- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-14
- Bylos Nr.
- AS-520-830-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02401-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pareiškėjos patirtai moralinei žalai kompensuoti pripažinti, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintose Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklėse įtvirtindama skunde ginčijamas nuostatas pažeidė pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą.
Taip pat pareiškėja prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 26, 35.6, 39.7, 41.5, 43, 57 punktų teisėtumo įvertinimo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsisakė priimti I. P. skundą kaip nenagrinėtiną teismų.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad, nors pareiškėja skunde nurodo, kad ji, vykdydama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 57 punktą, 2012 m. rugsėjo 10 d. per Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė privačių interesų deklaraciją, kuri nuo 2012 m. rugsėjo 16 d. yra vieša ir prieinama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklapyje, tačiau reikalavimas teismui formuluojamas iš karto ne kaip individualaus teisės akto ar veiksmo nuginčijimas, bet kaip norminio teisės akto nuginčijimas. Nustatė, kad neturtinę žalą pareiškėja kildina iš norminio teisės akto nuostatų taikymo. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pakeitimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ yra paskelbtas Valstybės žiniose, 2012 m. liepos 26 d., Nr. 89-4682, ir šis sprendimas bei juo patvirtintos taisyklės yra norminis teisės aktas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje yra nurodytos bylos, kurios priskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Nustatė, kad šiuo atveju žalos atsiradimas yra kildinamas iš norminiu aktu nustatytų taisyklių taikymo, o ne iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo, šioje normoje kalbama apie individualius teisės aktus. Nurodė, jog ABTĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos, tačiau įstatymuose nenumatyta, kad ginčai pagal asmenų, kurie nenurodyti ABTĮ 110 straipsnyje, skundai dėl norminių aktų teisėtumo nagrinėjami administraciniuose teismuose. Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsniu. Sprendė, jog, kadangi pareiškėja į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, padarytos norminiu teisės aktu, atlyginimo, skundą priimti atsisakytina, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nurodė, jog pareiškėja dėl norminio teisės akto gali kreiptis į atitinkamas institucijas Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme (3 straipsnyje) nustatyta tvarka.
Teismas nustatė, kad kiti du reikalavimai yra susiję su norminių teisės aktų, tarp jų ir įstatymo, teisėtumo (ir atitikties Konstitucijai) tyrimu. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą darė išvadą, kad iš esmės pareiškėja kelia ginčą dėl norminio teisės akto teisėtumo, tačiau nėra ginčo, priskirtino viešojo administravimo sričiai, t. y. nėra individualios bylos. ABTĮ 110 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėja negali paduoti abstraktaus prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo. Nesant konkrečios bylos, teismas prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepriėmė.
III.
Pareiškėja I. P. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:
Patirtos moralinės žalos atsiradimo priežastis yra ne norminio teisės akto (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. KS-84) priėmimo faktas, bet šio teisės akto taikymas – pareiškėjos privačių interesų deklaracijos duomenų faktinis paviešinimas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje, ir dėl minėto teisės akto taikymo atsiradę padariniai – pareiškėjos privačių interesų deklaracijos duomenų tapimas visuotinai prieinamais. Teigia, jog skunde pateiktas individualaus pobūdžio reikalavimas, o argumentai dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių kai kurių nuostatų neteisėtumo ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto neteisėtumo yra išdėstyti tik kaip aplinkybės, kurios, pareiškėjos nuomone, padėtų teismui įvertinti jos ginčijamų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos veiksmų teisėtumą.Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja moralinę žalą kildina ir iš tų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos veiksmų, kuriais buvo inicijuotas pareigos privačių interesų deklaracijoje nurodyti informaciją apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus didesnės nei įstatyme nurodyta vertė sandorius įtvirtinimas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nėra pateikta argumentų, kodėl atsisakyta priimti skundą ir toje dalyje, kurioje prašoma atlyginti moralinę žalą, pareiškėjos patirtą dėl minėtų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos veiksmų.Teismas pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjai buvo užkirstas kelias ne tik pasinaudoti Konstitucijos garantuojama teismine pažeistų teisių gynyba, bet ir apskritai apginti savo teises, nes Lietuvoje nėra jokios kitos institucijos, kuri galėtų priimti sprendimą dėl pareiškėjos patirtos moralinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pasiūlė kreiptis į institucijas, nurodytas Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme, tačiau šios institucijos nenagrinėja ginčų dėl moralinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėja I. P. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti I. P. skundą kaip nenagrinėtiną teismų.
Pareiškėja kreipdamasi į teismą su skundu (b. l. 1-12) suformulavo tokį reikalavimą – pareiškėjos patirtai moralinei žalai kompensuoti pripažinti, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintose Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklėse įtvirtindama skunde ginčijamas nuostatas pažeidė pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą. Skunde nurodė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje paskelbus jos privačių interesų deklaraciją, buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą, su jos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo prieinama neapibrėžtam ratui asmenų, kas pareiškėjai sukėlė psichologinį diskomfortą, skausmą ir nerimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja minėtą reikalavimą teismui formuluoja ne kaip individualaus teisės akto ar veiksmo nuginčijimą, bet kaip norminio teisės akto nuginčijimą. Sprendė, kad neturtinę žalą pareiškėja kildina iš norminio teisės akto (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pakeitimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“) nuostatų taikymo.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011). Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62–254/2011).
Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Būtina pažymėti, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo.
Taip pat teisėjų kolegija nurodo, jog reikalavimas administraciniam teismui turi būti suformuluotas atsižvelgiant į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15-20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; AS146-20/2012). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; A502-447/2010; A143-2053/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo turinį, daro išvadą, kad pareiškėja siekia neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), tokio pobūdžio ginčai patenka į administracinių teismų kompetenciją.
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).
Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Įvertinus pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog asmuo, siekiantis neturtinės žalos atlyginimo, skundo reikalavimą turi formuluoti pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, o šiam reikalavimui pagrįsti skunde turi nurodyti CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas (neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) patvirtinančias aplinkybes, įrodymus.
Pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi konkretaus atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko būtent neturtinės žalos atlyginimą, todėl atitinkamai ir turi būti suformuluotas skundo reikalavimas.
Pareiškėja skunde prašė pareiškėjos patirtai moralinei žalai kompensuoti pripažinti, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintose Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklėse įtvirtindama skunde ginčijamas nuostatas pažeidė pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tokiu būdu formuluojant skundo reikalavimą, t. y. neįvardijant jos galimai patirtos neturtinės žalos pinigine išraiška, o prašant teismo konstatuoti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos padarytą jos teisių pažeidimą, toks pareiškėjos reikalavimas neatitinka minėtų teisės aktų nuostatų ir laikytinas prašymu nustatyti juridinį faktą. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, jog skundai, kuriuose prašoma tam tikrų faktų pripažinimo, tam tikrų aplinkybių konstatavimo nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir negali būti priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip jau buvo pirmiau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-585/2012 ir kt.).
Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja iš esmės kildina žalą ne iš individualaus teisės akto ar veiksmo, bet iš norminio administracinio akto taikymo. Tačiau, kaip matyti iš paties skundo turinio, jame pareiškėja įvardija konkrečius atsakovo veiksmus, kuriais, jos manymu, jai buvo padaryta neturtinė žala, t. y. nurodo, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje paskelbus jos privačių interesų deklaraciją, buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą, su jos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo prieinama neapibrėžtam ratui asmenų, kas pareiškėjai sukėlė psichologinį diskomfortą, skausmą ir nerimą. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai ne visiškai sutampa su skundo reikalavimu. Be to, ir atskirajame skunde (b. l. 62-64) pareiškėja nurodo, jog patirtos moralinės žalos atsiradimo priežastis yra ne norminio teisės akto (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. KS-84) priėmimo faktas, bet šio teisės akto taikymas – pareiškėjos privačių interesų deklaracijos duomenų faktinis paviešinimas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje, ir dėl minėto teisės akto taikymo atsiradę padariniai – pareiškėjos privačių interesų deklaracijos duomenų tapimas visuotinai prieinamais. Įvertinus pareiškėjos skundo bei atskirojo skundo turinį, galima manyti, kad pareiškėja įvardija, jos manymu, neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindą, nors pats reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas.
Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde suformuluotas reikalavimas gali būti tik pagrindas nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėja kildina neturtinę žalą, bet ne savarankiškas reikalavimas, kuris gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas administraciniam teismui turi būti suformuluotas taip, kad atitiktų pirmiau minėtas ABTĮ nuostatas, t. y. kad teisme galėtų būti pradedama byla.
Teisėjų kolegija pažymi, jog administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ nustatytus skundo turinio ir formos reikalavimus. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai ne visiškai sutampa su skundo reikalavimu, pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir nustatyti terminą pareiškėjos skundo trūkumams pašalinti, t. y. sudaryti pareiškėjai galimybę patikslinti savo skundo reikalavimą, jį aiškiai išdėstyti. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, jeigu skundas neatitinka minėtų ABTĮ nustatytų reikalavimų, skundo trūkumai turi būti aiškiai įvardijami nutartyje ir nustatomas terminas jiems pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atsisakė priimti pareiškėjos skundą, iš pradžių nenustatęs termino skundo trūkumams pašalinti, darytina išvada, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos skundo reikalavimas, susijęs su neturtinės žalos atlyginimu, tikslintinas, atsižvelgiant į jos skundo turinį. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, turėtų nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą – juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui, nurodyti įrodymus, kuriais pareiškėja įrodinės konkrečios institucijos neteisėtais veiksmais jai padarytą žalą (CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos).
Išsprendęs šio pareiškėjos reikalavimo priėmimo nagrinėti klausimą, teismas turėtų įvertinti ir likusius pareiškėjos reiškiamus prašymus, t. y. sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 26, 35.6, 39.7, 41.5, 43, 57 punktų teisėtumo įvertinimo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“.
Pabrėžtina, jog ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.
Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos pareikšto skundo reikalavimo esmės ir skunde nurodytų aplinkybių, kurios yra skundo pagrindas, bei, nenustatęs termino skundo trūkumams pašalinti, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos I. P. skundą kaip nenagrinėtiną teismų, darytina išvada, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.
Konstatuotina, kad pareiškėjos I. P. atskirasis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. P. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.