Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo A. Š. atstovams advokatui Vaidui Paulauskui ir advokato padėjėjui Vaidui Rakauskui,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui Ričardui Balkei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš tos faktinės aplinkybės, kad jo atžvilgiu buvo nepagrįstai 2012 m. liepos 24 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 45 str. 1d..

Teismas pažymi, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis).

Vis dėlto CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismas taip pat pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. LR CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas“. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“.

Taigi, pagal faktines bylos aplinkybes privalo būti nustatyta, ar egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Kiek tai susiję su byloje aptariamo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu pareiškėjui, iš bylos medžiagos (b.l. 13-14, 16-17) matyti, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjui dėl ATPK 45 str. 1d. numatyto pažeidimo padarymo, neesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nutarimas yra įsiteisėjęs, apeliacine tvarka skųstas nebuvo.

Įvertinęs nurodytą Druskininkų miesto apylinkės teismo nutarimo turinį, teismas nesutinka su atsakovo motyvais, kad pareiškėjui pagrįstai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Lietuvos Respublikos ATPK 45 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už savavališką privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba savavališką privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimą. Pagal teismų praktiką, teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. 1 d., sudėties subjektyvusis elementas yra tyčia, o kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį privalo būti įrodyta, jog asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas kas yra ginčo žemės sklypo savininkas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1007/2009, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. N438-1330/2010, 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. N438-1264/2012). Pagal administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotą kaltinimą A. Š. kaltintas tuo, kad jis Druskininkų sav. sodininkų bendrijoje „Dainava“ savavališkai užėmė ir naudojasi apie 9,8 m² valstybinės žemės Dainavos 4-osios gatvės sąskaita ir tuo savo veiksmais pažeidė ATPK 45 str. 1 d. reikalavimus. Iš 2012 m. spalio 31 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nutarimo turinio matyti, jog teismas konstatavo, kad būtent nagrinėtoje ATP byloje nesurinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių A. Š. kaltę, kad vadovautis 1980 m. parengtu „Dainavos“ kolektyvinio sodo užstatymo projektu, kuriame pažymėtas gatvių plotis 6 m, nėra galimybės, nes sodo užstatymo projektas tėra dokumento kopija ir be to projekte nėra nei derinimo, nei tvirtinimo žymų, šis dokumentas neregistruotas teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre. Kitoks įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame būtų suprojektuoti sodininkų bendrijos „Dainava“ bendro naudojimo žemės sklypai ir pagal kurį būtų galima spręsti, kad A. Š. naudojasi žeme, kuri priskirta valstybės žemei, teismui nepateiktas, kad liudytojų D. B. , J. P. , R. I. parodymai apie tai, kad A. Š. žemės sklypo šiaurinė riba patraukta į Dainavos 4-osios gatvės pusę, nėra pakankami ir patikimi įrodymai, jog A. Š. savavališkai užėmė valstybei priklausančią žemę, nes jokiame dokumente nėra aiškiai pažymėtos ribos tarp valstybinės žemės ir A. Š. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Kiek tai susiję su valdžios institucijų neteisėtais veiksmais kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlyga, LR CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ATPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo, be kita ko, išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn. Be to, ATPK 260 straipsnyje nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokole, be kita ko, nurodoma administracinio pažeidimo padarymo vieta, laikas, esmė, šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. ATPK 248 straipsnyje nurodyta, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Minėtų nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, jog tiek administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis pareigūnas, tiek administracinio teisės pažeidimo protokolą surašantis pareigūnas privalo išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus ir tik tuomet surašyti asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo skiriama administracinė nuobauda. Šiuo atveju atsakovas nesilaikė minėtų įstatymų reikalavimų, nepagrįstai, t.y. nenustačius ir neįrodžius visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų (konkrečiai neteisėtų veiksmų) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir bylą perdavė nagrinėti teismui.

Kaip jau minėta 2012 m. spalio 31 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nutarime konstatuota, kad nebuvo surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas atliko ATPK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytus neteisėtus veiksmus.

Dėl turtinės žalos kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos elemento, visų pirma pažymėtina, kad pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi, iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą.

Byloje, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas patirtą turtinę žalą 4986,50 Lt nurodo išlaidas, kurias jis patyrė dėl bylinėjimosi pirmiau nurodytoje ATP byloje, konkrečiai dėl: susipažinimo su pareiškėjo pateiktais dokumentais, pareiškėjo konsultavimo, prašymų dėl papildomos informacijos ir duomenų pateikimo parengimo ir išsiuntimo, pasiruošimo teismo posėdžiui, susipažinimo su bylos dokumentais teisme, dalyvavimo teismo posėdyje, transporto išlaidų (b.l. 21-34). Teismas pažymi, kad pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą remdamasis LR CK 6.271 straipsniu. Akivaizdu, kad jo turėtos išlaidos yra konkrečiai apibrėžiamas, apčiuopiamas turto netekimas, taigi, bendriausia prasme tokios išlaidos laikytinos nuostoliais LR CK 6.249 straipsnio prasme (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1720/2010).

LR CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėjo nurodomi nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su pirmiau nurodytais neteisėtais veiksmais, nes jei nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas byloje, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė gintis ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Todėl darytina išvada, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų ir jo nurodytų patirtų nuostolių. Atsižvelgus į protingumo, teisingumo pricipus, byloje esančius duomenis, pareiškėjui priteistinas 4986,50 litų turtinės žalos atlyginimas.

Kiek tai susiję su neturtine žala, pažymėtina, jog LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, neturtinę žalą patyrusio pareiškėjo statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas kaip neturtinę žalą byloje vertinamu atveju nurodo valstybės pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų sukeltą stresą, patirtus dvasinius išgyvenimus, komplikuotą bendravimą su kaimynais, sutrikusią ir itin pablogėjusią sveikatą.

Teismas, įvertinęs bylinėjimosi ATP byloje trukmę – 3 mėnesius (nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2012 m. spalio 31 d.) ir pareiškėjui šios bylos nagrinėjimu sukeltus nepatogumus (stresas, įprastinio gyvenimo ritmo sutrikimas, nulemtas poreikio ginti savo pažeistas teises) sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 500 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (žr., pvz., 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑298/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti turtinę žalą į teismą kreipėsi 2013 m. balandžio 10 d., o teisme byla iškelta 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi (b. l. 2). Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, jam priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 5486,50 Lt dydžio žalą nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 1p., 5p., teisėja

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Š. 4986,50 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei penkių procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 5486,50 Lt dydžio žalą nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.