- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-7-173/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Vaidai Stankevičūtei, dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus atstovei Dovilei Tamulevičienei, suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui Ramūnui Šeškui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. A. pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. A. prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į fiziškai pažeistą (15 procentų išlikimo) pastatą-fermą, kurios unikalus Nr. 4400-1484-3255, žymėjimas plane lŽlp, bendras plotas 103,05 m² ir vandens bokštą, kurio unikalus Nr. 4400-1490-1805, esančius Jadagonių k., Zapyškio sen., Kauno rajone. Pareiškėjas paaiškino, kad ferma ir vandens bokštas priklausė Kauno rajono Zapyškio žemės ūkio įmonei, kuri priėmimo-perdavimo aktu visą savo turtą, įskaitant minėtą fermą (tuo metu įvardinta kaip veršidė) bei vandens bokštą perdavė žemės ūkio bendrovei „Judrė" (įmonės kodas 5971595). Nusprendus pastarąją likviduoti, 1995 m. gruodžio mėnesį visas jos 71611,47 Lt vertės turtas buvo proporcingai grąžintas bendrovės pajininkams, iš jo 25567 Lt - pinigais ir 46044 Lt - natūra. Pareiškėjui buvo grąžinta 293 Lt pajus, kurį sudarė 80 Lt grynais pinigais ir 213 Lt - natūra. Nekilnojamasis turtas (ferma ir vandens bokštas) natūra pareiškėjui nebuvo perduotas, tačiau pajininkų sąraše nėra įvardinta, koks konkrečiai turtas kiekvienam iš pajininkų buvo grąžintas/perduotas. VĮ „Registrų centre" nėra duomenų, kad šis pastatas būtų įregistruotas kaip kieno nors nuosavybė. Paaiškino, kad nuo pat šio nekilnojamojo turto perdavimo momento - 1995 m. gruodžio, minėta ferma ir vandens bokštu nuolat naudojosi ir valdė tik jis, t.y., prižiūrėjo, rūpinosi turto būkle, tvarkė aplinką. 2006-2007 m. jo iniciatyva ir lėšomis buvo užvesta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla Nr. 44115, sudarytas žemės sklypo po minėtu nekilnojamuoju turtu laikinas planas, atlikti šio turto kadastriniai matavimai ir įkainojimas, taip pat kiti darbai. Nurodo, kad fermos priklausinio vandens bokšto fizinė būklė yra išlikusi patenkinama, galima naudoti ir dabar pagal paskirtį. Ferma pilnai nėra išlikusi: jos pagalbinė patalpa - sandėlis eksploatacijai tinkamas, tačiau būtina suremontuoti ar naujai įrengti perdangą. Sandėlio dalis sudaro 103,05 m² fermos pastato. Kita fermos dalis fiziškai pažeista: išlikusios kolonos, sienos keistinos, o pamatai nepažeisti drėgmės, nesutrūkinėję ir tinkami statybai panašios konstrukcijos pastatui. Nurodė, kad minėtą fermą ir vandens bokštą, esančius Zapyškio sen., Jadagonių k., sąžiningai valdo ir jais naudojasi kaip savais jau daugiau kaip 12 metų, per visą nurodytą laikotarpį minėto turto valdymas yra atviras ir nepertraukiamas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija pareiškimą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad fiziškai pažeista ferma ir vandens bokštas priklausė Kauno rajono Zapyškio žemės ūkio įmonei bei nepateikė įrodymų, įrodančių, kad prašomi įteisinti statiniai buvo statomi sutinkamai su tuo metu galiojusiais teisės aktais. Be to, pareiškėjo pateiktas priėmimo-perdavimo aktas neįrodo, kad ferma ir vandens bokštas buvo perduoti žemės ūkio bendrovei „Judrė".
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškimą patenkino.
Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. A. nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį valdo pastatą-fermą (unikalus Nr.4400-1484-3255), plane pažymėtą Žlp, 103,05 m², 15 procentų baigtumo bei vandens bokštą (unikalus Nr. 4400-1490-1805), plane pažymėtą kl, 3 m² užstatytame plote, 100 procentų baigtumo, esančius Jadagonių k., Zapyškio sen., Kauno rajone. Toks teismo sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjas V. A. nėra nekilnojamųjų daiktų, ginčo fermos ir vandens bokšto, esančių Jadagonių kaime, Kauno rajone, savininkas, tačiau valdo šiuos pastatus kaip savo, valdo teisėtai, valdo atvirai, nepertraukiamas daikto valdymas daugiau dešimties metų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą atmesti.
Po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo 2010 m. liepos 1d., valstybės interesus atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, šiuo atveju-Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius.
Skunde nurodoma, jog nustatydamas ginčo statinių valdymo nuo 1995 m. faktą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog minima daiktinė teisė nuo 2003 m. liepos 1 d. turėjo būti išviešinta, t.y., nekilnojamųjų daiktų valdymo faktas turėjo būti įregistruotas viešame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 3K-535/2008 yra nurodęs, kad „vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 200 m. Civilinio kodekso įsigaliojimą ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau - įstatymas) 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalis nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą". Tačiau jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai po šios datos valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme numatyta sąlyga - daiktą dešimt metų valdyti atvirai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 1995 m. iki šiol V. A. prižiūri, naudoja ir valdo šiuos pastatus bei žemę prie jų. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šį faktą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad „nuo 1995 m. šių pastatų būklė pablogėjo". Jeigu daikto būklė pablogėja, vadinasi, daiktas nebuvo valdomas kaip savas, taigi neišpildyta daikto valdymo kaip savo sąlyga. Be to, teises į ginčo daiktus, pareiškėjas kildino iš faktinio naudojimosi, kuriam niekas neprieštaravo, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2007 m. spalio 3 d. nutartyje Nr. 3K-3-408/2007 motyvavo, kad „tik tai, kad niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savo".
Nepagrįstai spręsta, kad ginčo ferma ir vandens bokštas priklausė Kauno rajono Zapyškio žemės ūkio įmonei, nes byloje nepateikta minimus faktus patvirtinantys įrodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo sprendimo nekeisti. Pareiškėjas nurodė, kad byloje yra pateikti įrodymai, kad jau nuo 1995 m. gruodžio mėn. ginčo ferma ir vandens bokštu nuolatos naudojasi ir valdo tik V. A.. 2006-2007m. pareiškėjo V. A. iniciatyva ir lėšomis buvo suformuota Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla Nr. 44115, sudarytas žemės po minėtu nekilnojamuoju turtu laikinas planas, atlikti šio turto kadastriniai matavimai ir įkainojimas.
Šalies argumentai
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, kad minėtas nekilnojamasis turtas priklausė Kauno rajono Zapyškio žemės ūkio įmonei. Zapyškio žemės ūkio įmonė priėmimo –perdavimo aktu visą savo turtą, įskaitant fermą, kuri tuo metu įvardinta kaip veršidė, bei vandens bokštas perduoti žemės ūkio bendrovei „Judrė“, įmonės kodas 5971595, esančiai Kauno rajone, Zapyškio seniūnija, Jadagonių kaime. Nusprendus šią bendrovę likviduoti, 1995 m. gruodžio mėn. visa jos turtas, kurio vertė 71 611, 47 Lt, grąžintas bendrovės pajininkams. Natūra grąžinta turto už 46044 Lt, pinigais 25 567 Lt. Buvo sudarytas ŽŪB „Judrė“ pajininkų sąrašas, nurodant kokio dydžio pajus kiekvienam bendrovės pajininkui yra grąžinamas. Pareiškėjui grąžinta pajau už 293 Lt, iš kurio 80 Lt pinigais, natūra grąžinta už 213 Lt. Jam natūra perduotas išvardintas turtas, t.y. ferma ir vandens bokštas. Pajininkų sąraše nėra įvardinta, koks konkrečiai turtas natūra kiekvienam iš pajininkų buvo perduotas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo pilnai įrodyta, jog ferma ir vandens bokštas, kurie priklausė žemės ūkio bendrovei, jam buvo perduoti, jis juos valdė, naudoj, tvarkė kaip tikras savininkas nuo 1995 m.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad neišpildyta viena iš įgyjamosios senaties instituto sąlygų-daikto atviro valdymo sąlyga. Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas. Ginčo daikto pobūdis ir jo naudojimą, valdymas akivaizdu buvo ir yra atviras, viešas, nepaslėptas.
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas(CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su CK 4.68–4.71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir aiškinimu. Svarstant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, atsižvelgiama į CK nustatytą reguliavimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:
1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos;
2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);
3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;
4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;
5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Nekilnojamojo daikto valdymo samprata ir atsiradimo pagrindai nenustato, kad nekilnojamojo daikto valdymo registravimas būtų būtinas šio daikto valdymo teisės atsiradimo pagrindas. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis)
Tai reiškia, kad kai valdytojas siekia įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, nepriklausomai nuo valdymo įregistravimo ar neįregistravimo, privalo būti nustatomos specialiosiose įgyjamąją senatį reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintos nuosavybės teisės įgijimo šiuo pagrindu sąlygos.
Taikant įgyjamąją senatį turėtų būti vadovaujamasi CK 4.22 straipsnio 1 dalyje pateikiamais valdymo pagrindais ir specialiosiomis įgyjamąją senatį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.68–4.71 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato imperatyviojo reikalavimo registruoti valdymą, tokio reikalavimo taikymas neatitiktų sisteminio teisės normų aiškinimo, nepagrįstai pasunkintų įgyjamosios senaties instituto taikymą ar iš viso jį paneigtų, paversdamas neveikiančiu ir neefektyviu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad po 1995 m. ginčo pastatų būklė tik pablogėjo, o tai reiškia, kad daiktai nebuvo valdomi kaip savi. Byloje nėra duomenų, jog vandens bokštas priklausė Kauno rajono Zapyškio žemės ūkio bendrovei „Judrė“
Kolegija, sprendžia, jog pastatų būklės pablogėjimas dėl netinkamos priežiūros nereiškia daikto valdymo kaip savo nebūvimą.
Pirmosios instancijos teismas byloje esančiais liudytojo G. L. D. parodymais, Kauno rajono savivaldybės administracijos Zapyškio seniūnijos pažyma dėl turto valdymo nustatė, kad nuo 1995 m. ginčo statinius valdo, prižiūri ir naudoja. Apeliantas neįrodė, jog vandens bokšto savininkas buvo kitas, o ne Zapyškio žemės ūkio įmonė. V. A. buvo Zapyškio žemės ūkio bendrovės „Judrė“ vadovas, todėl nėra pagrindo abejoti, jog V. A. gali nežinoti, kas iki 1995m. gruodžio 22 d., kai bendrovė buvo likviduota, valdė vandens bokštą. Niekas nepareiškė pretenzijų, jog vandens bokštas priklauso kitam savininkui.
Iš išdėstyto darytina išvada, jog apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.