Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėja 2021 m. gegužės 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti jai senatvės pensiją.

4.2. Atsakovas 2021 m. gegužės 17 d. Sprendimu pareiškėjai skyrė 335,58 Eur senatvės pensiją nuo 2021 m. gegužės 30 d., įvertinęs, jog pareiškėjos įgytas stažas yra 30 m. 2 mėn. 24 d. ir nustatęs, kad nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. laikotarpis negali būti įskaitytas į pareiškėjos įgytą stažą, nes nuo 1990 m. kovo 14 d. buvo nutraukta TSRS Gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veikla.

4.3. T. G. 2021 m. liepos 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių dėl laikotarpio nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. įskaitymo į įgytą stažą ir pateikė 2008 m. rugsėjo 26 d. Rusijos Federacijos centrinio archyvo nepatvirtintą pažymos Nr. 291135 kopiją, kurioje nurodyta, kad pareiškėja nuo 1990 m. gegužės 1 d. buvo išleista vaiko priežiūros atostogų.

4.4. Vilniaus skyrius 2021 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-75565 pareiškėją informavo apie minėto laikotarpio neįskaitymo priežastis, nurodydama, kad pagal duomenų kaupimo byloje esančias Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos lapo kopijas bei pareiškėjos darbo knygelėje esantį įrašą apie atleidimą iš darbo, T. G. nuo 1986 m. gruodžio 1 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. dirbo Vilniaus miesto Spalio rajono kariniame komisariate, todėl įskaityti į jos stažą vaiko priežiūros atostogų laikotarpio nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. nėra teisinio pagrindo, nes Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-24 „Dėl TSRS Gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo“ TSRS Gynybos ministerijos karinių komisariatų, kaip svetimos valstybės įstaigų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veikla buvo nutraukta, tuo pačiu pripažįstant Vilniaus miesto Spalio rajono karinio komisariato veiklą nuo 1990 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikoje neteisėta.

4.5. T. G., nesutikdama su Vilniaus skyriaus Sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta neįskaityti į stažą laikotarpio nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d., 2021 m. rugsėjo 24 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą dėl minėto laikotarpio įskaitymo.

4.6. Fondo valdyba 2021 m. spalio 19 d. raštu Nr. (18.2E) I-7627 konstatavo, kad Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai į stažą neįskaitė šio laikotarpio bei teisingai 2021 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-75565 informavo apie minėto laikotarpio neįskaitymo į stažą motyvus, taigi pareiškėjos 2021 m. rugsėjo 24 d. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos darbo stažo, įskaitant į jį darbo laikotarpį nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. bei negautos senatvės pensijos dalies (nepriemokos) nuo 2021 m. gegužės 30 d. išmokėjimo pareiškėjai.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutarime pažymėjo, jog valstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatymo nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo nurodytiems asmenims atitinkamą pensinį aprūpinimą garantuoti tokiais pagrindais ir dydžiais, kokie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dydžio išmokas; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims (2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (2003 m. liepos 4 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

7. Pensijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme.

Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 punkte numatyta, kad asmens stažui prilyginamas iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų ir liaudies gynėjų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis (išskyrus bendradarbiavimą su institucijomis, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra pripažintos 1939–1990 metų okupacijų represinėmis struktūromis ir tarnybomis), su sąlyga, kad šie asmenys ir po 1990 m. kovo 11 d. tęsė bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektais (remiantis tai patvirtinančiais pastarųjų subjektų (jų teisių ir pareigų perėmėjų) dokumentais ar jų pateiktais duomenimis). Į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais. Tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio ir vidaus reikalų tarnybose laikas stažui prilyginamas iki 1990 m. kovo 11 d.

Nuostatų 26 punkte numatyta, kad asmenų darbo (tarnybos) buvusios SSRS kariniuose komisariatuose Lietuvoje laikas į stažą įskaitomas ne ilgiau kaip iki 1990 m. kovo 14 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. I-24 „Dėl TSRS Gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikoje, veiklos nutraukimo“, kuriuo minėtų komisariatų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo nutraukta, įsigaliojimo dienos. Toks Nuostatų reguliavimas, teismo vertinimu, nesukuria teisinio reguliavimo, kuris būtų alternatyvus ar prieštaraujantis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 punkto reguliavimui, nes detalizuoja situaciją su okupaciniais kariniais komisariatais, kurioje laikoma, kad teisiškai nesant komisariatų, nėra ir tarnybos laiko.

Įvertinus išdėstytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. skiriant senatvės pensiją, apskaičiuojant tarnybos laiką į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką aptartuose komisariatuose įskaitomas laikas, trukęs neilgiau kaip iki 1990 m. kovo 14 d. Byloje nustatyta, kad dėl šių priežasčių į pareiškėjos stažą, skiriant senatvės pensiją, įskaitytinas darbo Vilniaus miesto Spalio rajono kariniame komisariate laikotarpis nuo 1986 m. gruodžio 1 d. iki 1990 m. kovo 13 d. Pareiškėja tvirtina, kad neįskaičius pareiškėjos socialinio draudimo stažo laikotarpio nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d., buvo paskirta mažesnė socialinė pensija, kas, pareiškėjos teigimu, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pareiškėja dirbdama anksčiau paminėtame komisariate iki 1990 m. balandžio 30 d., turėjo nedarbingumo pažymėjimą, o nuo 1990 m. gegužės 1 d. pareiškėjai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad T. G. dirbdama minėtame komisariate turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, nesudaro pagrindo įskaityti ilgesnį laikotarpį nei iki 1990 m. kovo 13 d., nes, kaip jau minėta, TSRS Gynybos ministerijos karinių komisariatų, kaip svetimos valstybės įstaigų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veikla buvo nutraukta, pripažįstant Vilniaus miesto Spalio rajono karinio komisariato veiklą nuo 1990 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikoje neteisėta.

8. Pareiškėja taip pat teigia, kad ginčo situacijoje būtina remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. KT18-N9/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išvadomis bei atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A-2780-520/2016 dėl, pareiškėjos nuomone, iš esmės analogiško ginčo. Teismas, vertindamas šį pareiškėjos argumentą, pažymi, jog pareiškėjos socialinio draudimo stažas nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. negali būti įskaitytas į darbo laiką, reikalingą pensijai skirti, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyti laikotarpiai yra įskaitomi į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, todėl nėra pagrindo juos įskaityti į stažą socialinio draudimo pensijai skirti, kadangi nagrinėjamu atveju įgytas stažas apskaičiuojamas ir socialinio draudimo pensijos skiriamos pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus, nes šioje administracinėje byloje nesprendžiamas klausimas dėl stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tai nėra šios administracinės bylos dalykas. Dėl to atmestinas pareiškėjos teiginys dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. KT18-N9/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013 m. gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taikymo. Taip pat teismas nesutinka su pareiškėja, jog taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A-2780-520/2016, nes tai nėra analogiškas ginčas, pastarojoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimų, kuriais nustatant pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, buvo atsisakyta į tarnybos laiką įskaičiuoti pareiškėjos tarnybos laiką kitos valstybės (SSRS) ginkluotosiose pajėgose ir minėtoje byloje nustatytos aplinkybės, kai Lietuvos valstybei perėmus įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, pareiškėja iš tarnybos nebuvo atleista ir iš naujo priimta tarnauti Panevėžio miesto įstaigoje ir iš esmės ji atliko tokias pat funkcijas, kokias ir vykdė, eidama kontrolierės pareigas TSRS kariniame dalinyje. Be to, pradėjo eiti pareigas Panevėžio miesto policijos komisariate, po to tarnybą tęsė Panevėžio apskrities policijos komisariate. Taigi administracinėje byloje Nr. A-2780-520/2016, be kita ko, konstatuotos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos tarnyba įkalinimo įstaigoje bei šios įstaigos paskirtimi, tai, kad ši įstaiga po to, kai ją perėmė Lietuvos valstybė (1991 m. gruodžio 11 d.), tęsė tą pačią veiklą ir pareiškėja atliko tas pačias funkcijas bei pareiškėjos veikla buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir visuomenei, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip jau ne kartą minėta, Vilniaus miesto Spalio rajono karinio komisariato veikla nuo 1990 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikoje buvo pripažinta kaip neteisėta ir nutraukta. Taigi faktinė situacija nagrinėjamos administracinės bylos yra kitokia nei administracinėje byloje Nr. A-2780-520/2016, dėl ko ji negali būti taikytina.

9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta neįskaičiuoti į pareiškėjos stažą laikotarpį nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. Taip pat darytina išvada, kad Fondo Valdyba privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai taikė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą 2021 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-7627, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

10. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų dėl skundžiamų aktų panaikinimo, negali būti patenkintas ir reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti darbo stažą, įskaitant į jį darbo laikotarpį nuo 1990 m. kovo 14 d. iki 1991 m. balandžio 1 d. bei išmokėti negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį (nepriemoką) nuo 2021 m. gegužės 30 d., nes jis yra išvestinis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.