galimybę pateikti kokius objektyvius įrodymus ir kokie jie galėjo būti. Jo pakviestą liudytoją, kaip įrodymų šaltinį, dar įvykio vietoje atmetė reidą vykdę pareigūnai, o įvykio vietą fiksuoti kitomis priemonėmis neturėjo galimybės. Būtent Institucija, privalo įrodinėti jo kaltę, yra įpareigota surinkti ir pateikti tokius įrodymus. Institucija turėjo stebėjimo priemones, pažeidimo pėdsakų fiksavimo ir įtvirtinimo priemones, tačiau jomis nepasinaudojo. Pareigūnų parodymus patvirtinantys duomenys atsirado byloje tik parašius skundą, todėl įrodymų leistinumo prasme jie nėra tinkami. Šioje byloje yra tik subjektyvūs įrodymai, t.y. priešingai buvusią padėtį vertinančių šalių. 2005 m. spalio 7 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D 1-484 Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų inspekcinės veiklos instrukcijoje yra detaliai nurodyta, kaip ir kokiomis priemonėmis vykdomi gyvosios gamtos stebėjimo reidai ir kaip fiksuojami nustatyti teisės pažeidimai, tačiau šių reikalavimų nesilaikyta. Dar ginčydamas Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto 2013 m. gruodžio 13 d. nutarimą jis nurodė, kad tokia praktika leistų susidaryti situacija, kad yra viena tiesa, ji yra procesiškai stipresniojo pusėje ir apsiginti nuo pareikšto administracinio kaltinimo nėra jokios galimybės. Įrodinėjimo procese galioja taisyklė, kad įrodymai vienas kito atžvilgiu neturi viršenybės, jie yra lygūs kol juos neįvertins teismas, tačiau objektyviai atspindėtų ginčo situaciją, byloje nėra. Teisės pažeidimo teiseną pradėję gamtos apsaugos pareigūnai privalėjo ir galėjo tokius įrodymus surinkti, tačiau to nepadarė. Tai reiškia, kad nėra įrodyta veika kaip objektyviosios nusižengimo sudėties pusės elementas ir dėl to nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.

G. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.

G. Š. veika 2013-12-13 administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuota pagal ATPK 87 str. 3 dalį, kuri numato, kad Mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimas, padarytas panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu, užtraukia baudą nuo keturių šimtų iki vieno tūkstančio litų su šių įrankių ir priemonių konfiskavimu. G. Š. nubaustas už tai, kad 2013 m. gruodžio 4 d. apie 17 val. Nevėžio upėje, ties Užliedžių kaimu, Kauno rajone, žvejojo Mėgėjų žvejybos taisyklėse draudžiamu užkabinamuoju būdu (10.1 punktas) ir pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. 3 d. 6 p.

Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nuostatas žvejams yra draudžiamas užkabinamasis žūklės būdas – kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą. Žvejys privalo užtikrinti tinkamą žuvies sugavimą, nepriklausomai nuo meškerės tipo ir masalo pravedimo. Gaudant žuvis užkabinamuoju būdu, žuvys dažnai stipriai sužalojamos, kadangi daugelis žuvų atitrūksta, jos užkabinamos už minkštųjų audinių, o ne už žiomenų. Traukiant žuvį tokiu būdu audiniai plyšta ir susiformuoja plėštinės žaizdos, todėl atsižvelgiant į žuvų ištekliams daromą žalą, užkabinamasis būdas yra draudžiamas.

Nors apeliantas neigia žvejojas draudžiamu būdu, kategoriškai tvirtindamas, kad žvejojo įprastu būdu – meškere su blizge ir šis būdas žiūrint iš tolo nelabai skiriasi nuo draudžiamojo, tokios pozicijos G. Š. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas ją pagrįstai atmetė kaip gynybinę poziciją.

G. Š. kaltinamas tuo, kad dvi vėgėles sugavo draudžiamu užkabinamuoju būdu žvejodamas spiningine meškere su beinercine rite. Kad žuvys nebuvo sugautos leistinu būdu, patvirtina joms padaryti sužalojimai, kurie užfiksuoti byloje esančiose nuotraukose. Apeliantas neteisingai tvirtina, kad sužalojimas užfiksuotas tik ant vienos žuvies, kadangi nuotraukose sužalojimai matyti ant abiejų žuvų, tik skirtingose vietose: vienai sužalojimas padarytas papilvėje, o kitai sužalota nugara ir viršutinis pelekas. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis 2013-12-13 greitai gendančio turto įvertinimo (apžiūros) aktas, kuriame nurodyta, kad ant žuvų rastos ryškios kraujosruvos ties analinėmis angomis bei ryškios pakirtimo žymės (plėštinės žaizdos) ties nugaros pelekais.

Apelianto nuomone, fiksuojant jo pažeidimą, pareigūnai nesilaikė 2005 m. spalio 7 d. aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Nr. D 1-484 Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų inspekcinės veiklos instrukcijų, nes nenaudojo techninių priemonių. Visgi pastebėtina, kad šiose Instrukcijose nėra imperatyvaus nurodymo reidą atliekantiems pareigūnams pažeidimo fiksavimui naudoti vaizdo, garso ar kitokią aparatūrą, jos tik nėra draudžiamos naudoti.

Instrukcijų 33 punktas nurodo, ką turi išsiaiškinti ir užfiksuoti pareigūnai, gavę pranešimą apie padarytą Pažeidimą. 33.1-33.4 punktuose išvardinta, kad pareigūnai privalo išsiaiškinti ir užfiksuoti koks pažeidimas padarytas, jo padarymo vietą ir laiką, asmenis, įtariamus padarius Pažeidimą; asmens, pranešusio apie Pažeidimą, anketinius duomenis (vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, telefono Nr. ir kt.); Pažeidimą mačiusius asmenis (liudytojus), jų anketinius duomenis; kitus, būtinus Pažeidimui išaiškinti duomenis.

ATPK 256 str. 2 d. nurodyta, kad bylos faktinės aplinkybės gali būti nustatomos tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Byloje tiriamas aplinkybes patvirtina 2013 m. gruodžio 4 d. administracinio tiesės pažeidimo protokolas, sužalotų žuvų nuotraukos, žalos apskaičiavimo duomenys, įvykio vietos schema, liudytojų V. G., J. V., A. M. ir M. T., iš dalies paties apelianto ir liudytojo P. P. parodymai, taip pat 2013-12-13 greitai gendančio turto įvertinimo (apžiūros) aktas. Taigi byloje surinktų duomenų visiškai pakako administracinės teisės pažeidimo faktui konstatuoti, todėl nebuvo būtina dar viena priemonė – žvejybos filmavimas.

Byloje surinkti tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai paneigia apelianto teiginį, kad jis nežvejojo draudžiamu būdu. Nors apeliantas tvirtina, kad liudytojais apklausti aplinkos apsaugos darbuotojai yra suinteresuoti jo nubaudimu, tačiau jokių jų suinteresuotumą pagrindžiančių duomenų nepateikia. Kaip matyti iš „Telefonu gaunamų pranešimų apskaitos žurnalo“, patikrinimas prie Nevėžio upės buvo atliktas pagal 2013-12-04, 15.56 val. gautą anoniminį pranešimą apie žvejybą kabliuojant, taigi aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai M. T., A. M. bei neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. G. ir J. V. išvyko į įvykio vietą tikrinti gautos informacijos, tačiau jie neturėjo jokios išankstinės informacijos apie pažeidimus darančius asmenis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šie darbuotojai buvo suinteresuoti nubausti būtent G. Š., tuo labiau, kad žvejų buvo ir daugiau, ir buvo tikrinamos visų pagautos žuvys.

Byloje apklaustas liudytojas V. G. teisme patvirtino, kad jis stebėjo asmenį, kuris buvo už 5-6 metrų atstumu nuo jo ir matė, kaip G. Š. mėtė blizgę su trišakiu, užmeta, palaukia 3-4 sekundes ir smarkiai kerta, toks būdas yra skirtas žvejoti vėgėlėms. Stebėjimo laiku buvo pagautos dvi vėgėlės. Matė, kad žuvis buvo traukiama šonu. V. G. žvejį stebėjo iki jam baigiant žvejoti. Apžiūrėjęs pagautas žuvis, įsitikino, kad žuvys sužalotos į šonus. Kad G. Š. žvejojo draudžiamu užkabinamuoju būdu, patvirtino ir liudytojas J. V., stebėjęs pažeidėją iš kitos upės pusės.

Liudytojai A. M. ir M. T. taip pat patvirtino, kad paprašius G. Š. apžiūrėti jo sugautas žuvis, nustatyta, kad joms padaryti mechaniški sužalojimai, kurie padaromi tik žvejojant draudžiamu būdu.

G. Š. abejonės, kad apžiūrėtos žuvys yra būtent jo pagautos, taip pat be pagrindo, nes jo paties, liudytojo P. P. parodymai patvirtina, kad jis pagavo dvi vėgėles ir šias žuvis pats pateikė aplinkos apsaugos pareigūnams.

Apeliantas be pagrindo tvirtina, kad teismas pirmenybę teikė procesiškai stipresnei pusei – Institucijai, kadangi bylos nagrinėjimas vyko nepažeidžiant rungtiniškumo ir šalių lygybės principo, surinktus įrodymus teismas vertino tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, nė vienam byloje esančiam įrodymui nesuteikdamas prioritetinės reikšmės.

Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog Kauno apylinkės teismas išsamiai patikrino Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto M. T. 2013 m. gruodžio 13 d. nutarimo teisėtumą bei pagrįstai konstatavo, jog šis nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 87 str. 3 d. G. Š. patrauktas pagrįstai, jo veika kvalifikuota tinkamai, nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, ji paskirta nepažeidžiant ATPK 30 str. numatytų nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrųjų taisyklių, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį apeliacinio skundo motyvais, nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d nutartį nepakeistą ir G. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.