- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-31
- Bylos Nr.
- 2-817-943/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02796-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“, uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo antstolis V. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Acumen“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AG-1070, kuria UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Emilė“ turtą bei taikyti restituciją. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01708.Ieškovė nurodė, kad yra atsakovės UAB „Emilė“ kreditorė. Ieškovė sužinojo, kad antstolis V. M., vykdydamas vykdomąją bylą Nr. 0240/16/01708, areštavo minėtą turtą ir pradėjo turto varžytynes. Ieškovės įsitikinimu, UAB „Emilė“ pažeisdama kreditorių teises įsigijo hipoteka apsunkintą turtą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, UAB „Emilė“ priklausantis turtas bus realizuotas, todėl pripažinus sutartį negaliojančia teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, kadangi perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims nebus galimas restitucijos taikymas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Ieškiniu prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl ieškovė turi įrodyti actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, tarp jų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę bei tai, jog skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeis kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju ieškovė faktą, kad ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę grindžia tik savo 2016 m. gruodžio 20 d. buhalterine pažyma, kurioje neatsispindi ieškovės reikalavimo teisės pagrindas ir atsakovės įsipareigojimo ieškovei atsiradimo momentas. Šios aplinkybės nėra detalizuojamos ir ieškinyje, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas iš pateikto antstolio V. M. 2016 m. lapkričio 25 d. patvarkymo dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytinių sprendė, kad byloje nėra ginčijamas hipotekos sandoris, todėl antstolio atliekamo išieškojimo pagrindas net ir patenkinus ieškinio reikalavimą liktų galioti.
Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde ieškovė UAB „Acumen“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01708. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės pasisakė dėl vienos iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų pagrindimo. Apeliantės vertinimu, teismas dėl šio klausimo nepagrįstai pasisakė šioje proceso stadijoje, nes šios aplinkybės bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Ieškovę ir atsakovę UAB „Emilė“ sieja ilgalaikiai paskolos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo gerokai iki byloje ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikia paskolos sutartį, kuri patvirtina, jog ji atsakovės atžvilgiu turėjo itin didelius reikalavimus ginčijamojo sandorio sudarymo periodu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės UAB „Acumen“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Acumen“ Lietuvos apeliaciniam teismui kartu su atskiruoju skundu pateikė ir naujus įrodymus – UAB „Acumen“ ir UAB „Emilė“ 2013 m. sausio 10 d. paskolos sutartį Nr. 0023 (toliau – Paskolos sutartis). Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ši sutartis patvirtina, kad ieškovę ir atsakovę UAB „Emilė“ sieja ilgalaikiai paskolos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo gerokai iki byloje ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Naujai teikiamais įrodymais apeliantė siekia paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl ieškinio prima facie (liet. preliminaraus) pagrįstumo, o būtent, pirmosios instancijos teismo motyvą, jog preliminariai UAB „Acumen“ neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovės UAB „Emilė“ atžvilgiu. Atsižvelgdamas į byloje nagrinėtinus klausimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas priimti apeliantės naujai teikiamus įrodymus ir pasisakyti dėl jų reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinys nėra prima facie pagrįstas.Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygą, peržengė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo ribas ir pasisakė dėl vienos iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės.Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą konstatuoti esant vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ieškovė, teikdama actio Pauliana ieškinį, savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę grindė tik savo pačios sudaryta neišsamia buhalterine pažyma. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą bei nustatęs aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl galimai ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo byloje, turi atsisakyti šias priemones taikyti. Nors apeliantė prie atskirojo skundo pridėjo Paskolos sutartį bei paaiškino, kad ieškovę ir atsakovę UAB „Emilė“ sieja paskolos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo iki byloje ginčijamo sandorio sudarymo dienos, visgi, įvertinus ginčijamo sandorio ir Paskolos sutarties sudarymo datas, šis apeliantės argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes ginčijamas sandoris buvo sudarytas anksčiau (2012 m. rugpjūčio 31 d.) nei Paskolos sutartis (2013 m. sausio 10 d.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, net ir pasisakęs šiuo klausimu (dėl ginčijamo sandorio ir Paskolos sutarties sudarymo datos), pažymi, kad į klausimą, ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išsamiai ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, ir atsižvelgdamas į tai, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės, nes apeliantė bylos nagrinėjimo metu turi teisę pateikti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio aplinkybes bei prie jo pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta viena iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškovės ieškinio preliminarus pagrįstumus.Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors ieškovė prašo sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01708, tačiau, įvertinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, matyti, jog ieškovė siekia sustabdyti atsakovei UAB „Emilė“ šiuo metu nuosavybės teise priklausančio turto, įsigyto ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, realizavimą, t. y. ieškovė prašo sustabdyti turto varžytynes. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad panašaus pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-7068-566/2017 – antstoliui V. M. yra uždrausta vykdomosiose bylose Nr. 0240/16/01708 ir 0240/16/01706 sudaryti pardavimo iš varžytynių aktą. Nors nutartis dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra apskųsta (nagrinėjimas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme numatytas 2017 m. spalio 10 d.), tačiau šiuo metu laikinosios apsaugos priemonės yra galiojančios, todėl tokių priemonių taikymas šioje civilinėje byloje būtų perteklinis.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.