Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui J. L., pareiškėjai/ nukentėjusiajai L. K., jos atstovui advokatui Pavelui Ravluševičiui, nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusios institucijos atstovui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nukentėjusiosios L. K. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 15NT-78418395-16,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato tyrėja E. S. surašė J. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 15P-77755703-16 dėl to, kad J. L. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2011 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 19 p. nuostatas, kadangi 2016 m. spalio 28 d. 19.00 val. (duomenys neskelbtini), du J. L. prižiūrimi airių vilkogaudžių veislės šunys, būdami be antsnukių, įkando L. K. mišrūno veislės prižiūrimam šuniui B., dėl ko L. K. patyrė turtinę žalą. Tokiais veiksmais ji padarė administracinį teisės pažeidimą, atsakomybė už kurį numatyta LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje. (b.l. 3)

Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas V. K. 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 15NT-78418395-16 nutarė nutraukti J. L. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį, nenustatęs J. L. veiksmuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2011 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių pažeidimo, taigi ir LR ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties, nes J. L. vedžiodama šunis laikėsi nustatytų reikalavimų, nes L. K. šuo pats pribėgo prie J. L. vedžiojamų šunų, kai jo savininkė buvo paleidusi jį iš akiračio, dėl ko ir buvo apkandžiotas. (b.l. 2)

Nukentėjusioji L. K. padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 15NT-78418395-16 ir paskirti baudą J. L. pagal LR ATPK 110 straipsnio 10 dalį. Skunde nurodo, kad ji nesutinka su šiuo nutarimu, nes jame nustatytos aplinkybės prieštarauja jos pareiškimui, kuris buvo pateiktas Vilniaus apks. VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariate. Jame buvo aiškiai nurodyta, kad tai jos šuo buvo užpultas J. L. vedžiojamų šunų, ji jokios savo šuns kontrolės neprarado. J. L. šunys yra stambūs medžiokliniai airių vilkogaudžiai, jų ūgis stovint ant galinių letenų viršija net aukšto žmogaus ūgį 1,90 m., minėto šuns veislė yra skirta vilkams medžioti. Teigti, kad jai priklausantis nykštukinis taksas pats pribėgo prie dviejų vilkogaudžių ir jie gindamiesi jį apkandžiojo, būtų neteisinga ir nelogiška. Faktinės aplinkybės yra kitokios, kad būtent jos šuo nukentėjo. Traumos pobūdis (kąstinės žaizdos) rodo, kad jos šuo buvo užpultas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2011 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 p. gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Būtent minėtos pareigos J. L. nevykdė. Jos vedžiojami šunys neturėjo antsnukių ir buvo be pavadėlių, nors privalėjo juos dėvėti ir būti su pavadėliais. Jei jie būtų buvę su anstsnukiais ir pavadėliais, minėtas įvykis nebūtų atsitikęs. J. L. veiksmai yra sąmoningas neatsakingumas, jie kelia grėsmę ne tik kitiems šunims, bet ir gyventojams. Mano, kad policijos pareigūnai netinkamai formuoja administracinę praktiką pagal LR ATPK 110 straipsnį. Jai padaryta žala nėra atlyginta iki šiol. J. L. vengia su ja bendrauti nurodytu klausimu, manydama, kad elgėsi tinkamai ir jos šunys nėra sukėlę jai jokių nuostolių. (b.l. 30-32)

Institucijos, priėmusios nutarimą, Vilniaus apsk. VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato atstovas prašė netenkinti skundo, kadangi J. L. veiksmuose nebuvo nustatyta šunų laikymo taisyklių pažeidimų. Dabar vedžioti augintinius su antsnukiais viešoje vietoje nėra privaloma, nes J. L. vedžioti šunys nepatenka į pavojingų šunų sąrašą. J. L. vedžiojo savo šunis pagal taisykles. L. K. vesdama savo šunį pasivaikščioti, atrakino vartus ir jį paleido, neįsitikinusi, kad už vartų gali būti kiti šunys. Jei L. K. būtų paleidusi savo šunį, įsitikinusi, kad viešoje vietoje nėra kitų gyvūnų, nieko nebūtų atsitikę, tačiau ji rakindama vartus laisvai paleido šunį ir leido jam prieiti prie kitų šunų, dėl ko įvyko šunų susidraskymas ir jos šuo nukentėjo. Nagrinėjant bylą pati L. K. pripažino, kad ji išeidinėjo už vartų ir juos rakino.

Teismo posėdyje L. K. palaikė skundą, paaiškino, kad ji ir jos šuos buvo matomi, nes pas ją yra judesio jutikliai, vieta apšviesta. Ji su šunimi ėjo prie vartelių, jos šuo visada vedamas su pavadėliu. Lijo. Vartai buvo truputį pradaryti, kaip užfiksuota nuotraukoje (b.l. 18), ir šuo stovėjo. Ji matė tik jo uodegą. Šuns pavadėlis buvo pilnai ištrauktas, bet jos šuo buvo savo teritorijoje. Kai vartai prasivėrė, tie šunys matyt sureagavę į atsidarymo garsą, įlindo į kiemo vidų. Taip jau yra buvę anksčiau dienos metu, kai ponia bėgo su savo šunimis priekyje, ir prasivėrus vartams šunys įlindo į kiemą, o ji pati pribėgo vėliau. Ji mano, kad ir šį kartą įvyko toks atvejis. J. L. nebuvo matoma, buvo negirdima, nes lijo, ji buvo be žibintuvėlio, šunys bėgo be garso. Ji pamatė juos prie savo vartų, nebuvo jokio garso, buvo tik jausmas, kad kažkas atsitiko, todėl ji pradėjo traukti savo šuns pavadėlį, bet jis nepasidavė. Tada ji pradėjo rėkti, ir šunys, matyt paleido jos šuniuką, jis buvo tada apie 20 centimetrų nuo krašto. Ji įtraukė šunį, ir pradėjo uždarinėti vartus. Tada kaimynė atbėgo ir ji išsigandusi stovėjo prie kaimyno tvoros, nesakydama nei žodžio, neduodama nei komandos savo šunims. Ji buvo apšviesta iš jos kiemo, bet jos šunų šalia nebuvo. Po to jos šuo nubėgo namo, jį operavo. J. L. ne vaikšto su šunimis, o bėgioja, juos dresuodama, tai daro sodų teritorijoje, kur laksto maži vaikai, vedžiojami kiti gyvūnai, yra kačių, o vietovė yra kalnuota, kai išbėga už kalvos, jos nesimato. Ji pati įvykio metu buvo savo kieme. Jos kiemo teritorija aptverta, ji neišėjo iš savo kiemo aptvertos teritorijos. Vartai buvo kažkiek praverti, nes ji norėjo išeiti pasivaikščioti su šuniuku. Ji pati nuo vartų stovėjo apie 5 metrus, kadangi pavadėlis buvo pilnai ištrauktas. Vartai atsidaro paspaudus mygtuką. Šuniukas buvo su pavadėliu, pavadėlis buvo nefiksuotas. Šuniukas stovėjo prie vartų. Toliau ji išskleidė lietsargį, įjungė žibintą. Ji nematė, kas pirmas iš šunų puolė, nes jie buvo uždengti vartų. Tie šunys neįbėgo į kiemą, jie įsikišo ir rado čia jos šunį. Ji pati tuo metu nieko nematė, nes buvo labai tamsu. Ji pradėjo traukti savo šunį atgal. Vartai atidaromi į vidų. Atsidaro viena pusė, po to kita. Jos šuo buvo prie tvoros, ji matė tik jo uodegą. Šuniukas tupėjo iš tos pusės, kur neatsidarė vartai. Po to išgirdo garsą, kad kažkas bėga, pamatė, kad J. L. bėga. J. L. buvo už 20 metrų nuo vartų, ten kur prasideda jos tvora. Traukdama žibintą, pajuto, kad kažkas atsitiko prie vartų. Įvykis įvyko jos kiemo teritorijoje, nes ji laikė savo šuniuką už pavadžio, ji nieko nematė, nes vartai užstojo. Viskas įvyko vartų išorėje, bet jos teritorijoje. Į jos kiemą niekas neįbėgo. Jokio garso nebuvo, nei lojo, nei puolė. Ji pajuto, kad kando, pradėjo rėkti ir paleido jos šunį. Šunų veiksmų negali apibūdinti, nebuvo per patį įvykį išėjusi iš savo teritorijos. Ar buvo šunys su pavadėliu, nematė. Šalia J. L. šunų nebuvo. Kitų juodų šunų už vartų nematė, buvo tamsu. Po įvykio J. L. savanoriškai sumokėjo jai 100 eurų. Tai jau buvo po operacijos. Sutarė, kad po to sumokės po savaitės, nors J. L. norėjo po mėnesio, ir J. L. sutiko. O po savaitės J. L. pasakė, kad nemokės, nes nemato savo kaltės. Tada ji pasakė, kad nemato kitos išeities kaip kreiptis į policiją. Pagarsinus jos rašytinį paaiškinimą, nurodė, kad ji kalbėjo ne apie įvykio dieną, o prieš porą dienų, kai dienos metu matė, jog J. L. vedžiojo šunis su pavadėliu.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo J. L. teismo posėdyje pagarsino savo rašytinį 2017 m. sausio 25 d. paaiškinimą, papildomai nurodė, kad ji turi liemenę, kurią jos šunys nešioja. Jeigu kieme buvo šviesa, tai liemenę turėjo atspindėti, jos nematyti yra neįmanoma. Ji turėjo pasitraukti link dešinės pusės, link tvoros, nes kelias užsisuka į kairę, ir ten yra nuokalnė, ji ėjo, nebėgo. Vartelius pamatė atidarytus tik priėjus, pradėjo trumpinti pavadėlius, nors jie ir taip buvo trumpi. Dar nepamačiusi vartų išgirdo, kaip kitas ne jos šuniukas suurzgė. Pajuto, kad viena jos augintinių palenkė galvą žemyn, ir pradėjo traukti pavadėlį. Jam suurzgus suvokė, kad ten yra kitas šuniukas. Ji buvo labai arti savo šunų, pavadėlis visas yra 1.30 m, o ji jau buvo pradėjus jį trumpinti. Ji matė, kad L. K. stovėjo viduryje kiemo, todėl ir pasitraukė link tvoros. Jei kažkas būtų stovėjęs šalia vartų, to nebūtų dariusi, nes didelių šunų gali žmogus išsigąsti. Incidentas pasibaigė labai greit, akimirksniu, ji traukė šunis, nes puolus vienai, puolė ir kita, traukė iš visos sveikatos, to kito šuniuko nematė. Jos šunys nebuvo kieme, nebuvo įkišę į jį galvų, ji to neleistų. Įvykis įvyko gatvelėje, šalia tvoros. Ji ėjo automobilių vėže. Jei jos šunys būtų lindę pro vartelius, L. K. juos būtų pamačiusi, nes ta vieta buvo apšviesta. Ji nematė, kaip atsidaro vartai, nes ji pasitraukė link tvoros. Ji pamatė, kad varteliai pradaryti, tik kai jau traukė šunis. Girdėjo urzgimą ir staigiai viskas įvyko. Antsnukis jos veislės šunims nėra privalomas, ji nededa jų dėl jų sveikatos, nes su jais dūsta. Ji demonstravo pareigūnams, kad jos šunys vedami nereaguoja net į ant jų už tvoros šokančius šunis, parodose prie jos šunų sukasi dešimtimis kitų šunų, bet jos šunys jų nepuola.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjant skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, teismas turi patikrinti priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 301 straipsnis). Nagrinėjant ATPK bylą, būtina nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar pažeidėjas kaltas, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (LR ATPK 284 straipsnio 1 dalis) Siekiant tai išsiaiškinti, nagrinėdamas bylą, teismas vadovaujasi byloje surinktais faktiniais duomenimis, t.y. administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvadomis, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolais, tai pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 straipsnis).

LR ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą, dėl kurio atsirado žala asmens sveikatai ar turtui. Ši norma yra blanketinė ir būtina vadovautis norminiu teisės aktu, reglamentuojančiu gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų taisykles Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

1997-11-06 Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Šios aplinkos ir žmonių saugumo užtikrinimo priemonės yra detalizuojamos konkrečiomis gyvūnų laikymo taisyklėmis konkrečios savivaldybės teritorijoje, paprastai apibrėžiant gyvūnų laikymo taisykles tiek privačiose valdose, tiek viešose teritorijose.

Analogiškai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2011 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 punktas nustato, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų.

Pareiškėja savo skunde teigia, kad Vilniaus apsk. VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato nutarimu nepagrįstai buvo nuspręsta, jog J. L. veikoje nėra LR ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyto teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, nes ji neužtikrino, kad jos vedžiojami airių vilkogaudžių veislės šunys nesužalotų jos vedžiojamo šuns, ko pasekoje jis buvo apkandžiotas airių vilkogaudžio šuns.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakomybei pagal LR ATPK 110 straipsnio 10 dalį kilti nepakanka fakto, kad šuo padarė žalą kitam gyvūnui, turi būti pažeistos Gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklės, ir tarp šių taisyklių pažeidimo bei padarinių atsiradimo (gyvūno sužalojimo) turi būti priežastinis ryšys.

Byloje nėra ginčo, kad J. L. vedžiojamas vienas iš airių vilkogaudžių šunų sužalojo pareiškėjos šunį. Padaryta žala patvirtinta nuotraukomis (b.l. 11-12), UAB „Jakovo veterinarijos centro“ 2016-11-25 pažyma, pareiškėjos paaiškinimais. Šios aplinkybės neneigia nei pati J. L..

J. L. administracinio teisės pažeidimo protokolu buvo inkriminuota, kad ji pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 19 punktą, kuris numato, kad draudžiama vesti šunis su jiems nepritaikytais antsnukiais, antkakliais ar pavadėliais. Teismo vertinimu ši punktas nurodytas nepagrįstai, nes jis nenustato pareigos vesti šunį su antkakliu, antsnukiu ir pavadėliu, o atvirkščiai gina gyvūno interesus, kad šios priemonės būtų pritaikytos jų dydžiui ir veislei..

Tiek Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas, teik Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 punktas numato pareigą gyvūnų savininkui užtikrinti, kad jo gyvūnas nekeltų pavojaus kitiems asmenims ir gyvūnams, tačiau nekonkretizuoja šio užtikrinimo priemonių ir būdų. Minėtos taisyklės nekonkretizuoja šunų vedžiojimo taisyklių.

Pareiškėja savo skunde kaltina, kad J. L. netinkamai vedžiojo savo šunis, t.y, vedė juos be pavadėlių ir antsnukių, dėl ko šie sužalojo jos augintinį. (b.l. 31) Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neteisingai nurodo savo skunde faktines aplinkybes. J. L. šunys buvo be antsnukių, tą aplinkybę pripažįsta paaiškinime ir jų savininkė, tačiau byloje nėra surinkta medžiagos, jog jie buvo vedami be pavadėlių. J. L. nurodė, kad abu jos šunys buvo vedami su pavadėliais, Pati pareiškėja savo 2016-11-10 pareiškime, nurodydama įvykio aplinkybes, rašė, „moteris (J. L.) laikė du savo didžiulius šunis už pavadėlių, bet be antsnukių“. 2016-11-10 paaiškinime, ji jau teigė, kad nematė, ar J. L. vedžiojo savo šunis be pavadėlių, tačiau matė, kad jie buvo be antsnukių. Teismo posėdyje ji paaiškino, kad apskritai nematė J. L. šunų, nes jie buvo užstoti tvoros. Teismo vertinimu, jei ji matė, kad šunys buvo be antsnukių, tai žiūrėdama į juos, turėjo ir matyti, kokiu būdu jie buvo vedami. Bet kuriuo atveju jos skunde nurodytas teiginys, kad šunys buvo vedami be pavadėlių, neparemtas jokia byloje esančia medžiaga. Teismas tiki L. K. pirminiu pareiškimu, kuris sutampa su J. L. nurodyta aplinkybe, kad jos airių vilkogaudžių šunys buvo vedami pavadėliais. Juolab kad pati pareiškėja teigia, kad anksčiau ji matė šiuos šunis vedžiojamus su pavadėliais, todėl teismas neturi pagrindo manyti, kad šį kartą buvo kitaip, laiko nustatyta aplinkybe, jog J. L. savo airių vilkogaudžių šunis vedė su pavadėliais.

Kaip minėta anksčiau Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklės nedetalizuoja šuns vedžiojimo viešoje vietoje būdų, tačiau Taisyklių 5.1 punktas numato, jog gyvūnų laikytojai privalo laikytis Taisyklių, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Europos konvencijos dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos, Gyvūnų laikymo aprašo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų laikymą, reikalavimų.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2013-05-02 įsakymu Nr. B1-336 patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 44 punktas nustato, kad tik pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu. Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Pavojingų ir kovinių veislių šunų sąrašas yra patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2013-01.09 įsakymu Nr. B1-5, airių vilkogaudžio veislė nėra priskiriama nei kovinių, nei pavojingų veikslių šunims. Todėl vadovaujantis Aprašo 44 punktu, J. L. neprivalėjo vedžioti savo šunų su antsnukiais, kaip teigia skunde pareiškėja.

Minėto aprašo 44 punktas nustatantis šunų vedžiojimo viešoje vietoje taisykles nustato, kad jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.

Iš abiejų šunų savininkių paaiškinimų nustatyta, kad J. L. vedė šunis už pavadėlių viešoje vietoje, gatvėje. Tuo tarpu jai einat pro šalį, L. K. atidarė savo namų valdos vartus, ketindama išvesti savo šunį už pavadėlio pasivaikščioti, ir jos šuo per pavadėlio ilgį išbėgo pro vartus į viešą erdvę. Tokia išvada darytina iš L. K. pareiškimo, kuriame ji nurodė, kad „ji pravėrė automatinius vartus, kad praeitų, šuniukas nubėgo į priekį, o ji ėjo iš paskos“. (b.l. 7) Savo paaiškinime ji taip pat nurodė, kad jos šuo išbėgo į gatvę, o ji nespėjo išeiti. (b.l. 9) Tai prieštarauja jos teisme duotiems parodymams, kad jos šuo tupėjo prie vartų, savo teritorijoje, o būtent J. L. šunys įlindo į jos kiemo teritoriją. Abiejuose paaiškinimuose ji nurodė, kad ji tik išgirdo garsus, iš kurių padarė išvadą, kad jos šunį užpuolė, šunų kontakto ji nematė. Tokiu atveju, niekuo nepagrįstas jos teiginys, kad jos šuo tik tupėjo, o jį užpuolė J. L. šunys, įlindę į jos kiemo teritoriją pro pravertus vartus. Pati L. K. teismo posėdyje patvirtino, kad jos šuns pavadėlis buvo pilnai ištrauktas, kaip nustatyta pagal byloje surinktą medžiagą, jis yra 5 metrų ilgio, ką daro šuo už pravertų vartų ji nematė, nes matė tik už vartų esančio savo šuns uodegą, todėl tyrėjo išvada, kad ji buvo paleidusi savo iš augintinį iš akiračio, kai įvyko incidentas, neprieštarauja byloje surinktai medžiagai. (b.l. 15)

Kadangi L. K. nematė šunų kontakto aplinkybių, teismas vadovaujasi J. L. paaiškinimais, kuriuose ši nurodė, kad tai L. K. šuo atbėgo prie jos šunų, ji išgirdo svetimo šuns urzgimą, į kurį reaguodamas jos šuo pasilenkė, ir tuo metu tikriausiai įkando suurzgusiam šuniui. L. K. negali paneigti minėtų aplinkybių, nes kaip minėta anksčiau jos šuniui išbėgus į gatvę, ji nematė jo veiksmų, kaip nurodė teismo posėdyje jis jau buvo už tvoros apie 20 cm nuėjęs į tamsą. Jei jos šuo, kaip teigia J. L., pribėgo prie svetimų gyvūnų urgzdamas, netikėtai, tai yra rodydamas agresijos signalus, yra tikėtina ir natūrali reakcija, kad gyvūnas, prie kurio jis pribėgo, reagavo į grėsmę ir kando. Tokiu būdu, tai L. K. nesilaikė Aprašo 44 p. reikalavimo, kad šalia esant kitų gyvūnų pavadėlis būtų sutrumpintas tiek, kad gyvūnas nekeltų grėsmės kitam gyvūnui. Tyrėjas savo nutarime nutraukti teiseną, pagrįstai konstatavo, kad tai L. K. prarado savo šuns kontrolę, nes ji neužtikrino, kad jos šuo nepribėgtų prie kitų gyvūnų ir nesueitų su jais į kontaktą, ji nekontroliavo jo elgesio to kontakto metu, nematė, ką daro jos šuo, ko pasekoje jos šuo buvo sužalotas kito gyvūno.

Pareiškėja traktuoja, kad jos šuo incidento metu buvo savo teritorijoje, atkarpoje tarp į vidų atidarytų vartų pusės ir gatvės. Kaip nurodė pati L. K. paaiškinime, jos šuo buvo išbėgęs už vartų, jo buvimo vietos ji nematė, taigi jis galėjo būti bet kuriame taške už vartų ir prieiti prie gyvūnų, kurie buvo vedami gatve palei jos tvorą. Minėto Aprašo 43 punktas nustato, jog uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs, kas taip pat nurodo savininko pareigą prižiūrėti, jog šuo neprižiūrimas neišbėgtų už uždaros valdos užtvaro, šiuo atveju tvoros ar vartų. Teismo vertinimu L. K. nebuvo pakankamai atsargi, nekontroliuodama pavadėlio ilgio, leido savo augintiniui išbėgti už tvoros, kur neturėjo galimybės jį stebėti ir kontroliuoti jo veiksmų.

Skundžiamą nutarimą priėmęs pareigūnas pagrįstai konstatavo, kad J. L. nepažeidė Gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių reikalavimų, todėl jos veikoje nėra LR ATPK 110 straipsnio 10 dalies numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato 2016-11-23 nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nėra pagrindo. Pareiškėjos L. K. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 str. 1 d., 1 p., 4 d., 5 d., 6 d., 302² str., 302⁴ str.,

nutarė:

netenkinti pareiškėjos L. K. skundo ir palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato 2016m. lapkričio 23 d. nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 15NT-78418395-16.

Dėl nutarimo per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.