Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. (toliau – V. B.) gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 60 MGL dydžio, t. y. 3000 (trijų tūkstančių) eurų bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo E. O. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš V. B. jo naudai priteisiant 700 (septynis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra 2018 m. rugsėjo 20 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje kavinėje „K.“, esančioje (duomenys neskelbtini), kavinės lankytojų akivaizdoje, vieną kartą spyrė prie staliuko sėdinčiam E. O. į dešinę veido pusę, po to du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiam į tą pačią dešinę veido pusę, taip padarydamas jam odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą nosyje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir kairiame užausyje, tai nukentėjusiam E. O. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. B. gynėjo advokato G. Dabkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nesutinkant su V. B. veiksmų kvalifikavimu ypatingas dėmesys skiriamas liudytojais baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų analizei, tačiau, sprendžiant iš jos, akivaizdu, kad šiuo atveju analizuojama ne šių asmenų parodymų visuma, bet tam tikros nuteistajam palankesnės įvykio detalės, ignoruojant V. B. nepalankius liudytojų teiginius. Be to, apeliaciniame skunde iš esmės sureikšminami paties V. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, nevertinant jų kitų byloje esančių duomenų kontekste, kritikuojant nukentėjusiojo parodymus, ypatingą dėmesį skiriant mažareikšmiams neatitikimams juose, ignoruojant specialisto išvada nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, jų mechanizmą bei laiką, iš esmės atitinkantį byloje nustatytas faktines vertinamo įvykio aplinkybes. Toks nuteistojo gynėjo įrodymų vertinimas, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje atlikta byloje apklaustų asmenų parodymų analizė, neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir sudarančiu pakankamą pagrindą skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio panaikinimui. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

11. Aukščiau aptartų duomenų visumoje atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą paminėtina ir tai, kad nukentėjusiojo parodymus dėl neteisėtų V. B. veiksmų jo atžvilgiu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir liudytojais apklausti, kartu su E. O. įvykio vietoje vertinamo įvykio metu buvę, I. L. ir M. B.. I. L. teigimu, V. B. praeidamas pro E. O. jam spyrė koja į veidą, po ko, ši išsigandusi išėjo į balkoną parūkyti ir grįžo tik tuomet, kai E. O. prašė barmeno jam iškviesti taksi automobilį. M. B. patvirtino matęs, kaip V. B. priėjęs prie E. O. šiam sudavė į veidą, po ko jis (liudytojas) stojo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Netikėti šių asmenų parodymais teisinio pagrindo vėlgi nėra. Jie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, neprieštaravo tarpusavyje, atitiko ir faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes. Jų suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi, įvertinus tai, kad jie abu pažinojo tiek nukentėjusįjį, tiek nuteistąjį, jokio priešiškumo nuteistojo atžvilgiu neturėjo, pagrindo jį apkalbėti – taip pat, nenustatytas. Ir nors I. L. apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. B. V. B. smūgio E. O. metu buvo tualete (tokiu būdu, smūgio nematė), kas itin akcentuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau M. B. tvirtinant priešingai, nesant pagrindo netikėti jo duotais parodymais, analogiškas faktines aplinkybes jam išdėsčius ir ikiteisminio tyrimo metu, atmesti M. B. parodymus ir nesiremti jais, sprendžiant V. B. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertinus tai, kad po V. B. E. O. suduoto smūgio I. L. išėjo į balkoną, atsižvelgiant į tai, kad, nukentėjusiojo teigimu, jam buvo suduota daugiau nei vienas smūgis, o V. B. neteisėti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, bylos duomenimis, truko labai trumpą laiką, atmesti fakto, jog I. L. galėjo ir nematyti M. B. bei jo atliekamų veiksmų įvykio vietoje, galimybės nėra. Esant šiems duomenims neabejotina, kad spręsdamas V. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tiek I. L., tiek ir M. B. parodymais, kurie esminėse aplinkybėse, be kita ko, atitiko ne tik nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu pateiktą įvykių versiją, bet ir aukščiau aptarta specialisto išvada E. O. nustatytus sužalojimus.

12. Neabejojant V. B. neteisėtų veiksmų atlikimu, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrįstumą ir objektyvumą, įvertintini ir kitų liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje E. V. patvirtino girdėjęs vertinamo įvykio metu kavinėje „K.“ vykusį konfliktą, iš balso atpažino V. B., vėliau matė E. O., kuriam kažkas buvo su nosimi – ją jis buvo užsidengęs nosinaite (M. B. teigimu, I. L. E. O. davė servetėlę, kad šis galėtų apsivalyti kraują). Tuo tarpu J. O. teigimu, 2018 m. rugsėjo 20 d. iš baro grįžo sumuštas E. O., sakė, kad jį sumušė V.. Paskambinusi I. L. ji sužinojo, kad V. B. spyrė E. O., M. B. juos išskyrė. Nors nei E. V., nei J. O. tiesiogiai komentuojamo įvykio ir nematė, tačiau, E. V. nurodžius, kad po V. B. ir E. O. konflikto jis matė galimai sužalotą nukentėjusįjį, o J. O. iš esmės patvirtinus I. L. ir M. B. aukščiau aptartą vertinamo įvykio versiją, atmesti šių asmenų nurodytas faktines aplinkybes, kaip neturinčias jokios reikšmės V. B. kaltės klausimo sprendimui, priešingai nei tai iš esmės suvokiama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą, tuo pačiu atmetant apeliacinio skundo argumentus, vis tik pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tačiau, remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, asmens/asmenų kaltę grindžiant netiesioginių įrodymų pagalba, svarbu, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, kartu pažymint, kad kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Šiuo atveju tiek E. V., tiek ir J. O. teisiamojo posėdžio metu išdėstytas faktines aplinkybes patvirtinus aukščiau aptartų įrodymų visuma, nekylant abejonių jomis, pagrįstai spręstina, kad ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. B. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, E. V. bei J. O. parodymais rėmėsi pagrįstai.

13. Abejonių V. B. kalte teisėjų kolegijai nekyla ir dėl liudytojo A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytų faktinių aplinkybių. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, kad jokio konflikto komentuojamo įvykio dieną tarp V. B. ir E. O. nebuvo, jokių sužalojimų ant E. O. veido jis nematė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šie liudytojo parodymai iš esmės prieštarauja aukščiau aptartų liudytojų parodymams, nesutampa ir su nukentėjusiojo parodymų visuma bei objektyviais duomenimis jam nustatytais sužalojimais, įvertinus tai, kad A. P. yra V. B. draugas, kas sudaro pakankamą pagrindą abejoti šio liudytojo objektyvumu, tikėti jais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog bylos duomenimis nenustatyta, kad A. P. visą komentuojamo įvykio vakarą buvo šalia V. B., nepaleisdamas jo iš akių, kas leidžia pagrįstai manyti, jog liudytojas galėjo ir nematyti V. B. E. O. suduotų smūgių.

14. Nors apeliaciniu skundu analizuojant aukščiau aptartų asmenų parodymus ypatingas dėmesys skiriamas jų nurodytai V. B. nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacijai bei mechanizmui, vertinant šias aplinkybes specialisto išvadoje E. O. nustatytų sužalojimų kontekste, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad V. B. veiksmai truko labai trumpą laiką, daliai liudytojų nurodžius abstrakčią E. O. suduotų smūgių vietą – veidą, nesant abejonių dėl 3 nukentėjusiajam V. B. suduotų smūgių, tam tikri neatitikimai liudytojų parodymuose, kiek jie susiję su V. B. suduotų smūgių puse – dešinė/kairė E. O. veido pusė, bei V. B. smūgių sudavimo vieta (koja, ranka) aukščiau aptartų įrodymų visumoje nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, neeliminuoja. Nesant pagrindo abejoti V. B. nukentėjusiajam suduotų smūgių faktu, smūgių lokalizaciją ir mechanizmą patvirtinus aukščiau aptarta specialisto išvada, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai šioje dalyje, atmestini kaip neturintys esminės reikšmės V. B. veiksmų teisiniam vertinimui.

15. Aukščiau aptartų duomenų visumoje neabejojant V. B. fizinio smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimu E. O. atžvilgiu, svarbu paminėti, kad vien šio fakto BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimui nepakanka. Būtina nustatyti ir padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017).

16. Aptaro teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinus aukščiau aptartų faktinių aplinkybių visumą abejonių tuo, jog V. B. veiksmais šiam būnant viešoje vietoje, t. y. kavinėje, kur įvykio metu buvo ir daugiau asmenų, be jokios aiškios dingsties suduodant kelis smūgius nukentėjusiajam, tokiu būdu pasirenkant viešą vietą ir būdą, neabejotinai buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Motyvuojant šią išvadą paminėtina, kad I. L. dėl neteisėtų V. B. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pasišalino į balkoną, jos pačios teigimu, ji buvo išsigandusi. Liudytojas E. V. patvirtino, jog dėl V. B. veiksmų jis buvo atitrauktas nuo savo darbo, kas visumoje atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius BK 284 straipsnio prasme. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, kad iš esmės V. B. veiksmai buvo išprovokuoti E. O. – būdamas kavinėje jis triukšmavo, kabinėjosi prie žmonių, tačiau nesant jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, tikėti ja ir jos pagrindu naikinti/keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir esant tam tikriems asmeninio pobūdžio konflikto požymiams tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo (žodinis konfliktas), jie BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių kaltininko veiksmuose neeliminuoja.

17. Analizuojant BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, svarbu paminėti ir tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K–303/2014). Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, neabejotina, jog V. B., būdamas suaugęs, pakankamai apdairus ir rūpestingas, bendrais bruožais turėjo suvokti, jog smūgių sudavimas E. O., kai šie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, matant kitiems kavinėje buvusiems asmenims, gali būti sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo V. B. veiksmuose vėlgi atmestini kaip deklaratyvūs.

18. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats V. B. gynėjas jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, V. B. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo ar jo gynėjo norų, negali būti laikomas šališkumu.

19. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir advokato teiginiai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo suvaržyta jo, kaip nuteistojo gynėjo, teisė į baigiamąją kalbą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. advokato baigiamoji kalba buvo prijungta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, su ja turėjo teisę susipažinti tiek proceso dalyviai, tiek ir teismas, todėl teigti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistos nuteistojo gynėjo teisės, kas, apeliaciniu skundu pripažįstama teismo šališkumu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

20. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. B. kaltės ir tėra jo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. B. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinio skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo įvykio V. B. nebuvo kaltas, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas V. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. B. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.